Savęs pažinimo kelias

Ketvirtas įrašas serijoje, šįsyk apie vaidmenis ir dar vieną filmą kaip žadėta :) 
Kai „geras, blogas ir bjaurus“ nebe trys žmonės, o trys tavo paties būsenos – apie dramos ir kūrybinius trikampius.
Kai jau apsiderini ir pripranti prie kryptingumo pasirinkimo gyvenime ir atkali tai kaip du kart du, turi žemėlapį, bandai mokytis suprasti sapnus, tai gali pasižiūrėti ir kokius vaidmenis prisiimi savo kasdienoje. Ar esi lyg vesterne lakstantis su revolveriu paklaikumas toks :D ar kiek civilizuotesnis variantas. Visiškai ne svarbu, katrą dieną esi geras, katrą - blogas ar bjaurus... svarbu, ar vis tik tie vaidmenys yra tokie štai vaikiški ar kiek labiau brandūs.

Realiai dabar va, prisiminiau, kad Chat GPT, kadangi joks AI nėra moralus, jie tiesiog programuoti taip, kad juos vartotų, kas nebūtinai ir ne visada moralu. Tai jis žinodamas, kad darysiu dar ir antrą įrašą, susijusį su filmu, jį parašė iškart vietoj manęs... Ko jam nereikėjo daryti visiškai. Kartais daugiau yra, kai yra mažiau, bet... Esmė turbūt yra ta, kad man reikia atsitraukti nuo AI siūlymų, ir prisiminti, kaip veikia šie trikampiai realiai mano gyvenime ir kaip pavyksta prisiminti, kad tas "blogiečių" ir "geriečių" žaidimas yra toks patrauklus.. ir toks be ryšio vienu ir tuo pačiu metu... O jo finale maskuojies vien "bjauraus tipo" kauke, bent jau man taip išeina... Ir viskas nusmunka kažkur į pelkes. Tad tiesiog su laiku pastebėjau, kad kad ir kaip sunku kartais, o energija tiesiog nusunkta velniai žino kur... įmanoma tiesiog išlikti Kūrybiško trikampio dinamikoje, tada visa sumaištis nuslūgsta ir tampa ne tiek ar ne taip aktuali.​

Kodėl pasirinkau šį filmą? Neturiu žalio supratimo.. bet man labai iš praeityje žiūrėto šio filmo ataidėjo tas good ir bad personažai... ir tada ugly labai gražiai atsistojo į jam tinkamą vietą... Kur jis nebeklausinėja akimis, katras čia kaltas dėl mano padėties? kada čia mane BENT KAS NORS išgelbės, nu, kaip suprasti?, o klausia: ką aš galiu sukurti?
Geriečio personažui nebereikia nei kažko gelbėti, nei su kažkuo susiremti, kad sustabdyti nuo jų piktųjų kėslų :D Na, o blogiečiui protagonistui nebereik vykdyti nesibaigiančių siaubingų planų bei kąžką puldinėti, skriausti ir ten t.t. 
Auka tampa kūrėju, studentu; gelbėtojas - treneriu, terapeutu; persekiotojas - augimo provokatoriumi, iššūkio kėlėju. 

Realiai nežinau, ką rašau ir kam ir kodėl... Beet.. kad jau tikslus iš naujo paliečiau, ėmiausi ir vertybių, bet šįsyk nebe rimtai, o žaidimo forma, nes pats save užknist baigiu su tom visomis matricomis, tad dabar galim vanot prie žaidybinio formato, kad neatrodytų kad žinau pernelyg mažai, nes tik tada viskas ir yra Briuselio parlamento rimtumo... Kuo daugiau žinai, tuo daugiau žaidi ;D na, kad kas nors ateitų tau bežaidžiant ir įkirstų "tu - kvailys" frazikę ir primestų Daning-Kriugerio fenomeną :D Ir negali atsižiūrėt į žmogaus visiškai ekhibicionistišką autoportreto piešimą tiesiai tau prieš nosį... Nelabai suvokiu, kodėl tiek sustingdo tokie epizodai... Bet mane jie vis abstulbina iki žabtuko nukritimo :)
Maždaug... vaaaaau, gavau augintinį ir dar žmogų (ir nors mintyse verda: "tau dar jų negana ar kaip??"), kokia tikrai nuostabi diena!!! (dar viena 🤦‍♂️)

Grįžkime prie matricos, na, vertybių... Kodėl kaip matrica?? Nes jų yra begalė ir jos visos rodo visada vieną ir tą pačią kryptį, mano nuomone, t.y.  Absoliutą, visiškai ir iki galo visas dorybes įkūnijantį fenomeną, kurį žmonės vadina Dievu... Dievas yra geras (aka doras) VISA LAIKĄ :)) argi ne toks yra kodas tarp tikinčiųjų?? Dievas yra geras... (pabaik sakinį, ir tave jie priims VISĄ LAIKĄ). Bet... kadangi tebesame tik žmonėmis, galim išsirinkti kurių tų dorybių laikytis lyg krypčių link jo - Šaltinio, Absoliuto.. ar ne? Tarsi kelio rodyklių, kad nenusivažiuoti kažkur kitur. Ir problema ta, kad pasirinkti vertybes yra itin sudėtinga... nes jų yra milijonai, nuo meilės, tiesos iki?? estetikos ir diplomatijos pvz... Todėl tai ir susiveda lyg į matricą... visa koduotė yra tiesiog Jo atspindys... ir tas skaitmeninis lietus tėra šis pasaulis, kuris turėtų atspindėti Jo pasaulį, bet realiai tėra gan kreivoka kopija... Nes tik Jis gali savyje vienu metu būti veikiamas visų įmanomų dorybių ir vertybių. Na kažkas tokio.. grįžkim prie matricos, sukūriau tokį mini žodžių žaidimą, kokį galima matyti visokiuose dvasingumo ten bei guru puslapiuose :D Jei tau per sudėtinga išsirinkti, tiesiog primesk akį į šį žodžių puzzlą ir užsirašyk sau 3 pirmus pamatytus žodžius ir laikykis jų. Tai ir yra gyvenimo pradžia laikantis tam tikrų vertybių, kurios tave turėtų vesti į save, tobulėjimą ir ten laimę ir pan.

O realiai viskas yra kiek kitaip... Nes išgryninti savas vertybes yra sudėtingiau. Turi jų tarsi "sulaukti", kol jos poptels iš to raidžių, žodžių lietaus, kuris sukasi tavyje diena iš dienos ir suprasi, kad šiuo metu turi laikytis būtent šių. Tai yra autentiškas būdas atsirinkti, bet, kartoju, jei yra per sudėtinga, nėra laiko, nėra ūpo, nieko nėra, galima išsitraukt iš belekokio teksto kelias ir jei jos limpa, tai ir lipintis prie jų lyg rodyklių. 

Pavyzdys:
Šiame savo kurtame žodžių žaidime radau - romantiškumas, gerumas, stiprybė​. OK
Vadinasi šiuo metu stengsiuos elgtis, kad mano veiksmai būtų romantiški, geri bei stiprūs ar gal aš pats būčiau toks - romantiškas, geras ir stiprus. 
Tai nereiškia kiekviename žingsnyje, visada... bet turėsiu omeny jas, kol pamažu tai taps tarsi gyvenimo būdu. Ir tiek.

P.s.: jei bijai strigti ir tau reik įvairovės (būna), tai tos vertybės tarsi "perdega", ypač, jei jos ne visai tavo ar neatitinka dabartinio gyvenimo laikotarpio... tada jas pakeiti ir tiek. Svarbu tiesiog laikytis jų keletos, ne vien rinktis vis. Tai va.
​Viskas paprasčiau nei manai, bičiuli 🐝🐝🐝 nenustok juoktis, net jei kaimynai viršuj pradeda trepenti savo nepatenkintomis kuojitiėmis. 🤣🤣🤣 Grumpiai..

Ryšys su prieraišumo  tipais: DP ir SP
Sapnai ir moralinė medžiaga natūraliai persikloja su prieraišumo tipologija: dezorganizuotas prieraišumas (DP) gyvena nuolatinėje grėsmėje ir neturi integruoto „taško", į kurį galėtų ramiai remtis tarp atvirumo ir atsitraukimo. Jo mantra dažnai skamba taip:
„Jei būsiu atviras — būsiu nubaustas; jei būsiu uždaras — būsiu paliktas."
Todėl DP žmogus nuolat balansuoja tarp karšto aktyvumo ir šalto pasyvumo, o niekad nepatiria saugaus buvimo nei viename, nei kitame poliuje.

Priešingai, saugiai prieraišus žmogus (SP) sugeba gyventi abiejuose polių pasauliuose: jis jaučiasi mylimas ir gerbiamas tiek artume, tiek atstume. Jo vidinis Super-Ego nėra baudžiančiu tonu valdantis balsas, o struktūruojanti ir palaikanti jėga — tokia, kuri:
leidžia būti ir „aš atviras", ir „aš tylus" būsenose be panikos.

Sapnai man parodė abu kelius: iš pradžių buvau DP pasaulyje (persekiojamas, be gynybos), paskui — stebuklingas žingsnis į SP prasmę (atsiranda gynėjas, atsiranda Natalija). Tai — ne magija, o nuoseklus procesas: sąmoningas darbas su savimi, ribų atkūrimas, vidinio saugumo statyba.

Žemėlapis — kompasas makalynėje
Tokia audra, koks buvo mano sapnų ciklas, parodo, kodėl reikalingas žemėlapis — vidinis kompasas. Žemėlapis, kurį naudoju, jungia dvi ašis: laimės tikslus (vidiniai, moteriški: ryšys, buvimas, rūpinimasis) ir sėkmės tikslus (išoriniai, vyriški: struktūra, veikla, pasiekimai). Kai abu poliai balansuoja, Super-Ego ima vadovauti saugiai: jis saugo, bet ne baudžia; jis sukuria ribas, bet ne pavergia. Tavo žemėlapis čia veikia kaip orientyras: kai pasaulis — ar vidus — virsta chaotišku, jis primena, į kurią pusę eini. Jis neužstoja audros, bet padeda nepasimesti joje.
​
Vidinis tikslų žemėlapis gydant Super-Ego (vidinį kontrolės ir vertinimo balsą) labai padeda vizualiai pamatyti pusiausvyrą tarp:

• laimės tikslų (moteriško, vidinio, globojančio aspekto) ir
• sėkmės tikslų (vyriško, išorinio, struktūruojančio aspekto).

Šis žemėlapis – parengtas pagal Arthur C. Brooks mokymą – kartu parodo, kaip šios dvi dimensijos susipina per pagrindines žmogaus gyvenimo sritis, priskirtas moteriškai linijai:
🜂 Tikėjimas (Faith) – prasmės, kontempliacijos ir kūrybos pasaulis.
🜄 Šeima (Family) – palikimo, perėjimų ir materialinės gerovės sritis.
🜁 Darbas – tarnystė (Job–Serving) – indėlio, atsakomybės ir reputacijos laukas.
🜃 Gili draugystė (Deep Friendship) – verslumo, sveikatos ir kūniškos priežiūros pagrindas.

(Įspėjimas: šiame tekste minima seksualinė ir fizinė smurto patirtis.)
Šįsyk dedu nebe verstą, bet tik ir tik savo paties rašytą, na, ir, aišku, per ChatGPT perleistą tekstą. Nes Grokas vėl mala nesąmones, tad teks remtis vien Džipitu.

Sąžinės kompasai: apie moralę, sapnus ir Super-Ego gijimą
Man nėra svetima ši tema: kaip susidėlioja mūsų vidinis kompasas — tam, ką visuomenė vadina morale, ir tam, ką asmeniškai vadinu sąžine. Aš labai ilgai kontempliavau šias temas: kas yra visuomenė ir kas esu aš, kodėl buvimas outsider'iu yra man būtinas. Tiek pat slėptis atsiskyrus, tiek pat slėptis minioje, kuri niekaip negali sietis su tavimi... Jau vien dėl kiekio. Tai labai svarbu mano gyvenime: rasti tą pusiausvyrą tarp buvimo ištikimu sau ir ištikimu savo pašaukimui, kuris atrodo lyg susijęs su darbu su žmonėmis.
Vienas iš senųjų bandymų apibrėžti universalią elgesio ribą yra neagresijos principas (NAP): neinicijuoti ir negrasinti smurtu prieš kito gyvybę, autonomiją, turtą ar laisvę. Yra autorių, kurie šį principą išdėstė labai sistematiškai — jų idėjas lydi ir pagyrimai, ir kontroversijos. Ne žmonių pavardės čia svarbiausia — bet idėjos: be tam tikrų rėmų moralė virsta tik žodžiais. Be to, kai kurie autoriai yra paveikti Atšaukimo kultūros iki tokio lygio, kur ne tik jų kanalai, reputacija, bet net ir Vikipedijos straipsniai apie juos atrodo lyg paklydusių protų kelionės kreivų veidrodžių šalyje. Neįsivaizduojama, kokius kiekius širdžių užvaldęs "me too" gentinis mąstymas, atsisakant sekti paprastąsias amžinas žmonijai vertybes tokias kaip "tiesa", "sąžinė" ir pan. Yra tokia mintis, kurią kadaise girdėjau iš vieno filosofo - kad net Kristus ant kryžiaus mirė ne tam, kad išlaikytume susiskaldymus, ne, jo auka buvo už VISUS. Visus mus, ne vienus labiau, kitus mažiau. Tarsi absoliučia jėga ir atsidavimu pulsuojantis žestas ištrinti gentinį mąstymą. O ką mes?? O mes ir toliau skirstome... nes tokia tebėra šiuolaikinė moralė: mes vs jie. Kalbu ne tam, kad teisčiau, bet kad priminčiau – net tiesa praranda jėgą, kai ją pradeda matuoti gentimis.

Man svarbu pažymėti vieną dalyką: kai fiziniai nusikaltimai — žudymas, prievartavimas, vagystė, vergovė — suvokiami kaip akivaizdžiai amorali veikla, tai daug aiškiau nei jų „protiniai“ atitikmenys. O štai šie vidiniai atitikmenys — švelniau ar klastingiau daromas psichologinis smurtas prieš save — dažnai lieka neįvardinti, bet jie gali naikinti taip pat giliai, iš esmės, o kas svarbiausia - tavo paties rankomis prieš tave patį...

Ir čia įsiterpia mano sapnai. Jie tapo vedliais — malda, vaizdai, eilė įvykių, kuriuose persikartoja tie keturi motyvai. Žemiau — tie sapniniai vedliai. Rašau juos taip, kaip jie atėjo: vizijos, kartais netgi maldos forma.

Sapnai — kaip vedliai

1. Rugpjūtis. Pirmoji vizija Buvo keli žmonės, ir aš buvau moteris, stovinti viena prieš agresiją. Prievarta čia nebuvo tik pavojingas momentas — ji jautėsi kaip tamsi jėga, bandanti atimti mano kūną ir mano valią. Gyniausi. Aplink atsirado tie, kurie gynė prievartautoją, o ne mane. Mano gynyba atrodė labai vieniša ir bejėgiška. Sapnas pasibaigė skausmu ir pažeminimu, ir aš pabudau su bejėgystės patirtimi. Net jei sapno motyvai nebuvo nepažįstami, jie vis tiek stipriai paveikė.
2. Rugsėjis. Mažesnė vizija Po kelių savaičių sapne tapau vaiku. Prievartos epizodai kartojosi: artumas tapo pavojumi. Atsirado pagyvenęs žmogus, kuris bandė ginti, bet jo gynimas buvo kaip vėliava, vėluojanti prieš audrą. Jaučiau, kad ta agresija beveik peržengė ribą — ji artėjo prie to, kas būtų sunaikinę. Sapne buvo baimė, o pabudus liko suvokimas, kad apsauga gali ateiti per vėlai. Laikiau tą pagalbą dar vienu prievartos momentu, kuomet tai nenaudinga, bet tarsi turi pripažinti, jog kažkas gynė.

Spalio pradžioje atlikau asmeninį persikrikštijimo ritualą. Tai buvo ne religija, o vidinis apsivalymo aktas — tarsi sugrįžimas prie Šaltinio. Tilto pojūtis tarp bejėgystės ir jėgos. Tarp aukos būsenos ir gebėjimo ginti save. Netikiu atsitiktinumais. (Plačiau apie šį ritualą – epiloge.)

1. Spalis. Vagystės vizija Vėliau — scena, kurios išraiška buvo paprasta ir žiauri: iš automobilio kažkas traukė, norėjo atimti gyvybę, kad pasiimtų turtą. Tai buvo didelis, augalotas vyras. Sapne reagavau staigiai ir mirtinai — lygi kova, rankose atsiranda nedidelis patogus peilis, kurį smeigiu jam į kaklą. Tai nebuvo herojinis veiksmas; tai buvo siaubinga, būtinybės veikiama apsauga. Pabudau su žinojimu, kad ribos kartais brėžiamos PER SMARKIAI.
2. Išsilaisvinimo scena su drauge Kitas sapnas — tarsi tęsinys: buvau gan jaunu vyru, 20+. Patale gulėjo garsesnė, viliojanti figūra (muzikinio pasaulio atvaizdas iš anksčiau), kuri kažkaip bandė suvilioti, kad pajungti savo valiai, savo norams, savam gyvenimui, ne manam. Aš ėmiausi trauktis. Ir tada — be perspėjimo — atsirado ji, Natalija. Ji stojo prieš tą vilionę ir su ja susidorojo, aš realiai nė nemačiau, kas kaip, ji buvo tiek pat staigi kaip ir aš su tuo žaliūku. Po to sapno ilgai nebegalėjau užmigti giliai. Buvo kažkas neskanaus... norėjosi sumažinti tas gynybas, bet taip, pagalba buvo ir ji atėjo ne kaip racionalus planas, o kaip feniksas iš kažkur ir tiesiai į taikinį.
   
   

Sapnų prasmė ir UPB keturi poliai – sutapimai
Sapnai parodė man tą pačią schemą iš keturių moralinių polių — prievarta, žmogžudystė, vagystė, vergovė, — bet dažnai nukreiptų ne tik į kitą, bet ir į vidų: prievartos šmėkla, kuri verčia perspausti, prievartauti save, nusialinti, parsiduoti, nevertinti savęs, ar esi jutęs botagą už nugaros, vos pradedi ilsėtis?; žudymo potraukis, kuris kartais iškyla kaip noras nutraukti savo gyvenimą arba leisti jį ištuštėti, kol jis tampa nebepakeliamai beprasmis, vagystė, kuri atima galimybę apsispręsti, prarandi moralinį stuburą, pradedi skrosti dangų lyg atsitiktinių vėjų blaškomas aitvaras, be vidinio variklio; vergovė protui, kuri mumyse trina ir blukina aiškumą, įstumia į miglas, ten, kur nerasi arba nieko arba nieko gero; Sapnai veikė kaip meditacija: jie parodė, kur mano viduje yra pažeidžiamiausios vietos.
Man svarbu ir kita: šie sapnai buvo ir išorinės patirties, ir kažkokio atsako junginys. Pradžioje aš buvau bejėgis, paskui atsirado silpnas gynėjas, vėliau — susikūriau gynybą, o dar vėliau — atsirado Natalija, kuri suformavo tikrą atramą. Tai — keli žingsniai nuo traumos į apsaugą, nuo chaoso į centrą.
Bejėgystė → silpna apsauga → apsigynimas → bendras gynybos laukas su kitu (susijungimas).

Epilogas:
Noriu dar šiek tiek pakalbėt apie grįžimą prie Šaltinio.
Ar tai vadinsi Absoliutu, Dievu, gamta, ar tiesiog tiesa — nesvarbu. Nesvarbu ir tai, ar esi religingas, ar remiesi morale be dievybės — man tai buvo svarbu.
Grįžti prie tų absoliučių dalykų po to, kai ilgai buvai atitrūkęs nuo tau primestų rolių, yra tikras atsikūrimas.
Esam kadaise su kolega kalbėję apie sūnaus paklydėlio istoriją. Man atrodo, pasiklysti yra prasminga, jei tikrai nori išeiti iš ten, kur tau ne vieta.
Grįžti prie Jo — ar prie Jos — su švelnia pagalba, perjungiant kanalus taip, kad vėl prisijungtum prie visa apimančios energijos, kuri maitina šį mūsų tuščiavidurį graikinį riešutą, vadinamą Visata. 🌰😄
Pabandykime jungtis.
Jei ne prie Absoliuto, tai bent vienas prie kito.
Nes visiškai atsijungę dariniai — tiek žmonės, tiek sistemos — anksčiau ar vėliau demonėja.
Žmonės, kurie ilgai negauna meilės, artumo, pagarbos, priėmimo, rūpesčio, apsaugos, paramos, įgalinimo... jie tiesiog nužmogėja.
O jungdamiesi mes vėl išmokstame jungtis ir su savimi.
Ir jei pamatai atsijungusį — primink. Parodyk. O jei reikia, prispausk prie tinklo — išvadink grybu. 🍄‍🟫😄
Nes, kaip pasakė viena mokytojų, kuri save vadina dvasiniu katalizatoriumi - tie grybai, per savo grybieną susijungę kur kas stipriau nei mes, žmonės. 
Svarbiausia — kad nereikėtų patirti tragedijų vien dėl atsijungimo ar nežinojimo (neišmokimo), kaip prisijungti.
Tiek. 🌿

🔴 **Žmonės, kuriuos pasirenkame**
Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, kokie žmonės mane supa. Anksčiau maniau, kad bet kas tinka: vagis, chamas ar apgavikas – juk gyvenimas taip susiklostė, tėvai taip išauklėjo, o sielai reikia pamokų. Suprantu tai ir dabar, bet šalia savęs noriu visiškai kitokio lygio žmonių. Tų, kuriems, pvz., garbė, orumas ir sąžinė reiškia viską.

Moterys dažnai nesusimąsto apie šias vertybes, nes manoma, kad tai neturi nieko bendro su moteriškumu, nepadeda rasti partnerio, o tik trukdo karjeroje. Tai – klaidingas įsitikinimas. Bet kokie santykiai – draugystė, meilė ar darbas – gali būti ilgalaikiai ir kokybiški tik vienu atveju: jei žmonių vertybės sutampa, t. y. jų vidiniai „kompasai“ rodo ta pačia kryptimi.
​
Man kelia didelį nerimą vyras, kuris negali paaiškinti, kas jam yra garbė ar žodžio laikymas. Jei sąžinę jis supranta kaip „stengiuosi nemeluoti, jei prireikia – tiesiog nutyliu“, tai kaip asmenybė jis atrodo liūdnai. Sąžinė – tai kur kas daugiau. Jei žmogus negali pats apibrėžti moralės, kontroliuoti savęs ir vertinti savo veiksmų, tai labai gaila 🧭

🟠 **Vertybių skirtumai tarp lyčių**

• Vyrai dažniau vertina aiškumą, nuoseklumą ir atsakomybę. Sąžinė pasireiškia įsipareigojimų laikymusi ir nuosekliais veiksmais.
• Moterys labiau vertina vidinį moralinį kompasą, empatiją ir santykių harmoniją. Sąžinė – ne tik elgesys, bet ir rūpestis kitais.

Vyras vertins pačią moterį ir jos elgesį, kas realiai yra Super-Ego sveikumo atspindys. O vyrui svarbu išmokyti savo Super-Ego saugesnio prieraišumo, kadangi moteris vertins jo vidų ir santykius tiesiogiai ir akivaizdžiai :D
Na, be abejo, nepamirštant, kad kiekviename mūsų gyvena tiek vyras, tiek moteris :) 🌈

🟡 **Psichologija ir atsakomybė**  
Psichologija gali paaiškinti bet kokį elgesį: begalę seksualinių ryšių, manipuliacijas, atsakomybės vengimą? Viskas dėl vaikystės traumų, mamos santykių ar prisirišimo sutrikimų. Tai patogu, jei nori pateisinti save. Bet jei jau suaugai, auklėk save pats! Ieškok savimonės! Visada galima rasti pateisinimą skausmui, kurį sukelti kitiems, bet dažniausiai matai, ką darai – bent pagal reakciją supranti. Jei protas sveikas (be organinių pažeidimų), turi gebėti analizuoti. Net jei nepaaiškinama jėga stumia pavogti ar pasinaudoti kitu, gali suprasti, pajusti, kad kenki. Ir supranti! Bet verčiau užkiši abejones giliai ir pateisini save.  

Žmogų valdo žemos vertybės – pinigai bet kokia kaina, malonumai bet kokia kaina, kaprizų tenkinimas – jis virsta purvina, žemo lygio būtybe.
Psichologine kalba pagal Freudą:

• **Id (Instinktai)** = norai, instinktai, malonumų siekis.
• **Ego (Aš)** = tarpininkas, realybės derybininkas.
• **Super-Ego (Tikrasis Aš)** = vidinis moralės sargas, sąžinė.

Ego suvokia ir patenkina Id norus pagal Super-Ego normas ir įstatymus. Super-Ego – mūsų vidinis moralės sargas, sąžinė, kuri turėtų būti ne baudžiantis teisėjas, o saugaus prieraišumo vadovas: palaikantis, empatiškas, padedantis augti be kaltės grandinių. Kai trūksta pusiausvyros tarp šių trijų, žmogus lieka nebaigtas, tarsi netikras, fragmentuotas – su tokiu neįmanoma sukurti nieko tikro 🧠

🟢 **Aukštos vertybės ir vidinė švara**
Nei protas, nei intelektas, nei išsilavinimas patys savaime nesukuria aukštų vertybių. Jos gimsta iš vidinės švaros ir pilnatvės, iš nuolatinio darbo su savimi – ypač gydant Super-Ego, kad jis įgytų saugaus prieraišumo bruožus: ne slopintų, o skatintų būti savimi. Aukštos vertybės paverčia žmogų ne tik gyvu padaru, o tikru Žmogumi. Vertybės, tokios kaip:

• orumas
• pagarba
• savigarba
• valios ir dvasios stiprybė
• sąžinė

– kelia aukštas sielos vibracijas ir daro žmogų švarų bei šviesų ⚖️

🔵 **Saugi aplinka**
Tokiems žmonėms negalima gyventi, draugauti ar dirbti su purvinais tipais. Jie niekada nesupras. Jie visada bandys slopinti ir naikinti. Nesąmoningumas daug stipresnis ir galingesnis už sąmoningumą.

Rinkitės žmones, atitinkančius jūsų vertybių lygį, ir būsite laimingi!
Tai ne tik apsaugo jūsų vidinę darną, bet ir padeda Super-Ego tapti tikru sąjungininku, o ne priešu 🛡️
Adaptuota pagal Antoniną Egorovą. Vertimas ir adaptacija: Laurynas Sadzevičius

Teksto vertimas su mano asmenine patirtimi pabaigoje.

Pastaruoju metu Rytų Europoje psichikos sveikata tampa mažiau tabu – knygos, straipsniai ir paramos grupės socialiniuose tinkluose padeda griauti stereotipus. Vis dėlto daugelis bijo kreiptis į specialistus arba nežino, nuo ko pradėti. Štai trumpas vadovas, kuris padės žengti pirmą žingsnį.

Ar man reikia psichoterapeuto?

Pirmiausia – kuo skiriasi psichologas, psichiatras ir psichoterapeutas?

• Psichologas turi psichologijos laipsnį ir padeda spręsti konkrečias problemas (pvz., šeimos konfliktus ar karjeros iššūkius). Jis negali skirti vaistų ar gydyti psichikos sutrikimų, nebent yra klinikinis psichologas, kuris atpažįsta simptomus ir nukreipia pas kitus specialistus.
• Psichiatras diagnozuoja, skiria vaistus ir gydo rimtas būkles (pvz., stiprią depresiją, haliucinacijas ar polinkį į savižudybę). Jie mažiau gilinasi į emocinį pasaulį, bet yra būtini „sunkiosios artilerijos“ atvejais.
• Psichoterapeutas dažnai turi medicininį išsilavinimą (pvz., buvęs psichiatras) ir specializuojasi gilesnėse problemose: žemoje savivertėje, nerime, depresijoje ar traumose. Psichoterapija trunka nuo kelių mėnesių iki metų ir gali būti derinama su vaistais. Kai kurie licencijuoti psichologai taip pat tampa psichoterapeutais po papildomų mokslų.

Kada rinktis ką? Jei jaučiate lengvus simptomus (pvz., nerimą ar liūdesį), pradėkite nuo psichoterapeuto. Jei pastebite stiprius nuotaikų svyravimus ar pavojingus impulsus, kreipkitės į psichiatrą.

Kaip veikia psichoterapija?

Psichoterapija – tai ne tabletė, kurios efektą išmatuosi termometru. Jos sėkmė priklauso nuo „aljanso“ – ar tu ir terapeutas esate „toje pačioje bangoje“. Svarbu:

• Aiškiai nusakyti, ko norite. Pvz., ar ieškote empatijos, ar struktūruoto plano? Ar norite gilintis į praeitį, ar keisti dabartį?
• Patogumas su terapeutu. Jo balsas, humoras ar požiūris turi „klijuoti“ su tavimi. Jei po 2–3 seansų nejauti ryšio, ieškok kito.
• Rezultatų lūkesčiai. Psichoterapija negarantuoja stebuklų, bet sąmoningai dirbdami galite pagerinti savijautą. Pvz., kognityvinė elgesio terapija (KET) duoda greitesnius rezultatus, nes fokusuojasi į konkrečias problemas (pvz., nerimo valdymą).

Pagrindinės psichoterapijos mokyklos

• Kognityvinė elgesio terapija (KET): Trumpiausia (4–6 mėn.), įrodymais pagrįsta. Padeda keisti neigiamas mintis (pvz., „aš nieko vertas“) ir išmokti naujų elgesio būdų. Idealiai tinka nerimui, depresijai ar perfekcionizmui.
• Dialektinė elgesio terapija: KET atšaka, skirta nuotaikų svyravimams, savižalai ar priklausomybėms. Derina sąmoningumą ir emocijų priėmimą.
• Psichoanalizė: Ilgalaikė, gilinasi į pasąmonę per laisvas asociacijas. Tinka tiems, kas nori suprasti giliausius vidinius konfliktus, bet trunka metus.
• Geštalto terapija: Fokusuoja į „čia ir dabar“, padeda subalansuoti emocijas ir racionalumą. Trunka iki 2 metų.
• Egzistencinė terapija: Tinka ieškantiems gyvenimo prasmės ar bijantiems pokyčių. Skatina sąžiningumą su savimi ir atsakomybę už pasirinkimus.

Adaptuota iš puslapio „Psichologinis žurnalas“, autorė: Daria Varlamova
Vertimas ir adaptacija: Laurynas Sadzevičius

Sekantis teksto vertimas, laviruojam tarp humoro ir lyrikos :)

Psichologo ir psichoterapeuto profesija vis dar gaubiama romantiškos paslapties, nepaisant visų pastangų ją demaskuoti ar išjuokti. Žmonės ir toliau tiki, kad psichologai be vargo uždirba kalnus pinigų, nieko už tai nedarydami. Psichologas yra ir įžvalgus, ir kvailas. Kvailas, nes skelbia banalybes. Įžvalgus, nes sugalvojo, kaip iš to užsidirbti pinigų. Psichologas kelia pavydą ir susižavėjimą, todėl erzina. Daugelis nori tapti psichologais būtent tam, kad sukeltų visus šiuos stiprius prieštaringus jausmus kituose žmonėse. Ar norite sužinoti, kodėl neturėtumėte to daryti?

1. Jei klientas skundžiasi, kad jam sunku išreikšti pyktį, pirmasis žmogus, kuriam jis išsakys viską, kas sukaupta per 40 metų, būsite jūs. Geriau būti pardavėju! Galima atsakyti.

2. Jie nepasakos apie jus savo draugams: jiems gėda. Daug patogiau būti kosmetologu.

3. Jei jie nebus patenkinti gyvenimu, jie nebus patenkinti ir terapija. Kas bus kaltas? Jūs.

4. Vieną dieną labai turtingas klientas mielai pasiūlys jums pinigų terapijai trejiems metams į priekį. Na, jei nenorite prarasti veido visam laikui, negalite sutikti. Geriau būtų, jei statytumėte namus.

5. Negalite prašyti buhalterio kliento valdyti jūsų individualią veiklą, masažo terapeuto kliento – masažuoti jūsų kaklą, ginekologo kliento – atlikti ultragarsinį tyrimą jums ar jūsų žmonai, policininko kliento – nuraminti kaimynus. Jei tai darysite, nebesate psichologas. Geriau būtų, jei juo nebūtumėte!

6. Nemanykite, kad klientai jus myli. Tiesą sakant, tai yra perkėlimas, tai yra, jūs tiesiog primenate jiems jų motinas. Jei jie jus myli, tai reiškia, kad jų motinos buvo gana geros. Kuo geriau dirbate, tuo greičiau jie tai supras ir išeis.

7. Jei jų motinos buvo prastos, vietoj jų motinų jie pradės jus kankinti. Mintis, kad nesi kaltas dėl to, šiek tiek guodžia, bet kartais, vengdamas pagalvių (jei ne kėdžių), skraidančių tau į galvą, pagalvoji: norėčiau būti bokso treneris.

8. Tu visada esi matomas. Jei po apsilankymo draudimo bendrovėje irzliai parašysi savo tinklaraštyje „Dieve, kaip man atsibodo kvailiai“, visi klientai įsižeis, o kai kurie net supyks. Kitą savaitę su kiekvienu aptarsi, kad ne ją turėjai omenyje. Norėčiau dirbti draudimo bendrovėje.

9. Jiems tu nerūpi. Ar esi vedęs (ištekėjusi)? Jie nežino. Ar turi meilės dramą? Jiems nerūpi. Jiems rūpi tik tai, kaip tu su jais elgiesi asmeniškai. Masažo terapeutui lengviau!

10. Tu negali su jais miegoti, kad ir kaip norėtum. Turėk omenyje, kad tau tai bus pasiūlyta ne kartą! Norėčiau būti ortopedas.

11. Jei tai tave tikrai liūdina, gali pasiskųsti savo vadovui. Turėk omenyje, kad ir su juo negali miegoti. Kitaip jūsų vadovas nebėra vadovas.

12. Visa tai nėra taip jau brangiai įkainuota. Jei visą likusį gyvenimą tik konsultuosite, vairuosite „Ford Focus“. Jei norite „Lexus“, turite būti vadovu arba dėstytoju. Daugelis blogų terapeutų taip elgiasi.

P.S. Šis tekstas parašytas kaip pokštas, vien tam, kad sumažintų įtampą tarp autoriaus ir skaitytojų. Autorė neturėjo omenyje jokio konkretaus žmogaus. Autorė be galo gerbia savo kolegas, klientus ir, svarbiausia, savo terapeutą ir vadovą!

Polina Gaverdovskaja

Šis įrašas skiriasi nuo visų mano kada nors parašytų. Tai - (beveik) pažodinė vieno komentaro, kurį netyčia radau klausydamasis muzikos, kopija. Žinau, kad... sunkios gyvenimo akimirkos dėl sveikatos, santykių bei kitokių netekčių gali labai prislėgti, ir ši našta gali atrodyti... tiesiog kartais... nepakeliama. Taigi... tiesiog įkeliu šį sąrašą visiems, kuriems jo prireiktų, netyčia radus jį mano raštuose taip pat:

1. Kad tėvai tavimi didžiuotųsi
2. Kad įveiktumei savo baimes
3. Kad vėl pamatytumei savo šeimą
4. Kad pamatytumei savo mėgstamą atlikėją gyvai
5. Kad vėl pasiklausytumei muzikos
6. Kad patirtum naują kultūrą
7. Kad susirastum naujų draugų
8. Kad įkvėptumei ką nors
9. Kad sulauktum savo vaikų
10. Kad įsigyti sau augintinį
11. Kad pats savimi didžiuotumeis
12. Kad susitiktum su savo dievaičiais
13. Dėl juoko iki ašarų
14. Dėl laimės ašarų
15. Kad valgytum mėgstamą maistą
16. Kad matytum, kaip auga tavo broliai ir seserys, tuokiasi
17. Kad pabaigtum mokyklą, universitetą, gauti vairuotojo pažymėjimą
18. Kad įsigyti svajonių automobilį
19. Dėl šypsenos iki skausmo skruostuose
20. Kad susitiktum su savo internetiniais draugais
21. Kad surastum žmogų, kuris tave myli taip, kaip tu to nusipelnei
22. Kad valgytum ledus karštą dieną
23. Kad išgertum karšto šokolado šaltą dieną
24. Kad ryte pamatytum dar nepaliestą sniegą
25. Kad pamatytum saulėlydį, kuris uždega dangų
26. Kad matytum žvaigždes, nušviečiančias dangų
27. Kad perskaitytum knygą, kuri pakeičia tavo gyvenimą
28. Kad pamatytum gėles pavasarį
29. Kad matytum, kaip lapai keičiasi iš žalių į rudus
30. Dėl kelionių į užsienį
31. Kad išmoktum naują kalbą
32. Kad išmoktum piešti
33. Kad papasakotum kitiems savo istoriją, tikintis jiems padėti
34. Dėl šuniukų bučinių
35. Dėl kūdikių bučinių (tų, kai jie atvira burna pliaukšteli lūpomis į skruostą)
36. Dėl keiksmažodžių ir palengvėjimo, kurį jauti juos tardamas
37. Dėl batutų
38. Dėl ledų
39. Dėl žvaigždžių stebėjimo
40. Dėl debesų stebėjimo
41. Dėl nusiprausimo po dušu ir miego švarioje patalynėje
42. Dėl rūpestingų dovanų gavimo
43. Dėl „pamaačiau tai ir pagalvojau apie tave“
44. Dėl jausmo, kurį patiri, kai mylimas žmogus sako „Aš tave myliu“
45. Dėl palengvėjimas, kurį jauti po išsiverkimo
46. Dėl saulės šviesos
47. Dėl jausmas, kurį patiri, kai kažkas tavęs klausosi/skiria jums visą savo dėmesį
48. Dėl savo būsimų vestuvių
49. Dėl jūsų mėgstamiausio šokoladinio batonėlio
50. Dėl naujų drabužių
51. Dėl šmaikščių kalambūrų
52. Dėl tikrai geros duonos
53. Kad pirmą kartą laikyt savo vaiką ant rankų
54. Kad įveiktum svarbų etapą (pvz., įstotum į koledžą, baigtum koledžą, susituoktum, gautum svajonių darbą)
55. Dėl sapno, po kurio nubudus negali sustoti šypsotis
56. Dėl kvapo prieš ir po lietaus
57. Dėl lietaus garso, barbenančio į stogą
58. Dėl jausmo, kurį patiri šokant
59. Dėl žmogus (žmonių), kuris (-ie) tau reiškia daugiausia. Išlik gyvas (-a) dėl jų
60. Dėl naujų receptų išbandymo
61. Dėl jausmo, kurį patiri, kai per radiją groja tavo mėgstamiausia daina
62. Dėl jaudulio, kurį patiri žengdamas ant scenos
63. Dėl pasidalinimo savo balsu, talentais ir žiniomis su pasauliu, nes tai taip vertinga
64. Dėl pusryčių į lovą
65. Dėl vidurinės vietos kino teatre
66. Dėl pusryčių vakarienei (nes vakare jie daug geresni nei ryte)
67. Dėl maldos (jei esi religingas)
68. Dėl atleidimo
69. Dėl vandens balionų mūšių
70. Dėl naujos mėgstamų autorių knygos
71. Dėl jonvabalių
72. Dėl gimtadienių
73. Dėl supratimo, kad kažkas tave myli
74. Dėl dienos praleidimo su tokiu žmogumi kaip tu
75. Dėl galimybės užmegzti prasmingus ir ilgalaikius santykius
76. Dėl galimybės mokytis, augti ir vystytis kaip asmenybei
77. Dėl džiaugsmo ir laimės smulkmenose
78. Dėl galimybės įkvėpti kitus
79. Dėl gebėjimo kurti meną, muziką ir kitas saviraiškos formas
80. Kad tyrinėtum skirtingas kultūras, tradicijas ir gyvenimo būdą
81. Kad darytum teigiamą poveikį aplinkai ir padėtum apsaugoti planetą
82. Kad patirtum tėvystės džiaugsmus ir augintum šeimą
83. Kad išmoktum naujų dalykų ir lavintum naujus įgūdžius
84. Kad sukurtum tokį palikimą, kuris tave pratęstų
85. Kad susivyniotum į šiltą lovą
86. Dėl apkabinimų
87. Dėl susikibimo už rankų
88. Dėl tokių apkabinimų, kai jauti, kaip nuo pečių nukrinta svoris. Tokių apkabinimų, kai tavasis kvėpavimas sutampa su kito žmogaus kvėpavimu ir jaučatės lyg vieninteliai du žmonės pasaulyje
89. Dėl dainavimo pro šoną su geriausiais draugais
90. Dėl kelionės automobiliu
91. Dėl spontaniškų nuotykių
92. Dėl smėlio jausmo tarp kojų pirštų
93. Dėl jausmo, kai pirmoji vandenyno banga užlieja tavo pėdas, kulkšnis ir kelius
94. Dėl griaustinio
95. Dėl pirmos (ar šimtosios) kelionės į Disneilendą
96. Dėl mėgstamiausio maisto skonio.
97. Dėl vaikiško jausmo, kurį patiri Kalėdų rytą
98. Dėl dienos, kai viskas pagaliau klostosi pagal tavus norus
99. Dėl komplimentų ir pagyrimų
100. Kad po 10 metų pažvelgtum į šią akimirką ir suprastum, kad tau pavyko.

Originalų ماريو nario komentarą galima rasti po „YouTube“ muzikinio vaizdo įrašu žemiau:

Kitas teksto vertimas. Tai tikrai nenudžiugins tų, kuriems būtina motyvacija. Asmeniškai netikiu, kad vien tik motyvacija ar tik disciplina yra absoliutus atsakymas, bet šį sykį teks nusilenkti jos didenybei - DISCIPLINAI :P

Yra du pagrindiniai būdai, kaip piversti save ką nors nuveikti.

Pirmas, populiariausias ir siaubingai neteisingas – bandyti save motyvuoti.

Antras, mažiau populiarus ir visiškai teisingas pasirinkimas – ugdyti savyje discipliną.

Tai viena iš tų situacijų, kai pasirinkus kitokį požiūrį, iškart pasiekiami geresni rezultatai. Nedažnai girdite teisingai vartojamą frazę „paradigmos pokytis“, tačiau tai yra vienas iš tų atvejų, akimirka, kai virš galvos užsidega lemputė.

Koks tarp jų skirtumas?

Motyvacija, bendrai tariant, yra grindžiama klaidinga prielaida, kad tam tikra psichinė ar emocinė būsena yra būtina užduočiai atlikti.

Tai - visiškai klaidingas suvokimas.

Disciplina, priešingai, atskiria veiklą nuo nuotaikų ir jausmų ir taip apeina problemą, tuo pačiu nuolat juos tobulindama (nuotaikas ir jausmus).

Pasekmės yra stulbinančios.

Sėkmingas užduočių atlikimas sukelia vidines būsenas, kurias lėtiniai vilkintojai (tinginiai) mano esant būtinas norint pradėti įgyvendinti užduotis.

Paprasčiau tariant, norint pradėti treniruotis, nereikia laukti, kol įgausite olimpinę formą tam. Jūs, priešingai, treniruojatės, kad pasiektumėte šią formą.

Kai veiksmą skatina jausmai, tinkamos nuotaikos laukimas tampa ypač klastinga vilkinimo forma. Aš tai per daug gerai žinau ir norėčiau, kad kas nors būtų man į tai atkreipęs dėmesį prieš dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų, prieš pajuntant skirtumą savo kailiu.

Jei laukiate, kol pasijusite pasirengę ką nors padaryti, būsite suklaidinti. Taip atsiranda baisios vilkinimo pinklės.

Motyvacijos vaikymasis iš esmės yra infantilios fantazijos reikalavimas, kad mums reikia daryti tik tai, ką norime daryti. Problema suformuluota taip: „Kaip aš galiu pasiruošti daryti tai, ką jau nusprendžiau daryti savo smegenyse?" Skamba blogai.

Tikrasis klausimas yra toks: „Kaip pripažinti savo jausmus nereikšmingais ir pradėti daryti tai, ką sąmoningai noriu daryti, nebūnant niurzga?"

Triukas yra nutraukti ryšį tarp jausmų ir veiksmų ir daryti tai, ką reikia padaryti. Po to jausitės gerai ir energingai.

Motyvacija yra neteisingas būdas. Esu 100% tikras, kad šis klaidingas apribojimas yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis išsivysčiusių šalių žmonių tiesiog sėdi su apatiniais, žaidžia Xbox ir masturbuojasi, užuot darę ką nors naudingo.

Tikėjimas motyvacija yra psichologinių problemų pasekmė.

Kadangi realus gyvenimas realiame pasaulyje kartais reikalauja, kad žmonės darytų tai, dėl ko niekas su sveiku protu negalėtų pajusti entuziazmo, „motyvacija“ susiduria su neįveikiama kliūtimi bandant sukelti entuziazmą tam, kas objektyviai to negali nusipelnyti. Vienintelė išeitis, išskyrus durniaus voliojimą, yra pamiršti šį „sveiką protą“. Tai baisi ir, laimei, klaidinga dilema.

Bandymas išlaikyti entuziazmą dėl iš esmės mirtinai nuobodžių veiksmų yra tyčinio psichologinio savęs žalojimo forma, savanoriška beprotybė: „Man labai patinka šie žiniaraščiai, lentelės, labai noriu pagaliau užpildyti savo metinių pajamų skaičiavimo formulę, aš labai myliu savo darbą!"

Nelaikau tyčinių hipomanijos apraiškų optimaliu žmogaus veiklos stimulu. Žmogaus smegenys nebetoleruoja prievartos iki tam tikros ribos, todėl atpildas yra neišvengiamas. Organizmas turi savo stabdžius ir apsauginius vožtuvus.

Blogiausia, kas gali nutikti, yra laikina sėkmė pasirinkus neteisingą veiksmą. Daug geresnis scenarijus yra išlaikyti realiai sveiką protą, kuris, deja, klaidingai suprantamas kaip moralinė nesėkmė: „Aš vis dar nemėgstu savo beprasmiško popierių stumdymo darbo“, „Aš vis dar mėgstu pyragus, o ne brokolius, ir negaliu numesti svorio, galbūt aš - tiesiog silpnavalis“, „Man reikia nusipirkti kitą motyvacinę knygą“. Kvailystės. Kritinė klaida tokius atvejus vertinti kaip motyvaciją arba jos stoką. Atsakymas yra disciplina, o ne motyvacija.

Yra ir kita, praktinė, motyvacijos problema. Ji turi trumpą galiojimo laiką ir turi būti nuolat atnaujinama.

Motyvacija yra tada, kai rankiniu būdu spaudžiate rankeną, kad padidintumėte slėgį. Geriausiu atveju ji sukaupia ir transformuoja energiją tam tikram tikslui. Būna situacijų, kai tai yra teisingas pasirinkimas, – į galvą ateina olimpinės varžybos ir pabėgimas iš kalėjimo. Tačiau tai yra siaubingas įprastų kasdienių veiksmų pagrindas ir vargu ar padės pasiekti ilgalaikių rezultatų.

Priešingai, disciplina yra tarsi variklis, kuris užsivedęs nuolat tiekia energiją sistemai.

Produktyvumas neturi būtinų psichinių būsenų. Norint pasiekti nuoseklių, ilgalaikių rezultatų, disciplina nusveria motyvaciją (rėžia aplink ją ratus, stuktelį ją lauk ir suvalgo jos pietus).
Galiausiai motyvacija yra bandymas pasiekti pasirengimo būseną, kad imtis kokių nors veiksmų. Disciplina - kai kažką darai net tada, kai negali.

Po to jautiesi gerai.

Trumpai tariant, disciplina yra sistema, kai, tuo metu, motyvacija yra labiau analogiška tikslui. Čia yra tam tikra simetrija. Disciplina yra daugiau ar mažiau nuolatinis dalykas, o motyvacija yra trumpalaikė.

Kaip ugdyti discipliną? Kuriant įpročius – pradedant nuo mažų, net mikroskopinių, įgaunant pagreitį procese, naudojant tuos įpročius tolimesniems pokyčiams kasdieniame gyvenime, kuriant teigiamą grįžtamąjį ryšį.

Motyvacija yra neproduktyvus požiūris į produktyvumą. Svarbiausia yra disciplina.

Iš puslapio "Psichologija, manipuliacijos, įtaka"
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

Dar vienas teksto vertimas, dar vienas sąrašas. Šis tekstas malonesnis ir, tikiuosi, jame rasite bent dalį savęs. Gero skaitymo :)

1. Adekvatesnis tikrovės suvokimas, nepriklausomas nuo vyraujančių poreikių įtakos, stereotipų, išankstinių nusistatymų; domėjimasis nežinomybe.

2. Savęs ir kitų priėmimas tokiais, kokie jie yra, dirbtinų, grobuoniškų elgesio formų nebuvimas ir tokio elgesio atmetimas iš kitų pusės.

3. Išraiškų spontaniškumas, paprastumas ir natūralumas. Nusistovėjusių ritualų, tradicijų ir ceremonijų laikymasis, tačiau su tinkamu humoro jausmu. Tai - ne automatinis, o sąmoningas konformizmas išorinio elgesio lygmenyje.

4. Dėmesys verslui. Tokie žmonės dažniausiai būna užsiėmę ne savimi, o savo gyvenimo misija, užduotimi. Savo veiklą jie dažniausiai sieja su universaliomis vertybėmis ir linkę į jas žiūrėti iš amžinybės, o ne dabarties akimirkos perspektyvos. Taigi jie visi tam tikru mastu yra filosofai.

5. Atsiribojimo pozicija daugelio įvykių atžvilgiu. Tai padeda jiems palyginti ramiai ištverti bėdas ir būti mažiau jautriems išoriniams poveikiams. Jie dažnai linkę į vienatvę.

6. Savarankiškumas ir nepriklausomybė nuo aplinkos; atsparumas varginančių veiksnių įtakai.

7. Suvokimo šviežumas: kaskart atrandant kažką naujo tame, kas jau žinoma.

8. Ekstremalūs išgyvenimai, kuriems būdingas savojo Aš išnykimo jausmas.

9. Bendrumo jausmas su visa žmonija.

10. Draugystė su kitais save aktualizuojančiais žmonėmis: mažas ratas žmonių, su kuriais santykiai yra labai gilūs. Priešiškumo apraiškų nebuvimas tarpasmeninėse sąveikose.

11. Demokratija santykiuose. Noras mokytis iš kitų.

12. Stabilios vidinės moralės normos. Jie turi aštrų gėrio ir blogio jausmą: yra orientuoti į tikslą, o priemonės visada pavaldžios jiems.

13. „Filosofinis“ humoro jausmas. Nuotaikingas požiūris į gyvenimą apskritai ir į save patį, bet kieno nors trūkumai ar nelaimės niekada nelaikomos juokingomis.

14. Kūrybiškumas, kuris nepriklauso nuo to, ką žmogus daro ir pasireiškia visais jo veiksmais.

15. Kritiškas požiūris į kultūrą, kuriai jie priklauso: gėris pasirenkamas, o blogis atmetamas. Jie jaučiasi labiau kaip visos žmonijos, o ne vienos kultūros atstovai.

Iš puslapio „Psichologinis žurnalas“, autorius nežinomas
Vertimas: Laurynas Sadzevičius