Apatija: 14 pagrindinių minčių

Dar vienas vertimas jūsų dėmesiui, apie apatiją, sąstingį:

1. Apatija – tai troškimų ir emocijų nebuvimas.
Kai vyrauja apatija, kūnas neturi energijos „žygdarbiams“. Net jei reikia judėti ir „spręsti problemas“, tam nėra energijos, būtent troškimų ir emocijų energijos.

Jei automobiliui pritrūksta degalų, bet reikalinga važiuoti toliau, tai paprasčiausias ir nuo seniausių laikų prieinamas būdas – raumenų jėga stumti jį tolyn. Pastumdęs automobilį porą kilometrų, žmogus dažniausiai pavargsta, apima apatija ir „suryja“ jo norą stumti toliau, jis turi rasti kitą išeitį.

2. Apatija nuskausmina pernelyg stiprius jausmus.
Stiprus ir ilgalaikis raumenų įtempimas sukelia pervargimą ir skausmą. Jei žmogus valios pastangomis negali atsisakyti tęsti tokio krūvio, įsijungia „apatijos“ saugiklis.

3. Apatija – tai gebėjimas galvoti apie problemą, bet jos nejausti.
Bejėgiškai atsisėdęs prie automobilio žmogus gali pailsėti ir pratampyti pavargusius raumenis, pagalvoti, kaip dar galėtų savimi pasirūpinti. Kur rasti benzino, gal eiti į gyvenvietę šalia, gal  pamiegoti ar prisiskambinti pagalbos tarnyboms.

4. Apatija praeina savaime, jei tam nemaišyti, nesikišti.
Vidutinio tipo nuovargis praeina savaime, jei nuimama perkrova. Po to kurį laiką galėsite laisvai naudotis metodais, kurie praėjusį kartą sukėlė perkrovą ir skausmą. T.y. kraštutiniu atveju galite vėl stumti automobilį, jei per tą laiką nerandate kitos išeities.

5. Apatija – tai natūrali reakcija į beviltišką situaciją.
Apatija atima iš žmogaus nerealius, žalingus pageidavimus ir reikalavimus, taip pat perkelia dėmesį į poreikį atsigauti po streso. Jei esi be degalų ir priekyje 100 km kelio, stumti mašiną visą kelią yra beprasmiška... ir geriau būtų tai suprasti.

6. Apatija – tai 3-ioji prisitaikymo prie neišvengiamo proceso dalis.
Apatija natūraliai atsiranda po pervargimo (automobilio stūmimo), t.y. agresijos apraiškos. Agresija dažniausiai kyla po trumpo neigimo ("negali būti, kad pamiršau užsipilti degalų") t.y. to fakto, kad viskas įvyko taip, kaip įvyko. Bet po apatijos ir vidinių psichinių jėgų atkūrimo ("velniop tą mašiną, aš svarbesnis už geležies gabalą") ateina ryšių su išoriniu pasauliu atkūrimo fazė, t.y. progresas ("ieškosiu gyvenvietės netoliese ir ten nusipirksiu kanistrą benzino"). Visos 4 proceso dalys kartu sukuria sielvarto ar netekties išgyvenimo procesą. Šį procesą ryškiausiai ir ilgiausiai galima pastebėti žmonėse, kurie patyrė artimųjų mirtį.

7. Apatija – tai nebaigtas sielvartas.
Jei jaučiatės apatiškas, jūsų gyvenime įvyko kažkoks praradimas (pavėlavote į susitikimą, praradote laiką ieškant degalų). Ir dabar jaučiasi praradimo sukelta tuštuma.

8. Apatija lengviau ir greičiau išgyvenama, kai saugu ir šilta.
Galite atkurinėti jėgas ir leisti sau jaustis bejėgiu, kai aplink saugu. Kai šalia yra patikimų žmonių, kurie už jus išspręs išorines problemas ir palaikys šiltą požiūrį į jus, nieko nereikalaudami (galvoti apie važiavimą į gyvenvietę pasiimti benzino tikrai lengviau, jei pavėlavimas į susitikimą neužtrauks rimtų pasekmių).

9. Kova su apatija apskritai tik pablogina apatiją.
Paskutinės energijos išeikvojimas kuriant iliuziją, kad turite daug jėgų, yra veiksmas, kuris pasmerktas nesėkmei, kaip ir bandymas stumti automobilį, kai esate įstrigę aukštai kalnuose.

10. Apatija gali tapti lėtine, jei ją per daug skausminga ar baisu prisiminti.
Kartais gyvenime nutinka įvykių, kurie atneša tiek skausmo, kad neįmanoma su juo susidoroti, o visiškai atsigauti nėra laiko. Tada vienintelė išeitis gali būti „atidėti šią problemą vėlesniam laikui, o gal ir visam laikui“. Tik po to turėsite jėgų tiesiog bent jau pakilti iš lovos. O jei šią patirtį perkelsime į pavyzdį su automobiliu be benzino, tai naktį kalnuose esant -20°C geriau prasiblaškyti mintimis apie tai, kas nutiks automobiliui, jei nebus kaip sušilti, o pūga pamažu pavers jį didele sniego pusnimi.

11. Lėtinė apatija sukelia skausmingos tuštumos jausmą.
Taip, nemalonu, kai po šešių mėnesių vasarą striukės kišenėje randi kalnuose įstrigusio automobilio raktelius. O jei praradimas susijęs ne su daiktu, o su žmogumi, tada dar sunkiau. "Galbūt kada nors prisiminsiu... bet kol kas tik apsimesiu, kad mašina manęs tebelaukia garaže ir galėsiu ja naudotis, kai reikės."

12. Tarp lėtinės apatijos priepuolių atsiranda  tų jausmų, kurie sukėlė apatiją, „vaiduokliai“.
„Skubiai reikia mašinos... Turiu ją garaže... bėgu ten... štai rakteliai, atsidarau... aaaaaaaaaaaaaa!!! jos vėl nėra. Vėl vėluoju, vėl visi planai griūna paskutinę akimirką, viskas tuščia ir beprasmiška. Aš nieko nenoriu, aš nieko nesugebu“.

13. Su lėtine apatija galite susidoroti sąmoningai grįžę prie skausmo, norėdami per jį pereiti su noru padėti sau.
„Aš vis tiek galiu ką nors nuveikti, galiu išmesti raktelius, neatnaujinti automobilio draudimo,  parduoti garažą, pagalvoti apie kitus keliavimo būdus. Gal patogiau būtų važiuoti traukiniu? Įdomu, kas liko iš to mano automobilio palikto kalnuose."
​

Iš puslapio "Psichologija, manipuliacija, įtaka", autorius Aleksandras Stešinas
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Trumpa citata apie rašymą... ir kaip jo pagalba galima atskirti kiekvieną personažą ir jam įprastą emocinį diapazoną. Tarnauja kaip puiki reflekcija.

​Ir melodija iš Dykvietės... kaip ir to kažkur palikto automobilio :)