Sveiki, duok die, šis įrašas nedvelks visišku pykčiu ir liūdesiu, nes pastarosiomis dienomis būtent taip jaučiuosi. Ar tu pirktum kieno nors širdį, jausmus...? I rar parduotum tai už pinigus ar kitą materialią gerovę kitam? Kiek tai lemia santykius ir kaip mes derinam vidinius ir išorinius resursus... Ar tikrai laimė - ne piniguose ir kiek daug žmonės atiduotų už jų norimos karjeros posūkį ar paprasčiausius namus su normalia skalbimo mašina, jau nekalbant apie tinkamus vaistus savo sergančiam augintiniui, ar net ir sau. Keista... kaip dažnai mes tiesiog imam ir nuriedam arba visiškai į vidų ir tampam karališkomis elgetomis, nes nepramokstam užsidirbti, įgyti materialinės, net ir fizinės nepriklausomybės, juk kiek suaugusių vaikų vis tebegyvena su tėvais ar kitais globėjais... Na, arba mes visiškai pasiduodam būtent tapimui visiškai apsirūpinusiu materialiai ir priklausomu dvasiškai vidumi... Na, kitaip tariant, mums būtina turėti aplinkui tuos, kuriem reikalinga mūsų parama... Ir vėlgi... kiek suaugusių žmonių, kurie sugeba pilnai apsirūpinti, dalį to gebėjimo vis dar teikia su jais tebegyvenantiems tėvams ar kitiem globėjams. Tiesą sakant aš nežinau gero balanso tarp ko-/kontra- priklausomybės ir ar tai tikrai sukuria tą ryšį, kur žmogus nori priklausyti, kur jis nori padėti ir kad jam būtų padedama... sakau apei ryšį, kuriame žmogus yra savimi ir daro tai iš mūsų natūralių, neišvengiamų socialinių poreikių... O kur tai yra įprastiniai veiksmai, net mąstymas, kuriuo mes kaip tik užsibarikaduojam... kur mes tampam neprieinami nei kitiems, nei sau... na bet savotiškai visvien dori ir tarsi pažeidžiami?? Nes juk priimam pagalbą jei ne vienokią, tai kitokią. Aš noriu, kad žmogus duotų dėl to, kad jis tai daro ir taip, na, ta prasme, jam absoliučiai malonu tai daryti ir jam palaima matyti, kad tau tai patinka... be jokio noro gauti kažką atgal už tai... Aš noriu, kad žmogus priimtų dėl to, kad jis gali ir be to, tai jam nėra gyvybiškai būtina, bet jam malonu matyti, kad kitam tai įplieskia šypseną ir džiaugsmą... Kad jam tai yra tarsi, kaip Teal Swan sako - "pozityvus socialinis žestas, elgesys"... tai prasminga todėl, kad mes socializuojamės norim ar nenorim, vienais ar kitaip būdais susikūkaujam, jei ne sėdim glėbyje vienas kito :D ar bent susapnuojam kokią nesąmonę ar koks vaizdelis su labai rūpimu žmogumi prabėga prieš akis, kai netyčia nusivoži kokioj parduotuvėj ant grindų ar pamiršti, kur tavo vežimėlis su produktais :D na, būna gi... tarsi kažkokie sargai ar kaip tik demonėliai, stumiantys nuo dalykų, nuo kurių reik atsistumti. Širdelės iš įvairių interneto kampelių Tai va, tai už kiek parduosim širdį... ir už kiek ją nupirksim... ir ar tu esi parduodantis ar perkantis ar abu?? Ar tau tiesiog rūpi mainai ten, kur laimim ir pralaimim... ten, kur esam visuomeniški ir tenorim dalintis, bet visvien renkamės "savo lygos" aplinką... neišvengiamai.
Kažkaip kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad trauma kaip ir bet kas, kas sunkiai paveikia žmogų, ar tai vyksta šeimoje, ar šeima tiesiog nelabai sąmoningai geba gaudytis visuomenės normose, todėl adaptuoja jas be empatijos ar net užuojautos, greičiau su panika ir tykiu nerimu, kad neduok die atžala nesugebės tapti geru piliečiu, dalimi visko, kas mums visiem yra pasaulis. Tokie skirtingi...ir tokie be apgailestavimų tikri. Tokie atitolę į savus ir nuosavus dalykus ir reikalus... ir beribiškai susiję su bet kuo, net su tom dulkelėmis, kurias matai kambaryje sklandančias ore, nušviestame saulės spindulių.... Nežinau, sunkoka rašyti ir daug painiavos, tad, kad neišvengiamai nesusidurti su per dideliu supaprastinimu ar pernelyg ilga litanija apie dalykus, kurie kasdieniški... Linkiu visiems tiek pat pasitikėjimo/tikėjimo, kiek ir bendrumo/meilės. Greičiausiai esmė yra ne blaškymesi tarp: ir o tiesiog laisvam sklandyme tarp jų?? 🤟 Dar vienas klausimas kirbantis galvoje yra apie žmones, kurie negali bendrauti viešai su artimais ir tuos, kurie negali bendrauti privačiai su artimais... kažkas iš juoda/balta srities, bet apie tai vėliau.
0 Comments
Taigi pratęsiant laisvės ir stabilumo temą... Labai patiko žmogaus mano grupėje klausimas apie laisvę ir stabilumą, kas konkrečiai patiko, tai įvardinimas. Laisvė ir stabilumas, kokia įžvalga! Nes juk aš pats visad maniau, jog laisvė ir saugumas eina tarsi priešingo poliariškumo pusėse... O iš tiesų, nė velnio! Būtent stabilumas eina priešais laisvę, o saugumas gali būti tiek vienam, tiek kitam poliuje, kaip ir tiek pat nebūti jame. Vėlgi... labai dažnai pagalvoju, kiek stipriai mūsų disfunkcinėse šeimose, o net nebūtinai šeimose, bet apskritai visuomenėje yra pašiepiamas saugumas... Ir būtent tos pusės, kurios realiai yra gan priešinguose poliuose tarsi išblaško žmogų ir jis tarsi turi rinktis veiną arba kitą polių ir laikyti tai kažkokiu savo esminiu pasirinkimu be didesnio lankstumo. Iš tiesų, kaip kad ir prieraišumo stiliai rodo, ne visad "teisingo" poliaus pasirinkimas yra išeitis... Išeitis yra saugume, o koks polius tuo metu yra saugesnis, tą ir renkiesi...
Taigi... ką tuomet reiškia stabilumas, kai žmogus kinta, jo gyvenimas kinta, o tiek namai, tiek šeima, tiek šalis nesikeičia... Toks žmogus tampa savo stabilios aplinkos tiek viduj, tiek išorėje kaliniu. Kaip kad sakoma „Augimas yra skausmingas. Pokyčiai yra skausmingi. Tačiau nieko nėra tiek skausmingo, kaip likti įstrigus vietoje, kuriai tu nepriklausai.“ – Mandy Hale. Stabilumas tampa nesaugiu. Na, o kaip laisvė gali būti ne saugia?? (Blog'o įrašas apie laisvę) Oij... na, kiek žmonių per "netyčia" atsidūrė vienutėje už "netyčia" surūkytą suktinę... Ar už ?? pinigų viešoje vietoje deginimą priešinantis ?? kapitalizmui... Už nežinojimą paprastų taisyklių, už važinėjimą be bilieto ar išgėrus ir taip toliau... Tiesiog, kai kada laisvė nėra tas pats, kas neatsakingumas ir priimtų visuotinių įstatymų ar normatyvaus elgesio atmetimas... kai kada laisvė yra šių dalykų supratimas ir gebėjimas su jais susitvarkyti išliekant saugiu. Jei gyveni šalyje, kur sunku su žmogaus teisėmis, gali išvykti, jei negali išvykti, gali prisidėti prie judėjimo, kad pakeisti padėtį šalyje ir daryti tai taip, kad rizika taptų suskaičiuota, ne beprotiška, net jei ir taptum įkalintas ir pan. Visa tai - pasirinkimai, svarbiausia rinktis saugumą, nes ... kaip bebūtų šaunu su ta laisve, niekam nereikia tavęs mirusio ar įkišto kažkur ar prikimšto vaistais... ar praplautomis smegenimis ir pan, to nereikia niekam. Mes visi darom kažkokius kompromisus, nes visiška laisvė - lakstyti nuogam, kai užplaukia, daužyti "priešų" langus ir deginti mašinas.. na tai yra :)) prasčiau nei gyvūnų pasaulyje. Kaip kad sako "Įprastai stabilumą laikome pastoviu gyvenime, o atsitiktinumus – išimtimi, tačiau yra visiškai priešingai. Iš tikrųjų atsitiktinumai yra taisyklė, o stabilumas – išimtis." - Gabrielis Orozco. Laisvė tampa nesaugia. Taigi, ilgai nesukiojant to paties, tai, ką noriu pasakyti, yra apie stabilumą šįsyk... Aš jį matau saugiu tuomet, kai jis veikia kaip resursų praradimo prevencija. Tai nėra apie tai, kad orientuotis į resursų gavimą bet kokiomis priemonėmis, bet kuriuo metu iš bet kokio įmanomo ar net neįmanomo šaltinio. Tokiu elgesiu žmogus susipriešina su aplinka, savimi, savo vidine ramybe ir net pasitikėjimu... Tai labai išderina ir kitus, tu atrodai lyg amžinai nepasotinamas, parazituojantis, pavojingas, toks energetinis vampyras arba nestabilus agresorius, kuris desperatiškai ieško dar vienos aukos, dar vieno kažko, kas trumpam pasotintų, - dar vieno skrydžio, dar vieno naujausio mados klyksmo... dar vieno trumpalaikio pasitenkinimo, dar vieno BET KO. Tuo metu, kai gali orientuotis į tai, ką jau turi, kas jau vyksta ir yra pakankama, o gal net ir linksma... ir bandyti tai išaikyti ir išsukti nuo kitų norinčių tai suvartoti sau, nes mes visi linkę kaupti dalykus, ir gauti jų daugiau ar bent pakankamai.. ir tai tikrai nebūtinai apie materialią gyvenimo pusę, tai yra ir apie draugus, ir net jei jų nenorim daugiau, tai tada tikrai norim geresnių - artimesnių, labiau linkusių į bendradarbiavimą ir taip toliau ar gal net patobulinti ryšį su jau esamais, pagilint ar įsidrąsint visu pajėgumu vytis juos ar/ir leisti jiems vytis save... Tai - tiesiog neišvengiami poreikiai, kurių niekas nė nemano kažkaip suvaldyti, bet greičiau jau PATENKINTI... tad :) vienokia ar kitokia konkurencija neišvengiama... ir tai priėmus, galima į tai pasižiūrėti ir per to paties saugumo prizmę, gyvenimas - tarsi sporto žaidimas, mes visi sportuojam ir ir dėl šios sportinės dvasios, galima pasistengti dar ir laimėti... O laimejimui reikalinga ne vien veržtis, bet ir bandyti išvengti nesėkmės. Tai štai... manau, jog stabilumas yra apie gebėjimą išvengti nesėkmės, nesivaikant ne tavo ar nerealistiškų užsirėžimų, tikslų; lygiai kaip kad laisvė yra bandymas orientuotis į sėkmę, į savo tikslus, o ne nesėkmę ar kažkieno kito siekius. Panašiai kaip kad užsidirbti ir taupyti, vien gerai uždirbti nėra pravartu, kaip ir vien mokėti gerai taupyti... Kai kada viena, kai kada kita yra svarbiau. Kaip kad laisvė būtų leisti sau orientuotis ties savo gyvenimo kryptimis, taip stabilumas panašus į gebėjimą išvengti atsijungimo nuo jų, jei paprastai įvardinus. :) Mėgaukitės Ir darsyk kviečiu prisiminti, jog kad ir kaip jūsų aplinkoje, kurioje augot ar tebeesat, yra koneveikiamas saugumas.. tapatinant tai su pasipūtimu, baikštumu... nuobodybe ar gudrumu... tai bene patraukliausia savybė tiem, su kuriais įmanoma užmegzti tikrai gerus ryšius.. O ☝️ visa kita - ne tiek ir svarbu. vienintelė ir nepakartojama :) elegantiškai dėkinga شکیرا
Absoliučiai netikėtas blogo įrašas ir man pačiam. Jis bus apie santykius ir muziką... Taigi.
Pradžioje gal dar pasidalinsiu neseniai atrastu Psych2Go kanalo video, kuriame apibūdinami žmonių tipai, kurie nelinkę dirbti ties savo poliškumu, kas dažniausiai lemia nesėkmingus santykius tiek jiems, tiek tiems, kurie bando juos užmegzti su tokiu žmogumi. Gan paprasta idėja, bet gerai sugrupuota ir labai aiškiai išskirti tipažai, aš sau radau bent 4 ir, bene, kaip ir dauguma esat pastebėję, mūsų tie ekstremalumai elgesyje pasireiškia kaip tik aštresnėse situacijose, kuomet reikalinga atstovėti savo asmenines ribas arba atsitrenkiame į jas kitame žmoguje... Tad, mano manymu, yra labai svarbu atsiminti, kad visi turim tuos radikalumus ir pažinti juos sąmoningiau. Na, o tuomet juos kažkaip išmokti atpalaiduoti, vos pajunti, kad įtampa vers tave viską nukirsti arba apipilti kažkurį iš jūsų - save ar partnerį, įvairiom, nebūtinai pelnytom pamazgom, kritika, staigiu tapimu auka... ar visapusišku teisuoliu ir pan. Na, ilgai nelaukus, štai - video, o aš galimai jį dar ir trumpai įrašysiu lietuviškai tiems, kas negali kokybiškai perimti informacijos anglų kalba.
Štai... Na o dabar, pereikime prie santykių ir muzikos :))) Mane įtakojo parašyti šį straipsnį matyti komentarai mano sukurtoje LGBT+ ir draugai grupėje... Aš tiek rašiau apie prieraišumo tipus, klasifikavau, kūriau memus ir dar ko tik nedariau ir vis tebeskaitau knygas ir domiuosi ir štai... staiga, niekam neprašant, žmogus pradeda rašyti įžvalgas apie prieraišumo tipus kito žmogaus prašyme padėti arba čiate pasiūlo paskaityti knygą šia tema. Teko suvokti, kad visi mano rašymai nėra nepastebėti ir žmonės domisi, netgi bando adaptuoti ir bendrauti su kitais šiomis temomis. Absoliučiai nuostabu :)) ir ačiū visiems, kam įdomu ir randat kažką sau tame. Na gerai, nubraukus jaudulio ašarėles :D .... taigi, MUZIKA. Aš nuo vaikystės esu susijęs su ja, vaikystėje dėdė (mamos brolis) turėjo juostinį magnetofoną ir net mikrofoną, tad muzika skambėdavo troboje :D ir mes taip pat dainuodavom ir šokdavom, persikėlus pas tėvus vėliau, vėlgi ne už ilgo atsirado jau kasetinis magnetofonas ir muzika tebesiliejo... tiek pop, tiek rock ir dar visko. Nelabai moku groti, kažkiek išeina dainuoti, bet klausytis ir gyventi ja man kažkaip būtina... kaip ir kad kūnas pradeda nevalingai judėti pagal kažkur išgirstą mėgiamą melodiją. Kuo dėti santykiai ir prieraišumo stiliai? Šiaip yra pastebėta (pvz čia), kad žmonių pasirenkamos melodijos, dainų žodžiai gali išduoti jų prieraišumo stilių. Pateiksiu po vieną pavyzdį kiekvienam prieraišumo tipui:
Sonny & Sher - I got you babe. Labai aiškiai pozityvi ir abipusiška daina, abu dainos "veikėjai" patenkinti ir viltingai žiūri į savo ryšį. Nesijaučia nesaugumo ar atstumo. Patogumas, bendradarbiavimas, saugus prieraišumas. Abba - The winner takes it all. Žmogus jaučiasi paliktas... kitas kažkas vėl laimėjo ir jį paliko. Viltis yra ir ji juntama, juntamas labai didelis ilgesys ir prisirišimas ir tarsi negalėjimas nieko pakeisti... viskas yra laimėtojo rankose, nors žmogus ir labai myli ir nori santykių. Tipinis neramus prieraišumas. TLC - No scrubs. Labai aiškiai išsakyta nuomonė, įvairūs pageidavimai, asmeninės ribos. Kitas žmogus iškart matosi, kad turėtų vaikščioti kiaušinių lukštais, o jo pageidavimai nebūtinai net ir svarbūs, svarbu tik kad jis įvykdytų duotuosius, nes kitaip santykių nebus. Idealo ieškojimas ir neradimas, užsisklendimas. Tipiškas vengimo tipas santykiuose. Halsey - Sorry. Na, kaip ir klipe, taip ir žodžiuose aišku, kad santykiai panašūs į karą, bet tų santykių lyg norisi, nes kažkaip liūdna ir dėl to, kad jie baigiasi, o gal net ir ne būtinai... tokia sumaištis, lyg nusivylimas DAR SYKĮ ir tokia nuotaika vyrauja, lyg niekas niekad nepasikeis ir suksiesi tokiam štai rate, kur nori santykių, bet jie niekada nepavyksta, gal būt gerai be jų, bet jie tau vis vien "nutinka". Dezorganizuotas prieraišumas. O finale, kadangi aš pasidariau tai sau mokymuisi per melodijas ir žodžius, siūlau ir jums pasiklausyti šio saugaus prieraišumo stiliaus dainų sąrašo Spotify programėlėje:
Melodijų pasiūla imta iš keleto straipsnių ir sąrašų rastų internete, kol kas savo melodijų atrasti nebandžiau, gal su laiku ir gausis, jei tai užkabins (asmeniškai norisi daugiau roko ar hiphopo, bus matyt). Dainų yra nemažai sąraše, tad nemanau, kad labai greit atsibos.
Tai yra mano nedidukė dovana melomanams ir Ψ-fanams. Aha, ir, jei patiko, nepamirškite pasidalinti šiuo įrašu savo medijose, o gal net ir nuspausti PayPal ar Revolut paramos mygtuką (aukščiau dešinėje) arba čia. Iki kito susirašymo! Iš Neįtikėtinų faktų puslapio Facebook'e kažkaip kartais pasigaunu kokią mintį, duok die, ji dar ir reali būna, nes ne viskas laiku sutikrinama ir klaidų pasitaiko visur. Na, bet... apie mintį... Mintis buvo ta, kad didžiausia žmonių baimė, pasirodo, nėra ta universalioji mirties baimė, kaip man atrodė... vis tik tai - nesėkmės baimė ir šiaip paėmus realiai, juk dar ne per seniausiai nemokėjom skraidyti, po to iki Mėnulio, dabar iki Marso ir, nemanau, kad tie skrydžiai iš vis netaps beprotiški su laiku... taigi, kad ta mirtis dar neįveikta, mano akimis, tėra tiesiog dar viena nesėkmė. KOL KAS... gaila, kad neišeis gyventi tuo metu, kai ji bus nugalėta kaip kad kadais nugalėjom dangų ir Dedalo ir Ikaro mitas tapo tikrove su laiminga pabaiga. Gerai, dabar šuoliukas į papildančią temą: kadais man buvo sunku tiesiog gyventi čia ir dabar, šia akimirka, momentu.... koncentruotis į gyvenimą, o ne į jo pavojus, kad oioi kažkas įvyks... kažkas nutiks ir viskas, susirgsiu vėl... vėl neišeis ir viskas risis tiesiai į prarają vėl. Tiesiog buvau iš tų žmonių, kurių gyvenimas ėjo pro šoną, kuomet koncentravausi į išgyvenimą, kitaip tariant į tuos menkus kelis procentus realybės, kurie šiame XXIa. suaugusiam žmogui reiškia mirtį. Na, net covid'o siautėjimo metu nesant rizikos grupėje ir saugantis, prižiūrint sveikatą ir t.t., ten tie procentai nebuvo neįmanomi... Na štai, tai ką išmokau pirmame savo gijimo procese, koučinge, buvo būtent gyventi gyvenimą, o ne suktis išgyvenime, kas yra nuolatinis stresas.... ir pavojų skenavimas aplink, kas veda į visokius overthinking ir pan. Įsivaizduok, kiek energijos išvaistai, kai ją sukoncentruoji į tuos 5% apie tai, kad staiga susirgsi, nukris plyta nuo stogo ant tavęs ar satelitas, išlįs banditas ir dar ten n scenarijų realių ir nerealių... mašina suges, pėstysis iššoks į kelią, etc etc... visi nusisuks... visi nekęs, neturėsiu draugų. VISI :D na žodžiu. Tai va, o kiek ta energija tampa produktyvi, jei ją sudedi į 95% užtikrintumo, kad nieko fatalaus tau nenutiks kas sekundę ar kas dieną, kad oras kvepai žiedais ir kad kraujas pulsuoja gyslomis? Gyvenimo kokybė apsiverčia, ji tampa nebeatpažįstama... ir ne todėl, kad laimėjai loteriją, ar sutikai svajonių princą/princesę... viskas įvyksta viduj augant saugumui, jį atstatinėjant. Aišku, juokinga, ar ne? Bet mes net nežinom, kad gyvenam įtampoj, labai dažnai žmonės net nesusimąsto, jie tiesiog nesuvokia, kodėl jiem nesiseka, kodėl jie negali mest rūkyti.. kodėl neprasimuša, kodėl nebaigia universiteto ir dar visokie 'kodėl'... kodėl. Tai vat todėl, kad nesaugu apskritai gyventi, būti, energijos į nusiraminimą sukišama tiek, kad kiti dalykai tampa ne tokie ir pasiekiami. Juk nusiraminti ir nebijoti reik nuolat... Grįžtant... prie neįtikėtinų faktų :D Šis faktas apie nesėkmę man nunešė pusė galvos, kai supratau, kad aš turiu potrauminį įsitikinimą, kad man negali pavykti niekas gyvenime, jei aš esu vyras... Tai po-trauminis dalykas, nes kadangi esu translytis, tai mane auginant visuomenėje, kurioj teko gimti, na, tokie dalykai buvo tabu.. tiesiog yra kūnas ir vat tiek, na kaip kad giliai giliai priešistorėje žmonės, jei matydavo, kad Saulė apsisuka aplink Žemę lauke, vadinas taip ir yra... Nebuvo žinių (galima peržiūrėti keletą šaltinių apie biologinę translytiškumo dalį šio straipsnio apačioje)), nebuvo galimybių, niekas nesiklausė ir nekreipė dėmesio ar dar ir guzų gaudavai už "nesąmones" arba tiesiog juokingas buvai... Na bet nesigilinant į tai... esmė ta, kad tik nebūnant savimi, aš galėjau išgyventi, gauti kažko, ten meilės, atidumo, švelnumo, draugystės su aplinka. Bet kur, namie, mokykloj, kieme. Dėl to tai - potrauminis dalykas, aš suvokiu, kad man pasisektų net būnant pagaliu ar šešku, bet įaugę įpročiai, viskas, ko mokytasi, sako viduj, pasąmoningai, kad pasiseks tik būnant taip, elgiantis šitaip, o ne kitaip... Ir vėlgi žmogus natūraliai sudeda visą energiją į nesėkmės išvengimą, net jei protu suvokia, kad geriausia būti, kuo esi, o ne tuo, kuo išmokai būti. Tiesiog kuo labiau esi savimi, tuo geriau viskas einasi ir jautiesi ir pan. Tai va... Tai net jei koučinge išmokau koncentruoti energiją į 95%, o ne 5% dėl išgyvenimo bendrai; tai atradus save iš naujo lyties prasme... prireikė dar vieno gydančio ryšio, kad darsyk grįžti prie 95% (tik šįsyk apie sėkmę), o ne suktis tuose 5%... kurie šiaip įprasti daugeliui tiek vyrų, tiek moterų... Dažnas bijo nesėkmės būnant vyru: - kad neatstumtų moteris (ar vyras) - kad pavyktų turėti pakankamai resursų - kad kažką paliktum po savęs vertingo - kad suvoktum, kokia tavo gyvenimo misija - kad būtum padorus, bet ir atsipalaidavęs dar n visko.... Kaip ir moterys to bijo... Ir mūsų energija susivaro į tuos 5%... O realiai kiekvienas puikiai žino geriausius būdus, paprasčiausią požiūrį... priimtiniausią elgesį, giliausiai tūnančią aistrą savy... tai natūralu kiekvenam. Tai štai, dar tokį procesą gijime vadina tarsi laidų perjungimu - re-wiring. Kuomet tai, kas buvo pajungta išlikimui, dabar gi, gali būt atjungta ir perjungta klestėjimui (ang: thriving). Būtent tada ta kitų nuomonė tampa... tarsi patarėja, bet jokiu būdu ne teisėja. Na, kas padeda pasiekti dar daugiau... nei kad perspėja apie mirtinus pavojus, kai jų beveik nėra suaugusiam žmogui, nes viską gali, ko negali, gali susitarti su tuo, kas gali ir pan. Ko neturi, gauni, ko ne gauni, pasižiūri, kaip kiti gauna ir pakartoji tai t.t. na... tiek. 🏳️ Linkiu saugumo visų pirma... Laisvė pati jus pasigaus, kai tapsit saugesni :P o ne atvirkščiai. 🏳️ Čia gali rasti informacijos apie biologinę dalį esant translyčiu, kas daugumai yra net negirdėta:
Ir keletas nuorodų į tekstinio formato įrašus:
3) Vikipedijos nuoroda apie įvairius susijusius tyrimus 4) Kelios nuorodos į PUBMED (United States National Library of Medicine) svetainę: - A sex difference in the human brain and its relation to transsexuality - A sex difference in the hypothalamic uncinate nucleus: relationship to gender identity - Male-to-female transsexuals have female neuron numbers in a limbic nucleus - Regional gray matter variation in male-to-female transsexualism - White matter microstructure in female to male transsexuals before cross-sex hormonal treatment. A diffusion tensor imaging study Taigi, apie šią sudėtingą, sunkią ir bene reikalingiausią temą, kuri gal svarbumu ir reikalingumu tesilygina su tiesos tema… Be abejo, tokio rimtumo ir atsakingumo reikalaujantys dalykai kaip tik įjungia ir kompiuterio nenorą užsaugot mano raštų :D dėl ko viskas staiga dingo, tad tenka iš naujo, ir šįkart su Libre pagalba. Taigi, nėra daug tiek svarbių dalykų kaip meilė ir visų pirma meilė sau…. Nesvarbu ar tu turtingas, sveikas, senas, aktyvus, protingas, gražus ar ne… ji nesirenka… spalva, ūgis, jėga, protas...galia… jai ne tai svarbu. Jai svarbu ji pati ir svarbu tavo ryšys su ja… Ji niekada nepasiduos tavo įprastiems triukams… ji visuomet ras išeitis, ji niekad nesiklausys triukšmo, ji ras tą balsą, kuris kalba tiesą ir kuris tuo pačiu ir atjaučia, ir suvokia esmę… ji neklaidžios kažkokioj migloje vien tik tam, kad gyvenimas ir tu pats sau atrodytum saugesnis ir apskritai dar net linksma ir patogu dėl to taptų. Ji ras tave tą, kuris sėdi tamsoje, visų net ir savo paties pamirštą, paliktą, neatpažintą, atstumtą ir tarsi nematomą… ji nuvalys purvą ir apkalbas, ji nesileis atstumiama ir išgąsdinta tiek, kiek esi išgąsdintas pats…. išgąsdintas to vaizdo, kurį piešė aplinkiniai apie tave tiek ilgai, kad tu tiesiog pripratai rinktis juos tik tokius, piešiančius tave tik tokį… jai tai nerūpi, ji niekada to nepriims už gryną pinigą, ji žino, ji jaučia, ji atpažįsta, ji neskuba, ji nevaro per jėgą… ji nestumdo, ji laukia ir kviečia. Ji primena, kad yra šalia… ji atpažįsta tavo gebėjimą suvokti ir pamatyti aistrą gyvenimui ir tam sau, kuo iš tiesų esi. Esi pats sau… niekada nenustojai būti, net jei niekas niekada ir neleido, tu tai atsinešei į šį gyvenimą, ji tai išsaugojo ir ji įsakmiai ragina tave tai atskleisti, išskleisti…. Atlapoti ir nešioti tiek oriai, kiek oriai bet kas kitas gali nešioti save ir tai, kas savy geriausia… išdidžiai, laisvai, neįpareigotai ir pagarbiai. Jai svarbu tai, kad tai darai ir nebegali sustoti, nes ji nori, kad nesustotum… Ji niekada neatsitrauks ir niekada neišduos… Taip, tu manysi, kad tave išdavinėjo tiek ilgai ir taip stipriai ir nenumaldomai, ištisai ir nuolat… Bet ji tau primins, kad tai tebuvo viso ko dalis. Ji niekad nesumeluos tau, kad to skausmo ir apleidimo nebuvo. Nematymo, nesiskaitymo… Prievartos neegzistuoti, prievartos išmokti taip elgtis su savimi.. iškraipymo, ištrynimo… vertimo tokio elgesio su savimi į normą… į tą moralią normą, kurią tebelaikai savy kaip vienintelio įmanomo saugumo garantą, kaip vienintelio būdo gauti gyvybei palaikyti būtinus resursus… maistą, pastogę, šilumą, apkabinimą. Ji neneigs milijonų tebelaikomų kaukių, save besislapstantį už jų… tik ne tai, tik ne aš, ne taip.. geriau nesveikas, bedvasis, beprotis, be vilties… be namų, be žmonių, bet bent jau gyvas, vis dar išlikęs gyvas... net jei tai jau senų senovėje nebereikalinga, šie slapstymaisi ir bėgiojimai.
Ir jei tiesa nepadeda, mes visad turime meilę, tą ryšį su savimi, kuris vystosi… kuriam sužydėjus vėl iš naujo, mes vėl rasim save kitokį kampe ir vėl kelsim save iš ten į šviesą… į glėbį, bent jau į savo glėbį pradžioje… eidami tarsi tais pačiais pabodusiais, įkyriais, atrodytų nesėkmingais keliais, kurie vistik niekuomet neina vien beprasmiu ratu, greičiau jau spiralėmis, aukštyn… Ir štai už to posūkio, kur jau manei nuleisti rankas ir pamiršti apie tai, kas įžiebia viltį vėl ir vėl, kur manei pasiduoti grynai mašinaliom pastangomis prieiti prie svajonių, ji vėl paima tavo ranką ir per absurdiškiausius, net atrodytų, kvailus atradimus bei įvykius tu vėl esi energijoje, kuri viską suriša… nors ir nesunaikina savitumo tame susiliejime.. bei nenutolina tiek, kad visai nutrūktum į vienišumą. Susikibus rankomis su tiesa… ji žaidžia gaudynes ir slėpynes su galia ir sėkme… ji žaidžia šachmatų partijas iš gyvenimo ir mirties… iš laiko, virtusio pelenais ir laiko, spindinčio brangakmeniais… ji išbando kantrybę ir jai nėra per ūmaus staigumo. Jai nėra nuslepiamo nusikaltimo… ir jai nėra neliečiamo šventojo. Ji gali atrodyti juodžiausia tavo gyvenimo naktimi… ir neįtikimai tirštai ir saulėtai pripildytomis akimirkomis, kurios tarsi lydo protą ir suvokimą į metalus, kurių tu nežinojai egzistuojant… ji juokiasi iš tavo valios pastangų… ji gali sutraiškyt dešimtmečius puoselėtą balansą ir harmoniją… tegali pasiduoti.. ne prieš ją, o jai, jos tėkmei, jos esmei… nes jei tai – tavo kryptis, ji aprengs, kai tau to reiks, ji suplėšys bet kokį apdangalą, kai tai tau maišys.. tau pačiam ar tau tam, kurį sutikai kitame… Viskas yra viena, ir viena yra viskas…. O dar yra ir, ahm… kasdiena :)) su kuo visus ir sveikinu, kol kas, kol ją turime čia ir dabar. Nenusiminki ir nestrikinėki itin, ar gal tiesiog daryki, ką nori, būk kuo tik nori… ji visada - aplink, prižiūri ir talpina. Lyg mylimasis besisukiodamas tarp dainų sąrašų, besistengiantis susiderinti su jaučiamomis bangomis… ir atliepti jas taip lyg tai tebūtų vienintelė jo gyvenimo užduotis… na dar vat atliepti tas bangas suteikiant tai, ko reikia… kad jokių resursų niekuomet nepritrūktum, net jei tai yra tuščia erdvė, švara ir skalsumas… vėsa ir skaidrumas. Ji visad randa kelius, štai todėl tu visad būsi, esi ir buvai ok, net jeigu taip ir neatrodo arba ne visad.
Ir vienas takelis iš filmo "Undoing"... visiškai šiurpuliukais oda nubėga, kai suvoki, į kokius ryšius meilė gali atvesti, ir kaip ji pati ir išveda iš jų tinkamu tam metu.
Kodėl įvardinau tai, apie ką rašysiu, "TA kelione"? Nes apie šią kelionę labai daugelis žmonių nori girdėti ir/ar pasiskaityti, susipažinti ir taip toliau. Ir kodėl aš apie tai nerašiau tiek daug ir nelabai esu apsisprendęs, ar rašysiu, nors istorija nėra tokia jau paprasta, net nežinau tiksliai, gal dėl to, kad apie tai jau pakankamai prirašyta ir prifilmuota, nors medžiagos lietuvių kalba šioje sferoje nėra taip jau ir daug vis dar.. Ar aš noriu rašyti, taip, noriu. Ar aš noriu rašyti iš ten, kur man vis dar sunku jaustis gerai dėl savo praeities ir dėl to turėti problemų ją integruojant į savo gyvenimą... Manau, kad nelabai noriu :)) bet manau, kad tai - tikrai vertingas iššūkis ir nebūtinai bloga savijauta yra trukdis autentiškai saviraiškai, o žmonės niekada nepriims netikrumo tiek, kiek autentiškumo, nes mes natūraliai linkę būti ir reikšti save tokiais, kokiais esame, nes tik taip jaučiamės laisvi ir saugūs, ir augantys, ir žydintys ir t.t. Na, žodžiu, šis įrašas ar tai straipsnis turėtų išeiti lyg kokia odė ėjimui link savęs, gijimui, autentiškumui, kelių link šio tikslo ieškojimui ir pan. Aš tiksliai nežinau, ką užrašyti taip jau tiksliai... Mane diagnozavo net keliais tais sunkiai ištariamais pavadinimais, kurie įeina į vadinamą A asmenybių sutrikimų grupę, ir bent pora jų oficialiai nėra pagydomi, o štai paskutinė diagnozė turi ženkliai daugiau pagijimų nei atkritimų statistiškai... Vėl gi, oficialiai tokių dalykų negali nutikti, žmogus turėtų regresuoti, jei turi nepagydomas diagnozes ar tiesiog gyventi ok gyvenimą su kalnu vaistų kasdien, kurių aš nevartoju jau bent keletą metų (apie 7), o anksčiau vartojau gan sporadiškai taip pat. Nesakau, kad pasveikau, taip sako psichikos psecialistai dirbantys su manimi (bent du ir daugiau). Aš nežinau, ar pasveikau ir tai finale net nėra svarbiausia, man be galo krašto yra svarbu parodyt, ką gali padaryti darbas su tau tinkamais specialistais ir/ar darbas su savimi ir to savo autentiško "aš" atkasimas ir pastangos būt kuo labiau juo/ja. Ir taip, tai sakau būdamas žmogumi, kuris pirmus savo 12 gyvenimo metų praleido Sovietų sąjungoje, kur lesbiečių tiesiog nebuvo, o gėjai buvo sodinami į kalėjimus, ką jau ten kalbėti apei kažkokius tai ufo - translyčius.
Dar man labai patiko šių dviejų diagramų palyginimas (žemiau) ir kad vis tik tas kažkurios grupės matomumo ir aktyvumo iškilimas norint ją pozityviai ir efektyviai integruoti į visuomenę, o ne neigti jos egzistavimo, na, jis nėra be pabaigos, - tas iškilimas. Kažkada ta augimo kreivė taip pat išsitiesins kaip ir tai įvyko su kairiarankių žmonių grupe. Nebūtinai taip ir nutiks, bet nenustebčiau, jei taip ir įvyktų. Kaip matome tarp žmonių gimusių 1920- ir 1950-aisiais metais "atsirado" siaubingai daug daugiau kairiarankių, nei tarp žmonių gimusių anksčiau. Tai pakankamai stipriai atkartoja tą gan buką žmonių manymą, kad LGBT žmonių "daugėja", tarsi jų nebuvo tiek visada... Na, jie tiesiog nesimatė, neturėjo balso, nors jų tikrai nebuvo mažiau niekada. O štai tarp žmonių gimusių vėliau nei 1950-ais kairiarankių skaičius nebelabai keitėsi ir išliko daug didesnis nei XX-o amžiaus pradžioje. LGBT skaičius Amerikoje (ir kitur) vis dar auga ir tuo kelia didelį sąmyšį pakankamai daugeliui žmonių įvairiom prasmėm. Nemanau, kad šis augimas amžinas ir galima pasijuokti ir iš tų, kas skleidžia vos ne paniką šia tema ir kitokias nesąmones. Pvz, ar žinote, kad net ir JK po neseniai įvykusio atvertimo terapijos uždraudimo dėl žmogaus seksualinės orientacijos, ji vis dar legali dėl lytinės tapatybės, jau neskaitant milžiniškų, vargiai protu suvokiamų eilių gauti reikiamas paslaugas vadinamai medicininei tranzicijai. Vat tai yra nesąmonė. Na o pabaigai, kadangi labai juokiausi iš Ben Shapiro (jei jo nežinai, tai tikrai nieko tokio) dėl jo pasipiktinimo Kanye West generalizuotais antisemitiniais pasisakymais... :D prisiminiau tokią vat dainą: Aha, beje, tas translyčių žmonių "narcisizmas" tėra turėtos traumos išveika.. Tiesiog, kai nesi matomas didesnę dalį gyvenimo augant ir einant per tam tikrus savo lyties supratimo etapus, vėliau, gyjant, visa tai ilgą laiką tiesiog atsiveria ir kurį laiką gan skausmingai gyja... Bei apskritai, daug kas būtent medicininiam gijimo sektoriuje yra tiesiog labai susiję su kūno kultūra, todėl mes tai ir rodom.. gan aišku, paprasta.
Na, jei žmogus atsikratė n antsvorio ir rodo kūno pokyčius, odos šalinimo operacijų rezultatus, daug nuogumo ir pan., tai juk inspiruoja, o ne žlugdo :D na, tiesiog... realiai visi mato tik tai, ką nori matyt. sėkmės-sėmkės Apie lydersytę, nes kai kada man ne būtinai aišku, kas tai ir kodėl žmonėms pritrūksta jos vis... Bent jau jie mano, kad jos trūksta išorėje. Dažnu atveju tai turbūt vis tik yra savo vidaus išraiška. Man iš tiesų sunku rašyti apie lyderystę kol kas, nes nelabai teko susidurti su gerais kursais ar gerom knygomis apie tai, o pasikliauti vien savivoka ir nuojauta nėra gerai, yra visai blogai, jei net ir to nėr apas žmogų, net jei jis apsiskaitęs kažkurioje konkrečioje, šiuo atveju - lyderystės temoje, bet be vidinio švyturio ir variklioo nelabai toli nueisi... Nors to nuspėti iš anksto apskritai neįmanoma, manau, tiesiog sprendžiant iš mano asmeninės patirties, jokie mokslai tiesiog negroja, jei tai - ne tavo valtis ir ne į tą jūrą kursuoji. Štai, ką man pavyko susižinoti iki šiol: - Galimai tai lemia patirtis, kokie buvo pavyzdžiai šeimoje ir jos istorijoje. Ar tėvai/globėjai buvo linkę į lyderystę profesiniame gyvenime ir apskritai. Ar šeimos istorijoje buvo žmonių, kurie vedė ne vien šeimos gyvenimą, bet ir buvo vadovais, inovatoriais, gal net tam tikros bendruomenės, kaimelio-miestelio šviesuliais. - Galima atpažinti tai iš to, koks elgesys vaikystėje, jei jus matė kieme kaip kažką, kas suburia, kažką, kas gali sutvarkyti keblesnę situaciją, gali susigrumti su žmonėmis, kas grasina ar neteisingai elgiasi su vaikais grupėje kažkurioje, na, mano laikais :D tai buvo kiemas ir jame nuolat žaidžiantys vaikai, dabar aš neturiu supratimo, kas kaip?? gal kompiutetinių žaidimų online komandos ir pan., nes ten juk žaidi ne vienas. Kas vienaip ar kitaip inicijuoja ar užkuria masiškesnius įvykius, pvz kažkokį aka masinį kiemo Robin Hudo žaidimą ar ten masines filmų peržiūras. Apie ką buriuojasi žmonės. - Apie lyderystės išraiškas. Kiek esu pastebėjęs, kai kurie žmonės labai aiškiai išreiškia savo lyderystę ir jos pernelyg nei dangsto, nei šlifuoja.. na, tokia, kiek žalia ir natūrali išraiška. Ir yra žmonės, kurie galimai (iš patirties spėju) yra nudegę belyderiaujant ir nėra tiek naiviai pasitikintys masėmis, kurios burias aplink... na tie, kurie turi suvokimą, kad jų viešas veidas/įvaizdis/reputacija toli gražu nėra jų realus "aš" ir kad šieji dalykai gal net ir turėtų būti skirtingi, nes, kas privatu yra pakankamai trapu ir brangu, kai tuo tarpu išoriškai formuojama persona, ji dažnai mainosi pagal įvykius besiformuojančioje bendruomenėje ar tai organizacijoje, jei yra nuspręsta susiformavusią grupę įforminti oficialiai. Taigi tas įvaizdis, jis mainosi... jis turi atitikti naujoves, turi atsižvelgti į daugelį žmonių, turi suburti padėjėjų, patarėjų ratą ir dar šimtai tų "turi".. Be to remti savo gyvenimą tuo viešuoju "aš" yra toks slidus reikalas... na, su mase niekada neturėsi to tikro, autentiško ryšio kaip su savo artimu žmogumi, draugu ar mylimuoju/mylimąja ar kolega; fiziškai neįmanoma praleisti tiek laiko ir kartu, dalintis tokiu kiekiu dėmesio su mase žmonių kaip kad tai vyksta tarp dviejų, tebūnie, trijų ar dar keletos žmonių. Nesu tikras, bet kiek teko patirti, tai jei man reikėtų išmesti lauk reputaciją ar draugus, aš išmečiau reputaciją, nes draugai net tada lieka, o vat tas suformuotas viešas "aš".. na su juo ten visko būna :D nes žmonių daugybė gali iškelti ligi dangaus ir gali numesti ligi ?? na žodžiu, labai giliai ir itin tamsiai. Galbūt geram lyderiui tapti reikia bent kartą patirti nesėkmę lyderystėje, būti sutryptu savo paties grupės žmonių, gal dėl to aš net ir dėkingas už tokią buvusią patirtį, ji neįmanomai ir neištrinamai sutvirtino tai, ką mana terapeutė vadina stuburo, ašies, centro turėjimu savy. - Lydersytei dar turbūt būdingas tas toks gebėjimas atsikelti ir gebėjimas tęsti, net jei visi atrodo lyg staiga išsilakstę voriukai, laukiantys neaišku kokių manų iš kokių nebūtų stebuklingų kraštų, o jei negaus, tai nieko ir nebus :D Ir jei pats neatsikelsi vėl ir vėl, tai ir nesi įdomus. Na žodžiu, turėti tą stuburą, kuris tave veda daug stirpiau nei gali įsivaizduoti.. Vis tik tai yra turbūt apie misiją gyvenime, o čia jau net neaišku ar mes ją, ar ji mus pasirenka :) Tai labai pervertinti savo pastangas irgi neverta, nes net jei mes labai norėsim atmesti savo tą misiją ar labai norėsim su ja šoliuoti šviesos greičiais, nieko neišeis, nes išeis taip kaip reikia, o mūsų griaunančios ar neišmanios pastangos tik ardys mūsų pačių gerovę. Pasitikėjimas procesu - ok :)) - Kaip ir minėjau, nesu itin daug radęs ar atsitrenkęs netyčiom į gerą ir praktišką medžiagą kol kas šioje sferoje, bet esu tikras, kad tai yra bene būtina ir tikrai atsiras. Žemiau sudėsiu keletą šaltinių, kuriais naudojaus kol kas ir žadu tęsti ieškant lydersytės kelio sau labiausiai priimtino ir geriausiai susigrojančio su aplink besibūriuojančiais žmonėmis. Taigi, - teorinės žinios, mokymasis. - Dar niuansas... Manau, kad dar labai lemia, kas šeimoje yra toks labiau idėjinis - ne tiek tiesiogiai išreikštas lyderis, o kas taip jau atvirai aiškus vedlys. Nes jei tai pvz tėtis - tas aiškus, o vaikas yra berniukas, jis greičiausiai irgi bus labiau aiškus vadovas kažkame gyvenime, na, o jeigu vaikas yra mergaitė tokioj šeimoj, tai ji kiek labiau perims mamos idėjinio vadovo rolę tokioje šeimoje. Aš pradėjau šį straipsnį apie vat tuos "ne aiškiai" išreikštus lyderius... Manau, kad žmonės dažnai tiesiog nepriima savo labiau išreikšto idėjinio lyderio savy, todėl ir plaka aplinkinius arba save, o šiaip abi išraiškos yra vienodai gerbtinos ir vertingos. Koks tu bebūtum viduj, gerai yra remti save kaip lyderį ir jį įgalinti. Pabaigai: ką galiu pasakyti, tai turbūt tik tai, kad jei esi pakankamai geras lyderis sau, tiek tas aiškus, tiek tas labiau idėjinis... žmonės netruks tai pastebėti taip pat. Jei gali save išvest iš pragaro, jei gali išlaikyti savo idealus net ir velniai žino kam vykstant aplink.. Viskas su tavim gerai :) ir su tavimi saugu tiek tau, tiek kitiems <3
Taip pat dairausi į šiuos projektus, nors kol kas nesudalyvavau nė viename - Flow Genom Project man apskritai patinka viskas, kas susiję su FLOW (tėkmės, srauto) būsena. - GeniusU šis projektas yra paremtas tuo, kad kiekvienas turi skirtingo tipo intelektą ir būtent jį išskiriant ir stiprinant bei pasirenkant tam teisingas strategijas, galima rimtai prasilaužti gyvenime. Taip pat labai padeda savo traumų gydymas, to savo vidinio lyderio užgožimo ar išfragmentavimo suvaldymas, emocinio intelekto vystymas, disciplinos įvedimas ir pan. ir, beje... Arcane filmų serija yra tobula... absoliučiai
Na ir beliko ketvirtasis dėmuo iš visų mano paimtų keturių faktorių santykiams kurti bloko: Asmeninės savybės... Mmm... Tai - bene labiausiai nesąmoninga ir mažiausiai keistina grupė savybių... Čia galima priskirti ir IQ, kurį pamatuoti gan paprasta ir jis vargiai kinta, o jei kinta, tai tik žemėja su amžiumi arba atsidūrus žemesnio IQ reikalaujančioje aplinkoje... Galima priskirti EQ, o be jo IQ yra tarsi gera šluota be koto, nors EQ ir nepamatuosi, bet jį tobulinti galima iki begalybė. Čia gali įeiti ir skonio dalykai, ir ūgis, ir smūgis... akių spalva, kalbos akcentas, eisena ir aibė viso kito. Be abejo, čia reik paminėti, kad intelekto tipų yra galybė ir galima ir čia pasitestuoti ir susipažinti bent su savimi :) Manau, ši grupė iš esmės yra tai, kas arba sukelia tą vadinamą "chemiją" tarp žmonių ir jauti trauką kažkam, nebūtinai tik fizinę, jų būna įvairių, na, arba nejauti... Tai jei nejauti, nelabai ir kyla noro ir paskatos kažkaip tuo užsiimti. Aš turbūt palaikau tą teoriją, kad žmonės dažnai "užsikabina" ant kažkokių panašių bruožų, kuriuos turi jų globėjai/tėvai, ir nelabai svarbu, ar tie bruožai labai sveiki ir priimtini apskritai, čia - atskira tema, bet tai lemia trauką. Gali būti sudėjimas, balso tembras, manieros, energija žmogaus ir pan. Galbūt iš čia ir atėjus ta "meilės iš pirmo žvilgsnio" idėja, pojūtis. Asmeniškai niekad nejutau to taip staigiai, bet tikrai buvę atvejų, kad pakakdavo savaitės, ir nebūtinai viskas būdavo tobula.. tiesiog net tai, kas erzino sutiktam žmoguje, matomai, man kažką priminė, todėl susidomėjimas tik augo, net jei ir raukantis kažkiek :D ar susibarant su kolegomis darbe tuo pat metu dėl kažkokio kylančios įtampos kūne ar pan. Į ką paprastai žmonės atkreipia dėmesį be išorės, tai turbūt kiek kitas yra patikimas, saugus - apsirūpinęs, kiek moka bendrauti, ar tvarkingai atrodo ar jaučiasi pasitikėjimas savimi, su juo lengva, susigaudo aplinkoje, adekvatumas, savikontrolė, humoras. Vėliau, jau galima pastebėti, ką mėgsta, kiek energingas, koks skonis muzikoje, jei tai svarbu, kuo užsiima ir taip toliau. Šiuos dalykus daro dauguma susipažinus - stebi, vertina, inicijuoja, dalyvauja; galbūt visi kažkiek skirtingai... Priklausomai, kas kam svarbu. Mano siūlymu čia galima pasidaryti kad ir labai primityvų ir schematinį pageidavimų sąrašiuką, orientyrą, kad būtų bent kiek įmanoma orientuotis, o ne vien eiti stačia galva ir po to gailėtis. Taip pat pasidaryti savo asmeninių ribų sąrašą, ko jums vargiai norisi ir kokias ribas peržengus, jūs greičiausiai atstumsite žmogų. Šiais sąrašais (idealiu atveju, jei abu juos pasidaro) apsikeisti, kad kitas suprastų, kaip orientuotis būnant su jumis. Tai - lyg toks šviesoforas santykiams🚦🚦🚦 Norėčiau, kad žmonės suprastų, kad visas darbas sudedamas į santykius nėra tam, kad jie taptų beveik neįmanomais, tie santykiai, nes tiek niekas tikrai nedarys, o jei ir dirbs ties jais, tai greičiausiai savais metodais ir būdais. Tikrai verta bandyti kurti santykius kad ir kaip aklai, nes tik taip apskritai to išmokstama, vienok, ko aš nelinkiu ir labai norėčiau atbaidyti, tai kurti šeimas "dėl vaikų", kurie "netyčia" atsirado bandant užmegzti ryšį.. na, nes nusirengti yra paprasčiausia... čia tau ne kažkokių straipsnių skaitymas, kai tereik ten įkaušti ir sukalbėti gerą anekdotą, tai vat tokios šeimos, jos ir yra disfunkcinės ir toksiškos, iš kurių užauga traumuoti žmonės ir kuria tolesnę visų mūsų ateitį... Nes tokia pora vargiai spėja susipažinti ir vargiai sugeba suprasti vienas apie kitą ir vėliau jie vienas kitam dažniausiai net nepatinka, na, arba tiesiog pripranta nepatikti, bet laikytis kartu arba išsiskiria... Vienišų tėvų su vaikais gausa yra tarsi nauja pandemija apskritai... o vaikai visus šiuo santykius turi ištverti, nors jų niekas nė neklausė, ar jiems tai priimtina, tiesiog jų tėvai nebuvo pasiruošę nei santykiams, nei vaikams, todėl masė naštos užmetama ant atžalų, kurie nei realiai gali nei turėtų tą naštą nešti. Na, bent jau apsaugos priemones naudokim, jei santykių bandymų pradžia yra gan begalviška. Bei, labai rimtai siūlau pasidaryti vertybių bei tikslų sąrašėlius, nes labiau dažniau nei ne, tai yra lemiami faktoriai, dėl ko derat su žmogumi arba ne. Man kol kas vis dar "tebesiseka" maždaug taip: yra chemija, yra netgi charakterių panašumų ar deramumo, netgi buvo vertybių sutapimas (absoliučiai neįtikima, kad žmogus turėjo supratimą apie tai sau pačiai!), bet vat žmonės neturi sau užsirašę tikslų... santykiams jau esant, jie juos atranda ir pasirodo, kad mes nederam :D nors šiaip... jei sąžiningai, gal tai tebūna išvada finale, nes eigoje jau pasirodo kai kas, kažkurios savybės, kurios tiesiog prasilenkia, tai tas sąrašo susikūrimas tai labiau iliustruoja nei atidengia. Negaišinkime vienas kito, neeikvokime resursų, tai palieka labai prasto skonio kartėlį ir ilgam, o to galima tikrai išvengti. Saldusis 🥜🍮🍓Kosmosas
Taigi.... Kad jau aptarėm sąmoningai pasirenkamus ar susikuriamus faktorius, kurie gali lemti bet kokio ryšio su kitu žmogumi sėkmingumą, dabar galim pereiti prie tam tikrų ne tiek sąmoningų ar gal ir ne tiek reikšmingų faktorių. Jie labiausiai bando apibūdinti ir sugrupuoti tam tikrus charakterio bruožus, ypatumus. Šie skirstymai gali būti sudaromi pagal nepakeičiamus dalykus, pvz zodiakai remiasi gimimo data, na, arba kai ką galima ir pakeisti, nes MTBI skirstymas ar netgi Didyžiojo penketuko testo rezultatai gali keistis per žmogaus gyvenimą, jam dirbant su kai kuriom savo savybėmis. Tipų indikatorius MBTI yra sukurtas pagal K.G.Jungo "Psichologinių tipų" skirstymą. Šis skirstymas neturi labai tvirtos mokslinės bazės, todėl nelabai žinau, ar vertėtų apsistoti ties šia sistema, vienok testai įdomūs, aprašai taip pat; yra puslapių, grupių ir netgi pažinčių programėlių, kurios arba remiasi iš vien MBTI arba tai sudaro rimtą dalį jose. Iš savo patirties tegaliu pasakyti, kad nesiimant gludinti savo charakterio ar tiesiog iš smalsumo nebandant pakeisti savo elgesio ir supratimo, mano MBTI visuomet turėjo vieną rezultatą - INTJ... O štai pradėjus savityros darbą, jis pradėjo keistis, o šiuo metu aš nebeturiu supratimo, ar galiu bent už ko stvertis šiame skirstyme... sunkiausia gal buvo "nulaužti" intravertiškumo bruožą, bet gan dažnai gaunu ir ekstraverto raidelę, tai taip kažkaip nebeimu domėn. O šiaip realiai pagal patį K.G.Jungą asmenybės tipologija turi 2 elementus: - būtent ekstraversiją ir introversiją bei - pojūčius, mąstymą, jausmus ir intuiciją Tai pagal šį jo skirstymą ir buvo sukurtas Myers-Briggs asmenybės testas ir tieji 16 asmenybės tipai. Pasak pačio šveicarų psichologo pravarčiausia tiesiog tobulinti savo mažiau išreikštus polinkius, pvz intravertui geriausia tobulinti savo ekstravertiškesnę pusę, intuityviam žmogui - kūno pojūčius ir pan. Testas - čia. (lietuviškai, nemokamas) Prie šios grupės faktorių, įtakojančių santykius, galima priskirti ir meilės/atsiprašymo kalbas. Didysis Penketas - man mažiau pažinta tema, bet gal net dėl to ir įdomesnė... Priedo, bent jau šiuo metu, daugelis psichologijoje pripažįsta šiį skirstymą kaip pakankamą nustatyti amsneybės tipažui - "Praktiškai modelis taikomas visame pasaulyje ir yra vienas realiausių pretendentų tapti bendrai pripažįstama asmenybės teorija." (iš vikipedijos). Kokie gi asmenybės bruožai įeina į jį: S sutarumas E ekstravertiškumas N neurotiškumas A atvirumas patirčiai S sąmoningumas Norint neblogai sutarti su žmogumi santykiuose, geriausia neturėti labai didelio atotrūkio vienas nuo kito visose savybėse, išskyrus neurotiškumą, šios savybės kuo mažiau yra pas abu, tuo santykiai stabilesni, na, tai indikuoja reikalingumą pabandyti su tuo padirbėti, jei neurotiškumo gan daug, ir, taip, tai įmanoma pakeisti. Daugiau apie SENAS bruožus žr. video žemiau Testas - čia (angliškai, nemokamas)
O finale galbūt reikėtų pasakyti, kad bet kuris, net ir nepopuliariausiais ir iracionaliausias skirstymas ir kontepliavimas ties tuo yra naudingas vien tuo, kad proceso metu visvien galvoji apie judviejų suderinamumą, savybes, charkterį ir tokiu būdu labiau pažįsti net ir save, ne tik žmogų, apie kurį galvoji, tai bet kuriuo atveju tai praturtina... Ir dar sykį paminiu, kad Didžiojo Penketo savybes galima šlifuoti ir išsitreniruoti naujus elgesio įpročius net ir ties didesniu neurotiškumo faktoriumi, kurį suvaldyti bene sudėtingiausia. Tai netgi yra patartina - išsiugdyti balansą visuose brožuose. Sėkmės :) Ir kviečiu remti viską iš eilės: Ukrainą - būtinai, LGBT žmonių teisių akcijas, gyvūnų ir visko, ir šį puslapį, ir vienas kitą, ir tvorą remiam. REMIAM :))
O dieve.. dabar Katy Perry besitaškant fejerverkais mano akustiniame darbo fone, man reik parašyti kažką tokio, apie ką realiai niekas itin sąmoningai nė nesusigaudo... OK, bandau. Šiaip tikslų gali būti savo asmeniškam gyvenimui, nes bent jau šį reiškinį mes galime bent kažkiek reguliuoti, vienok - lemties/laisvos valios klausimas filosofijoje niekada nebuvo išspręstas, o gal ir nebus, taigi tai tiesiog tereiškia, kad net ir savo gyvenimo mes pilnai suvaldyti negalim, jis yra mums tarsi "duotas", kaip kad pvz: seksualinė orientacija, gimimas kažkurioje šalyje ir taip toliau, kas mus "vat tokius" ir sukuria, o ne tai, kad mes sukuriam savo gyvenimą, vis tik... aklai pasiduoti tėkmei ir tik jai, yra trumparegiška ir veda į strigimą, savo potencialo iššvaistymą ir atidavimą savo asmeninės galios aplinkai... nuo ko ta aplinka niekad nebus geresne, nes jai irgi reikalingi iššūkiai, o ne vien plaukimas pasroviui. Taigi, be tos dalies, kuri ir taip yra nulemta, pasikliauti vien radimu kažko, su kuo pakankamai gerai suderėtum yra tas pats, kas pirkti loterijos bilietus, atsidurti tinkamoj vietoj, tinkamu metu ir pan.. na, žodžiu, be asmeninės sėkmės ir noro ja sekti, dar galima išryškinti savo valios/sąmonės apraiškas. Jau esu minėjęs, kad Richard Grannon kursų dėka 2020 rudenį gavosi sudėti savo ilgus žurnalinimus apie gyvenimo tikslus ir jų piešimą į labai paprastą, bet efektyvią schemą... Negana to, tuose kursuose taip pat buvo galima gan efektyviai (kad ir su itin išraiškingu vidiniu pasipriešinimu:)) susidaryti kasdienos žingsnelius ilgalaikio tikslo siekimui. Žodžiu, fun... Žmonės, kurie jau yra poroje, gali pabandyti susidaryti tikslų planelį jų šeimai/partnerystei/ūkiui. Pradedantys poruotis žmonės, jei jau žino savo ir partnerio gyvenimo tikslus/vizijas, kitaip tariant norimą, siekiamą gyvenimo stilių (o jų dabartinis gyvenimo būdas jau yra pajungtas į tai vienaip ar kitaip), tai tuomet jie gali padėti vieni kitam pasipaišant suderinamumo schemas taip pat. Įdedu pavyzdį: Vienok... net turit schemeles sunku susigaudyti, ar tikslai dera ar nedera, ar verta stengtis toliau dėl ryšio ar ne... Na, net jei jie tikrai sutampa arba kai jie itin skiriasi, gal tiesiog galima remtis tuo, kuo žmogui labiausiai reikia ir kaip tai dera su tuo, ko reikia tau. Šia tema Teal Swan vat ką tik išleido tikrai neblogą video apie tai, kaip patirta trauma verčia žmones vėliau nevalingai siekti tam tikrų dalykų. Daugiau:
Na taip ir kad atiduoti duoklę tai mūsų esamai kultūrai, kuri vis tik dar niekad nenuvylė niekieno savo vystymųsi ir taip sakant, tik į priekį!.. Gal kam nors labiausiai dera tiesiog nebūti ilgalaikiam ryšyje, o juos keisti laikas nuo laiko ar būti poliamoriniuose santykiuose ar būti ryšyje tik tam, kad tapti tėčiu/mama ir tiek, jokių ten romantikų didelių... įvairovės absoliutas - visur aplink. P.s.: jei jau priėjei iki čia ir tau patiko, paremki?? Ar tai eurais ar svarais, ar cripto, ar tiesiog besidalindamas... na nes... nėra visa tai taip jau paprasta daryti, o ir šiaip gi, viskas susiję... mes kiekvienas tik perduodam estafetės lazdelę sekančiam🤘🤘🏃♂️🏃♀️
|
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
April 2024
Teminiai žodžiai
All
|