Visuotinai priimtinas elgesys 6: (PA)GIJIMAS

Neseniai pabaigiau klausyti Bibliją. Jau ilgokai aš daugiau klausau nei skaitau — taip laikas teka švelniau, ir nebereikia žiūrėti į ekraną, kuris taip veikia akis. Visgi popierinės knygos man tebėra delikatesas, prie kurio visuomet sugrįžtu, jei tik yra proga. Tik ne prie bet kurių — turiu maiše krūvą knygų, kurios manęs visai nebedomina. Bet Jona iš Biblijos… Jona man įstrigo. Ne dėl šventumo. Dėl istorijos.
Iš jo buvo atimta viskas: šeima, ryšiai, padėtis, saugumas. Jis liko niekieno, niekuo, niekur. Visiškai išmestas iš to, ką žmonės vadina „padoriu gyvenimu“ — taip, kad net velnias nesugebėjo jo sugundyti. Jam nepavyko prigauti Jonos nei pertekliumi, nei dugnu, nei baimėmis, nei pažadais. Jona klūpojo, pykosi, maištavo, ginčijosi su Dievu… ir vis tiek nepalūžo.
Tai skamba kaip žmogus, kuris perėjo dezorganizacijos pragarą ir išlaikė vidinę ašį. Ir čia man iškilo seniai pamėgta metafora:

🟥 **Dezorganizuotas tipas kartais pats susikuria žaidimą, kad išvengtų realybės……
ir tada pats jame dalyvauja, kad sunaikintų jo prasmę.**
Kaip „Squid Game“ kūrėjas, kuris kuria žaidimą tam, kad galėtų kontroliuoti chaosą, bet pats įžengia į jį, kad paneigtų chaosą, ir taip tampa savo pačios traumos teatro režisieriumi.
Tai žmogus, kuris:
→ bėga nuo realybės į struktūrą, kuri jį naikina,
→ bėga nuo skausmo į chaosą, kuris jį sustiprina,
→ bėga nuo savęs — ir sugrįžta pas save tik per destrukciją.
Tai ir yra dezorganizacijos parašas:
susikurti sistemą, kad apsisaugotum — ir sugriauti ją, kad neišprotėtum.
Todėl tame gali rasti ir žaidimo savininką, ir pirmą iškritusį žaidėją. Abu turi tą patį vidinį ritmą:
„Saugumo nėra — yra tik saugumo atokvėpiai ir ilgesys.“

🟦 Kodėl Jona atsidūrė vienoje lentynoje su Squid Game kūrėju?
Iš pradžių man pačiam atrodė, kad šitą refleksiją reikėjo dėti į 5-ąją dalį (apie prieraišumą). Bet ši mintis buvo per gyva, per kūniška, per žmogiška, o dabar matau, kodėl.
Jona ir Squid Game kūrėjas yra tas pats archetipas.
Tik vienas pasiliko pragare, o kitas iš jo sugrįžo.
Jona istorijoje išgyvena absoliučius poliariškumus:
chaosą → tuštumą,
tuštumą → skausmą,
skausmą → kontrolę,
kontrolę → maištą,
maištą → tikėjimą.
Jis buvo numestas į tamsą taip giliai, kaip būna numetami vaikai disfunkcinėse šeimose — ten, kur saugumas yra tik miražas, kur net meilė turi kainą.
Todėl Jona taip taikliai rezonuoja su dezorganizacija:
kai augi pragare, net dangus atrodo kaip apgaulė.​

​Julijos Litvinovos "Kritę angelai surištais sparnais", 2016
Vaikai iš disfunkcinių šeimų auga purve ir ydomis. Jų sparnai surišti nuo gimimo, nėra galimybės ištrūkti iš užburto rato, taigi ir ateities. Mušami, pririšti prie radiatorių, kad netrukdytų. O kai jie užaugs, jų laukia socialinis dugnas: narkomanija, prostitucija ir kitos šiuolaikinės visuomenės negandos. Jie niekada nematė nieko kito ir, deja, niekada nematys nieko kito.

Aš sutinku su kiekvienu čia nubrėžtu žodžiu.
Tik ne su paskutine mintimi.
Aš tikiu, kad net labiausiai sužeista žmogaus dalis gali būti priimta, bet kartu tiksliai, drąsiai, ramiai neleidžiama naikinti tų erdvių, kurios jį priima. Neleidžiama sudaužyti tų durų, į kurias jis pats nori patekti.
Toks žmogus turi išmokti, kad savadarbio Squid Game niekas nepriims ten, kur vyksta gydymasis. Priima tik pastangas ir tokiu būdu gaunama erdvės atsikvėpti nuo vidinio žiaurumo.
Tai įmanoma. ✊

🟩 Ir štai ko iš tiesų moko Jona: grįžimo vilties.
Jis grįžo.
Ir čia slypi priežastis, kodėl šis įrašas vadinasi (PA)GIJIMAS:
✔ įmanoma sugrįžti į saugumą net po visiškos griūties;
✔ smegenys iš chaoso gali išmokti ramybės;
✔ tamsa gali tapti pamatu, o ne prakeikimu;
✔ gyti nereiškia vengti chaoso — reiškia jo nekartoti.
Nes kai kurie žmonės bėgdami nuo chaoso renkasi ryšius, kuriuose yra tik… tuštuma.
Tuštuma atrodo kaip ramybė iš šono. Bet tai nėra ramybė.
Tai – kaukė. Kitas kraštutinumas.
Gyvenimas ≠ Chaosas.
Ramybė ≠ Tuštuma.
Kaip pasakė vienas filmo veikėjas:
„Gyvenimas visada suranda kelią.“
Pridėkime:
„Ramybė — taip pat.“

🟪 Tai štai, ką palieku šiame įraše
Net jei tavo viduje gyvena Squid Game kūrėjas, o gyvenimas vis stato tave į „pirmo iškritusio žaidėjo“ vietą, tu vis tiek gali būti Jona.
Ne tas, kuris išvengė tamsos.
O tas, kuris ją išgyveno.
Ne tas, kuris buvo „tobulas“.
O tas, kurio neįmanoma sugauti nei pertekliumi, nei skurdu.
Ir tai — PAGIJIMO esmė.
Šis įrašas ne priedas.
Tai -- brandesnė stotelė.

Iš dainos žodžių:
“…Duobėje jaučiuosi toks mažas.
Norėčiau skristi, bet mano sparnai atmesti.”
Kaip ir Lytvinovos paveiksle:
sunku skristi, kai tave treniravo tik pamiršti, kad tai sugebi.
O ar sekantis įrašas bus apie Džonataną Livingstoną Žuvėdrą?
Bus matyt. 🙂

P. S. Turiu prisiminimų, kurie beveik pažodžiui atkartoti Litvinovos paveiksluose.
Aš neturiu sąlygų iki galo suprasti, kas iš jų realu, o kas — mano vidinės patirtys, uždėtos ant išorinių įvykių.
Ir nebereikia to.
Visa tai legalu. Aš neprivalau laukti crystal clear tiesos, kad tikėčiau savo patirtimi.
Tikėjimas nėra naivumas, tikėjimas čia — rock’n’roll, nors logika vis tiek liks „the king“. 🕺