Kodėl žmonės gali bijoti pripažinti, jog yra translyčiai. Ilgalaikės/trumpalaikės perspektyvos (III dalis)

​Kokios kliūtys gali trukdyti translyčiam žmogui pripažinti, jog jis/ji yra translytis 2) Antra kliūtis: visuomenės nebrandumas. Nepaisant to, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau istorijų bei tyrimų, žmonės vis dar mato translyčius kaip na… pasiklydusius žmones. Man teko daugybę sykių patirti mintį, jog esu translytis vyras, nes noriu vyrų „privilegijų“- itin populiari feministų mintis. Po tiek feminizmo laimėjimų, kada Vakarų kultūroje matoma daugiau neteisybės vyrams nei kad liko to moterims, aš noriu turėti tas „privilegijas“… Kaip antai dirbti be proto, kad užtikrinti šeimai gerbūvį ar šiaip būti patraukliu potencialiems romantiniams/seksualiniams partneriams, išlikti stipriu, nors man akmenį ant galvos tašytų, nes kitaip nebūčiau vyras, anksti numirti dėl vis nepakankamo finansinio bei stiprybės statuso/arimo iki negyvumo, skyrybų atveju mokėti už pragyvenimą buvusiai žmonai bei vaikams.. na taip, žaviosios privilegijos, negalėti skųstis jei patiriu smurtą nuo moters namuose, būtų tai motina, sugyventinė ar dar kažkas. Bet nenukrypstant, tie patys feministai paklausti, kodėl yra translyčių moterų yra atsakę, jog todėl, kad tie žmonės mėgsta moteriškus dalykus… Kodėl translyčiai vyrai yra tokiais, nes nori vyrų „privilegijų“, o ne mėgsta vyriškus dalykus? Nes vyriškų dalykų nėra, yra tik bendražmogiški? O translytės moterys nenori moterų „privilegijų“, nes tokių privilegijų nėra? Kaip antai tie patys alimentai po skyrybų, feminizmo suformuota amžinoji aukos/teisingumo balso vieta, kas reiškia, jog didesnė dalis atsakomybės pereina vyrams ir jie patys dėl to kalti, kas reiškia, kad jie negali dėl to kalbėti, nes jie nesupranta lygybės tarp lyčių, nes jie nėra teisingumo balsas ir t.t. - uždaras ratas. Na taip, jokių moterų privilegijų. Ir netgi žiūrint iš feminizmo pozicijos, nejaugi trans moterys yra tiek na nerimtos, kad pasirinko transseksualumo kelią vien dėl to, kad patinka moteriški dalykai.
Bet vėlgi, nenukrypstant. Šie pavyzdžiai parodo, kiek nesupratimo yra apie lytiškumą tarp žmonių: žmonės negali priimti, jog proto lytis yra nulemta dar besiformuojant embrionui, ir nors visi esami mokslo tyrimai dėl šio fakto tarsi sutaria, vis vien klajoja populiari nuomonė, jog tai neįgimta, o įgyta. Jog kažkas nutiko kažkada anksti tavam gyvenime, kas paskatino tave atsisakyti savojo tikrojo „aš“ ir priimti priešingą variantą. Ir iš tikro… Na ir ką, rezultate gauni aibę minios, kuri nori palengvinti tavas kančias ir grąžinti prie tiesos :))) Vėlgi nė nesusimąstydami, kad jie tik lipa į tą pačią, visą gyvenimą žiojėjusią žaizdą ir mosikuojasi rankom, jei juos nustumi, reikalaudami pripažinti jų gerą valią… Aš suprantu, kad tam, kas gerai neįsigilinęs, gali nesimatyti, kaip ir kas vyksta/vyko ir jis/ji gali mestis pagalbon vietoj bandymo suprasti. Dažnai tikintys žmonės nori gelbėti netikinčius… Dažnai prisiekę demokratai bando parodyti, jog anarchijos atstovai netgi yra konservatoriški ir pan. vienok…. Tenka pripažinti, kad kartais tiesiog turi arba pasitraukti iš panašių diskusijų arba jas atlaikyti, priklausomai nuo prioritetų. Žinoma, gaila, jog mokslas neturi dar realių atsakymų/atsakymo, kaip yra su žmogaus seksualumu ir kaip tai spręsti yra geriausia. Dar trumpai norėtųsi paminėti tualetų, užgauliojimų, dokumentų, ir pan aspektus, taip pat vadinamąjį misgenderinimą. Gal pradžioje paimsiu misgenderinimą. Tai sukelia labai skausmingą psichologinę reakciją. Iš esmės, rodos, kas gi nutinka: eini gatve, ateini į parduotuvę, pardavėjas į tave kreipiasi ne tavo įgimto ir pagaliau atrasto gender'io kreipiniu. Rodos, kad ir žmogus klystų vadindamas tave taip ar kitaip, tu visvien žinai, kas esi ir tai nelabai turėtų veikti. Nė nežinau, kaip geriau paaiškinti, kodėl tai tiek skausminga. Manau, čia galbūt sugroja keli dalykai: 1) Tai aktyvuoja disforiją, nes suvoki, jog kūnas klaidina aplinkinius. (apie disforiją sekančiame tekste) 2) Trigerin'a (išprovuokuoja prisiminimus apie neteisingą elgesį su tavimi praeityje – apie patirtą traumą). Nesąmoningai gali grįžti į prisiminimus, ir nors konkretus asmuo, esantis prieš tave tau nėra nieko blogo nepadaręs praeityje, gali jam suprojektuoti visus tėvus, kiemo, mokyklos vaikus, mokytojus ir kitus traumavusius tave žmones. Suprantant šį dalyką, gali būti lengviau išlikti sąmoningam ir dėl to ramiam misgender'inimo atvejais. Asmeniškai esu išbandęs įvairias taktikas palengvinti misgenderinim'o sukeliamą skausmą, vienok, kol kas tai lyg ir neturiu didelių rezultatų. Kiekvieną sykį pajaučiu skausmą, o ilgainiui ir norą dingt namo. Vis gi, tai nėra mirtina, taigi pakeliama. Tualetai. Kai nesi užtikrintas tuo, kaip tave priims, o negali būti, nes realybė – patiriamas misgender'inimas sako, kad gali būt visaip, tai sunku išlikti ramiam ir netiriančiam aplinkos. Šiaip ar taip, renkantis savo proto lyties atitinkantį tualetą, jausmas geresnis. Užgauliojimai. Iš patirties žinau, kad jei esi aplinkoje, kur to patiri su kaupu, kantrybė ir išlikimas savimi, kad ir tegul su kompromisais, galų gale duoda rezultatų. Žmonės dėl savo pačių ramybės ir patogumo nori su visais turėti malonų ryšį ir jei supranta, kaip tai turėti, jie pasistengs tai naudoti bent jau, kai esi šalia jų. Dokumentai. Na kai kurios šalys normaliai – pakeičia gender žymę dokumentuose vos po diagnozavimo, kai kurios reikalauja dalinio ar visiško kūno pakeitimo. Manau, tai – ne naujiena. Dera paminėti, kad šis skirstymas žmonių į dvi lyties kategorijas pagal kūno/veido/balso savybes nėra labai patogus. Norėtųsi, jog kreipiniai turėtų labiau neutralias reikšmes arba būtų paklausiama apie žmogaus identifikavimąsi. Kaip kad ir klausiama apie alergijas, diabetą, kairiarankiškumą ir pan. Tai galbūt nesukelia kūno ištinimo, bet paniką, nesaugumą ir dėl to grubų elgesį su alinkiniais – taip.
Dar norėtųsi paminėti didelį spektrą žmonių identifikavimosi seksualumo prasme: lesbietės, gėjai, biseksualai, aseksualai, visokiausi-seksualai, translyčiai, interseksualai, fluid-gender'iai, non-binar'iai ir dar visokiausios gender variacijos. Mano akimis potraukį vienam ar kitam gender'iui nulemia buvimas priešingo gender'io žmogumi, tikiu, jog potraukį abiem gender'iams nulemia buvimas tarsi abiem gender'iais, sakykim buvimas tarsi hermafroditu savo prote. Visi mano tekstai tėra mano nuomonė pagrįsta asmenine patirtimi, savityra, diskusijomis su kitais bei surandama informacija. Nesu mokslininkas, todėl negaliu kredituoti savo žinių kaip objektyvios tiesos. Kaip miniu tolesniame tekste, mano nuomone, mes visi nesam vienalyčiais savo protuose, tad, sakyčiau, tai yra procentalumo klausimas. Interseksualumo negali nuneigti taip pat. Dažniausiai imu kairiarankiškumo analogiją proto-kūno lytiškumui: yra žmonių, kurie valdo kairę ranką geriau, yra, kurie valdo kairę akį geriau, o ranką – dešinę ir pan., priklausomai nuo smegenų veikimo. Taip, mano manymu, yra ir su proto lytimi, visi turi tiek moters, tiek vyro, tik kiek ko yra pas kiekvieną daugiau ar mažiau ar po lygiai, gali žinoti tik jis pats; galbūt vėliau bus atrasti būdai, kaip tą pakankamai išsamiai ištirti. Žinoma, kūno lytį suprasti/patikrinti paprasčiau. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kuo jis save identifikuoja, kaip jis elgiasi su savo kūnu ir kokios proto/kūno lyties žmones renkasi kaip romantinius/seksualinius partnerius.

---