Adam Lane Smith adaptacija: PYKTIS IV

Remiantis Adam Lane Smith darbu ir mano asmenine patirtimi
Ką gi, tęsiu seriją apie pyktį ir apie tai, kaip jį suprantu.
Šįsyk iš naujo prisiliesiu prie dezorganizacijos santykiuose ir prie to, kodėl ji tokia svarbi net biologiniame, fiziniame lygmenyje.
Nes realiai didelė įtampa, nuolatinė drama, negalėjimas ilgai išbūti ramybėje – visa tai labai išderina organizmą. Kai stresas tampa nuolatine būsena, organizmas labiau ruošiasi gintis, pulti, išgyventi, nei ramiai ilsėtis, atsistatyti ir augti.
Ir čia labai keistas dalykas: gyvenimiškos sąlygos gali būti jau visiškai kitokios nei tada, kai buvai mažas, tačiau kūnas gali vis dar elgtis taip, lyg pavojus būtų čia pat.
Kai buvai mažas, didesni žmonės buvo realiai pavojingi. Tavo galimybės apsiginti buvo daug mažesnės. Viskas labiau panašėjo į išgyvenimą nei į ramų, saugų mažo organizmo augimą ir adaptaciją.
O suaugęs jau gali būti visiškai kitoje realybėje.
Tik kūnas ne visada tai žino.

1️⃣ Dezorganizacija – kai kūnas nebeišmoksta ramybėsAdam Lane Adam Lane Smith idėja:
Dezorganizuotas prisirišimas gali pasireikšti skirtingai. Vieni žmonės konfliktą, poreikius ir pažeidžiamumą nukreipia į vidų – tampa tylūs, atsitraukę, labai prisitaikantys. Kiti juos išreiškia garsiai – per pyktį, protestą, sprogimus, atsitraukimą ir grįžimą.
Mano refleksija:
Dezorganizacija santykiuose man vis labiau atrodo kaip pernelyg didelis visko kaupimas savyje – kad tik, neduok Dieve, nebūsi matomas. Pastebimas toks, koks esi.
Geriau nesimaišyti.
Egzistuoti tik priimtinos rolės būsenoje.
Toks dezorganizuotumas Adamo klasifikacijoje vadinamas tyliuoju.
Išorėje tokie žmonės gali atrodyti lyg sniego karalienės ar sniego seniai, o viduje – audros. Begalė labai gilių jausmų ir išgyvenimų.
Žmonės, kurie patogūs.
Bet jų tarsi nėra.
Jie nežino, kaip išlikti ryšyje jame tarsi nedingstant. Kaip atsiverti. Kaip būti matomiems. Nebūtinai būti patogiems.
Arba gi – žmonės tarsi tiksinti bomba, sproginėjantys, kai peržengiamos jų ribos bei ignoruojami poreikiai. Kai verčiama atsisakyti autentiškų tikslų arba nepaisoma jų autonomiškumo sienų.
Tai Adam vadina garsiuoju dezorganizuotumu.
Tokie žmonės gali rinktis žmones, kurie tęsia jų nepaisymą. O jeigu jau pavyksta būti su supratingais artimaisiais, vis tiek iš inercijos gali būti linkę viršyti savo pačių galimybes ir ignoruoti patys save.
Sprogsta, dingsta, atsigauna, puola atsiprašinėti, atstatinėti ir vėl iš naujo.
Ir realiai jie tiek pat įspūdingai viską stato ir įgyvendina, kiek ir griauna bei ištaško vėjais.
Jiems taip pat labai rūpi.
Jie tiesiog nežino, kaip išbūti ramiai.
Tiesiog taikiai.
Ramiai.
Esminė mintis:
Ir tylusis, ir garsusis dezorganizuotumas gali būti skirtingi tos pačios problemos veidai – vienas išgyvenimą nukreipia į vidų, kitas – į išorę.​

2️⃣ Kai stresas pradeda ardyti ne tik ryšį, bet ir gyvenimą
Adam Lane Smith idėja:
Jeigu žmogus nuolat gyvena grėsmės ir nesaugumo režime, santykių ciklas gali kartotis vėl ir vėl: artumas, įtampa, atsitraukimas, konfliktas, susitaikymas, vėl artumas.
Mano refleksija:
Esmė viena – abu stiliaus variantai neša savyje pastovų stresą. Arba išsiliejantį viduje, arba išorėje.
Ir nuolatinė įtampa savo ruožtu pradeda kainuoti.
Kartais fiziškai.
O kartais – per aplinką.
Vienatvė. Socialinė izoliacija. Nesėkmės karjeroje. Pinigų stygius. Negebėjimas mėgautis kasdienybe.
Visa tai pradeda griūti tada, kai žmogus didžiąją dalį savo energijos skiria ne gyvenimui, o nuolatiniam išgyvenimui.
Net jei žmonės sugeba išlikti drauge ryšyje, kuriame daug dezorganizacijos, visi tie on-off ciklai finale gali privesti prie rimtų krizių.
Ir čia jau ne vien apie santykius.
Žmogus gali prarasti darbą, pinigus, draugus, socialinį ryšį. Gali atsirasti toks keistas negebėjimas patirti malonumą arba net visiškas jo atsisakymas.
Na... tiesiog gyvenimas tampa dar viena vieta, kurioje reikia kažkaip išgyventi
​Esminė mintis:
Kai nuolatinė įtampa tampa norma, ji pradeda kainuoti ne tik santykiams, bet ir visam gyvenimui.​

​3️⃣ Išmokti ne tik negriauti, bet ir išbūti
Adam Lane Smith idėja:
Norint nutraukti dezorganizuotą ciklą, neužtenka vien suprasti, kodėl jis atsirado. Reikia mokytis kitokio santykio su artumu, ribomis, poreikiais ir pačiu saugumu.
Mano refleksija:
Čia gal jau kalba eina apie cikliškumą.
Kai žmonės pavargsta visiškai dingti arba visiškai sugriauti ryšį, ciklai kartojasi.
Ir perduodami į išorę.
Vaikams.
Kolegoms.
Draugams.
Artimiesiems.
Todėl labai svarbu pamažu gyti nuo disfunkcinių ankstesnių ryšių ir pratintis tiesiog būti savimi ryšyje.
Ir prisipratinti prie ramybės.
Taip... būdamas savimi nebūsi patogus. :)
O ramybė gali pasirodyti nuobodi.
Bet galbūt saugus ryšys ir neturi būti nuolatinis amerikietiškas kalnelis.
Galbūt jame galima tiesiog būti.
Būti savimi.
Pasakyti, ko reikia.
Pasakyti, kad kažkas nepatinka.
Nesprogti.
Nedingti.
Ir negriauti to, kas saugu, vien todėl, kad saugumas atrodo keistas.
Taigi, tegul tie stresiniai ciklai apmiršta ir blunka pamažu...
Kol saugesni, ramesni ir tikresni, autentiškesni ciklai pakeičia ankstesnius. :)
​Esminė mintis:
Gijimas – ne vien nustoti pykti ar nustoti griauti. Kartais reikia išmokti tai, kas iš pradžių gali atrodyti labai keista: tiesiog ramiai pasilikti ryšyje.​

Pabaigai:
Kartais saugumas atrodo nuobodžiai.
Kartais ramybė atrodo įtartina.
O kartais didžiausias pokytis yra nebesu-kurti audros ten, kur jos nėra.

Šįkart ne bėgti. Ne griauti. O išmokti pasilikti ramybėje.​

Kiti šios serijos įrašai
Teal Swan adaptacija: PYKTIS I
Teal Swan adaptacija: PYKTIS II
Adam Lane Smith adaptacija: PYKTIS III