Ar gali būti, kad empatija ir moralė turi tas pačias silpnybes, tik skirtingais būdais?

ĮŽANGA
​Sveikas, skaitytojau. Aš ką tik perskaičiau draugo straipsnį. Jis realiai buvo apie mitybą, bet mane užkabino visai kita tema — moralė ir empatija. Požiūris į abu šiuos reiškinius.
​
Maždaug prieš metus rašiau apie disciplinos ir motyvacijos priešpriešą. Šįkart panašiu kampu žiūriu į moralę ir empatiją.

​KODĖL PRADĖJAU APIE TAI GALVOTI
Draugo politiniai įsitikinimai greičiau jau yra labiau kairuoliški, o maniškiai — atvirkščiai. Bet straipsnyje jis išsijuosęs kritikavo empatiją ir akcentavo moralę.

Tai man priminė dažną reiškinį, kurį matau kitoje pusėje: būtent dešinėje politinėje erdvėje empatija dažnai yra tarsi trypiama, laikoma silpnumo ar „minkštumo“ ženklu, kuris „tikram vyrui“ ar apskritai „stipriam žmogui“ neturėtų būti būdingas.
​
Labai retai kas bando suderinti abu šiuos dalykus savyje.

Kairėje dažnai matau priešingą tendenciją: empatija tampa savaime suprantama vertybe, o moralė nustumiama į antrą planą. Kartais atrodo, kad pakanka turėti „teisingas“ nuomones, ir moralės klausimas išspręstas.

CANCEL CULTURE IR MINIOS PSICHOLOGIJA.
Man labai svarbu apie tai parašyti, nes esu ne kartą susidūręs su cancel culture fenomenu — tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės (apie tai esu užsiminęs šiame ankstesniame savo straipsnyje).

Tai dažnai pasireiškia tuo, kad tavo puslapiai, grupės, profiliai ar projektai yra tiesiog užpuolami, arba, skaitmeniniu būdu pasitelkiant algoritmų veikimo spragas, žmonės skatinami išeiti. Kartais net organizuojamos kampanijos, nukreiptos prieš tavo socialinį statusą.
Tai nėra vien finansinis smūgis — tai socialinio vertinimo, ryšių ir reputacijos naikinimas.
​
Man cancel culture labai siejasi su lynčo teismų logika. Dažnai viskas vyksta per moralinius trigerius: faktai perinterpretuojami taip, kad žmogus staiga atrodo kaip „priešas“, ir minia ima manyti, kad jo pašalinimas yra moralus veiksmas.

PAGRINDINIS ATRADIMAS:
Galima manipuliuoti ne tik moraliniu pasipiktinimu.
Galima manipuliuoti ir empatija.

Mano draugas šiame kontekste atkreipė dėmesį į kitą mechanizmą: jei dešinė dažniau mobilizuoja moralinį pasipiktinimą, tai kairė gali mobilizuoti empatiją.

Empatija gali būti „užeskaluojama“ vienai pusei ir išjungiama kitai, kol žmonės emociškai ima pateisinti destruktyvius veiksmus prieš tuos, kuriems empatija tarsi nebetaikoma, nes jie jos tarsi neverti.
​
Pavyzdžiui: jei dešinė sako, kad tam tikras elgesys yra amoralus ir skatina susidorojimą su „amoraliu elgesiu“, tai kairė gali sakyti, kad tam tikros grupės nenusipelno empatijos, ir taip pat įaudrinti žmones „išvalyti“ tai, kas laikoma blogiu.
​
Moralė man labiau primena vidinę pasaulėžiūros struktūrą – suvokimą, kas yra priimtina ir nepriimtina.
O štai empatija yra tiesioginis veikimas iš emocijų, jausmų — širdies.
O kai žmonėms dažnai sudėtinga įjungti bendrą vaizdą, analizę, šios staigios emocinės bangos gali tapti labai destruktyvios.
​
Man atrodo, kad empatijos manipuliacija šiuolaikiniame pasaulyje yra ypač paplitusi. Galbūt todėl ji kartais atrodo pavojingesnė už moralinę manipuliaciją – ne todėl, kad jos pasekmės būtinai didesnės, bet todėl, kad ji dažniau apeina sąmoningą analizę ir veikia tiesiogiai per emocinę reakciją.

TANKAS IR LAZERIS
Na, trumpiau, tiesiog cituojant draugą: „empatija yra populiari, o moralė — ne“.
Aš realiai to nežinojau. Man atrodė, kad mes kalbame apie skirtingus dalykus, bet iš esmės kalbėjome apie tą patį — tik iš skirtingų kampų.

Moralė primena tanką – lėtą, sunkų ir inertišką. Kartais jis juda ta pačia kryptimi net tada, kai pasaulis aplink jau pasikeitęs.
Empatija labiau primena lazerio impulsą. Ji suveikia greitai, staigiai ir stipriai. Dažniausiai tai atrodo kaip rūpestis ar pagalba. Tačiau nukreipta netinkama kryptimi ji gali tapti ginklu.
Kartais pakanka vienos emocinės bangos, vieno kolektyvinio pasipiktinimo ar vieno socialinių tinklų protrūkio, kad būtų sunaikinta reputacija, bendruomenė ar žmogaus socialinis gyvenimas.

IŠVADA
Todėl šiandien man atrodo svarbu kalbėti ne tik apie korumpuotą moralę, bet ir apie korumpuotą empatiją.
Galbūt tikroji priešprieša nėra „moralė ar empatija“.
Galbūt pavojus prasideda tada, kai viena iš jų lieka be kitos.

Straipsnis, kuris sukėlė apmąstymus: The Paradox of Modern Freedom