Savęs pažinimo kelias

Šis įrašas skiriasi nuo visų mano kada nors parašytų. Tai - (beveik) pažodinė vieno komentaro, kurį netyčia radau klausydamasis muzikos, kopija. Žinau, kad... sunkios gyvenimo akimirkos dėl sveikatos, santykių bei kitokių netekčių gali labai prislėgti, ir ši našta gali atrodyti... tiesiog kartais... nepakeliama. Taigi... tiesiog įkeliu šį sąrašą visiems, kuriems jo prireiktų, netyčia radus jį mano raštuose taip pat:

1. Kad tėvai tavimi didžiuotųsi
2. Kad įveiktumei savo baimes
3. Kad vėl pamatytumei savo šeimą
4. Kad pamatytumei savo mėgstamą atlikėją gyvai
5. Kad vėl pasiklausytumei muzikos
6. Kad patirtum naują kultūrą
7. Kad susirastum naujų draugų
8. Kad įkvėptumei ką nors
9. Kad sulauktum savo vaikų
10. Kad įsigyti sau augintinį
11. Kad pats savimi didžiuotumeis
12. Kad susitiktum su savo dievaičiais
13. Dėl juoko iki ašarų
14. Dėl laimės ašarų
15. Kad valgytum mėgstamą maistą
16. Kad matytum, kaip auga tavo broliai ir seserys, tuokiasi
17. Kad pabaigtum mokyklą, universitetą, gauti vairuotojo pažymėjimą
18. Kad įsigyti svajonių automobilį
19. Dėl šypsenos iki skausmo skruostuose
20. Kad susitiktum su savo internetiniais draugais
21. Kad surastum žmogų, kuris tave myli taip, kaip tu to nusipelnei
22. Kad valgytum ledus karštą dieną
23. Kad išgertum karšto šokolado šaltą dieną
24. Kad ryte pamatytum dar nepaliestą sniegą
25. Kad pamatytum saulėlydį, kuris uždega dangų
26. Kad matytum žvaigždes, nušviečiančias dangų
27. Kad perskaitytum knygą, kuri pakeičia tavo gyvenimą
28. Kad pamatytum gėles pavasarį
29. Kad matytum, kaip lapai keičiasi iš žalių į rudus
30. Dėl kelionių į užsienį
31. Kad išmoktum naują kalbą
32. Kad išmoktum piešti
33. Kad papasakotum kitiems savo istoriją, tikintis jiems padėti
34. Dėl šuniukų bučinių
35. Dėl kūdikių bučinių (tų, kai jie atvira burna pliaukšteli lūpomis į skruostą)
36. Dėl keiksmažodžių ir palengvėjimo, kurį jauti juos tardamas
37. Dėl batutų
38. Dėl ledų
39. Dėl žvaigždžių stebėjimo
40. Dėl debesų stebėjimo
41. Dėl nusiprausimo po dušu ir miego švarioje patalynėje
42. Dėl rūpestingų dovanų gavimo
43. Dėl „pamaačiau tai ir pagalvojau apie tave“
44. Dėl jausmo, kurį patiri, kai mylimas žmogus sako „Aš tave myliu“
45. Dėl palengvėjimas, kurį jauti po išsiverkimo
46. Dėl saulės šviesos
47. Dėl jausmas, kurį patiri, kai kažkas tavęs klausosi/skiria jums visą savo dėmesį
48. Dėl savo būsimų vestuvių
49. Dėl jūsų mėgstamiausio šokoladinio batonėlio
50. Dėl naujų drabužių
51. Dėl šmaikščių kalambūrų
52. Dėl tikrai geros duonos
53. Kad pirmą kartą laikyt savo vaiką ant rankų
54. Kad įveiktum svarbų etapą (pvz., įstotum į koledžą, baigtum koledžą, susituoktum, gautum svajonių darbą)
55. Dėl sapno, po kurio nubudus negali sustoti šypsotis
56. Dėl kvapo prieš ir po lietaus
57. Dėl lietaus garso, barbenančio į stogą
58. Dėl jausmo, kurį patiri šokant
59. Dėl žmogus (žmonių), kuris (-ie) tau reiškia daugiausia. Išlik gyvas (-a) dėl jų
60. Dėl naujų receptų išbandymo
61. Dėl jausmo, kurį patiri, kai per radiją groja tavo mėgstamiausia daina
62. Dėl jaudulio, kurį patiri žengdamas ant scenos
63. Dėl pasidalinimo savo balsu, talentais ir žiniomis su pasauliu, nes tai taip vertinga
64. Dėl pusryčių į lovą
65. Dėl vidurinės vietos kino teatre
66. Dėl pusryčių vakarienei (nes vakare jie daug geresni nei ryte)
67. Dėl maldos (jei esi religingas)
68. Dėl atleidimo
69. Dėl vandens balionų mūšių
70. Dėl naujos mėgstamų autorių knygos
71. Dėl jonvabalių
72. Dėl gimtadienių
73. Dėl supratimo, kad kažkas tave myli
74. Dėl dienos praleidimo su tokiu žmogumi kaip tu
75. Dėl galimybės užmegzti prasmingus ir ilgalaikius santykius
76. Dėl galimybės mokytis, augti ir vystytis kaip asmenybei
77. Dėl džiaugsmo ir laimės smulkmenose
78. Dėl galimybės įkvėpti kitus
79. Dėl gebėjimo kurti meną, muziką ir kitas saviraiškos formas
80. Kad tyrinėtum skirtingas kultūras, tradicijas ir gyvenimo būdą
81. Kad darytum teigiamą poveikį aplinkai ir padėtum apsaugoti planetą
82. Kad patirtum tėvystės džiaugsmus ir augintum šeimą
83. Kad išmoktum naujų dalykų ir lavintum naujus įgūdžius
84. Kad sukurtum tokį palikimą, kuris tave pratęstų
85. Kad susivyniotum į šiltą lovą
86. Dėl apkabinimų
87. Dėl susikibimo už rankų
88. Dėl tokių apkabinimų, kai jauti, kaip nuo pečių nukrinta svoris. Tokių apkabinimų, kai tavasis kvėpavimas sutampa su kito žmogaus kvėpavimu ir jaučatės lyg vieninteliai du žmonės pasaulyje
89. Dėl dainavimo pro šoną su geriausiais draugais
90. Dėl kelionės automobiliu
91. Dėl spontaniškų nuotykių
92. Dėl smėlio jausmo tarp kojų pirštų
93. Dėl jausmo, kai pirmoji vandenyno banga užlieja tavo pėdas, kulkšnis ir kelius
94. Dėl griaustinio
95. Dėl pirmos (ar šimtosios) kelionės į Disneilendą
96. Dėl mėgstamiausio maisto skonio.
97. Dėl vaikiško jausmo, kurį patiri Kalėdų rytą
98. Dėl dienos, kai viskas pagaliau klostosi pagal tavus norus
99. Dėl komplimentų ir pagyrimų
100. Kad po 10 metų pažvelgtum į šią akimirką ir suprastum, kad tau pavyko.

Originalų ماريو nario komentarą galima rasti po „YouTube“ muzikinio vaizdo įrašu žemiau:

Kitas teksto vertimas. Tai tikrai nenudžiugins tų, kuriems būtina motyvacija. Asmeniškai netikiu, kad vien tik motyvacija ar tik disciplina yra absoliutus atsakymas, bet šį sykį teks nusilenkti jos didenybei - DISCIPLINAI :P

Yra du pagrindiniai būdai, kaip piversti save ką nors nuveikti.

Pirmas, populiariausias ir siaubingai neteisingas – bandyti save motyvuoti.

Antras, mažiau populiarus ir visiškai teisingas pasirinkimas – ugdyti savyje discipliną.

Tai viena iš tų situacijų, kai pasirinkus kitokį požiūrį, iškart pasiekiami geresni rezultatai. Nedažnai girdite teisingai vartojamą frazę „paradigmos pokytis“, tačiau tai yra vienas iš tų atvejų, akimirka, kai virš galvos užsidega lemputė.

Koks tarp jų skirtumas?

Motyvacija, bendrai tariant, yra grindžiama klaidinga prielaida, kad tam tikra psichinė ar emocinė būsena yra būtina užduočiai atlikti.

Tai - visiškai klaidingas suvokimas.

Disciplina, priešingai, atskiria veiklą nuo nuotaikų ir jausmų ir taip apeina problemą, tuo pačiu nuolat juos tobulindama (nuotaikas ir jausmus).

Pasekmės yra stulbinančios.

Sėkmingas užduočių atlikimas sukelia vidines būsenas, kurias lėtiniai vilkintojai (tinginiai) mano esant būtinas norint pradėti įgyvendinti užduotis.

Paprasčiau tariant, norint pradėti treniruotis, nereikia laukti, kol įgausite olimpinę formą tam. Jūs, priešingai, treniruojatės, kad pasiektumėte šią formą.

Kai veiksmą skatina jausmai, tinkamos nuotaikos laukimas tampa ypač klastinga vilkinimo forma. Aš tai per daug gerai žinau ir norėčiau, kad kas nors būtų man į tai atkreipęs dėmesį prieš dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų, prieš pajuntant skirtumą savo kailiu.

Jei laukiate, kol pasijusite pasirengę ką nors padaryti, būsite suklaidinti. Taip atsiranda baisios vilkinimo pinklės.

Motyvacijos vaikymasis iš esmės yra infantilios fantazijos reikalavimas, kad mums reikia daryti tik tai, ką norime daryti. Problema suformuluota taip: „Kaip aš galiu pasiruošti daryti tai, ką jau nusprendžiau daryti savo smegenyse?" Skamba blogai.

Tikrasis klausimas yra toks: „Kaip pripažinti savo jausmus nereikšmingais ir pradėti daryti tai, ką sąmoningai noriu daryti, nebūnant niurzga?"

Triukas yra nutraukti ryšį tarp jausmų ir veiksmų ir daryti tai, ką reikia padaryti. Po to jausitės gerai ir energingai.

Motyvacija yra neteisingas būdas. Esu 100% tikras, kad šis klaidingas apribojimas yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis išsivysčiusių šalių žmonių tiesiog sėdi su apatiniais, žaidžia Xbox ir masturbuojasi, užuot darę ką nors naudingo.

Tikėjimas motyvacija yra psichologinių problemų pasekmė.

Kadangi realus gyvenimas realiame pasaulyje kartais reikalauja, kad žmonės darytų tai, dėl ko niekas su sveiku protu negalėtų pajusti entuziazmo, „motyvacija“ susiduria su neįveikiama kliūtimi bandant sukelti entuziazmą tam, kas objektyviai to negali nusipelnyti. Vienintelė išeitis, išskyrus durniaus voliojimą, yra pamiršti šį „sveiką protą“. Tai baisi ir, laimei, klaidinga dilema.

Bandymas išlaikyti entuziazmą dėl iš esmės mirtinai nuobodžių veiksmų yra tyčinio psichologinio savęs žalojimo forma, savanoriška beprotybė: „Man labai patinka šie žiniaraščiai, lentelės, labai noriu pagaliau užpildyti savo metinių pajamų skaičiavimo formulę, aš labai myliu savo darbą!"

Nelaikau tyčinių hipomanijos apraiškų optimaliu žmogaus veiklos stimulu. Žmogaus smegenys nebetoleruoja prievartos iki tam tikros ribos, todėl atpildas yra neišvengiamas. Organizmas turi savo stabdžius ir apsauginius vožtuvus.

Blogiausia, kas gali nutikti, yra laikina sėkmė pasirinkus neteisingą veiksmą. Daug geresnis scenarijus yra išlaikyti realiai sveiką protą, kuris, deja, klaidingai suprantamas kaip moralinė nesėkmė: „Aš vis dar nemėgstu savo beprasmiško popierių stumdymo darbo“, „Aš vis dar mėgstu pyragus, o ne brokolius, ir negaliu numesti svorio, galbūt aš - tiesiog silpnavalis“, „Man reikia nusipirkti kitą motyvacinę knygą“. Kvailystės. Kritinė klaida tokius atvejus vertinti kaip motyvaciją arba jos stoką. Atsakymas yra disciplina, o ne motyvacija.

Yra ir kita, praktinė, motyvacijos problema. Ji turi trumpą galiojimo laiką ir turi būti nuolat atnaujinama.

Motyvacija yra tada, kai rankiniu būdu spaudžiate rankeną, kad padidintumėte slėgį. Geriausiu atveju ji sukaupia ir transformuoja energiją tam tikram tikslui. Būna situacijų, kai tai yra teisingas pasirinkimas, – į galvą ateina olimpinės varžybos ir pabėgimas iš kalėjimo. Tačiau tai yra siaubingas įprastų kasdienių veiksmų pagrindas ir vargu ar padės pasiekti ilgalaikių rezultatų.

Priešingai, disciplina yra tarsi variklis, kuris užsivedęs nuolat tiekia energiją sistemai.

Produktyvumas neturi būtinų psichinių būsenų. Norint pasiekti nuoseklių, ilgalaikių rezultatų, disciplina nusveria motyvaciją (rėžia aplink ją ratus, stuktelį ją lauk ir suvalgo jos pietus).
Galiausiai motyvacija yra bandymas pasiekti pasirengimo būseną, kad imtis kokių nors veiksmų. Disciplina - kai kažką darai net tada, kai negali.

Po to jautiesi gerai.

Trumpai tariant, disciplina yra sistema, kai, tuo metu, motyvacija yra labiau analogiška tikslui. Čia yra tam tikra simetrija. Disciplina yra daugiau ar mažiau nuolatinis dalykas, o motyvacija yra trumpalaikė.

Kaip ugdyti discipliną? Kuriant įpročius – pradedant nuo mažų, net mikroskopinių, įgaunant pagreitį procese, naudojant tuos įpročius tolimesniems pokyčiams kasdieniame gyvenime, kuriant teigiamą grįžtamąjį ryšį.

Motyvacija yra neproduktyvus požiūris į produktyvumą. Svarbiausia yra disciplina.

Iš puslapio "Psichologija, manipuliacijos, įtaka"
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Dar vienas teksto vertimas, dar vienas sąrašas. Šis tekstas malonesnis ir, tikiuosi, jame rasite bent dalį savęs. Gero skaitymo :)

1. Adekvatesnis tikrovės suvokimas, nepriklausomas nuo vyraujančių poreikių įtakos, stereotipų, išankstinių nusistatymų; domėjimasis nežinomybe.

2. Savęs ir kitų priėmimas tokiais, kokie jie yra, dirbtinų, grobuoniškų elgesio formų nebuvimas ir tokio elgesio atmetimas iš kitų pusės.

3. Išraiškų spontaniškumas, paprastumas ir natūralumas. Nusistovėjusių ritualų, tradicijų ir ceremonijų laikymasis, tačiau su tinkamu humoro jausmu. Tai - ne automatinis, o sąmoningas konformizmas išorinio elgesio lygmenyje.

4. Dėmesys verslui. Tokie žmonės dažniausiai būna užsiėmę ne savimi, o savo gyvenimo misija, užduotimi. Savo veiklą jie dažniausiai sieja su universaliomis vertybėmis ir linkę į jas žiūrėti iš amžinybės, o ne dabarties akimirkos perspektyvos. Taigi jie visi tam tikru mastu yra filosofai.

5. Atsiribojimo pozicija daugelio įvykių atžvilgiu. Tai padeda jiems palyginti ramiai ištverti bėdas ir būti mažiau jautriems išoriniams poveikiams. Jie dažnai linkę į vienatvę.

6. Savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo aplinkos; atsparumas varginančių veiksnių įtakai.

7. Suvokimo šviežumas: kaskart atrandant kažką naujo tame, kas jau žinoma.

8. Ekstremalūs išgyvenimai, kuriems būdingas savojo Aš išnykimo jausmas.

9. Bendrumo jausmas su visa žmonija.

10. Draugystė su kitais save aktualizuojančiais žmonėmis: mažas ratas žmonių, su kuriais santykiai yra labai gilūs. Priešiškumo apraiškų nebuvimas tarpasmeninėse sąveikose.

11. Demokratija santykiuose. Noras mokytis iš kitų.

12. Stabilios vidinės moralės normos. Jie turi aštrų gėrio ir blogio jausmą: yra orientuoti į tikslą, o priemonės visada pavaldžios jiems.

13. „Filosofinis“ humoro jausmas. Nuotaikingas požiūris į gyvenimą apskritai ir į save patį, bet kieno nors trūkumai ar nelaimės niekada nelaikomos juokingomis.

14. Kūrybiškumas, kuris nepriklauso nuo to, ką žmogus daro ir pasireiškia visais jo veiksmais.

15. Kritiškas požiūris į kultūrą, kuriai jie priklauso: gėris pasirenkamas, o blogis atmetamas. Jie jaučiasi labiau kaip visos žmonijos, o ne vienos kultūros atstovai.

Iš puslapio „Psichologinis žurnalas“, autorius nežinomas
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Dar vienas pažodinis teksto vertimas su gera kartaus sarkazmo doze, kuri čia tikrai reikalinga, nes kai kurie tėvai vis dar neturi žalio supratimo. Labai trumpas, bet taip pat labai svarbus tekstas!! Gero skaitymo :)

1.🧏‍♀️ Neklauso. Bet tada leiskite vaikui mušti ir jus, kai atsisakote jam pirkti ledų.

2. 🤏Jis jaunesnis ir turėtų jus gerbti. Tokiu atveju suteikite jam teisę pliaukštelėti savo jaunesniajai seseriai ar broliui, kačiukui ar žiurkėnui, jei jie elgiasi nepakankamai pagarbiai.

3.😕Kitaip jis nesupranta. Tik būkite nuoseklūs: taip pat užtvokit užsienio turistams ir, žinoma, akvariumo žuvelėms (retos bukagalvės).

4.😟Privertė jus sunerimti. Tuo pačiu trinktelėkite savo sergančiai mamai, kuri pamiršo išgerti vaistus, kad kitą kartą nepamirštų.

5. 🤬Jis tyčia jus supykdo. Beje, kolegai, kuris visada geria arbatą iš jūsų puodelio ir palieka jį purviną, kaskart suduokite atsakantį niuksą pakaušin.

6. 😤Sulaikyti pyktį žalinga. Tai - tiesa, būtinai niekada nesusilaikykite su savo tiesioginiu viršininku ar kelių policininku, kuris jus nubaudė. Kenksminga.

7.💢Geriau nuoširdus antausis nei melagingas atleidimas. Todėl jei susipykote su artimaisiais ar draugais, nesileiskite į kompromisus, geriau pradėkite draugiškas muštynes.

Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, koks nelogiškas ir destruktyvus yra fizinės jėgos panaudojimas. Buvimas suaugusiu ir stipriu nereiškia, kad gali skriausti silpnesnius ir mažesnius. Stiprybė slypi gebėjime rasti bendrą kalbą su vaiku ir lavinti žodžiais, o ne kumščiu.

Iš puslapio „Psichologinis žurnalas“, autorius nežinomas
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Dar vienas vertimas jūsų dėmesiui, apie apatiją, sąstingį:

1. Apatija – tai troškimų ir emocijų nebuvimas.
Kai vyrauja apatija, kūnas neturi energijos „žygdarbiams“. Net jei reikia judėti ir „spręsti problemas“, tam nėra energijos, būtent troškimų ir emocijų energijos.

Jei automobiliui pritrūksta degalų, bet reikalinga važiuoti toliau, tai paprasčiausias ir nuo seniausių laikų prieinamas būdas – raumenų jėga stumti jį tolyn. Pastumdęs automobilį porą kilometrų, žmogus dažniausiai pavargsta, apima apatija ir „suryja“ jo norą stumti toliau, jis turi rasti kitą išeitį.

2. Apatija nuskausmina pernelyg stiprius jausmus.
Stiprus ir ilgalaikis raumenų įtempimas sukelia pervargimą ir skausmą. Jei žmogus valios pastangomis negali atsisakyti tęsti tokio krūvio, įsijungia „apatijos“ saugiklis.

3. Apatija – tai gebėjimas galvoti apie problemą, bet jos nejausti.
Bejėgiškai atsisėdęs prie automobilio žmogus gali pailsėti ir pratampyti pavargusius raumenis, pagalvoti, kaip dar galėtų savimi pasirūpinti. Kur rasti benzino, gal eiti į gyvenvietę šalia, gal  pamiegoti ar prisiskambinti pagalbos tarnyboms.

4. Apatija praeina savaime, jei tam nemaišyti, nesikišti.
Vidutinio tipo nuovargis praeina savaime, jei nuimama perkrova. Po to kurį laiką galėsite laisvai naudotis metodais, kurie praėjusį kartą sukėlė perkrovą ir skausmą. T.y. kraštutiniu atveju galite vėl stumti automobilį, jei per tą laiką nerandate kitos išeities.

5. Apatija – tai natūrali reakcija į beviltišką situaciją.
Apatija atima iš žmogaus nerealius, žalingus pageidavimus ir reikalavimus, taip pat perkelia dėmesį į poreikį atsigauti po streso. Jei esi be degalų ir priekyje 100 km kelio, stumti mašiną visą kelią yra beprasmiška... ir geriau būtų tai suprasti.

6. Apatija – tai 3-ioji prisitaikymo prie neišvengiamo proceso dalis.
Apatija natūraliai atsiranda po pervargimo (automobilio stūmimo), t.y. agresijos apraiškos. Agresija dažniausiai kyla po trumpo neigimo ("negali būti, kad pamiršau užsipilti degalų") t.y. to fakto, kad viskas įvyko taip, kaip įvyko. Bet po apatijos ir vidinių psichinių jėgų atkūrimo ("velniop tą mašiną, aš svarbesnis už geležies gabalą") ateina ryšių su išoriniu pasauliu atkūrimo fazė, t.y. progresas ("ieškosiu gyvenvietės netoliese ir ten nusipirksiu kanistrą benzino"). Visos 4 proceso dalys kartu sukuria sielvarto ar netekties išgyvenimo procesą. Šį procesą ryškiausiai ir ilgiausiai galima pastebėti žmonėse, kurie patyrė artimųjų mirtį.

7. Apatija – tai nebaigtas sielvartas.
Jei jaučiatės apatiškas, jūsų gyvenime įvyko kažkoks praradimas (pavėlavote į susitikimą, praradote laiką ieškant degalų). Ir dabar jaučiasi praradimo sukelta tuštuma.

8. Apatija lengviau ir greičiau išgyvenama, kai saugu ir šilta.
Galite atkurinėti jėgas ir leisti sau jaustis bejėgiu, kai aplink saugu. Kai šalia yra patikimų žmonių, kurie už jus išspręs išorines problemas ir palaikys šiltą požiūrį į jus, nieko nereikalaudami (galvoti apie važiavimą į gyvenvietę pasiimti benzino tikrai lengviau, jei pavėlavimas į susitikimą neužtrauks rimtų pasekmių).

9. Kova su apatija apskritai tik pablogina apatiją.
Paskutinės energijos išeikvojimas kuriant iliuziją, kad turite daug jėgų, yra veiksmas, kuris pasmerktas nesėkmei, kaip ir bandymas stumti automobilį, kai esate įstrigę aukštai kalnuose.

10. Apatija gali tapti lėtine, jei ją per daug skausminga ar baisu prisiminti.
Kartais gyvenime nutinka įvykių, kurie atneša tiek skausmo, kad neįmanoma su juo susidoroti, o visiškai atsigauti nėra laiko. Tada vienintelė išeitis gali būti „atidėti šią problemą vėlesniam laikui, o gal ir visam laikui“. Tik po to turėsite jėgų tiesiog bent jau pakilti iš lovos. O jei šią patirtį perkelsime į pavyzdį su automobiliu be benzino, tai naktį kalnuose esant -20°C geriau prasiblaškyti mintimis apie tai, kas nutiks automobiliui, jei nebus kaip sušilti, o pūga pamažu pavers jį didele sniego pusnimi.

11. Lėtinė apatija sukelia skausmingos tuštumos jausmą.
Taip, nemalonu, kai po šešių mėnesių vasarą striukės kišenėje randi kalnuose įstrigusio automobilio raktelius. O jei praradimas susijęs ne su daiktu, o su žmogumi, tada dar sunkiau. "Galbūt kada nors prisiminsiu... bet kol kas tik apsimesiu, kad mašina manęs tebelaukia garaže ir galėsiu ja naudotis, kai reikės."

12. Tarp lėtinės apatijos priepuolių atsiranda  tų jausmų, kurie sukėlė apatiją, „vaiduokliai“.
„Skubiai reikia mašinos... Turiu ją garaže... bėgu ten... štai rakteliai, atsidarau... aaaaaaaaaaaaaa!!! jos vėl nėra. Vėl vėluoju, vėl visi planai griūna paskutinę akimirką, viskas tuščia ir beprasmiška. Aš nieko nenoriu, aš nieko nesugebu“.

13. Su lėtine apatija galite susidoroti sąmoningai grįžę prie skausmo, norėdami per jį pereiti su noru padėti sau.
„Aš vis tiek galiu ką nors nuveikti, galiu išmesti raktelius, neatnaujinti automobilio draudimo,  parduoti garažą, pagalvoti apie kitus keliavimo būdus. Gal patogiau būtų važiuoti traukiniu? Įdomu, kas liko iš to mano automobilio palikto kalnuose."
​

Iš puslapio "Psichologija, manipuliacija, įtaka", autorius Aleksandras Stešinas
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Šįsyk nusprendžiau padaryti tiesiog pažodinį vertimą nedidelio, aiškaus ir paprasto teksto apie emocijų/jausmų slopinimą, taigi jūsų dėmesiui:
​
Kalbant apie užgniaužtas emocijas, kažkodėl prisimenama tik sveikata ir psichosomatika. Matyt, psichologijos populiarinimas pamažu daro savo darbą ir dabar pradedame suprasti, kad daugelis ligų turi psichologines šaknis. Tačiau tai - tik vienas iš kelių būdų, kaip galima realizuoti uždraustus jausmus.

Yra daug būdų, kaip sulaikyti save nuo tam tikro jausmo, apsimesti, kad jo nėra, mes visi tai darome karts nuo karto ir tai yra tarsi įprastas dalykas. Kita vertus, užrakinta energija reikalauja išlaisvinimo, jei emocijos neranda „oficialiai leistinos“ išeities, jos pasirenka vieną ar kelis iš toliau pateiktų variantų.

1. Nekontroliuojami protrūkiai.

Lengviausias būdas paaiškinti protrūkius yra per pyktį ir susierzinimą. Jei nuolat esame susierzinę, bet stengiamės to neparodyti, kaupiasi pyktis, ir bet kokia smulkmena tam tikru momentu gali tapti paskutiniu lašu, sulaužančiu kupranugariui stuburą. Rizikos grupei, žinoma, priklauso taiką mylintys, mandagūs ir paklusnūs žmonės. Kitaip tariant, tie, kurie bijo konfliktų ir siekia įtikti kitiems, tie, kurie neišveikia, o „taupo“. Šis mechanizmas pasireiškia labai aiškiai, pastatyta daug filmų su apie tai, pavyzdžiui, seni, bet gerai žinomi "Pakaks" (2002) ir "Psichoterapija" (2023).

Tačiau tas pats mechanizmas veikia ne tik su pykčiu, bet ir su kitais jausmais. Pavyzdžiui, nuslopintos baimės gali pasireikšti fobijomis, nakties košmarais ir panikos priepuoliais. O sentimentalūs žmonės, kuriuos iki ašarų gali sujaudinti koks nors filmas ar istorija, dažniausiai yra tie, kurių viduje yra daug neišgyvento liūdesio. Pateiksiu porą pavyzdžių:

Pas mane atėjo moteris su panikos priepuoliais. Po antrųjų motinystės atostogų santykiai su vyru atšalo iki kaimynystės, o bandymai ką nors pataisyti niekur nenuvedė. Kurį laiką ji gyveno tokioje būsenoje, tada jos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pradėjo galvoti apie skyrybas. Tada ir atsirado panikos priepuoliai. Išoriškai viskas buvo gerai ir ramu, tačiau viduje ją kankino dvi baimės. Visų pirma, baisu palikti savo vyrą dėl kito, nes užmegzti naujus santykius nėra taip paprasta, o svarbiausia – nėra garantijų, kad viskas pavyks. Kita vertus, baisu viską palikti kaip yra ir visą gyvenimą gyventi su savo „kaimynu“. Pasirodo, ji pakliuvo tarp dviejų baimių ir negali pasirinkti nė vieno varianto. Nerimas kaupėsi ilgą laiką ir pasireiškė panikos priepuolių forma. Kai mūsų darbas leido jai įveikti savo baimes ir pasirinkti, kaip ji nori kurti savo gyvenimą, panikos priepuoliai išnyko savaime.

Tėvai atėjo su 8 metų berniuku. Berniukas nėra pasitikintis savimi, nerimauja ir nuo menkiausio dalyko iškart apsipila ašaromis. Kelis kartus verkė mokykloje vidury pamokos, o tai sukėlė jo klasės bendramokslių pajuoką. Jis atsargiai įėjo į mano kabinetą, tyliai atsisėdo ant kėdės ir bandė tapti nematomas. Į mano klausimus jis atsakinėjo vienaskiemeniais žodžiais, beveik nežiūrėdamas į mane. Jis atrodė taip, lyg būtų labai kaltas prieš mane, ir lyg aš jį barčiau iš visų jėgų ir apie viską. Pokalbio metu sužinojome, kad tėvai draudžia jam verkti ir, kad jis turi būti drąsus ir stiprus, nes yra būsimasis tėvynės gynėjas (jo tėtis – kariškis). Dėl to vaikas atsiduria tokioje situacijoje, kai jo nepriima, gėdinama, jis baramas ir bandoma jį pakeisti. Žinoma, tai nepadeda jam susidoroti su ašaromis, priešingai, tai padidina neviltį dėl to, kad jis negali susidoroti. Kuo labiau jis bando save tramdyti, tuo labiau primena perpildytą arbatos puodelį, vienas lašas ir viskas išsilies. Sunku buvo įtikinti tėvus leisti jam verkti, tačiau kai jie įgyvendino šį eksperimentą ir priėmė sūnų net su jo ašaromis, berniukas labai greitai tapo drąsesnis. Atrodytų paradoksalu, tačiau jau po dviejų savaičių jis išmoko daug geriau valdyti savo jausmus ir susidoroti su ašaromis.

Apidebdrinus: jei dėl nedidelės priežasties periodiškai patiriate kokį nors nekontroliuojamą jausmą, tai reiškia, kad iš tikrųjų jis jums kyla dažnai ir jį kaupiate, o pastebite tik tada, kai jis tampa nevaldomas.

2. Nesąmoningi veiksmai.

Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į rašybos klaidas, liežuvio susipainiojimus ir atsitiktinius veiksmus, o galėtų. Atradimą, kad šios nedidukės 'avarijos' toli gražu nėra atsitiktinės, prieš šimtą metų padarė Sigmundas Freudas, ji tai aprašė savo darbe „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1901)

Prieš kelerius metus pastebėjau, kad dažnai „netyčia“ įsipjaudavau skusdamas bulves ar ką nors tarkuodamas arba eidamas užkliūdavau už kampo. Tokiomis akimirkomis pradėjau savęs klausti, apie ką ką tik galvojau ir tada supratau, kad kiekviena mano nedidelė trauma buvo susijusi su tuo, kad jaučiau kaltę ar gėdą ir nesąmoningai baudžiau save už „blogas“ mintis. Kai nustojau per daug kaltinti save, traumos liovėsi.

Vieną dieną mano klasės draugas pamiršo mano vardą, buvo keista, nes tuo metu mes jau keletą metų kartu mokėmės. Dabar suprantu, kad jis dėl kažko ant manęs supyko.

Kas turi vaikų, žino, kad vaikai linkę pamiršti užduotis, kurių nemėgsta (emocija – pasibjaurėjimas):
- Ką tau liepiau daryti?
- Ką?
- Laikas eiti miegoti!
Arba:
 - Miša, ar tu padarei namų darbus?
 - Taip.
 - Ar išmokai ir eilėraštį?
 - O ne, pamiršau...

Su kolegomis juokaujame, kad jei žmona netyčia aplieja vyrą arbata, yra du variantai: jei arbata buvo karšta, vadinasi, ji ant jo pyko, o jei šilta, tai tiesiog norėjo dėmesio.

Apibendrinus: rašybos klaidos, liežuvio susipainiojimai, praklausymai, atsitiktiniai susižalojimai ir užmaršumas nėra atsitiktiniai dalykai. Jie atlieka tam tikrą funkciją ir gali būti iššifruoti, norint sužinoti ką nors svarbaus apie save ir savo emocijas.

3. Psichosomatika.

Trečias būdas, kuriuo gali pasireikšti nesuvirškintos emocijos, yra psichosomatika, tai yra fizinės ligos, kylančios iš psichologinės būsenos. Atrodo, kad žmogus sudaro nesąmoningą kontraktą savyje:
 - Verčiau šias emocijas išgyvensiu savo kūnu per simptomus, bet nesusidursiu su jomis tiesiogiai, nes tai per daug nemalonu.

Apie psichosomatiką parašyta daug knygų, todėl pateiksiu tik vieną pavyzdį:
Mano draugų vaikas kelis kartus per metus sirgo otitu (ausų uždegimu). Kai geriau juos pažinau, supratau, kodėl taip atsitiko. Vaikui buvo sunku ištverti nuolatinius priekaištus, kuriuos jam meta tėvai. Kažkuriuo metu berniukas tiesiog atsisėdo ir užsidengė ausis, o tai reiškė: „Aš to nebegirdžiu! Aš noriu to nebegirdėti!"

Apibendrinus: kartais gana dažnos fizinės ligos prasideda nuo emocijų slopinimo.

4. Beprotybė.

Kartais psichikos ligos yra pasekmė to, kad žmogus nesusitvarko su savo emocijomis arba neapsisaugo nuo nepakenčiamų emocijų. Pavyzdžiui, viena iš psichologinių šizofrenijos vystymosi teorijų pristato „dvigubo ryšio“ sąvoką. Dvigubas įrišimas yra nurodymas, kuris prieštarauja pats sau, pavyzdžiui, „lik ten, ateik čia“. Jei su žmogumi bendrauji vadovaudamasis tokiais nurodymais, kartais sutrinka jo mąstymas, ypač jei tai - vaikas.

Mano klientui vaikystėje teko siurbti kilimą. Kai jis tai darydavo, jo mama visada rasdavo prie ko prisikabinti, ir jis jausdavosi kaltas. Natūralu, kad jis nekentė siurbimo ir įvairiais būdais bandė nuo jo išsisukti. Bet tada jį išvadino parazitu ir išbardavo, ir vėl buvo kaltas. Rezultate vaikas turi tokią iškreiptą logiką: aš kaltas, jei tai darau, nes tikrai padarysiu blogai, o jei to nepadarysiu, esu kaltas, nes esu parazitas. Tokioje situacijoje kaltės jausmo atsikratyti neįmanoma, nebent... nustosti naudotis logika. Logika pavojinga: jei vienas dalykas logiškai išplaukia iš kito, aš vėl būsiu kaltas, o tai skaudu. Verčiau išprotėsiu, tada bent jau nesijausiu kaltas.

Dažnai panaši istorija nutinka ir su vaikų pykčio išraiška. Kai vaikas elgiasi agresyviai, jis yra baramas. Tada jis draudžia sau rodyti pyktį ir stengiasi neparodyti savo nepasitenkinimo, kad išvengtų priekaištų. Dėl to tokie vaikai negali apsiginti nei mokykloje, nei kieme. Už tai jie vėl barami. Vaiko galvoje kyla sumaištis: jei aš pastoviu už save, jie mane bara, jei aš nepalaikau savęs, jie mane vėl bara. Kad ir ką daryčiau, būsiu kaltas. Vaikai pradeda ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo kaltės jausmo. Vienas iš variantų – nieko nedaryti be nurodymų iš išorės. Bet koks savarankiškas veiksmas laikomas pavojingu ir jo atsisakoma, paaukojama. Priklausomai nuo sutrikimo laipsnio, simptomai gali būti įvairūs: nuo infantilumo ir noro nuolat ieškoti vadovaujančio partnerio iki nesugebėjimo išeiti iš kambario.

Apibendrinus: kai kurios psichikos ligos kyla iš žmogaus auklėjimo ir jo emocinės būklės.

Šie variantai niekaip neprieštarauja vienas kitam ir neatskiria vienas kito. Niekas netrukdo pasąmoningam žmogui kaitalioti metodus ar juos maišyti. Pavyzdžiui, jei žmogus taip stipriai nenori kur nors eina, kad net netyčia susižaloja, tai yra kartu ir psichosomatinis, ir nesąmoningas veiksmas.

Šie mechanizmai veikia pasąmoningai. Be to, jei mes apie juos sužinome, jie nustoja veikti. Sąmoningumas ties savo emocijomis yra raktas į geresnę savijautą. Gera žinia čia yra ta, kad to galima išmokti.

Autorius: Aleksandras Musichinas
Vertė: Laurynas Sadzevičius

Šis įrašas - apie paradoksą, dichotomiją.

PARA kilęs iš lotyniško žodžio „atskirai nuo“, o DOX reiškia „mūsų nuomonė“. Žodis „paradoksas“ pažodžiui reiškia „atkirtas nuo mūsų nuomonės“. Taigi :) visi, kurie sako, kad nekreipk dėmesio į tai, ką kiti apie tave galvoja, tesako tau būt paradoksaliu :D Paradoksų yra įvairių ir apskritai tai - labai įdomus dalykas.

Paprasčiau tariant, jūs turite įveikti baimės ir nerimo barjerą, kurį sukuria trauma tam tikroj tavo gyvenimo srityje. Pavyzdys gali būti su lytimi susiję gyvenimiški potyriai trans-žmonėms, tu tarsi tuo beprotiškai stipriai rūpinies iki to momento, kai to nebedarai... Tik tada tau iš tiesų būna viskas lyg ir gerai... Vėliau tai aprašysiu Greezer paradokse. Tiesiog pirmiausia norėjau suteikti pakankamai dėmesio pačiam paradoksui... kaip netikėtam ir keistam reiškiniui.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų nuomonės. Gerai turėti tą nuomonę, tik... ne visada jos tiek daug reikia :) Kritika ir cenzūra iš vis ne itin veikia, tai tik trukdo gauti trokštamos laisvės saviraiškoje, nesvarbu ar kritikuoji, cenzūruoji save ar kitus... to reikalauji iš kitų ar patiri poreikį pasidalinti :D šiuo labiau kompostu gal (nei žiedais) su kitais... lyg tai nebūtų kuo geriau dalintis. Tai yra pralaimėjimo abiejuose pusėse (lose/lose) situacija, kurioje norite išlaikyti save ir kitus.. arba būti prilaikomi kitų arba išlaikyti juos joje. Ir tik ištrūkus iš šio rato, kuris tarsi turėtų atnešti tau norimą ramybę ir laimę... iš tiesų patirsi išsilaisvinimą. NE NUOMONĖS ribose..., o už jų.

Gerai, dabar... paprastas pavyzdys vadinamas Geezerio paradoksu: idėja, kad žmonės su amžiumi netampa kietesni, o tieisog mažiau rūpinasi, kad būtų tokiais. Paradoksas išreiškiamas taip: „Su amžiumi tu netampai kietesnis, bet tau vis mažiau rūpi būti šauniam, o tai yra vienintelis tikras būdas būti tokiu“.

Ar pagauni? Nereikia daugiau nuomonių, daugiau įtakos iš aplinkinių... ar suteikti daugiau nuomonių ir įtakos. Nerūpestingas, bet ne neatsargus (ang: care-less, but not careless). Galima tai aprašyti ir kaip tam tikrą dichotomiją. Tarsi laikyti, turėti savyje tam tikras priešybes ir abi jas išreikšti, kad bent šiek tiek patikėti, kad jūsų tiesa yra tiesa... Ir kad sulauktumėte pasitikėjimo tuo bent iš savęs paties, jei ne kitų. Nuolat mindamas ir išreikšdamas tik vieną pusę, esi ne itin įtikimas, netikras, gąsdinantis... kažkiek, susvetimėjęs, atitrūkęs, sunkiai suvokiamas. Jei tau rūpi, knieti kažkas, kas tau sukėlė didžiulę traumą (ir visai gerai tuo rūpintis), tu taip pat gali išgyti iki stadijos, kur tau tai arba ne tiek rūpi arba neberūpi. Tokia ta dichotomija. Ne laukti, kol viskas jau bus įgyvendinta ir tvarkoj, bet būti harmonijoje ir ties kiekvienu žingsniu link tikslo.

Žinoma, čia nepaminėjau visų kitų gijimo etapų:
- neigimas. Niekaip nesutnkama su tuo faktu, kad buvai traumuotas tam tikroje gyvenimo srityje.
- kova. Žaizdos atvėrimas ir automatinis atsišliejimas tiesiai į priešingą poziciją nuo tos, į kurią įstūmė trauminė patirtis. Daugybė aštrių emocijų ir sunkių būsenų šioje stadijoje. Žmonės pradeda projektus, keičia šalis ir vardus, palieka neveikiančius santykius šiame etape, laužo primityvius, įsisenėjusius parjerus ir dažnai patiria juoda/balta nuotaikų kaitas.
- sielvartas. Jautiesi izoliuotas, vienišas, atskirtas, pasimetęs, nesavarankiškas, išsekęs, tarsi be tvirtumo ir taip toliau. Daug laiko praleidi vienas, jauties defektuotas, pažeidžiamas. Šis etapas gali būti ilgalaikis, ypač dar ir todėl, kad šiais laikais labai priimtina būti auka. Žmonės išgyvena patirtą nuoskaudą dėl traumos šiame etape tol, kol to užtenka pereiti į lengvesnę būseną.
- derybos. Čia žmonės pradeda kalbėtis, matuoti kas ir kaip, vis tiek dar jaučia pažeidžiamumą ir grįžta į asmeninį kokoną, o tada vėl bando išeiti iš jo, jie nebėra įsitikinę laikytis tų senų nuoskaudų, bet dar ne taip saugiai jaučiasi, kad  tiesiog nusimestų savo savo įsisenėjusią naštą ir pan.
- nušvitimas. Žmonės patiria palengvėjimą ir žvalumą, ramybę ir vėl jaučiasi vientisi, nesuskilę, jaučias savimi. Jie nusimeta tai, kas nėra jų, jaučiasi normaliai ir gerai, moka užmegzti autentiškus ir patogius ryšius. Šalia jų lengva ir šilta būti.
Labai dažnai neigimą patiriantys žmonės IMITUOJA nušvitimą, tokiu būdu jie pa(si)teisina savo nenorą patirti gijimą. 

​Jei žinai, tai žinai :)
„Paprastumo paradoksas yra tas, kad visko supaprastinimas yra sunkus darbas“ – Bilas Jensenas

Iš pradžių maniau, kad šiuo įrašu pakartosiu ir išplėsiu temą apie pilko akmens elgesio metodą... ir kad jis bus nukreiptas į žmones, kurie negali susidoroti su paprastu ir aiškiu "ne"... tai realiai - rimta problema, nes sukelia daug problemų ir nereikalingų dramų, jei ne dar prastesnių pasekmių. Žmonės tave ignoruoja, provokuoja, kaltina... grasina, įtaria... Toks apgailėtinas cirkas, kur kaskart atsisukęs pamatai klouną, kuris su tavimi elgiasi taip, lyg tu būtum juo... Tai pribloškia... Niekur negali rasti kažko tiesiog padoraus ir tai taip dažna, taip dažna. Bet... Finale vis tik atsigręžiau į žmogų, kuriuo esu... Kadangi sena tiesa sako, kad jei visi aplinkui atrodo kaip sudužę veidrodžiai, greičiausiai jie atspindi tave patį. Taigi....
Kaip tapti tuo žmogumi, apie kurį taip ilgai svajoji, o dabar štai kažkodėl nebegali.. bent jau iš pažiūros negali, nes realiaivienintelė to priežastis – gryna baimė ir nerimas dėl naujumo. Gyvūnų karalystėje yra keletas metamorfozės pavyzdžių, kai gyvūnai pakeičia savo esybę į visiškai skirtingas formas, pavyzdžiui, kai kurie vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, bitės, skruzdėlės ir daugelis kitų. Arba kai kurie krabai :) ropliai taip pat visiškai pakeičia odą, nors ir išlieka pradinėje formoje. Tai nėra taip nauja... Mes, žmonės taip pat tampame ir prarandame senąjį aš toj mistiškoje praeityje, į kurią galime patekti mintimis ir emocijomis vien ją prisimindami. Ir, žinoma, mes tokių kismų nepatiriame kartą gyvenime... Būna bent keletą kartų, kai tai vyksta ir dažnai mes galiausiai nebeatsigręžiame į savo seną pavidalą :) arba atsigręžiame, bet šiek tiek vėliau ir su nauja šypsena bei ramybe širdyje. Jei gyvendami šį gyvenimą žmonės gali patirti tiek pragarą, tiek rojų, jie taip pat gali persikūnyti, savotiškai reinkarnuotis iš vienos būsenos į kitą... Nereikia mirti, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų :) ir net ne sykį gyvenime.

Ir kaip gyvūnams, norint užbaigti tokią metamorfozę, mums reikalingos papildomos saugos priemonės... Šiam procesui reikia laiko, didžiulio energijos kiekio ir kitų resursų... ir dažniausiai tai vyksta be didelės pagalbos, o kaip tik su pavojais iš aplinkos. Esame pažeidžiami, retai elgiamės ar neatrodome savimi... tai glumina ir verčia kitus suabejoti mūsų sveiku protu, morale ar dar kuo nors kitu. Mūsų įprastas socialinis ratas gali mūsų nelabai atpažinti... ir tokia jų reakcija gali būti laikina arba užtrukti priklausomai nuo situacijos. Taigi, išdrįsti tapti - ne tik laimėjimas, bet ir praradimas... o juk naujas tu tiesiogiai reiškia naują pasaulį besiveržiantį iš vidaus... kai vyksta šis procesas, jis tave tarsi laužia iš vidaus, o tu dažnai pats ne visai atpažįsti nei naujo savęs nei tavo naujo požiūrio į aplinką... Matai savo naujomis akimis, girdi savo naują vidinį balsą... tai taip trapu ir švelnu, tačiau... taip neįprasta, aštru ir todėl baugina... ir šie nauji dariniai vis dar slepiasi ir bėga nuo ypač šiek tiek nepasitikinčių žmonių... Tavo širdis dar nelabai žino savo naujo kompaso... žmonės timpteli ją mylėti, jei jiems trūksta meilės... arba gerbti, jei jiems trūksta ir to. Jie jus kaltina dėl šio proceso, patys apsimesdami bent jau sau dorybingais... tarsi niekada nėra patyrę kažko panašaus, arba tiesiog tai buvo jiem taip seniai, kad jūsų virsmas atrodo kaip jų smūgis jų pasirinktai stagnacijai, kurį jie visada pateikia kaip stabilumą... Taip pat jūs tokiu metu atpažįstate grožų ir tyrumą žmonėse ir įpuolat į tai žmonėse... taip dažnai... su tokiu dideliu noru to laikytis... ir kartu su nesugebėjimu sustoti šiame virsmo procese... Ir tai taip žiauriai liūdna... mano drauge, labai liūdna.
Ir tu žinai, kad tavo senasis 'Aš' bus paskerstas už tave arba tavo paties pastangomis... Ir žinai, koks tai skausmas ir kančia... kitaip tariant, tu žinai kai ką iš ankstesnių patirčių, o tai, ko dar negali žinoti, tave tai labiau gąsdina. Na, kaip ir visi žmonės patiria audringą nerimą dėl naujovių... Net jei jos realiai išlaisvina...
Tai vat dėl to tai sunku... sunku virsti
Kodėl tai būtina? Na, tu gali likti įstrigęs ir laimingas... niekada neprarasti dalykų, draugų, niekada neįgyti nieko iš esmės naujo... bet jeirimtai nori pasiekti savo svajonę... Tavo senasis aš turi mirti/nueiti užmarštin kelis kartus, kad taptum žmogumi, kuris TIKRAI galiišpildyti tavo svajones realiai, nesustabdomai ir neišvengiamai. Taigi... laimė yra pervertinta... Kai esi savo gyvenime toje vietoje ir tuo metu, kur tikslas ir prasmė yra viskas, ko įmanoma laikytis... o ramybė ir laimė ateis kiek vėliau... Galima įkvėpti, užmerkt akis, ir peršokti tą barjerą link savo tikslo... tiek kartų, kiek reikia, kad jį pasiektumėte; na, arba... numirti bandant jį pasiekti.

Beje, jei pasiekus savo svajones lieka šiek tiek laiko... galima sukurti naują svajonę. Tad tai - ne argumentas, kad "po to nebeturėsiu ko siekti" :) juokinga, bet ne argumentas.
Nei „tu“, nei „jie“ niekas iš mūsų niekada nebus tobuli... nors mes visi vis tiek esame savaip idealūs, kažkaip. Atsipalaiduokim, eikim į priekį, pailsėkim, kartokim ir mėgaukimės!

Neseniai keletas žmonių man parodė porą žodžių, kuriuose priešdėlis para- buvo pakeistas į meta-, tai įdomu ir, šiaip, ką šis meta- priešdėlis gali mums atskleisti apskritai. Mane nustebino šie 2 žodžiai:
- meta-kognityvumas
&
- metanoja
Abu jie turi savo atitikmenį su priešdėliu para', ir su juo pirmasis skambėtų taip - para-kognityvumas, o kitas tiesiog taip - paranoja. Šiek tiek daugiau apie abu.
Meta-kognityvumas pažodžiui reiškia mąstymą apie mąstymą, tokį tarsi savo mąstymo proceso stebėjimą ir vertinimą iš šono, o ne tiesiog skendint  viduje savo mintyse. Tokiu būdu galite užfiksuoti kai kuriuos netinkamus mąstymo modelius ir vėliau su jais padirbėti. Gerbiamas skaitytojau, tikiuosi, žinote, kad mes esame efektyviausi, visavertiškiausi ir laimingiausi, kai suprantame dalykus arčiausiai jų objektyvios tikrovės, na kitaip tariant, kai mūsų įsitikinimai yra kiek įmanoma artimesni objektyviai realybei. Tuomet darome mažiau klaidų, greičiau atsikeliame nugarmėjus į gyvenimiškas duobes, būname lankstesni ir švelnesni bei stipresni, gražeeeesni :) t.t. Taigi šis įrankis – mokėjimas stebėti savo proto procesus ir atpažinti nuosavo mąstymo modelius atrodo solidus ir vertingas, kurį tikrai ne pro šalį turėti kišenėje ir karts nuo karto panaudoti. Sumečiau keletą paveikslėlių sau, kad geriau suprasčiau.

Aš dar nesigilinau į tai pakankamai, bet jei sudomintų, galima pasidairyti žemiau įdėtam dokumente, čia - tokia tarsi santrauka apie svarbiausius punktus anglų kalba: Google doc
Šiokį tokį trumpą aprašymą leutuvių kalba galima rasti čia.
Beje, para-kognityvumas daugiausia susijęs su telepatija, jei teisingai supratau benaršydamas.

Ir tada dar yra metanoja... Buvo įdomu įsigilinti, ką šis žodis reiškia ir kas glūdi tame. Pirmą kartą tai išgirdau A.Arestovičiaus vaizdo įraše, kur jis atsakinėjo į savo gerbėjų klausimus. Kai kuriuos šio fenomeno aprašymus angliškai galite rasti čia arba čia. Lietuviškai - čia (vienok lietuviškas aprašymas yra teologinis, mano manymu, o įraše kalbu iš psichologinės pusės).
Kaip žmogus, kuriam teko susidurti su savo polinkiu į klasterio A "viražus", akimirksniu atpažinau, kad tai buvo tikslus kai kurių patirčių, kurias patyriau 2012 m. pradėjęs savo pirmąjį tinkamą koučingo procesą, atitikmuo. Dažniausiai tai buvo labai keista patirtis, nes tokiu metu yra ne tik sunku ir chaotiška, bet ir baisu, ir tai tikrai atrodė kaip laikina beprotybė... Man dar keisčiau buvo tai, kad tai visada, pabrėžtinai VISADA turėjo teigiamą rezultatą ir po to jaučiausi rimtai kaip naujas žmogus .
Kodėl tai svarbu? Manau, svarbu to nebijoti... kai esate tinkamam gyjimo, augimo procese, jus užklumpa metanoja, ir labai gera idėja būtų per tai pereiti, o ne vengti. Ypač jei anksčiau gyvenime susidūrėte su kažkuo labai panašiu, tik su priešingais (negatyviais) rezultatais, o dabar dvejojate ir nedrąsu tai patirti dar kartą... Iš esmės reikia peržengti tokį barjerą, nes kitaip tektų likti įstrigusiam gyvenime... „laimingam“, „saugiam“ ir visiškai įstrigusiam.
Trumpiau tariant, lotyniškas meta- priešdėlis atrodo vertas dėmesio :D... atrodo tikrai optimistiškai. :)
Na, o paranoja reiškia nuolatinio aplinkinių akylo dėmesio jausmą.

Kalbant apskritai, kiek svarbūs yra žodžiai, kuriuos vartojame? :) Net nežinau, kiek plačiai galima kalbėti apie žodžių galią ir kaip ją naudojame su kitais ir savimi. Tuo tarpu čia keletas faktų apie kalbą:
- Niekas nežino, kada tarp mūsų atsirado kalba...Galimai ji atsirado su pirmaisiais anatomiškai moderniais žmonėmis.. taigi anksčiau nei išradom ugnį...
- Žodžiai gali pasiųsti žmogų myriop, ir žodžiai gali prikelti žmones iš itin pavojingų ligų gniaužtų, iš esmės tam ir yra psichoterapija...
- Mes dalijamės jausmais ir žiniomis per savo žodžius, tai gali įkvėpti ir sugėdinti, gali pakelti ar sugadinti nuotaiką, gali praplauti smegenis ar apšviesti, na, ir taip toliau...
Paramos žodžiai yra mano pirminė meilės kalba, todėl galiu ramiai sakyti, kad... žinau žodžio galią. Tai, kaip tu jį pasakai, žodžio vertę ir žinią, kurią perteikiam... dovanas ir parazitus, kuriuos kalba gali savy turėti... man pažįstama žodžio magija ir kaip ji nuveda į grynos fantazijos pasaulį, kad susikurtumėte savo būsimo gyvenimoo viziją link kurios galėtumėte keliauti sau... su kompanija arba vienas, jei taip jau išeina. Žmogus gali nekalbėti ir būti paslaptingas, gali kalbėti apie viską kaip kokia radija ir vis tiek būti neįskaitomas. Žodžiais galite padaryti bet ką, todėl tai taip svarbu. Keli sakiniai gali pakeisti jūsų gyvenimą be galimybės grįžti prie to žmogaus, kuriuo buvote prieš sužinodami tuos sakinius.
Todėl prašau, būkim sąmoningai apie tai, ką nešam savo žodžiais ir kokią magiją jais perduodame. Ar tavo žodžiai tiesūs, energingi ir sutvirtinantys apdaužytą vidinį stuburą, ar jie juokingi ir kutena tavo apleistą ir sustingusį juoko kauliuką, o per jį ir širdį :) ar jie pakelia nuotaiką ir tirpdo virš tavęs ar tavo viduje susitelkusius tamsius debesis primindami apie nuosavo proto egzistavimą, kad vėl sugrįžtum į savo svajones :))