Apie kismą, tapimą

Iš pradžių maniau, kad šiuo įrašu pakartosiu ir išplėsiu temą apie pilko akmens elgesio metodą... ir kad jis bus nukreiptas į žmones, kurie negali susidoroti su paprastu ir aiškiu "ne"... tai realiai - rimta problema, nes sukelia daug problemų ir nereikalingų dramų, jei ne dar prastesnių pasekmių. Žmonės tave ignoruoja, provokuoja, kaltina... grasina, įtaria... Toks apgailėtinas cirkas, kur kaskart atsisukęs pamatai klouną, kuris su tavimi elgiasi taip, lyg tu būtum juo... Tai pribloškia... Niekur negali rasti kažko tiesiog padoraus ir tai taip dažna, taip dažna. Bet... Finale vis tik atsigręžiau į žmogų, kuriuo esu... Kadangi sena tiesa sako, kad jei visi aplinkui atrodo kaip sudužę veidrodžiai, greičiausiai jie atspindi tave patį. Taigi....
Kaip tapti tuo žmogumi, apie kurį taip ilgai svajoji, o dabar štai kažkodėl nebegali.. bent jau iš pažiūros negali, nes realiaivienintelė to priežastis – gryna baimė ir nerimas dėl naujumo. Gyvūnų karalystėje yra keletas metamorfozės pavyzdžių, kai gyvūnai pakeičia savo esybę į visiškai skirtingas formas, pavyzdžiui, kai kurie vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, bitės, skruzdėlės ir daugelis kitų. Arba kai kurie krabai :) ropliai taip pat visiškai pakeičia odą, nors ir išlieka pradinėje formoje. Tai nėra taip nauja... Mes, žmonės taip pat tampame ir prarandame senąjį aš toj mistiškoje praeityje, į kurią galime patekti mintimis ir emocijomis vien ją prisimindami. Ir, žinoma, mes tokių kismų nepatiriame kartą gyvenime... Būna bent keletą kartų, kai tai vyksta ir dažnai mes galiausiai nebeatsigręžiame į savo seną pavidalą :) arba atsigręžiame, bet šiek tiek vėliau ir su nauja šypsena bei ramybe širdyje. Jei gyvendami šį gyvenimą žmonės gali patirti tiek pragarą, tiek rojų, jie taip pat gali persikūnyti, savotiškai reinkarnuotis iš vienos būsenos į kitą... Nereikia mirti, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų :) ir net ne sykį gyvenime.

Ir kaip gyvūnams, norint užbaigti tokią metamorfozę, mums reikalingos papildomos saugos priemonės... Šiam procesui reikia laiko, didžiulio energijos kiekio ir kitų resursų... ir dažniausiai tai vyksta be didelės pagalbos, o kaip tik su pavojais iš aplinkos. Esame pažeidžiami, retai elgiamės ar neatrodome savimi... tai glumina ir verčia kitus suabejoti mūsų sveiku protu, morale ar dar kuo nors kitu. Mūsų įprastas socialinis ratas gali mūsų nelabai atpažinti... ir tokia jų reakcija gali būti laikina arba užtrukti priklausomai nuo situacijos. Taigi, išdrįsti tapti - ne tik laimėjimas, bet ir praradimas... o juk naujas tu tiesiogiai reiškia naują pasaulį besiveržiantį iš vidaus... kai vyksta šis procesas, jis tave tarsi laužia iš vidaus, o tu dažnai pats ne visai atpažįsti nei naujo savęs nei tavo naujo požiūrio į aplinką... Matai savo naujomis akimis, girdi savo naują vidinį balsą... tai taip trapu ir švelnu, tačiau... taip neįprasta, aštru ir todėl baugina... ir šie nauji dariniai vis dar slepiasi ir bėga nuo ypač šiek tiek nepasitikinčių žmonių... Tavo širdis dar nelabai žino savo naujo kompaso... žmonės timpteli ją mylėti, jei jiems trūksta meilės... arba gerbti, jei jiems trūksta ir to. Jie jus kaltina dėl šio proceso, patys apsimesdami bent jau sau dorybingais... tarsi niekada nėra patyrę kažko panašaus, arba tiesiog tai buvo jiem taip seniai, kad jūsų virsmas atrodo kaip jų smūgis jų pasirinktai stagnacijai, kurį jie visada pateikia kaip stabilumą... Taip pat jūs tokiu metu atpažįstate grožų ir tyrumą žmonėse ir įpuolat į tai žmonėse... taip dažnai... su tokiu dideliu noru to laikytis... ir kartu su nesugebėjimu sustoti šiame virsmo procese... Ir tai taip žiauriai liūdna... mano drauge, labai liūdna.
Ir tu žinai, kad tavo senasis 'Aš' bus paskerstas už tave arba tavo paties pastangomis... Ir žinai, koks tai skausmas ir kančia... kitaip tariant, tu žinai kai ką iš ankstesnių patirčių, o tai, ko dar negali žinoti, tave tai labiau gąsdina. Na, kaip ir visi žmonės patiria audringą nerimą dėl naujovių... Net jei jos realiai išlaisvina...
Tai vat dėl to tai sunku... sunku virsti
Kodėl tai būtina? Na, tu gali likti įstrigęs ir laimingas... niekada neprarasti dalykų, draugų, niekada neįgyti nieko iš esmės naujo... bet jeirimtai nori pasiekti savo svajonę... Tavo senasis aš turi mirti/nueiti užmarštin kelis kartus, kad taptum žmogumi, kuris TIKRAI galiišpildyti tavo svajones realiai, nesustabdomai ir neišvengiamai. Taigi... laimė yra pervertinta... Kai esi savo gyvenime toje vietoje ir tuo metu, kur tikslas ir prasmė yra viskas, ko įmanoma laikytis... o ramybė ir laimė ateis kiek vėliau... Galima įkvėpti, užmerkt akis, ir peršokti tą barjerą link savo tikslo... tiek kartų, kiek reikia, kad jį pasiektumėte; na, arba... numirti bandant jį pasiekti.

Beje, jei pasiekus savo svajones lieka šiek tiek laiko... galima sukurti naują svajonę. Tad tai - ne argumentas, kad "po to nebeturėsiu ko siekti" :) juokinga, bet ne argumentas.
Nei „tu“, nei „jie“ niekas iš mūsų niekada nebus tobuli... nors mes visi vis tiek esame savaip idealūs, kažkaip. Atsipalaiduokim, eikim į priekį, pailsėkim, kartokim ir mėgaukimės!