Savęs pažinimo kelias

1️⃣Nervų sistema kaip grėsmės detektorius
Adam Lane Smith idėja:
Dezorganizuotas prisirišimas išmoko, kad artumas = pavojus. Todėl, kai santykiuose tampa saugu, sistema įsijungia ir pradeda sabotažą: pyktis, atsitraukimas, kaltinimai, griovimas.
Mano refleksija:
Neseniai, dėl man svarbaus ryšio, vėl pradėjau gilintis į prieraišumo stilius. Atradau Adam Lane Smith įrašą – ir atpažinau save. Ypač „loud disorganized“ (garsus dezorganizuotas) tipaže: emociniai išsprogimai, staigūs atsivėrimai, love bombing, vėliau greitas gailėjimasis… ir ciklas kartojasi. Tarsi pats pastatai ryšį ir pats jį sudegini. Ne todėl, kad nori. O todėl, kad viduje kažkas sušunka: „per saugu – vadinasi, pavojinga“.
Esminė mintis:
​Pyktis nėra „charakterio trūkumas“ – tai traumos suformuota apsauga, kuri klaidingai interpretuoja saugumą kaip grėsmę.

2️⃣ Savęs atsisakymas (savęs atstūmimas)
Adam Lane Smith idėja:
Vaikystėje išmokai slopinti poreikius, kad išgyventum. Suaugęs tampi arba nematomas (tylusis), arba chaotiškai reaguojantis (garsusis). Pyktis kyla, kai per ilgai ignoravai save.​
Mano refleksija:
Vaikystėje nebuvau žmogus ryšiui – buvau funkcija. Organizmas, kurį reikia išlaikyti gyvą, socialiai ir akademiškai „tvarkingą“. Ne aš – tiesiog kaip aš. Todėl suaugęs dažnai viską atiduodu kitiems – saugau jų ribas, pildau jų poreikius. Kol perdegu. Ir tada manyje pabunda protestas – destruktyvus, griaunantis, nepriimtinas. Tada atrodau arba „dieviškas“, arba „velniškas“. Bet iš tiesų tai tik išsekęs žmogus, kuris per ilgai gyveno šešėlyje.​
​Esminė mintis:
Problema ne tavo tapatybėje, o elgesyje – tu nesi „per daug“, bet tavo išmokti mechanizmai šiandien tave griauna.

3️⃣ Atsakomybė už perprogramavimą
Adam Lane Smith idėja:
Trauma – ne tavo kaltė. Bet nervų sistemos gydymas – tavo atsakomybė. Jei nesąmoningai kartosi modelį, ciklas artumas–baimė–destrukcija tęsis..
Mano refleksija:
Ilgai jaučiausi tarsi gyvenčiau paraleliniame pasaulyje – lyg tame „Exotic Matter“ palaikomame pasaulyje iš serialo Stranger Things. Lyg būčiau šešėlis sau, o Saule – tiems, kurie patys man yra tik šešėliai. Bet nuojauta jau nebe kužda, o kala per galvą: nieko paralelinio nėra. Tai – tas pats pasaulis. Tik reikia nustoti tarnauti 24/7, kad nusipelnyčiau egzistuoti. Nebūtina būti naudingu, kad būtum vertas būti. Laikas beždžioniukui "Punch“ tapti drąsiu. O pingvinukui – tiesiog nebesustoti eiti savo kryptimi.
​Esminė mintis:
Pokytis ateina ne iš supratimo, o iš veiksmų – naujų pasirinkimų net tada, kai sistema šaukia „bėk“.​

Nuorodos:
Stranger Things  - TV serialas
​Nihilist Penguin meme (2026 m. sausis) - istorija 
Punch the Monkey / Punch-Kun meme (Ichikawa Zoo, 2026 m. vasaris) - istorija

1️⃣​Apie bejėgiškumą
Teal Swan mintis:
Pyktis kyla iš suvokiamo bejėgiškumo. Jis atsiranda, kai žmogus jaučiasi neturintis galios pakeisti tai, kas jam kelia skausmą ar grėsmę. Pyktis tampa bandymu susigrąžinti galios jausmą.
Mano refleksija:
Žiūrėdamas Teal Swan video supratau, kad pyktis kyla iš bejėgiškumo, o ne iš „blogo charakterio“. Vaikystėje aplinka nuolat pažeidinėjo mano ribas, nekreipė dėmesio į poreikius, atimdavo dalis savęs. Suaugus, panašios situacijos kartojasi.
Tomas Teal pavyzdyje atrodė kaip mano veidrodis: aplink jį parazituojantys žmonės bandė atimti jo dalis, maišyti gyvenimą. Panašiai mano integralumas buvo pažeidžiamas – vos ataugini dalį savęs, jei ji bandoma pasisavinti, „sprogsti“. Tuomet aplinka tarsi sako: „Tu blogas, neteisingas, pavojingas, nesveikas“.
Šis ratas sukėlė vidinį konfliktą: kad nesusprogtum, kad tau neskaudėtų, reik būti „visu“, bet tada, kai esi „visas“, pilnai savimi, aplinka vėl tave žeidžia, nes tau nebuvo galima būt pilnai savimi augant. Pyktis čia nėra priešas – tai signalas, kad tavo teisė apsiginti ir išsaugoti integralumą yra natūrali ir svarbi. Tau tiesiog niekad neleido būti būsenoje, kurioje nekyla pyktis, neleido joje būti ir ją apsaugoti.
Takeaway:
Pyktis – natūralus apsaugos signalas. Jis rodo, kur tavo ribos ir teisė būti pilnu savimi buvo pažeistos

2️⃣​Vidinis karas su pykčiu
​Teal Swan mintis:
Dažnai žmogus, patiriantis pyktį, turi vidinį konfliktą. Viena dalis nori apginti save, kita iškart pasmerkia pyktį. Iš išorės gali atrodyti, kad žmogus tiesiog „piktas“, tačiau viduje vyksta karas. Dėl to pyktis lieka neišspręstas ir kartojasi.
Mano refleksija:
Vaikystėje niekas neapgynė mano ribų ir poreikių – todėl susiformavo vidinis prieštaravimas: pyktis kyla, bet aš jį gėdinu, kaltinu ir slopinu. Tai sukėlė pasikartojančius vaikystėje patirtus modelius, kai aplinka manipuliuoja ar „atplėšia“ tavo dalis, ardo veiklą, klaidina kryptį.
Žiūrint Teal video, supratau, kad Tomas man priminė mane patį: jis patyrė tą pačią dinamiką – neįgalumas apsiginti ir parazitavimas aplinkoje. Supratus, kad vidinis karas tėra toksiškų santykių modelio išdav, galima priimti pyktį kaip signalą: jis rodo, kad integralumas ir ribos buvo pažeistos ir kad turi teisę apsiginti ir išsaugoti savitumą.
Takeaway:
Vidinis karas su pykčiu rodo neišspręstas patirtis. Pyktis legalus – jis primena saugoti savo ribas.

3️⃣​Pyktis kaip apsauganti reakcija
​Teal Swan mintis: 
​Pyktis – apsauginė reakcija, atsirandanti, kai pažeidžiamos psichologinės ribos ar grėsmė vidiniam vientisumui. Jis signalizuoja, kad tavo svarbios dalys bando išlikti.
Mano refleksija:
Tomas, kaip pavyzdys, atskleidžia, kad pyktis saugo integralumą ir ribas. Jei aplinka bando atimti tavo dalis, tavo pyktis yra teisėtas.
Pyktis nėra priešas. Tai – sąjungininkas, leidžiantis gyventi saugiai ir pilnai.
Praktinis patarimas:

1. Pajusk pyktį savo kūne.
2. Klausk: „Kas privertė jaustis bejėgiu?“
3. Stabtelki, išsiaiškink, kokį veiksmų gali imtis, kad situacija taptų įveikiama.
4. Veiksmingai, sąmoningai atkurk įgalinimą – tai gali būti ribų nustatymas, pokalbis ar konkretus veiksmas. Turi teisę atkurti save po pažeidimo, o jei jo nebuvo, bet tik įvyko trigeris, šis emocinis slenkstis nėra gėdingas, todėl kaltinti savęs dėl laikino pasimetimo neprivalai.

Takeaway:
Pyktis saugo tave ir tavo integralumą. Priimdamas jį kaip sąjungininką, gali gyventi pilnai, be vidinio karo.

​Remiantis Teal Swan darbu ir mano asmenine patirtimi
​
1️⃣ Pyktis kyla iš bejėgystės ir slepia pažeidžiamumą
Teal Swan fragmentas (vertimas):
„Pyktis yra apsauga pažeidžiamai mūsų daliai. Visas tas pažeidžiamumas – baimė, skausmas ir suvokta bejėgystė – paslepiama už pykčio, kuris išsiveržia kaip jos apsauga.“
Mano refleksija:
Jadeno istoriją atradau 2023 metų pavasarį, po dar vieno skausmingo bloko iš mylimo žmogaus. Tuo pat metu mano kuriamoje psichologinėje LGBT grupėje kilo konfliktai dėl karo temos, darkart. Viena narė vis agresyviau reiškė kraštutines pozicijas, ir aš jaučiau, kaip manyje kaupiasi įtampa.
Kai galiausiai turėjau ją pašalinti iš grupės, manyje įvyko sprogimas. Iš išorės tai galėjo atrodyti kaip pyktis, gal net įsiutis. Bet viduje tai buvo baimė. Baimė prarasti erdvę, kurią kūriau metų metus. Baimė, kad viskas gali būti sugriauta tiesiog vat taip, dėl momentinio chaoso. Baimė likti bejėgiu tai sustabdyti.
Tik vėliau supratau: tas pyktis saugojo tai, kas man iš tikrųjų buvo labai pažeidžiama ir brangu.
Takeaway:
Pyktis dažnai slepia ne norą naikinti, o baimę prarasti tai, kas tau gyvybiškai svarbu.

2️⃣ Pyktis gali būti susietas su ištikimybe sau
Teal Swan fragmentas (vertimas):
„Kai nesąmoningai pyktį matome kaip ištikimybę sau, naudojame jį riboms ir savo interesams, poreikiams ginti pasaulyje, kuriam, mūsų įsitikinimu, nerūpi mūsų ribos ar poreikiai.“.
Mano refleksija:
Pašalindamas tą narę, jaučiau pyktį, bet kartu jaučiau, kad darau tai, nes privalau apsaugoti erdvę. Ji buvo svarbi ne tik man, bet ir žmonėms, kurie joje leido sau būti pažeidžiamais ir bandė rast sau terpę augti.
Tuo metu supratau, kiek daug man reiškia tai, ką kuriu. Ir kad mano pyktis kilo ne iš noro kažką sužeisti, įskaudint, laimėti, kažką įrodyti, o iš noro likti ištikimam tam, kas man svarbu.
Tas pats yra ir asmeniniuose santykiuose. Net jei kitam tai nėra svarbu, man svarbu. Mano gyvenimas man svarbus. Mano ryšiai man svarbūs.
Ir dalis manęs yra pasirengusi tai ginti.
Takeaway:
Kartais pyktis yra išpūsta, bet nuoširdi pastanga likti ištikimam sau ir tam, kas tau svarbu.

3️⃣ Efektyvus kelias – rūpintis tuo, ką pyktis saugo
Teal Swan fragmentas (vertimas):
„Kai pastebi pyktį, sulėtink ir pasirūpink pažeidžiamumu, skausmu, baime ir bejėgyste po juo. Tai iš tikrųjų yra labiau išreiškia ištikimybę sau nei automatinė pykčio reakcija.“
​Mano refleksija:
Po to įvykio grįžau prie Teal Swan video ir Jadeno istorijos. Ir pirmą kartą aiškiai pamačiau, kas vyksta manyje.
Supratau, kad mano pyktis nėra priešas. Jis rodo, kur man skauda. Jis rodo, ko bijau netekti.
Kai tai supratau, galėjau apie tai kalbėti atvirai. Galėjau pasakyti, kad man baisu. Kad man rūpi. Kad noriu išsaugoti tai, ką sukūrėme visi drauge. Vos pasiruošiau, taip ir padariau tai grupės narių tarpe - pasikalbėjome.
Ir tada pyktis tapo ne griovimo jėga, o signalu, padedančiu suprasti save.
Takeaway:
Kai išgirsti, ką saugo tavo pyktis, jis nustoja tave valdyti ir pradeda tau padėti.

Pabaigai:
Pyktis nėra klaida.
Tai vieta, kur tavo vidinė dalis vis dar tiki, kad tu esi vertas būti apsaugotas.
Ir galbūt tikrasis darbas nėra nustoti pykti.
Galbūt tikrasis darbas – pagaliau tapti tuo, kuris tavęs neišduos.

Per pastaruosius metus sukūriau ir adaptavau kelis įrankius, kurie padeda geriau suprasti save santykiuose — savo prieraišumą, emocinę kalbą ir vidinį saugumo jausmą.

Tai nėra „testukai dėl testukų“.
Tai -- praktinės refleksijos priemonės žmonėms, kurie nori augti sąmoningiau.

Visi žemiau esantys kvizai ir grojaraščiai yra sukurti arba pilnai adaptuoti mano paties — nuo struktūros iki turinio. Mano tikslas buvo sukurti švarius, reklamos neperkrautus įrankius lietuvių kalba, kurie turėtų realią refleksinę vertę, o ne tik paviršinį rezultatą.

Kai kurie iš jų Lietuvoje pasirodo pirmą kartą:
– pirmasis pilnai lietuviškas prieraišumo stiliaus kvizas,
– pirmasis atsiprašymo kalbų kvizas lietuvių kalba,
– meilės kalbų kvizas su išsamiais aprašymais, diagrama ir nuorodomis į gilesnius straipsnius,
– saugaus prieraišumo vibe’o grojaraščiai keliomis kalbomis — reiškinys, kuris net anglų erdvėje vis dar gana retas.
Žemiau rasi viską vienoje vietoje 👇

Šįsyk rašysiu apie kraują, nebe vandenį 
Nors, tiesą sakant, mes, kaip ir agurkėliai, vis tiek man išliekam vandens sutvėrimais.

🩸 Kodėl kraujas?
Nes tai - labai elementarus dalykas: kraujas, kaulai, nervai, raumenys… Visa tai yra viduje ir valdo mūsų gyvenimus. Nesvarbu, kiek būtume protingi, išmanūs, jausmingi, populiarūs, lyderiški, dosnūs ir t.t. – visa tai kyla iš šių paprastų (na, gal ne visai paprastų, bet bazinių) sistemų.
Noriu pasikalbėti konkrečiai apie kraujo donavimą – kraujo davimą. Taip, visi žino, kad tai gelbsti gyvybes. Kad kraujo perpylimų vyksta milijonais didelėse valstybėse kasdien, mažesnėse gal ne tiek, bet vis tiek labai daug.
Bet… ne visi žino, ką tai duoda pačiam donorui. Ypač šalyse, kur niekas nedalina jokių lengvatų, pinigų ar dar kažko už tokį veiksmą – kur tai laikoma visiškai altruistiniu, savanorišku veiksmu.

🌊 Plaukimas ir laukiniai vandenys
Šįsyk rašau apie nėrimus, plaukimus ir viską, kas susiję su laukiniais vandenimis: ežerais, tvenkiniais, prūdais, upėmis, jūromis, vandenynais… gal net kriokliais. Žodžiu – viskuo, kas ne baseinas.
Per keletą paskutinių metų pasirinkau būtent juos. Nors anksčiau plaukiojau baseinuose – su džakūziais, pirtimis, dušais, gym’u šalia. Viskas „pilnas komplektas“. 
Taigi… kodėl tai liko praeityje, o dabar yra vis ežerai, vis lagūnos, tvenkinėliai, lochai kaip kad įvardina škotai čia Škotijoje, kur ir gyvenu.

🏊‍♀️ Ką noriu pasakyti

• Visiems, kam sunkiau su mobilumu – plaukite.
• Visiems, kam nemalonios gym’ų ir baseinų grūstys – eikite į gamtą.
• Visiems, kam patinka ištvermė – panirkite žiemą. Nuotaika šauna aukštyn neišvengiamai.
• ​Kam noris malonaus laiko gamtoje, ar kaunantis su depresyvumu, ar nuimant nerimą, apskritai chaosą galvoje – vandenyje viskas dingsta.
• Visiems, kas ieško sveikos priklausomybės – priklausykite vandens prisilietimui. Geresnio glėbio nėra. Na, nebent jos.

Ir dar – visiems nėrikams ir plaukikams, pamišusiems dėl laukinio vandens: aš jus matau. Jūs man padedate. Ačiū.

Neseniai pabaigiau klausyti Bibliją. Jau ilgokai aš daugiau klausau nei skaitau — taip laikas teka švelniau, ir nebereikia žiūrėti į ekraną, kuris taip veikia akis. Visgi popierinės knygos man tebėra delikatesas, prie kurio visuomet sugrįžtu, jei tik yra proga. Tik ne prie bet kurių — turiu maiše krūvą knygų, kurios manęs visai nebedomina. Bet Jona iš Biblijos… Jona man įstrigo. Ne dėl šventumo. Dėl istorijos.
Iš jo buvo atimta viskas: šeima, ryšiai, padėtis, saugumas. Jis liko niekieno, niekuo, niekur. Visiškai išmestas iš to, ką žmonės vadina „padoriu gyvenimu“ — taip, kad net velnias nesugebėjo jo sugundyti. Jam nepavyko prigauti Jonos nei pertekliumi, nei dugnu, nei baimėmis, nei pažadais. Jona klūpojo, pykosi, maištavo, ginčijosi su Dievu… ir vis tiek nepalūžo.
Tai skamba kaip žmogus, kuris perėjo dezorganizacijos pragarą ir išlaikė vidinę ašį. Ir čia man iškilo seniai pamėgta metafora:

🟥 **Dezorganizuotas tipas kartais pats susikuria žaidimą, kad išvengtų realybės……
ir tada pats jame dalyvauja, kad sunaikintų jo prasmę.**
Kaip „Squid Game“ kūrėjas, kuris kuria žaidimą tam, kad galėtų kontroliuoti chaosą, bet pats įžengia į jį, kad paneigtų chaosą, ir taip tampa savo pačios traumos teatro režisieriumi.
Tai žmogus, kuris:
→ bėga nuo realybės į struktūrą, kuri jį naikina,
→ bėga nuo skausmo į chaosą, kuris jį sustiprina,
→ bėga nuo savęs — ir sugrįžta pas save tik per destrukciją.
Tai ir yra dezorganizacijos parašas:
susikurti sistemą, kad apsisaugotum — ir sugriauti ją, kad neišprotėtum.
Todėl tame gali rasti ir žaidimo savininką, ir pirmą iškritusį žaidėją. Abu turi tą patį vidinį ritmą:
„Saugumo nėra — yra tik saugumo atokvėpiai ir ilgesys.“

🟦 Kodėl Jona atsidūrė vienoje lentynoje su Squid Game kūrėju?
Iš pradžių man pačiam atrodė, kad šitą refleksiją reikėjo dėti į 5-ąją dalį (apie prieraišumą). Bet ši mintis buvo per gyva, per kūniška, per žmogiška, o dabar matau, kodėl.
Jona ir Squid Game kūrėjas yra tas pats archetipas.
Tik vienas pasiliko pragare, o kitas iš jo sugrįžo.
Jona istorijoje išgyvena absoliučius poliariškumus:
chaosą → tuštumą,
tuštumą → skausmą,
skausmą → kontrolę,
kontrolę → maištą,
maištą → tikėjimą.
Jis buvo numestas į tamsą taip giliai, kaip būna numetami vaikai disfunkcinėse šeimose — ten, kur saugumas yra tik miražas, kur net meilė turi kainą.
Todėl Jona taip taikliai rezonuoja su dezorganizacija:
kai augi pragare, net dangus atrodo kaip apgaulė.​

​Julijos Litvinovos "Kritę angelai surištais sparnais", 2016
Vaikai iš disfunkcinių šeimų auga purve ir ydomis. Jų sparnai surišti nuo gimimo, nėra galimybės ištrūkti iš užburto rato, taigi ir ateities. Mušami, pririšti prie radiatorių, kad netrukdytų. O kai jie užaugs, jų laukia socialinis dugnas: narkomanija, prostitucija ir kitos šiuolaikinės visuomenės negandos. Jie niekada nematė nieko kito ir, deja, niekada nematys nieko kito.

Aš sutinku su kiekvienu čia nubrėžtu žodžiu.
Tik ne su paskutine mintimi.
Aš tikiu, kad net labiausiai sužeista žmogaus dalis gali būti priimta, bet kartu tiksliai, drąsiai, ramiai neleidžiama naikinti tų erdvių, kurios jį priima. Neleidžiama sudaužyti tų durų, į kurias jis pats nori patekti.
Toks žmogus turi išmokti, kad savadarbio Squid Game niekas nepriims ten, kur vyksta gydymasis. Priima tik pastangas ir tokiu būdu gaunama erdvės atsikvėpti nuo vidinio žiaurumo.
Tai įmanoma. ✊

🟩 Ir štai ko iš tiesų moko Jona: grįžimo vilties.
Jis grįžo.
Ir čia slypi priežastis, kodėl šis įrašas vadinasi (PA)GIJIMAS:
✔ įmanoma sugrįžti į saugumą net po visiškos griūties;
✔ smegenys iš chaoso gali išmokti ramybės;
✔ tamsa gali tapti pamatu, o ne prakeikimu;
✔ gyti nereiškia vengti chaoso — reiškia jo nekartoti.
Nes kai kurie žmonės bėgdami nuo chaoso renkasi ryšius, kuriuose yra tik… tuštuma.
Tuštuma atrodo kaip ramybė iš šono. Bet tai nėra ramybė.
Tai – kaukė. Kitas kraštutinumas.
Gyvenimas ≠ Chaosas.
Ramybė ≠ Tuštuma.
Kaip pasakė vienas filmo veikėjas:
„Gyvenimas visada suranda kelią.“
Pridėkime:
„Ramybė — taip pat.“

🟪 Tai štai, ką palieku šiame įraše
Net jei tavo viduje gyvena Squid Game kūrėjas, o gyvenimas vis stato tave į „pirmo iškritusio žaidėjo“ vietą, tu vis tiek gali būti Jona.
Ne tas, kuris išvengė tamsos.
O tas, kuris ją išgyveno.
Ne tas, kuris buvo „tobulas“.
O tas, kurio neįmanoma sugauti nei pertekliumi, nei skurdu.
Ir tai — PAGIJIMO esmė.
Šis įrašas ne priedas.
Tai -- brandesnė stotelė.

P. S. Turiu prisiminimų, kurie beveik pažodžiui atkartoti Litvinovos paveiksluose.
Aš neturiu sąlygų iki galo suprasti, kas iš jų realu, o kas — mano vidinės patirtys, uždėtos ant išorinių įvykių.
Ir nebereikia to.
Visa tai legalu. Aš neprivalau laukti crystal clear tiesos, kad tikėčiau savo patirtimi.
Tikėjimas nėra naivumas, tikėjimas čia — rock’n’roll, nors logika vis tiek liks „the king“. 🕺

Vakar mano kūnas patyrė mažytį išlikimo režimo pragarėlį — dėka darbo programėlės, kurios algoritmai kartais nusprendžia, kad vairuotojo ribos ir saugumas yra antraeiliai dalykai.
Prieš pat vakaro bonusą buvau nusiųstas į tamsią, be žibintų loftų gyvenvietę, kur poilsiautojai slankioja kaip NPC su alkoholio buffu. Rasti adresatą tokiomis sąlygomis dažnai yra kaip pereiti vieną iš „Squid Game“ etapų.
Ir, aišku, kūnas po tokios patirties perėjo į „krizės režimą“: vakare pradėjau ryti viską, kas buvo po ranka. Jokių stabdžių, jokio gėdos jausmo — tik primityvus išlikimas.
Nors paprastai griežtai riboju kalorijas ir badauju, nes mano kūnas — gal dėl hormonų terapijos, genetikos ar amžiaus — kitaip iškart įjungia „kaupti, kaupti, kaupti“.
Tą vakarą visas režimas buvo tiesiog išjungtas.
Trumpai tariant — paršelio akimirkos.
Bet būtent šioje mini agonijoje įvyko vienas labai aiškus suvokimas — apie prieraišumo tipus ir „Squid Game“ logiką. Iškilo ir dar viena įžvalga, bet apie ją — sekančiame įraše.

Saugiųjų nuobodybė
Nesvarbu, ar domiesi prieraišumo stiliais, ar ne — vienintelis sveikai funkcionuojantis iš jų yra saugusis.
Visi likusieji, kiek besistengtų kurti įspūdžius, horizontus, ateities vizijas… vis tiek galiausiai atsiremia į realybę.
Vieniems atrodo, kad jie yra pagrindinis „Squid Game“ prizas — o visi kiti tik vikšrai, pasmerkti ropoti.
Kiti demonstruoja gebėjimą kurti ryšį su visais įmanomais žmonėmis… tik ne su savimi.
Treti griauna sistemą, bet kai sistema nereaguoja — pradeda griauti save.
Žmonės išsenka, griūna santykiai, įvyksta katastrofos arba „wow efektai“, bet be vidinės atramos.
O saugieji… jie nuobodūs. Taikūs. Paprasti. Taip, tie, kurie susituokė apie 27-35 savo metus ir niekada neišsiskyrė. Ne, ne iš pareigos, o dėl to, kad juos tenkina ryšys. 
Ne kosminiai grybai, ne tundros dievai, ne auksiniai standartai.
Tiesiog normalūs žmonės — kaip visi, ir visiškai unikalūs kaip kiekvienas, kas vaikšto šita Žeme.
Tokia nuobodaus stabilumo prabanga. Ir todėl jie laimi.

Gera žinia: prieraišumo galima išmokti
​Kaip galima išmokti keisti elgesį, atsisakant pvz: valgyti vištieną arba vartoti alkoholį, net jei tai buvo vaikystės komfortas.
Biologija niekur nedingsta, bet elgesį rinktis galima.
Lygiai taip ir prieraišumo tipas, tai nėra likimas, tai — įgūdis.

„Squid Game“ metafora prieraišumui
⏺️ Vengiantys (avoidant) — žaidimo organizatoriai, prižiūrėtojai, tie, kurie sėdi ant auksinių unitazų.
Visi kiti jiems atrodo žemesni, nes kitaip tektų susidurti su savo pačių vidumi.
Jie niekam neleis laimėti žaidimo. Įskaitant save.
🔼 Nerimastingi (anxious) — didžioji žaidėjų dalis.
Tylūs, nuolankūs, kovojantys iki paskutinio kraujo lašo.
Jie mano, kad nėra verti laimėti — ir to visiškai pakanka, kad niekada nelaimėtų.
⏹️ Dezorganizuoti / chaotiški (disorganized) — grynas chaosas.
Nuo išsišokėlių iki nematomųjų.
Kartais su auksiniais unitazais, kartais — su kruvinais kelėnais.
Jie nei griauna žaidimo, nei jį tęsia; NEsaugumas niekada nepriartėja prie nulio.
Čia gali rasti ir žaidimo kūrėją (taip, dar rašysiu ir apie jį), ir pirmą iškritusį žaidėją.

Išėjimas vis tiek egzistuoja
​Kiekvienas iš tų ženkliukų — ⏺️🔼⏹️ — gali tapti paprastu, žemišku, normaliu žmogumi, sutariančiu su savimi ir kitais.
Pradžia visada ta pati:

• Pastebėti, kokiame žaidime dalyvauji.
• Ar verti kitą jame dalyvauti.
• Ar tiesiog plauki pagal vidinį ritmą, kuris kartojasi, nes taip įpratai: nei tai žaidi, nei tai verti kitus žaisti, bet tiesiog trankai sistemą ir save.
  

Pastebėjimas — pirmas gijimo ženklas.
O kai pamatai, atsiranda pasirinkimas:

• nelikti žaidime,
• nebevesti žaidimo kitiems,
• nebegarbinti žaidimo kaip prieštaros realybei.

Tada imi suprasti, kad ryšys — tiek su kitu, tiek su savimi — nėra pavojus.
Tai -- tik ryšys.
Tik intymumas.
Tik buvimas.

Galiausiai: supranti, kad visi pasako tik apie save
​Žmogus, kuris tave atstumia — kalba apie save.
Žmogus, kuris negali būti vienumoje — kalba apie save.
Žmogus, kuris ir atstumia, ir bijo vienumos — kalba apie savo vidaus chaosą.
Tada ir imi matyti, kaip pats sau griauni gyvenimą iš įpročio — ir tai tampa lūžio tašku.

Daugiau apie prieraišumo stilius/tipus gali pasiskaityti mano blogo įrašuose:
Stebuklinga Ozo šalis ir 4 pagrindiniai prieraišumo tipai
Dorotė arba saugaus prieraišumo stilius
Geležinis medkirtys arba vengiančio prieraišumo tipas
Kaliausė arba ambivalentiško (neramaus) prieraišumo tipas
Liūtas arba dezorganizuoto prieraišumo tipas
Nerimo/vengimo spąstai palyginimui su kooperavimusi

Ketvirtas įrašas serijoje, šįsyk apie vaidmenis ir dar vieną filmą kaip žadėta :) 
Kai „geras, blogas ir bjaurus“ nebe trys žmonės, o trys tavo paties būsenos – apie dramos ir kūrybinius trikampius.
Kai jau apsiderini ir pripranti prie kryptingumo pasirinkimo gyvenime ir atkali tai kaip du kart du, turi žemėlapį, bandai mokytis suprasti sapnus, tai gali pasižiūrėti ir kokius vaidmenis prisiimi savo kasdienoje. Ar esi lyg vesterne lakstantis su revolveriu paklaikumas toks :D ar kiek civilizuotesnis variantas. Visiškai ne svarbu, katrą dieną esi geras, katrą - blogas ar bjaurus... svarbu, ar vis tik tie vaidmenys yra tokie štai vaikiški ar kiek labiau brandūs.

Realiai dabar va, prisiminiau, kad Chat GPT, kadangi joks AI nėra moralus, jie tiesiog programuoti taip, kad juos vartotų, kas nebūtinai ir ne visada moralu. Tai jis žinodamas, kad darysiu dar ir antrą įrašą, susijusį su filmu, jį parašė iškart vietoj manęs... Ko jam nereikėjo daryti visiškai. Kartais daugiau yra, kai yra mažiau, bet... Esmė turbūt yra ta, kad man reikia atsitraukti nuo AI siūlymų, ir prisiminti, kaip veikia šie trikampiai realiai mano gyvenime ir kaip pavyksta prisiminti, kad tas "blogiečių" ir "geriečių" žaidimas yra toks patrauklus.. ir toks be ryšio vienu ir tuo pačiu metu... O jo finale maskuojies vien "bjauraus tipo" kauke, bent jau man taip išeina... Ir viskas nusmunka kažkur į pelkes. Tad tiesiog su laiku pastebėjau, kad kad ir kaip sunku kartais, o energija tiesiog nusunkta velniai žino kur... įmanoma tiesiog išlikti Kūrybiško trikampio dinamikoje, tada visa sumaištis nuslūgsta ir tampa ne tiek ar ne taip aktuali.​

Kodėl pasirinkau šį filmą? Neturiu žalio supratimo.. bet man labai iš praeityje žiūrėto šio filmo ataidėjo tas good ir bad personažai... ir tada ugly labai gražiai atsistojo į jam tinkamą vietą... Kur jis nebeklausinėja akimis, katras čia kaltas dėl mano padėties? kada čia mane BENT KAS NORS išgelbės, nu, kaip suprasti?, o klausia: ką aš galiu sukurti?
Geriečio personažui nebereikia nei kažko gelbėti, nei su kažkuo susiremti, kad sustabdyti nuo jų piktųjų kėslų :D Na, o blogiečiui protagonistui nebereik vykdyti nesibaigiančių siaubingų planų bei kąžką puldinėti, skriausti ir ten t.t. 
Auka tampa kūrėju, studentu; gelbėtojas - treneriu, terapeutu; persekiotojas - augimo provokatoriumi, iššūkio kėlėju. 

Realiai nežinau, ką rašau ir kam ir kodėl... Beet.. kad jau tikslus iš naujo paliečiau, ėmiausi ir vertybių, bet šįsyk nebe rimtai, o žaidimo forma, nes pats save užknist baigiu su tom visomis matricomis, tad dabar galim vanot prie žaidybinio formato, kad neatrodytų kad žinau pernelyg mažai, nes tik tada viskas ir yra Briuselio parlamento rimtumo... Kuo daugiau žinai, tuo daugiau žaidi ;D na, kad kas nors ateitų tau bežaidžiant ir įkirstų "tu - kvailys" frazikę ir primestų Daning-Kriugerio fenomeną :D Ir negali atsižiūrėt į žmogaus visiškai ekhibicionistišką autoportreto piešimą tiesiai tau prieš nosį... Nelabai suvokiu, kodėl tiek sustingdo tokie epizodai... Bet mane jie vis abstulbina iki žabtuko nukritimo :)
Maždaug... vaaaaau, gavau augintinį ir dar žmogų (ir nors mintyse verda: "tau dar jų negana ar kaip??"), kokia tikrai nuostabi diena!!! (dar viena 🤦‍♂️)

Grįžkime prie matricos, na, vertybių... Kodėl kaip matrica?? Nes jų yra begalė ir jos visos rodo visada vieną ir tą pačią kryptį, mano nuomone, t.y.  Absoliutą, visiškai ir iki galo visas dorybes įkūnijantį fenomeną, kurį žmonės vadina Dievu... Dievas yra geras (aka doras) VISA LAIKĄ :)) argi ne toks yra kodas tarp tikinčiųjų?? Dievas yra geras... (pabaik sakinį, ir tave jie priims VISĄ LAIKĄ). Bet... kadangi tebesame tik žmonėmis, galim išsirinkti kurių tų dorybių laikytis lyg krypčių link jo - Šaltinio, Absoliuto.. ar ne? Tarsi kelio rodyklių, kad nenusivažiuoti kažkur kitur. Ir problema ta, kad pasirinkti vertybes yra itin sudėtinga... nes jų yra milijonai, nuo meilės, tiesos iki?? estetikos ir diplomatijos pvz... Todėl tai ir susiveda lyg į matricą... visa koduotė yra tiesiog Jo atspindys... ir tas skaitmeninis lietus tėra šis pasaulis, kuris turėtų atspindėti Jo pasaulį, bet realiai tėra gan kreivoka kopija... Nes tik Jis gali savyje vienu metu būti veikiamas visų įmanomų dorybių ir vertybių. Na kažkas tokio.. grįžkim prie matricos, sukūriau tokį mini žodžių žaidimą, kokį galima matyti visokiuose dvasingumo ten bei guru puslapiuose :D Jei tau per sudėtinga išsirinkti, tiesiog primesk akį į šį žodžių puzzlą ir užsirašyk sau 3 pirmus pamatytus žodžius ir laikykis jų. Tai ir yra gyvenimo pradžia laikantis tam tikrų vertybių, kurios tave turėtų vesti į save, tobulėjimą ir ten laimę ir pan.

O realiai viskas yra kiek kitaip... Nes išgryninti savas vertybes yra sudėtingiau. Turi jų tarsi "sulaukti", kol jos poptels iš to raidžių, žodžių lietaus, kuris sukasi tavyje diena iš dienos ir suprasi, kad šiuo metu turi laikytis būtent šių. Tai yra autentiškas būdas atsirinkti, bet, kartoju, jei yra per sudėtinga, nėra laiko, nėra ūpo, nieko nėra, galima išsitraukt iš belekokio teksto kelias ir jei jos limpa, tai ir lipintis prie jų lyg rodyklių. 

Pavyzdys:
Šiame savo kurtame žodžių žaidime radau - romantiškumas, gerumas, stiprybė​. OK
Vadinasi šiuo metu stengsiuos elgtis, kad mano veiksmai būtų romantiški, geri bei stiprūs ar gal aš pats būčiau toks - romantiškas, geras ir stiprus. 
Tai nereiškia kiekviename žingsnyje, visada... bet turėsiu omeny jas, kol pamažu tai taps tarsi gyvenimo būdu. Ir tiek.

P.s.: jei bijai strigti ir tau reik įvairovės (būna), tai tos vertybės tarsi "perdega", ypač, jei jos ne visai tavo ar neatitinka dabartinio gyvenimo laikotarpio... tada jas pakeiti ir tiek. Svarbu tiesiog laikytis jų keletos, ne vien rinktis vis. Tai va.
​Viskas paprasčiau nei manai, bičiuli 🐝🐝🐝 nenustok juoktis, net jei kaimynai viršuj pradeda trepenti savo nepatenkintomis kuojitiėmis. 🤣🤣🤣 Grumpiai..