|
Šįsyk rašysiu apie kraują, nebe vandenį Nors, tiesą sakant, mes, kaip ir agurkėliai, vis tiek man išliekam vandens sutvėrimais. 🩸 Kodėl kraujas? Nes tai - labai elementarus dalykas: kraujas, kaulai, nervai, raumenys… Visa tai yra viduje ir valdo mūsų gyvenimus. Nesvarbu, kiek būtume protingi, išmanūs, jausmingi, populiarūs, lyderiški, dosnūs ir t.t. – visa tai kyla iš šių paprastų (na, gal ne visai paprastų, bet bazinių) sistemų. Noriu pasikalbėti konkrečiai apie kraujo donavimą – kraujo davimą. Taip, visi žino, kad tai gelbsti gyvybes. Kad kraujo perpylimų vyksta milijonais didelėse valstybėse kasdien, mažesnėse gal ne tiek, bet vis tiek labai daug. Bet… ne visi žino, ką tai duoda pačiam donorui. Ypač šalyse, kur niekas nedalina jokių lengvatų, pinigų ar dar kažko už tokį veiksmą – kur tai laikoma visiškai altruistiniu, savanorišku veiksmu.  🩺 Kodėl tai darau? Ir vėlgi – pradžioje apie tai, kaip aš iki šito priėjau ir kodėl apskritai tai darau.
 💉 Kaip viskas vyko praktikoje? Nuėjau, daviau – patiko. Nuėjau vėl. Po to buvo pertrauka: po visų pokyčių naujoje šalyje prasitariau apie širdies permušimus, liepė išsitirti. Grįžus po tyrimų buvo dar ir „lost in translation“ momentas, tad teko vėl grįžti neišsunktam. Bet vėliau viskas atsinaujino, ir dabar esu davęs apie 14 kartų. Turiu 10 kartų ženklelį, kurį nešioju palte. ❤️ Realiai patirta nauda Nežinau… vizualuose sudėjau naudą. Bet ką dar galiu paminėti – po kraujo davimo antrą–trečią dieną (nes pirmąją gyvenimas kiek lėtesnis) užeina energijos pliūpsnis. Kosminis. Greitis, fokusas, pojūčiai, lengvumas, veržlumas… Aina sau. Pradžioje būdavo net keblu save nulaikyti :D bet vėliau pripratau prie to efekto. Duokit kraujo, žmonės. Tai amžinai patvirtinta panacėja. (Na, žinoma, jei jūs galite jo duoti – ne visi gali.)
0 Comments
🌊 Plaukimas ir laukiniai vandenys Šįsyk rašau apie nėrimus, plaukimus ir viską, kas susiję su laukiniais vandenimis: ežerais, tvenkiniais, prūdais, upėmis, jūromis, vandenynais… gal net kriokliais. Žodžiu – viskuo, kas ne baseinas. Per keletą paskutinių metų pasirinkau būtent juos. Nors anksčiau plaukiojau baseinuose – su džakūziais, pirtimis, dušais, gym’u šalia. Viskas „pilnas komplektas“. Taigi… kodėl tai liko praeityje, o dabar yra vis ežerai, vis lagūnos, tvenkinėliai, lochai kaip kad įvardina škotai čia Škotijoje, kur ir gyvenu. Istorija gana paprasta, net kiek kurioziška, bet kartu išvedanti prie grynesnio, natūralesnio savęs. Viskas, aišku, prasidėjo nuo finansų ir laiko trūkumo. Mašina genda, elektronika – atskira pragarėlio rūšis, garažistai įssistatę kiaulės akis kainas kelia lyg siūlytų pirkti butą. Laikas eina, pinigai tirpsta, sportai lieka užribyje. O jei jau moki tiek, kiek čia ima už gym/baseino abonimentą, tai norisi visko: ir pirties, ir gym’o, o ne „pūkšt ir lauk“.Priedo lankant baseiną greit neišeitų visvien, nes būtinas normalus dušas prieš ir po patekimo į jį. Laikas eina. Ateina vasara. Reikalai pajuda su automobiliu pagaliau, laiko atsiranda vėl. Socialiniuose tinkluose – pilna besimaudančių ežeruose. Pradedi dairytis. Bandai. Pamažu randi idealų ežerėlį, primenantį vaikystę: maudymosi drabužiai kabantys ant šakos, netaisyklingas vanduo, jokio chloro kvapo, jokios grūsties, ypač vėsesnėmis dienomis. Ir čia man asmeniškai labai svarbus momentas – nenuobodus plaukimas. Ne kaip gyvūnėliui narve pirmyn–atgal, o kaip gyvūnėliui laisvėje. Paukščiai, medžiai, o plūduriuojant ant nugaros – dangus, debesys, saulė. Po tokio rojaus aš tiesiog nebesuprantu baseinų. Rimtai. Na gerai, nervina dėdulė su lastais, plaukiantis lėto katerio greičiu (prisieki sau pasiekti tokį pat greitį tik be lastų), ir lenkai, paliekantys šiukšlynus po laužų, bet čia - juk menkniekis. O štai vasarą renki gervuoges aplink, rudenį – grybus. Vau.  ❄️ Žiema ir nėrimai Ir tada ši atrasta idilė, euforija gauna į kaulus. Ateina ruduo, o su juo pranešimas, kad reikia keltis, be abejo, ne savo noru. Finansinė situacija – šikna (nebuvo laiko suspėti atsitiesti po mašinos fiasko), todėl kiekviena diena – lyg kautynės: su emocijomis, su suvokimu, su savimotyvacija YPAČ. Oras vėsta. Ežeras vis dar gražus. Žmonės vis dar ateina – su plūdurais, arbata, patirtimi. Rugsėjis – puiku. Spalis – įmanoma. Būsto dar vis nėra.. beveik gavau vieną, bet išslįdo. Kiekvieną šaltesnę dieną plaukimas atrodo lyg kažką įrodantis žygdarbis: vyriškumą – taip, ne visi plaukioja prie 15°C, ištvermę – taip, jos dabar tiek reikia pačiam, galėjimą – irgi. Lapkritis… gaunu butą, persikeliu. Pamažu randu ežerų naujoje vietoje… tęsiu.. Ežerų vanduo jau vos siekia 10°C, bet aš vis tiek lendu, nes euforijos taip lengvai neišvysi... net jei ji ir aptalžyta įvykių. :D Ne visada plaukiu daug. Kartais tiesiog įlendu. Bet to pilnai užtenka. Kodėl? Priežasčių begalė – jas matote paveikslėliuose. Nenoriu aiškinti iki kaulų.  🏊♀️ Ką noriu pasakyti
 🏊♂️ Trumpai apie kūną
|
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
February 2026
Teminiai žodžiai
All
|
