Asmeninės ribos: kaip jas išreikšti?

Sveiki, grįžtu prie senos – ribų temos. Šįkart – paprastas, trumpas vertimas :)

Kartais, kai pradedame kalbėti apie savo ribas – kas mums svarbu, kur mums reikia erdvės, kur jaučiamės nejaukiai – gali atrodyti, kad atstumiame kitus. Tarsi sakytume: „Neik prie manęs“, „Nenoriu būti šalia tavęs“, „Tu man nesi svarbus“.
Tačiau tai - netiesa.
Iš tiesų, asmeninės ribos nėra susijusios su atstūmimu. Priešingai, jos susijusios su noru būti arčiau. Būti arti, bet sąžiningai. Be įtampos. Be vidinio melo. Be jausmo, kad nuolat turi save išduoti, kad būtum priimtas.
Kai kalbu apie savo ribas, nesakau: „Eik šalin“.
Sakau: „Prašau, pasilik. Taip aš tikrai jausiuosi patogiai su tavimi“.
Tai - kvietimas į sąžiningesnius, rūpestingesnius santykius. Kur gali būti savimi. Kur tau nereikia spėlioti, tylėti ar kentėti. Kur svarbūs ir tavo, ir mano santykiai.
Ir gali būti sunku pripažinti sau ir kitiems, kad negaliu visko padaryti, kad man reikia laiko sau, kad yra dalykų, kurie skaudina. Sunku, nes viduje gali būti baimė: „O kas, jei aš tai pasakysiu, ar išeisi?“
Todėl kartais tylime. Apsimetame, kad viskas gerai. Mes tai toleruojame. Mes sutinkame. Mes prisitaikome.
Tačiau ilgainiui šis žaidimas veda ne į intymumą, o į nuovargį. Mes perdegame dėl savo „patogumo“. Nuo to, kad visada turime tik „kaip reikia“, bet retai gauname būtent taip, kaip norime.
Ir čia svarbu sau priminti: ribos nėra siena. Tai – durys. Aš tiesiog prašau tavęs pasibelsti.
Aš neužsisklendžiu nuo tavęs. Kviečiu tave pasilikti – bet tikrąjį tave, sąmoningąjį tave, šalia tikrojo savęs.
Nes, tiesą sakant, tikras intymumas neprasideda tada, kai viskas yra „sklandu“ ir „patogu“, bet tada, kai galite nuoširdžiai pasakyti: „Man tai tinka, bet tai skausminga“, ir būti išgirstam.
Asmeninės ribos nėra susijusios su vienatve ir atstumu. Jos susijusios su galimybe būti kartu neprarandant savęs.

Vsevolodas Tereščenka
Vertė: Laurynas Sadzevičius

O nuo savęs pridėsiu tiek: dar svarbiau yra išmokti savo ribas išreikšti mandagiai ir priimtinu būdu.
Nes daugelis žmonių, net ir išmokę reikšti savo ribas, vis dar turi didelę baimę būti už tai „nubausti“. Todėl ilgai laukiame. Kaupiame savyje nuoskaudą. Tylime, prisitaikome, toleruojame.
O tada, kai pagaliau ribą išreiškiame, ji jau gali išsiveržti sprogstamai.
Kitaip tariant – nebūtina tiek kaupti. Galima pasakyti iškart. :)
Ir taip, normalūs žmonės dėl tavo ribų tikrai neturėtų tavęs „bausti“. Jie gali nesutikti. Gali atsitraukti. Gali parodyti, kad kažkas jiems netinka.
Ir kartais toks atsitraukimas netgi gali būti naudingas – jis leidžia pamatyti, kad galbūt dar ne visai moki išreikšti savo ribą taip, kad joje nebūtų susikaupusios visos ankstesnės nuoskaudos.
Nes kai ilgai kaupiame skriaudą, galiausiai išduodame ne tik save, bet ir kitą žmogų. O labiausiai – patį ryšį.
Jap... gijimo procesas nėra vienas maloniausių. 😅
Bet lyg likti su tais pačiais toksiškais senais įpročiais būtų maloniau?
Turbūt ne. 😁

- Kalbėki gyvenimą mirtinai, tamsiai nakčiai. -