Savęs pažinimo kelias

ĮŽANGA
​Sveikas, skaitytojau. Aš ką tik perskaičiau draugo straipsnį. Jis realiai buvo apie mitybą, bet mane užkabino visai kita tema — moralė ir empatija. Požiūris į abu šiuos reiškinius.
​
Maždaug prieš metus rašiau apie disciplinos ir motyvacijos priešpriešą. Šįkart panašiu kampu žiūriu į moralę ir empatiją.

​KODĖL PRADĖJAU APIE TAI GALVOTI
Draugo politiniai įsitikinimai greičiau jau yra labiau kairuoliški, o maniškiai — atvirkščiai. Bet straipsnyje jis išsijuosęs kritikavo empatiją ir akcentavo moralę.

Tai man priminė dažną reiškinį, kurį matau kitoje pusėje: būtent dešinėje politinėje erdvėje empatija dažnai yra tarsi trypiama, laikoma silpnumo ar „minkštumo“ ženklu, kuris „tikram vyrui“ ar apskritai „stipriam žmogui“ neturėtų būti būdingas.
​
Labai retai kas bando suderinti abu šiuos dalykus savyje.

Kairėje dažnai matau priešingą tendenciją: empatija tampa savaime suprantama vertybe, o moralė nustumiama į antrą planą. Kartais atrodo, kad pakanka turėti „teisingas“ nuomones, ir moralės klausimas išspręstas.

CANCEL CULTURE IR MINIOS PSICHOLOGIJA.
Man labai svarbu apie tai parašyti, nes esu ne kartą susidūręs su cancel culture fenomenu — tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės (apie tai esu užsiminęs šiame ankstesniame savo straipsnyje).

Tai dažnai pasireiškia tuo, kad tavo puslapiai, grupės, profiliai ar projektai yra tiesiog užpuolami, arba, skaitmeniniu būdu pasitelkiant algoritmų veikimo spragas, žmonės skatinami išeiti. Kartais net organizuojamos kampanijos, nukreiptos prieš tavo socialinį statusą.
Tai nėra vien finansinis smūgis — tai socialinio vertinimo, ryšių ir reputacijos naikinimas.
​
Man cancel culture labai siejasi su lynčo teismų logika. Dažnai viskas vyksta per moralinius trigerius: faktai perinterpretuojami taip, kad žmogus staiga atrodo kaip „priešas“, ir minia ima manyti, kad jo pašalinimas yra moralus veiksmas.

PAGRINDINIS ATRADIMAS:
Galima manipuliuoti ne tik moraliniu pasipiktinimu.
Galima manipuliuoti ir empatija.

Mano draugas šiame kontekste atkreipė dėmesį į kitą mechanizmą: jei dešinė dažniau mobilizuoja moralinį pasipiktinimą, tai kairė gali mobilizuoti empatiją.

Empatija gali būti „užeskaluojama“ vienai pusei ir išjungiama kitai, kol žmonės emociškai ima pateisinti destruktyvius veiksmus prieš tuos, kuriems empatija tarsi nebetaikoma, nes jie jos tarsi neverti.
​
Pavyzdžiui: jei dešinė sako, kad tam tikras elgesys yra amoralus ir skatina susidorojimą su „amoraliu elgesiu“, tai kairė gali sakyti, kad tam tikros grupės nenusipelno empatijos, ir taip pat įaudrinti žmones „išvalyti“ tai, kas laikoma blogiu.
​
Moralė man labiau primena vidinę pasaulėžiūros struktūrą – suvokimą, kas yra priimtina ir nepriimtina.
O štai empatija yra tiesioginis veikimas iš emocijų, jausmų — širdies.
O kai žmonėms dažnai sudėtinga įjungti bendrą vaizdą, analizę, šios staigios emocinės bangos gali tapti labai destruktyvios.
​
Man atrodo, kad empatijos manipuliacija šiuolaikiniame pasaulyje yra ypač paplitusi. Galbūt todėl ji kartais atrodo pavojingesnė už moralinę manipuliaciją – ne todėl, kad jos pasekmės būtinai didesnės, bet todėl, kad ji dažniau apeina sąmoningą analizę ir veikia tiesiogiai per emocinę reakciją.

TANKAS IR LAZERIS
Na, trumpiau, tiesiog cituojant draugą: „empatija yra populiari, o moralė — ne“.
Aš realiai to nežinojau. Man atrodė, kad mes kalbame apie skirtingus dalykus, bet iš esmės kalbėjome apie tą patį — tik iš skirtingų kampų.

Moralė primena tanką – lėtą, sunkų ir inertišką. Kartais jis juda ta pačia kryptimi net tada, kai pasaulis aplink jau pasikeitęs.
Empatija labiau primena lazerio impulsą. Ji suveikia greitai, staigiai ir stipriai. Dažniausiai tai atrodo kaip rūpestis ar pagalba. Tačiau nukreipta netinkama kryptimi ji gali tapti ginklu.
Kartais pakanka vienos emocinės bangos, vieno kolektyvinio pasipiktinimo ar vieno socialinių tinklų protrūkio, kad būtų sunaikinta reputacija, bendruomenė ar žmogaus socialinis gyvenimas.

IŠVADA
Todėl šiandien man atrodo svarbu kalbėti ne tik apie korumpuotą moralę, bet ir apie korumpuotą empatiją.
Galbūt tikroji priešprieša nėra „moralė ar empatija“.
Galbūt pavojus prasideda tada, kai viena iš jų lieka be kitos.

Straipsnis, kuris sukėlė apmąstymus: The Paradox of Modern Freedom

Praeitame įraše svarbi dalis liko nepaminėta:
Tai, kas įsirašė anksti vaikystėje, nėra galutinis sprendimas. Tai nėra „charakteris, kurio neįmanoma pakeisti“. Tai yra sistema, kuri veikė tiksliai pagal tai, kokią informaciją gavo tuo metu.

Ir nervų sistema nesupranta „tiesos“ taip, kaip ją supranta suaugęs protas. Ji nesiremia argumentais, logika ar įžvalgomis.

Ji remiasi pasikartojimu.

Ne vienkartiniu suvokimu. Ne supratimu. Ne analize. O tuo, kas kartojosi pakankamai dažnai, kad taptų numatytuoju keliu - t.y. norma.

Tai reiškia, kad naujos patirtys gali formuoti naujas vagas. Ne iš karto. Ne staiga. Bet per pakankamą nuoseklumą:

• Kiekvienas kartas, kai kūnas patiria ramybę vietoje įtampos, pradeda formuoti naują vagą — saugumo kaip somatinės realybės vagą.
• Kiekvienas lėtas iškvėpimas, kuris perkelia nervų sistemą iš aktyvacijos į reguliaciją, gilina šį naują taką.
• Kiekvienas santykis, kuriame nereikia būti nuolat budriam, kuria kitą kryptį.
• Kiekviena diena, kurioje nėra nuolatinio skubėjimo kaip pagrindinės būsenos, keičia bazinį nervų sistemos lygį.

Senos vagos neišnyksta iš karto. Jos net nėra „ištrinamos“. Jos tiesiog gauna mažiau naudojimo, mažiau „eismo“.

Ir tai yra esminis pokytis — nervų sistema visada renkasi kelią, kuris yra lengviausias ir labiausiai pažįstamas. Tai nėra filosofinis sprendimas. Tai -- biologinė ekonomika.

Iš pradžių senas kelias atrodo stipresnis. Jis automatiškesnis. Greitesnis. Jis ateina pirmas, dar prieš sąmoningą pasirinkimą.

Bet naujas kelias, jei juo einama nuosekliai, vėl ir vėl ir vėl, ima gilėti.

Ir po kurio laiko tai, kas anksčiau buvo „įprasta reakcija“, tampa pastebima prieš jai įvykstant.
Tai, kas anksčiau buvo automatinė įtampa, tampa atpažįstama pačiam žmogui.
Tai, kas anksčiau buvo „aš toks esu“, pradeda skambėti kaip „čia aktyvuota mano senoji įpročių sistema“.
Kuo dažniau žmogus pastebi šiuos pasikartojančius modelius, tuo daugiau pasirinkimo atsiranda tarp impulso ir reakcijos. Tai, kas anksčiau atrodė kaip charakteris, tampa matomu procesu.

Tai ir yra neuroplastiškumas — ne kaip metafora ar viltinga idėja, bet kaip labai konkretus biologinis procesas. Nervų sistema keičiasi per patirtį, kuri kartojasi pakankamai dažnai, kad pradėtų formuoti naują normalumo apibrėžimą.

Ir čia atsiranda labai svarbus posūkis: normalumas nėra tai, kas teisinga ar neteisinga. Normalumas yra tai, kas buvo dažna, kas vyravo.

Todėl naujas normalumas neatsiranda per supratimą, kad senasis buvo klaidingas. Jis atsiranda per pakankamą kiekį naujos patirties, kuri tampa nauju kūno atskaitos tašku.

Tekstas adaptuotas iš Live In Frequency puslapio Facebooke.

Frazė „per didelė reakcija“ daro prielaidą, kad nervų sistema reaguoja į tai, kas vyksta dabar. Taip nėra. Ji reaguoja į tai, kas įvyko anksčiau. Ir tada ta reakcija buvo visiškai proporcinga.

Raidos neuromokslas gana tiksliai yra ištyręs, kas vyksta nervų sistemoje per pirmuosius septynerius gyvenimo metus. Šis laikotarpis nėra atsitiktinis. Prefrontalinė žievė — racionalaus vertinimo, konteksto supratimo ir gebėjimo atskirti dabartį nuo prisiminimo — iki maždaug septynerių metų dar nėra pilnai funkciškai aktyvi. Tuo metu dominuoja limbinė sistema ir smegenų kamienas: grėsmės atpažinimo, išgyvenimo ir automatinės reakcijos mechanizmai.

Ir šios sistemos mokosi per įrašymą.

Kiekviena patirtis tuo metu įsirašo į nervų sistemą kaip vaga — ne kaip istorija ar sąmoningas prisiminimas, kurį vėliau galima analizuoti, bet kaip tiesioginis nervinis takas (pattern), išraižytas kartojimo, intensyvumo ir emocinio krūvio besivystančiose smegenyse.

• Namai, kuriuose nebuvo saugumo, palieka vagą.
• Meilė, kuri buvo sąlyginė, palieka vagą.
• Finansinis nestabilumas palieka vagą.
• Nuolatinis emocinis nenuspėjamumas palieka vagą.
• Globėjas, kurio emocinę būseną vaikas turi nuolat sekti, palieka vagą.
• Net labai subtilūs dalykai — įtampa krūtinėje prieš konfliktą, specifinė tyla, reiškianti pavojų — palieka vagas.

Ir vagos, savo prigimtimi, neišnyksta. Jos gilėja, kai yra naudojamos ir silpnėja tik tada, kai jų vietoje atsiranda nauji takai.

Tai yra neurologinė realybė po tuo, ką dauguma žmonių patiria kaip savo asmenybę, temperamentą ar charakterį. Suaugęs žmogus, kuris save apibūdina kaip nerimastingą iš prigimties. Suaugęs žmogus, kuris sako, kad visada turėjo sunkumų pasitikėti. Suaugęs žmogus, kuris save laiko „per daug galvojančiu“, „žmonėms įtikti linkusiu“, „tuo, kuriam nesiseka su pinigais“ ar „tuo, kuris užsisklendžia esant artumui su kitu“. Tai nėra įgimti asmenybės bruožai. Tai yra vagos.

Išraižytos konkrečioje aplinkoje, konkrečiame raidos lange, tuo metu, kai nervų sistema viską fiksavo ir laikė tai norma.

Ir „norma“ čia yra esminis žodis.

Nes nervų sistema nevertina patirties kaip geros ar blogos. Ji ją įrašo kaip normalią - dažnai pasikartojančią arba nenormalią - tą, kuri toje aplinkoje nepriimtina.

Tekstas adaptuotas iš Live In Frequency puslapio Facebooke.

Šįsyk adaptuoju vieną surastą tekstą psichologijos internetiniame žurnale.
Jame aptariamas nerimastingas (neramus) temperamentas, kuris dažniausiai siejamas su Didžiojo penketo asmenybės bruožų teorija. Apie jį rašiau šiame savo straipsnyje - apie Didįjį penketą -, na, o trumpam priminimui, penketą sudaro šie bruožai:

• O – Openness – Atvirumas patirčiai
• C – Conscientiousness – Sąmoningumas / pareigingumas
• E – Extraversion – Ekstravertiškumas
• A – Agreeableness – Sutarumas
• N – Neuroticism – Neurotiškumas/emocinis jautrumas

Šis tekstas kalba apie aukštesnį neurotiškumo lygį kaip temperamentinę savybę, o ne klinikinį sutrikimą. Taigi... Jūsų dėmesiui - vertimas/adaptacija:

Mes dažnai laikome nerimą „liga“, gėdijamės jo ir bandome jį „išgydyti“. Atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje kažką pasiekti gali tik žmogus su geležiniais nervais.
Tačiau nerimas turi ir savo privalumų.
Kai kuriuos jų savo knygoje „Nerimo amžius“ aprašo žurnalistas Scott Stossel.

🎨 Nerimas – menininkų, poetų ir kūrėjų būsena
Tikras menas dažnai gimsta iš vidinių išgyvenimų. Jautrumas subtiliems nuotaikų, žodžių ir reikšmių niuansams dažnai eina kartu su vidiniu nerimu.
Daugelis kūrėjų savo nerimą pavertė kūrybine jėga. Net ir stiprus savikritiškumas gali tapti savianalizės ir augimo šaltiniu.

🧠 Aukštas nerimo lygis dažnai siejamas su intelektu
Tyrimai rodo, kad padidėjęs nerimas dažniau pasitaiko tarp itin gabių žmonių.
Nerimas skatina:

• nuolatinį savęs vertinimą
• gilesnį problemų analizavimą
• geresnių sprendimų paiešką

Tačiau per didelis nerimas gali ir stabdyti riziką bei kūrybinę laisvę.

💼 Nerimastingi žmonės – patikimesni darbuotojai
Tokie žmonės dažnai yra:

• atsakingi
• kruopštūs
• organizuoti

Jie linkę įvertinti pasekmes ir vengia neapgalvotų sprendimų.

🤝 Jie dažnai geriau laikosi socialinių normų
Nerimas dėl klaidų ar konfliktų dažnai daro žmones:

• mandagesnius
• atsargesnius
• lojalius santykiuose

🛡️ Mažiau rizikos, mažiau nelaimių
Nerimastingi žmonės rečiau:

• įsivelia į pavojingas situacijas
• rizikuoja be reikalo
• patenka į avarijas ar konfliktus

🚀 Nerimas gali padėti siekti sėkmės
​Nors atrodo priešingai, atsargumas ir savikritiškumas gali būti didelis privalumas.
Kai kuriose srityse būtent tokie žmonės:

• geriau valdo riziką
• tiksliau vertina situacijas
• išvengia didelių klaidų

Versta iš Antonas Soldatovo teksto puslapyje „Psichologija pažengusiems"