Šįsyk nusprendžiau padaryti tiesiog pažodinį vertimą nedidelio, aiškaus ir paprasto teksto apie emocijų/jausmų slopinimą, taigi jūsų dėmesiui: Kalbant apie užgniaužtas emocijas, kažkodėl prisimenama tik sveikata ir psichosomatika. Matyt, psichologijos populiarinimas pamažu daro savo darbą ir dabar pradedame suprasti, kad daugelis ligų turi psichologines šaknis. Tačiau tai - tik vienas iš kelių būdų, kaip galima realizuoti uždraustus jausmus. Yra daug būdų, kaip sulaikyti save nuo tam tikro jausmo, apsimesti, kad jo nėra, mes visi tai darome karts nuo karto ir tai yra tarsi įprastas dalykas. Kita vertus, užrakinta energija reikalauja išlaisvinimo, jei emocijos neranda „oficialiai leistinos“ išeities, jos pasirenka vieną ar kelis iš toliau pateiktų variantų. 1. Nekontroliuojami protrūkiai. Lengviausias būdas paaiškinti protrūkius yra per pyktį ir susierzinimą. Jei nuolat esame susierzinę, bet stengiamės to neparodyti, kaupiasi pyktis, ir bet kokia smulkmena tam tikru momentu gali tapti paskutiniu lašu, sulaužančiu kupranugariui stuburą. Rizikos grupei, žinoma, priklauso taiką mylintys, mandagūs ir paklusnūs žmonės. Kitaip tariant, tie, kurie bijo konfliktų ir siekia įtikti kitiems, tie, kurie neišveikia, o „taupo“. Šis mechanizmas pasireiškia labai aiškiai, pastatyta daug filmų su apie tai, pavyzdžiui, seni, bet gerai žinomi "Pakaks" (2002) ir "Psichoterapija" (2023). Tačiau tas pats mechanizmas veikia ne tik su pykčiu, bet ir su kitais jausmais. Pavyzdžiui, nuslopintos baimės gali pasireikšti fobijomis, nakties košmarais ir panikos priepuoliais. O sentimentalūs žmonės, kuriuos iki ašarų gali sujaudinti koks nors filmas ar istorija, dažniausiai yra tie, kurių viduje yra daug neišgyvento liūdesio. Pateiksiu porą pavyzdžių: Pas mane atėjo moteris su panikos priepuoliais. Po antrųjų motinystės atostogų santykiai su vyru atšalo iki kaimynystės, o bandymai ką nors pataisyti niekur nenuvedė. Kurį laiką ji gyveno tokioje būsenoje, tada jos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pradėjo galvoti apie skyrybas. Tada ir atsirado panikos priepuoliai. Išoriškai viskas buvo gerai ir ramu, tačiau viduje ją kankino dvi baimės. Visų pirma, baisu palikti savo vyrą dėl kito, nes užmegzti naujus santykius nėra taip paprasta, o svarbiausia – nėra garantijų, kad viskas pavyks. Kita vertus, baisu viską palikti kaip yra ir visą gyvenimą gyventi su savo „kaimynu“. Pasirodo, ji pakliuvo tarp dviejų baimių ir negali pasirinkti nė vieno varianto. Nerimas kaupėsi ilgą laiką ir pasireiškė panikos priepuolių forma. Kai mūsų darbas leido jai įveikti savo baimes ir pasirinkti, kaip ji nori kurti savo gyvenimą, panikos priepuoliai išnyko savaime. Tėvai atėjo su 8 metų berniuku. Berniukas nėra pasitikintis savimi, nerimauja ir nuo menkiausio dalyko iškart apsipila ašaromis. Kelis kartus verkė mokykloje vidury pamokos, o tai sukėlė jo klasės bendramokslių pajuoką. Jis atsargiai įėjo į mano kabinetą, tyliai atsisėdo ant kėdės ir bandė tapti nematomas. Į mano klausimus jis atsakinėjo vienaskiemeniais žodžiais, beveik nežiūrėdamas į mane. Jis atrodė taip, lyg būtų labai kaltas prieš mane, ir lyg aš jį barčiau iš visų jėgų ir apie viską. Pokalbio metu sužinojome, kad tėvai draudžia jam verkti ir, kad jis turi būti drąsus ir stiprus, nes yra būsimasis tėvynės gynėjas (jo tėtis – kariškis). Dėl to vaikas atsiduria tokioje situacijoje, kai jo nepriima, gėdinama, jis baramas ir bandoma jį pakeisti. Žinoma, tai nepadeda jam susidoroti su ašaromis, priešingai, tai padidina neviltį dėl to, kad jis negali susidoroti. Kuo labiau jis bando save tramdyti, tuo labiau primena perpildytą arbatos puodelį, vienas lašas ir viskas išsilies. Sunku buvo įtikinti tėvus leisti jam verkti, tačiau kai jie įgyvendino šį eksperimentą ir priėmė sūnų net su jo ašaromis, berniukas labai greitai tapo drąsesnis. Atrodytų paradoksalu, tačiau jau po dviejų savaičių jis išmoko daug geriau valdyti savo jausmus ir susidoroti su ašaromis. Apidebdrinus: jei dėl nedidelės priežasties periodiškai patiriate kokį nors nekontroliuojamą jausmą, tai reiškia, kad iš tikrųjų jis jums kyla dažnai ir jį kaupiate, o pastebite tik tada, kai jis tampa nevaldomas. 2. Nesąmoningi veiksmai. Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į rašybos klaidas, liežuvio susipainiojimus ir atsitiktinius veiksmus, o galėtų. Atradimą, kad šios nedidukės 'avarijos' toli gražu nėra atsitiktinės, prieš šimtą metų padarė Sigmundas Freudas, ji tai aprašė savo darbe „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1901) Prieš kelerius metus pastebėjau, kad dažnai „netyčia“ įsipjaudavau skusdamas bulves ar ką nors tarkuodamas arba eidamas užkliūdavau už kampo. Tokiomis akimirkomis pradėjau savęs klausti, apie ką ką tik galvojau ir tada supratau, kad kiekviena mano nedidelė trauma buvo susijusi su tuo, kad jaučiau kaltę ar gėdą ir nesąmoningai baudžiau save už „blogas“ mintis. Kai nustojau per daug kaltinti save, traumos liovėsi. Vieną dieną mano klasės draugas pamiršo mano vardą, buvo keista, nes tuo metu mes jau keletą metų kartu mokėmės. Dabar suprantu, kad jis dėl kažko ant manęs supyko. Kas turi vaikų, žino, kad vaikai linkę pamiršti užduotis, kurių nemėgsta (emocija – pasibjaurėjimas): - Ką tau liepiau daryti? - Ką? - Laikas eiti miegoti! Arba: - Miša, ar tu padarei namų darbus? - Taip. - Ar išmokai ir eilėraštį? - O ne, pamiršau... Su kolegomis juokaujame, kad jei žmona netyčia aplieja vyrą arbata, yra du variantai: jei arbata buvo karšta, vadinasi, ji ant jo pyko, o jei šilta, tai tiesiog norėjo dėmesio. Apibendrinus: rašybos klaidos, liežuvio susipainiojimai, praklausymai, atsitiktiniai susižalojimai ir užmaršumas nėra atsitiktiniai dalykai. Jie atlieka tam tikrą funkciją ir gali būti iššifruoti, norint sužinoti ką nors svarbaus apie save ir savo emocijas. 3. Psichosomatika. Trečias būdas, kuriuo gali pasireikšti nesuvirškintos emocijos, yra psichosomatika, tai yra fizinės ligos, kylančios iš psichologinės būsenos. Atrodo, kad žmogus sudaro nesąmoningą kontraktą savyje: - Verčiau šias emocijas išgyvensiu savo kūnu per simptomus, bet nesusidursiu su jomis tiesiogiai, nes tai per daug nemalonu. Apie psichosomatiką parašyta daug knygų, todėl pateiksiu tik vieną pavyzdį: Mano draugų vaikas kelis kartus per metus sirgo otitu (ausų uždegimu). Kai geriau juos pažinau, supratau, kodėl taip atsitiko. Vaikui buvo sunku ištverti nuolatinius priekaištus, kuriuos jam meta tėvai. Kažkuriuo metu berniukas tiesiog atsisėdo ir užsidengė ausis, o tai reiškė: „Aš to nebegirdžiu! Aš noriu to nebegirdėti!" Apibendrinus: kartais gana dažnos fizinės ligos prasideda nuo emocijų slopinimo. 4. Beprotybė. Kartais psichikos ligos yra pasekmė to, kad žmogus nesusitvarko su savo emocijomis arba neapsisaugo nuo nepakenčiamų emocijų. Pavyzdžiui, viena iš psichologinių šizofrenijos vystymosi teorijų pristato „dvigubo ryšio“ sąvoką. Dvigubas įrišimas yra nurodymas, kuris prieštarauja pats sau, pavyzdžiui, „lik ten, ateik čia“. Jei su žmogumi bendrauji vadovaudamasis tokiais nurodymais, kartais sutrinka jo mąstymas, ypač jei tai - vaikas. Mano klientui vaikystėje teko siurbti kilimą. Kai jis tai darydavo, jo mama visada rasdavo prie ko prisikabinti, ir jis jausdavosi kaltas. Natūralu, kad jis nekentė siurbimo ir įvairiais būdais bandė nuo jo išsisukti. Bet tada jį išvadino parazitu ir išbardavo, ir vėl buvo kaltas. Rezultate vaikas turi tokią iškreiptą logiką: aš kaltas, jei tai darau, nes tikrai padarysiu blogai, o jei to nepadarysiu, esu kaltas, nes esu parazitas. Tokioje situacijoje kaltės jausmo atsikratyti neįmanoma, nebent... nustosti naudotis logika. Logika pavojinga: jei vienas dalykas logiškai išplaukia iš kito, aš vėl būsiu kaltas, o tai skaudu. Verčiau išprotėsiu, tada bent jau nesijausiu kaltas. Dažnai panaši istorija nutinka ir su vaikų pykčio išraiška. Kai vaikas elgiasi agresyviai, jis yra baramas. Tada jis draudžia sau rodyti pyktį ir stengiasi neparodyti savo nepasitenkinimo, kad išvengtų priekaištų. Dėl to tokie vaikai negali apsiginti nei mokykloje, nei kieme. Už tai jie vėl barami. Vaiko galvoje kyla sumaištis: jei aš pastoviu už save, jie mane bara, jei aš nepalaikau savęs, jie mane vėl bara. Kad ir ką daryčiau, būsiu kaltas. Vaikai pradeda ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo kaltės jausmo. Vienas iš variantų – nieko nedaryti be nurodymų iš išorės. Bet koks savarankiškas veiksmas laikomas pavojingu ir jo atsisakoma, paaukojama. Priklausomai nuo sutrikimo laipsnio, simptomai gali būti įvairūs: nuo infantilumo ir noro nuolat ieškoti vadovaujančio partnerio iki nesugebėjimo išeiti iš kambario. Apibendrinus: kai kurios psichikos ligos kyla iš žmogaus auklėjimo ir jo emocinės būklės. Šie variantai niekaip neprieštarauja vienas kitam ir neatskiria vienas kito. Niekas netrukdo pasąmoningam žmogui kaitalioti metodus ar juos maišyti. Pavyzdžiui, jei žmogus taip stipriai nenori kur nors eina, kad net netyčia susižaloja, tai yra kartu ir psichosomatinis, ir nesąmoningas veiksmas. Šie mechanizmai veikia pasąmoningai. Be to, jei mes apie juos sužinome, jie nustoja veikti. Sąmoningumas ties savo emocijomis yra raktas į geresnę savijautą. Gera žinia čia yra ta, kad to galima išmokti. Autorius: Aleksandras Musichinas Vertė: Laurynas Sadzevičius
0 Comments
Leave a Reply. |
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
February 2025
Teminiai žodžiai
All
|