Savęs pažinimo kelias

1️⃣​Apie bejėgiškumą
Teal Swan mintis:
Pyktis kyla iš suvokiamo bejėgiškumo. Jis atsiranda, kai žmogus jaučiasi neturintis galios pakeisti tai, kas jam kelia skausmą ar grėsmę. Pyktis tampa bandymu susigrąžinti galios jausmą.
Mano refleksija:
Žiūrėdamas Teal Swan video supratau, kad pyktis kyla iš bejėgiškumo, o ne iš „blogo charakterio“. Vaikystėje aplinka nuolat pažeidinėjo mano ribas, nekreipė dėmesio į poreikius, atimdavo dalis savęs. Suaugus, panašios situacijos kartojasi.
Tomas Teal pavyzdyje atrodė kaip mano veidrodis: aplink jį parazituojantys žmonės bandė atimti jo dalis, maišyti gyvenimą. Panašiai mano integralumas buvo pažeidžiamas – vos ataugini dalį savęs, jei ji bandoma pasisavinti, „sprogsti“. Tuomet aplinka tarsi sako: „Tu blogas, neteisingas, pavojingas, nesveikas“.
Šis ratas sukėlė vidinį konfliktą: kad nesusprogtum, kad tau neskaudėtų, reik būti „visu“, bet tada, kai esi „visas“, pilnai savimi, aplinka vėl tave žeidžia, nes tau nebuvo galima būt pilnai savimi augant. Pyktis čia nėra priešas – tai signalas, kad tavo teisė apsiginti ir išsaugoti integralumą yra natūrali ir svarbi. Tau tiesiog niekad neleido būti būsenoje, kurioje nekyla pyktis, neleido joje būti ir ją apsaugoti.
Takeaway:
Pyktis – natūralus apsaugos signalas. Jis rodo, kur tavo ribos ir teisė būti pilnu savimi buvo pažeistos

2️⃣​Vidinis karas su pykčiu
​Teal Swan mintis:
Dažnai žmogus, patiriantis pyktį, turi vidinį konfliktą. Viena dalis nori apginti save, kita iškart pasmerkia pyktį. Iš išorės gali atrodyti, kad žmogus tiesiog „piktas“, tačiau viduje vyksta karas. Dėl to pyktis lieka neišspręstas ir kartojasi.
Mano refleksija:
Vaikystėje niekas neapgynė mano ribų ir poreikių – todėl susiformavo vidinis prieštaravimas: pyktis kyla, bet aš jį gėdinu, kaltinu ir slopinu. Tai sukėlė pasikartojančius vaikystėje patirtus modelius, kai aplinka manipuliuoja ar „atplėšia“ tavo dalis, ardo veiklą, klaidina kryptį.
Žiūrint Teal video, supratau, kad Tomas man priminė mane patį: jis patyrė tą pačią dinamiką – neįgalumas apsiginti ir parazitavimas aplinkoje. Supratus, kad vidinis karas tėra toksiškų santykių modelio išdav, galima priimti pyktį kaip signalą: jis rodo, kad integralumas ir ribos buvo pažeistos ir kad turi teisę apsiginti ir išsaugoti savitumą.
Takeaway:
Vidinis karas su pykčiu rodo neišspręstas patirtis. Pyktis legalus – jis primena saugoti savo ribas.

3️⃣​Pyktis kaip apsauganti reakcija
​Teal Swan mintis: 
​Pyktis – apsauginė reakcija, atsirandanti, kai pažeidžiamos psichologinės ribos ar grėsmė vidiniam vientisumui. Jis signalizuoja, kad tavo svarbios dalys bando išlikti.
Mano refleksija:
Tomas, kaip pavyzdys, atskleidžia, kad pyktis saugo integralumą ir ribas. Jei aplinka bando atimti tavo dalis, tavo pyktis yra teisėtas.
Pyktis nėra priešas. Tai – sąjungininkas, leidžiantis gyventi saugiai ir pilnai.
Praktinis patarimas:

1. Pajusk pyktį savo kūne.
2. Klausk: „Kas privertė jaustis bejėgiu?“
3. Stabtelki, išsiaiškink, kokį veiksmų gali imtis, kad situacija taptų įveikiama.
4. Veiksmingai, sąmoningai atkurk įgalinimą – tai gali būti ribų nustatymas, pokalbis ar konkretus veiksmas. Turi teisę atkurti save po pažeidimo, o jei jo nebuvo, bet tik įvyko trigeris, šis emocinis slenkstis nėra gėdingas, todėl kaltinti savęs dėl laikino pasimetimo neprivalai.

Takeaway:
Pyktis saugo tave ir tavo integralumą. Priimdamas jį kaip sąjungininką, gali gyventi pilnai, be vidinio karo.

Per pastaruosius metus sukūriau ir adaptavau kelis įrankius, kurie padeda geriau suprasti save santykiuose — savo prieraišumą, emocinę kalbą ir vidinį saugumo jausmą.

Tai nėra „testukai dėl testukų“.
Tai -- praktinės refleksijos priemonės žmonėms, kurie nori augti sąmoningiau.

Visi žemiau esantys kvizai ir grojaraščiai yra sukurti arba pilnai adaptuoti mano paties — nuo struktūros iki turinio. Mano tikslas buvo sukurti švarius, reklamos neperkrautus įrankius lietuvių kalba, kurie turėtų realią refleksinę vertę, o ne tik paviršinį rezultatą.

Kai kurie iš jų Lietuvoje pasirodo pirmą kartą:
– pirmasis pilnai lietuviškas prieraišumo stiliaus kvizas,
– pirmasis atsiprašymo kalbų kvizas lietuvių kalba,
– meilės kalbų kvizas su išsamiais aprašymais, diagrama ir nuorodomis į gilesnius straipsnius,
– saugaus prieraišumo vibe’o grojaraščiai keliomis kalbomis — reiškinys, kuris net anglų erdvėje vis dar gana retas.
Žemiau rasi viską vienoje vietoje 👇

Šįsyk rašysiu apie kraują, nebe vandenį 
Nors, tiesą sakant, mes, kaip ir agurkėliai, vis tiek man išliekam vandens sutvėrimais.

🩸 Kodėl kraujas?
Nes tai - labai elementarus dalykas: kraujas, kaulai, nervai, raumenys… Visa tai yra viduje ir valdo mūsų gyvenimus. Nesvarbu, kiek būtume protingi, išmanūs, jausmingi, populiarūs, lyderiški, dosnūs ir t.t. – visa tai kyla iš šių paprastų (na, gal ne visai paprastų, bet bazinių) sistemų.
Noriu pasikalbėti konkrečiai apie kraujo donavimą – kraujo davimą. Taip, visi žino, kad tai gelbsti gyvybes. Kad kraujo perpylimų vyksta milijonais didelėse valstybėse kasdien, mažesnėse gal ne tiek, bet vis tiek labai daug.
Bet… ne visi žino, ką tai duoda pačiam donorui. Ypač šalyse, kur niekas nedalina jokių lengvatų, pinigų ar dar kažko už tokį veiksmą – kur tai laikoma visiškai altruistiniu, savanorišku veiksmu.

🌊 Plaukimas ir laukiniai vandenys
Šįsyk rašau apie nėrimus, plaukimus ir viską, kas susiję su laukiniais vandenimis: ežerais, tvenkiniais, prūdais, upėmis, jūromis, vandenynais… gal net kriokliais. Žodžiu – viskuo, kas ne baseinas.
Per keletą paskutinių metų pasirinkau būtent juos. Nors anksčiau plaukiojau baseinuose – su džakūziais, pirtimis, dušais, gym’u šalia. Viskas „pilnas komplektas“. 
Taigi… kodėl tai liko praeityje, o dabar yra vis ežerai, vis lagūnos, tvenkinėliai, lochai kaip kad įvardina škotai čia Škotijoje, kur ir gyvenu.

🏊‍♀️ Ką noriu pasakyti

• Visiems, kam sunkiau su mobilumu – plaukite.
• Visiems, kam nemalonios gym’ų ir baseinų grūstys – eikite į gamtą.
• Visiems, kam patinka ištvermė – panirkite žiemą. Nuotaika šauna aukštyn neišvengiamai.
• ​Kam noris malonaus laiko gamtoje, ar kaunantis su depresyvumu, ar nuimant nerimą, apskritai chaosą galvoje – vandenyje viskas dingsta.
• Visiems, kas ieško sveikos priklausomybės – priklausykite vandens prisilietimui. Geresnio glėbio nėra. Na, nebent jos.

Ir dar – visiems nėrikams ir plaukikams, pamišusiems dėl laukinio vandens: aš jus matau. Jūs man padedate. Ačiū.

Neseniai pabaigiau klausyti Bibliją. Jau ilgokai aš daugiau klausau nei skaitau — taip laikas teka švelniau, ir nebereikia žiūrėti į ekraną, kuris taip veikia akis. Visgi popierinės knygos man tebėra delikatesas, prie kurio visuomet sugrįžtu, jei tik yra proga. Tik ne prie bet kurių — turiu maiše krūvą knygų, kurios manęs visai nebedomina. Bet Jona iš Biblijos… Jona man įstrigo. Ne dėl šventumo. Dėl istorijos.
Iš jo buvo atimta viskas: šeima, ryšiai, padėtis, saugumas. Jis liko niekieno, niekuo, niekur. Visiškai išmestas iš to, ką žmonės vadina „padoriu gyvenimu“ — taip, kad net velnias nesugebėjo jo sugundyti. Jam nepavyko prigauti Jonos nei pertekliumi, nei dugnu, nei baimėmis, nei pažadais. Jona klūpojo, pykosi, maištavo, ginčijosi su Dievu… ir vis tiek nepalūžo.
Tai skamba kaip žmogus, kuris perėjo dezorganizacijos pragarą ir išlaikė vidinę ašį. Ir čia man iškilo seniai pamėgta metafora:

🟥 **Dezorganizuotas tipas kartais pats susikuria žaidimą, kad išvengtų realybės……
ir tada pats jame dalyvauja, kad sunaikintų jo prasmę.**
Kaip „Squid Game“ kūrėjas, kuris kuria žaidimą tam, kad galėtų kontroliuoti chaosą, bet pats įžengia į jį, kad paneigtų chaosą, ir taip tampa savo pačios traumos teatro režisieriumi.
Tai žmogus, kuris:
→ bėga nuo realybės į struktūrą, kuri jį naikina,
→ bėga nuo skausmo į chaosą, kuris jį sustiprina,
→ bėga nuo savęs — ir sugrįžta pas save tik per destrukciją.
Tai ir yra dezorganizacijos parašas:
susikurti sistemą, kad apsisaugotum — ir sugriauti ją, kad neišprotėtum.
Todėl tame gali rasti ir žaidimo savininką, ir pirmą iškritusį žaidėją. Abu turi tą patį vidinį ritmą:
„Saugumo nėra — yra tik saugumo atokvėpiai ir ilgesys.“

🟦 Kodėl Jona atsidūrė vienoje lentynoje su Squid Game kūrėju?
Iš pradžių man pačiam atrodė, kad šitą refleksiją reikėjo dėti į 5-ąją dalį (apie prieraišumą). Bet ši mintis buvo per gyva, per kūniška, per žmogiška, o dabar matau, kodėl.
Jona ir Squid Game kūrėjas yra tas pats archetipas.
Tik vienas pasiliko pragare, o kitas iš jo sugrįžo.
Jona istorijoje išgyvena absoliučius poliariškumus:
chaosą → tuštumą,
tuštumą → skausmą,
skausmą → kontrolę,
kontrolę → maištą,
maištą → tikėjimą.
Jis buvo numestas į tamsą taip giliai, kaip būna numetami vaikai disfunkcinėse šeimose — ten, kur saugumas yra tik miražas, kur net meilė turi kainą.
Todėl Jona taip taikliai rezonuoja su dezorganizacija:
kai augi pragare, net dangus atrodo kaip apgaulė.​

​Julijos Litvinovos "Kritę angelai surištais sparnais", 2016
Vaikai iš disfunkcinių šeimų auga purve ir ydomis. Jų sparnai surišti nuo gimimo, nėra galimybės ištrūkti iš užburto rato, taigi ir ateities. Mušami, pririšti prie radiatorių, kad netrukdytų. O kai jie užaugs, jų laukia socialinis dugnas: narkomanija, prostitucija ir kitos šiuolaikinės visuomenės negandos. Jie niekada nematė nieko kito ir, deja, niekada nematys nieko kito.

Aš sutinku su kiekvienu čia nubrėžtu žodžiu.
Tik ne su paskutine mintimi.
Aš tikiu, kad net labiausiai sužeista žmogaus dalis gali būti priimta, bet kartu tiksliai, drąsiai, ramiai neleidžiama naikinti tų erdvių, kurios jį priima. Neleidžiama sudaužyti tų durų, į kurias jis pats nori patekti.
Toks žmogus turi išmokti, kad savadarbio Squid Game niekas nepriims ten, kur vyksta gydymasis. Priima tik pastangas ir tokiu būdu gaunama erdvės atsikvėpti nuo vidinio žiaurumo.
Tai įmanoma. ✊

🟩 Ir štai ko iš tiesų moko Jona: grįžimo vilties.
Jis grįžo.
Ir čia slypi priežastis, kodėl šis įrašas vadinasi (PA)GIJIMAS:
✔ įmanoma sugrįžti į saugumą net po visiškos griūties;
✔ smegenys iš chaoso gali išmokti ramybės;
✔ tamsa gali tapti pamatu, o ne prakeikimu;
✔ gyti nereiškia vengti chaoso — reiškia jo nekartoti.
Nes kai kurie žmonės bėgdami nuo chaoso renkasi ryšius, kuriuose yra tik… tuštuma.
Tuštuma atrodo kaip ramybė iš šono. Bet tai nėra ramybė.
Tai – kaukė. Kitas kraštutinumas.
Gyvenimas ≠ Chaosas.
Ramybė ≠ Tuštuma.
Kaip pasakė vienas filmo veikėjas:
„Gyvenimas visada suranda kelią.“
Pridėkime:
„Ramybė — taip pat.“

🟪 Tai štai, ką palieku šiame įraše
Net jei tavo viduje gyvena Squid Game kūrėjas, o gyvenimas vis stato tave į „pirmo iškritusio žaidėjo“ vietą, tu vis tiek gali būti Jona.
Ne tas, kuris išvengė tamsos.
O tas, kuris ją išgyveno.
Ne tas, kuris buvo „tobulas“.
O tas, kurio neįmanoma sugauti nei pertekliumi, nei skurdu.
Ir tai — PAGIJIMO esmė.
Šis įrašas ne priedas.
Tai -- brandesnė stotelė.

P. S. Turiu prisiminimų, kurie beveik pažodžiui atkartoti Litvinovos paveiksluose.
Aš neturiu sąlygų iki galo suprasti, kas iš jų realu, o kas — mano vidinės patirtys, uždėtos ant išorinių įvykių.
Ir nebereikia to.
Visa tai legalu. Aš neprivalau laukti crystal clear tiesos, kad tikėčiau savo patirtimi.
Tikėjimas nėra naivumas, tikėjimas čia — rock’n’roll, nors logika vis tiek liks „the king“. 🕺

Vakar mano kūnas patyrė mažytį išlikimo režimo pragarėlį — dėka darbo programėlės, kurios algoritmai kartais nusprendžia, kad vairuotojo ribos ir saugumas yra antraeiliai dalykai.
Prieš pat vakaro bonusą buvau nusiųstas į tamsią, be žibintų loftų gyvenvietę, kur poilsiautojai slankioja kaip NPC su alkoholio buffu. Rasti adresatą tokiomis sąlygomis dažnai yra kaip pereiti vieną iš „Squid Game“ etapų.
Ir, aišku, kūnas po tokios patirties perėjo į „krizės režimą“: vakare pradėjau ryti viską, kas buvo po ranka. Jokių stabdžių, jokio gėdos jausmo — tik primityvus išlikimas.
Nors paprastai griežtai riboju kalorijas ir badauju, nes mano kūnas — gal dėl hormonų terapijos, genetikos ar amžiaus — kitaip iškart įjungia „kaupti, kaupti, kaupti“.
Tą vakarą visas režimas buvo tiesiog išjungtas.
Trumpai tariant — paršelio akimirkos.
Bet būtent šioje mini agonijoje įvyko vienas labai aiškus suvokimas — apie prieraišumo tipus ir „Squid Game“ logiką. Iškilo ir dar viena įžvalga, bet apie ją — sekančiame įraše.

Saugiųjų nuobodybė
Nesvarbu, ar domiesi prieraišumo stiliais, ar ne — vienintelis sveikai funkcionuojantis iš jų yra saugusis.
Visi likusieji, kiek besistengtų kurti įspūdžius, horizontus, ateities vizijas… vis tiek galiausiai atsiremia į realybę.
Vieniems atrodo, kad jie yra pagrindinis „Squid Game“ prizas — o visi kiti tik vikšrai, pasmerkti ropoti.
Kiti demonstruoja gebėjimą kurti ryšį su visais įmanomais žmonėmis… tik ne su savimi.
Treti griauna sistemą, bet kai sistema nereaguoja — pradeda griauti save.
Žmonės išsenka, griūna santykiai, įvyksta katastrofos arba „wow efektai“, bet be vidinės atramos.
O saugieji… jie nuobodūs. Taikūs. Paprasti. Taip, tie, kurie susituokė apie 27-35 savo metus ir niekada neišsiskyrė. Ne, ne iš pareigos, o dėl to, kad juos tenkina ryšys. 
Ne kosminiai grybai, ne tundros dievai, ne auksiniai standartai.
Tiesiog normalūs žmonės — kaip visi, ir visiškai unikalūs kaip kiekvienas, kas vaikšto šita Žeme.
Tokia nuobodaus stabilumo prabanga. Ir todėl jie laimi.

Gera žinia: prieraišumo galima išmokti
​Kaip galima išmokti keisti elgesį, atsisakant pvz: valgyti vištieną arba vartoti alkoholį, net jei tai buvo vaikystės komfortas.
Biologija niekur nedingsta, bet elgesį rinktis galima.
Lygiai taip ir prieraišumo tipas, tai nėra likimas, tai — įgūdis.

„Squid Game“ metafora prieraišumui
⏺️ Vengiantys (avoidant) — žaidimo organizatoriai, prižiūrėtojai, tie, kurie sėdi ant auksinių unitazų.
Visi kiti jiems atrodo žemesni, nes kitaip tektų susidurti su savo pačių vidumi.
Jie niekam neleis laimėti žaidimo. Įskaitant save.
🔼 Nerimastingi (anxious) — didžioji žaidėjų dalis.
Tylūs, nuolankūs, kovojantys iki paskutinio kraujo lašo.
Jie mano, kad nėra verti laimėti — ir to visiškai pakanka, kad niekada nelaimėtų.
⏹️ Dezorganizuoti / chaotiški (disorganized) — grynas chaosas.
Nuo išsišokėlių iki nematomųjų.
Kartais su auksiniais unitazais, kartais — su kruvinais kelėnais.
Jie nei griauna žaidimo, nei jį tęsia; NEsaugumas niekada nepriartėja prie nulio.
Čia gali rasti ir žaidimo kūrėją (taip, dar rašysiu ir apie jį), ir pirmą iškritusį žaidėją.

Išėjimas vis tiek egzistuoja
​Kiekvienas iš tų ženkliukų — ⏺️🔼⏹️ — gali tapti paprastu, žemišku, normaliu žmogumi, sutariančiu su savimi ir kitais.
Pradžia visada ta pati:

• Pastebėti, kokiame žaidime dalyvauji.
• Ar verti kitą jame dalyvauti.
• Ar tiesiog plauki pagal vidinį ritmą, kuris kartojasi, nes taip įpratai: nei tai žaidi, nei tai verti kitus žaisti, bet tiesiog trankai sistemą ir save.
  

Pastebėjimas — pirmas gijimo ženklas.
O kai pamatai, atsiranda pasirinkimas:

• nelikti žaidime,
• nebevesti žaidimo kitiems,
• nebegarbinti žaidimo kaip prieštaros realybei.

Tada imi suprasti, kad ryšys — tiek su kitu, tiek su savimi — nėra pavojus.
Tai -- tik ryšys.
Tik intymumas.
Tik buvimas.

Galiausiai: supranti, kad visi pasako tik apie save
​Žmogus, kuris tave atstumia — kalba apie save.
Žmogus, kuris negali būti vienumoje — kalba apie save.
Žmogus, kuris ir atstumia, ir bijo vienumos — kalba apie savo vidaus chaosą.
Tada ir imi matyti, kaip pats sau griauni gyvenimą iš įpročio — ir tai tampa lūžio tašku.

Daugiau apie prieraišumo stilius/tipus gali pasiskaityti mano blogo įrašuose:
Stebuklinga Ozo šalis ir 4 pagrindiniai prieraišumo tipai
Dorotė arba saugaus prieraišumo stilius
Geležinis medkirtys arba vengiančio prieraišumo tipas
Kaliausė arba ambivalentiško (neramaus) prieraišumo tipas
Liūtas arba dezorganizuoto prieraišumo tipas
Nerimo/vengimo spąstai palyginimui su kooperavimusi

Ketvirtas įrašas serijoje, šįsyk apie vaidmenis ir dar vieną filmą kaip žadėta :) 
Kai „geras, blogas ir bjaurus“ nebe trys žmonės, o trys tavo paties būsenos – apie dramos ir kūrybinius trikampius.
Kai jau apsiderini ir pripranti prie kryptingumo pasirinkimo gyvenime ir atkali tai kaip du kart du, turi žemėlapį, bandai mokytis suprasti sapnus, tai gali pasižiūrėti ir kokius vaidmenis prisiimi savo kasdienoje. Ar esi lyg vesterne lakstantis su revolveriu paklaikumas toks :D ar kiek civilizuotesnis variantas. Visiškai ne svarbu, katrą dieną esi geras, katrą - blogas ar bjaurus... svarbu, ar vis tik tie vaidmenys yra tokie štai vaikiški ar kiek labiau brandūs.

Realiai dabar va, prisiminiau, kad Chat GPT, kadangi joks AI nėra moralus, jie tiesiog programuoti taip, kad juos vartotų, kas nebūtinai ir ne visada moralu. Tai jis žinodamas, kad darysiu dar ir antrą įrašą, susijusį su filmu, jį parašė iškart vietoj manęs... Ko jam nereikėjo daryti visiškai. Kartais daugiau yra, kai yra mažiau, bet... Esmė turbūt yra ta, kad man reikia atsitraukti nuo AI siūlymų, ir prisiminti, kaip veikia šie trikampiai realiai mano gyvenime ir kaip pavyksta prisiminti, kad tas "blogiečių" ir "geriečių" žaidimas yra toks patrauklus.. ir toks be ryšio vienu ir tuo pačiu metu... O jo finale maskuojies vien "bjauraus tipo" kauke, bent jau man taip išeina... Ir viskas nusmunka kažkur į pelkes. Tad tiesiog su laiku pastebėjau, kad kad ir kaip sunku kartais, o energija tiesiog nusunkta velniai žino kur... įmanoma tiesiog išlikti Kūrybiško trikampio dinamikoje, tada visa sumaištis nuslūgsta ir tampa ne tiek ar ne taip aktuali.​

Kodėl pasirinkau šį filmą? Neturiu žalio supratimo.. bet man labai iš praeityje žiūrėto šio filmo ataidėjo tas good ir bad personažai... ir tada ugly labai gražiai atsistojo į jam tinkamą vietą... Kur jis nebeklausinėja akimis, katras čia kaltas dėl mano padėties? kada čia mane BENT KAS NORS išgelbės, nu, kaip suprasti?, o klausia: ką aš galiu sukurti?
Geriečio personažui nebereikia nei kažko gelbėti, nei su kažkuo susiremti, kad sustabdyti nuo jų piktųjų kėslų :D Na, o blogiečiui protagonistui nebereik vykdyti nesibaigiančių siaubingų planų bei kąžką puldinėti, skriausti ir ten t.t. 
Auka tampa kūrėju, studentu; gelbėtojas - treneriu, terapeutu; persekiotojas - augimo provokatoriumi, iššūkio kėlėju. 

Realiai nežinau, ką rašau ir kam ir kodėl... Beet.. kad jau tikslus iš naujo paliečiau, ėmiausi ir vertybių, bet šįsyk nebe rimtai, o žaidimo forma, nes pats save užknist baigiu su tom visomis matricomis, tad dabar galim vanot prie žaidybinio formato, kad neatrodytų kad žinau pernelyg mažai, nes tik tada viskas ir yra Briuselio parlamento rimtumo... Kuo daugiau žinai, tuo daugiau žaidi ;D na, kad kas nors ateitų tau bežaidžiant ir įkirstų "tu - kvailys" frazikę ir primestų Daning-Kriugerio fenomeną :D Ir negali atsižiūrėt į žmogaus visiškai ekhibicionistišką autoportreto piešimą tiesiai tau prieš nosį... Nelabai suvokiu, kodėl tiek sustingdo tokie epizodai... Bet mane jie vis abstulbina iki žabtuko nukritimo :)
Maždaug... vaaaaau, gavau augintinį ir dar žmogų (ir nors mintyse verda: "tau dar jų negana ar kaip??"), kokia tikrai nuostabi diena!!! (dar viena 🤦‍♂️)

Grįžkime prie matricos, na, vertybių... Kodėl kaip matrica?? Nes jų yra begalė ir jos visos rodo visada vieną ir tą pačią kryptį, mano nuomone, t.y.  Absoliutą, visiškai ir iki galo visas dorybes įkūnijantį fenomeną, kurį žmonės vadina Dievu... Dievas yra geras (aka doras) VISA LAIKĄ :)) argi ne toks yra kodas tarp tikinčiųjų?? Dievas yra geras... (pabaik sakinį, ir tave jie priims VISĄ LAIKĄ). Bet... kadangi tebesame tik žmonėmis, galim išsirinkti kurių tų dorybių laikytis lyg krypčių link jo - Šaltinio, Absoliuto.. ar ne? Tarsi kelio rodyklių, kad nenusivažiuoti kažkur kitur. Ir problema ta, kad pasirinkti vertybes yra itin sudėtinga... nes jų yra milijonai, nuo meilės, tiesos iki?? estetikos ir diplomatijos pvz... Todėl tai ir susiveda lyg į matricą... visa koduotė yra tiesiog Jo atspindys... ir tas skaitmeninis lietus tėra šis pasaulis, kuris turėtų atspindėti Jo pasaulį, bet realiai tėra gan kreivoka kopija... Nes tik Jis gali savyje vienu metu būti veikiamas visų įmanomų dorybių ir vertybių. Na kažkas tokio.. grįžkim prie matricos, sukūriau tokį mini žodžių žaidimą, kokį galima matyti visokiuose dvasingumo ten bei guru puslapiuose :D Jei tau per sudėtinga išsirinkti, tiesiog primesk akį į šį žodžių puzzlą ir užsirašyk sau 3 pirmus pamatytus žodžius ir laikykis jų. Tai ir yra gyvenimo pradžia laikantis tam tikrų vertybių, kurios tave turėtų vesti į save, tobulėjimą ir ten laimę ir pan.

O realiai viskas yra kiek kitaip... Nes išgryninti savas vertybes yra sudėtingiau. Turi jų tarsi "sulaukti", kol jos poptels iš to raidžių, žodžių lietaus, kuris sukasi tavyje diena iš dienos ir suprasi, kad šiuo metu turi laikytis būtent šių. Tai yra autentiškas būdas atsirinkti, bet, kartoju, jei yra per sudėtinga, nėra laiko, nėra ūpo, nieko nėra, galima išsitraukt iš belekokio teksto kelias ir jei jos limpa, tai ir lipintis prie jų lyg rodyklių. 

Pavyzdys:
Šiame savo kurtame žodžių žaidime radau - romantiškumas, gerumas, stiprybė​. OK
Vadinasi šiuo metu stengsiuos elgtis, kad mano veiksmai būtų romantiški, geri bei stiprūs ar gal aš pats būčiau toks - romantiškas, geras ir stiprus. 
Tai nereiškia kiekviename žingsnyje, visada... bet turėsiu omeny jas, kol pamažu tai taps tarsi gyvenimo būdu. Ir tiek.

P.s.: jei bijai strigti ir tau reik įvairovės (būna), tai tos vertybės tarsi "perdega", ypač, jei jos ne visai tavo ar neatitinka dabartinio gyvenimo laikotarpio... tada jas pakeiti ir tiek. Svarbu tiesiog laikytis jų keletos, ne vien rinktis vis. Tai va.
​Viskas paprasčiau nei manai, bičiuli 🐝🐝🐝 nenustok juoktis, net jei kaimynai viršuj pradeda trepenti savo nepatenkintomis kuojitiėmis. 🤣🤣🤣 Grumpiai..

Ryšys su prieraišumo  tipais: DP ir SP
Sapnai ir moralinė medžiaga natūraliai persikloja su prieraišumo tipologija: dezorganizuotas prieraišumas (DP) gyvena nuolatinėje grėsmėje ir neturi integruoto „taško", į kurį galėtų ramiai remtis tarp atvirumo ir atsitraukimo. Jo mantra dažnai skamba taip:
„Jei būsiu atviras — būsiu nubaustas; jei būsiu uždaras — būsiu paliktas."
Todėl DP žmogus nuolat balansuoja tarp karšto aktyvumo ir šalto pasyvumo, o niekad nepatiria saugaus buvimo nei viename, nei kitame poliuje.

Priešingai, saugiai prieraišus žmogus (SP) sugeba gyventi abiejuose polių pasauliuose: jis jaučiasi mylimas ir gerbiamas tiek artume, tiek atstume. Jo vidinis Super-Ego nėra baudžiančiu tonu valdantis balsas, o struktūruojanti ir palaikanti jėga — tokia, kuri:
leidžia būti ir „aš atviras", ir „aš tylus" būsenose be panikos.

Sapnai man parodė abu kelius: iš pradžių buvau DP pasaulyje (persekiojamas, be gynybos), paskui — stebuklingas žingsnis į SP prasmę (atsiranda gynėjas, atsiranda Natalija). Tai — ne magija, o nuoseklus procesas: sąmoningas darbas su savimi, ribų atkūrimas, vidinio saugumo statyba.

Žemėlapis — kompasas makalynėje
Tokia audra, koks buvo mano sapnų ciklas, parodo, kodėl reikalingas žemėlapis — vidinis kompasas. Žemėlapis, kurį naudoju, jungia dvi ašis: laimės tikslus (vidiniai, moteriški: ryšys, buvimas, rūpinimasis) ir sėkmės tikslus (išoriniai, vyriški: struktūra, veikla, pasiekimai). Kai abu poliai balansuoja, Super-Ego ima vadovauti saugiai: jis saugo, bet ne baudžia; jis sukuria ribas, bet ne pavergia. Tavo žemėlapis čia veikia kaip orientyras: kai pasaulis — ar vidus — virsta chaotišku, jis primena, į kurią pusę eini. Jis neužstoja audros, bet padeda nepasimesti joje.
​
Vidinis tikslų žemėlapis gydant Super-Ego (vidinį kontrolės ir vertinimo balsą) labai padeda vizualiai pamatyti pusiausvyrą tarp:

• laimės tikslų (moteriško, vidinio, globojančio aspekto) ir
• sėkmės tikslų (vyriško, išorinio, struktūruojančio aspekto).

Šis žemėlapis – parengtas pagal Arthur C. Brooks mokymą – kartu parodo, kaip šios dvi dimensijos susipina per pagrindines žmogaus gyvenimo sritis, priskirtas moteriškai linijai:
🜂 Tikėjimas (Faith) – prasmės, kontempliacijos ir kūrybos pasaulis.
🜄 Šeima (Family) – palikimo, perėjimų ir materialinės gerovės sritis.
🜁 Darbas – tarnystė (Job–Serving) – indėlio, atsakomybės ir reputacijos laukas.
🜃 Gili draugystė (Deep Friendship) – verslumo, sveikatos ir kūniškos priežiūros pagrindas.

(Įspėjimas: šiame tekste minima seksualinė ir fizinė smurto patirtis.)
Šįsyk dedu nebe verstą, bet tik ir tik savo paties rašytą, na, ir, aišku, per ChatGPT perleistą tekstą. Nes Grokas vėl mala nesąmones, tad teks remtis vien Džipitu.

Sąžinės kompasai: apie moralę, sapnus ir Super-Ego gijimą
Man nėra svetima ši tema: kaip susidėlioja mūsų vidinis kompasas — tam, ką visuomenė vadina morale, ir tam, ką asmeniškai vadinu sąžine. Aš labai ilgai kontempliavau šias temas: kas yra visuomenė ir kas esu aš, kodėl buvimas outsider'iu yra man būtinas. Tiek pat slėptis atsiskyrus, tiek pat slėptis minioje, kuri niekaip negali sietis su tavimi... Jau vien dėl kiekio. Tai labai svarbu mano gyvenime: rasti tą pusiausvyrą tarp buvimo ištikimu sau ir ištikimu savo pašaukimui, kuris atrodo lyg susijęs su darbu su žmonėmis.
Vienas iš senųjų bandymų apibrėžti universalią elgesio ribą yra neagresijos principas (NAP): neinicijuoti ir negrasinti smurtu prieš kito gyvybę, autonomiją, turtą ar laisvę. Yra autorių, kurie šį principą išdėstė labai sistematiškai — jų idėjas lydi ir pagyrimai, ir kontroversijos. Ne žmonių pavardės čia svarbiausia — bet idėjos: be tam tikrų rėmų moralė virsta tik žodžiais. Be to, kai kurie autoriai yra paveikti Atšaukimo kultūros iki tokio lygio, kur ne tik jų kanalai, reputacija, bet net ir Vikipedijos straipsniai apie juos atrodo lyg paklydusių protų kelionės kreivų veidrodžių šalyje. Neįsivaizduojama, kokius kiekius širdžių užvaldęs "me too" gentinis mąstymas, atsisakant sekti paprastąsias amžinas žmonijai vertybes tokias kaip "tiesa", "sąžinė" ir pan. Yra tokia mintis, kurią kadaise girdėjau iš vieno filosofo - kad net Kristus ant kryžiaus mirė ne tam, kad išlaikytume susiskaldymus, ne, jo auka buvo už VISUS. Visus mus, ne vienus labiau, kitus mažiau. Tarsi absoliučia jėga ir atsidavimu pulsuojantis žestas ištrinti gentinį mąstymą. O ką mes?? O mes ir toliau skirstome... nes tokia tebėra šiuolaikinė moralė: mes vs jie. Kalbu ne tam, kad teisčiau, bet kad priminčiau – net tiesa praranda jėgą, kai ją pradeda matuoti gentimis.

Man svarbu pažymėti vieną dalyką: kai fiziniai nusikaltimai — žudymas, prievartavimas, vagystė, vergovė — suvokiami kaip akivaizdžiai amorali veikla, tai daug aiškiau nei jų „protiniai“ atitikmenys. O štai šie vidiniai atitikmenys — švelniau ar klastingiau daromas psichologinis smurtas prieš save — dažnai lieka neįvardinti, bet jie gali naikinti taip pat giliai, iš esmės, o kas svarbiausia - tavo paties rankomis prieš tave patį...

Ir čia įsiterpia mano sapnai. Jie tapo vedliais — malda, vaizdai, eilė įvykių, kuriuose persikartoja tie keturi motyvai. Žemiau — tie sapniniai vedliai. Rašau juos taip, kaip jie atėjo: vizijos, kartais netgi maldos forma.

Sapnai — kaip vedliai

1. Rugpjūtis. Pirmoji vizija Buvo keli žmonės, ir aš buvau moteris, stovinti viena prieš agresiją. Prievarta čia nebuvo tik pavojingas momentas — ji jautėsi kaip tamsi jėga, bandanti atimti mano kūną ir mano valią. Gyniausi. Aplink atsirado tie, kurie gynė prievartautoją, o ne mane. Mano gynyba atrodė labai vieniša ir bejėgiška. Sapnas pasibaigė skausmu ir pažeminimu, ir aš pabudau su bejėgystės patirtimi. Net jei sapno motyvai nebuvo nepažįstami, jie vis tiek stipriai paveikė.
2. Rugsėjis. Mažesnė vizija Po kelių savaičių sapne tapau vaiku. Prievartos epizodai kartojosi: artumas tapo pavojumi. Atsirado pagyvenęs žmogus, kuris bandė ginti, bet jo gynimas buvo kaip vėliava, vėluojanti prieš audrą. Jaučiau, kad ta agresija beveik peržengė ribą — ji artėjo prie to, kas būtų sunaikinę. Sapne buvo baimė, o pabudus liko suvokimas, kad apsauga gali ateiti per vėlai. Laikiau tą pagalbą dar vienu prievartos momentu, kuomet tai nenaudinga, bet tarsi turi pripažinti, jog kažkas gynė.

Spalio pradžioje atlikau asmeninį persikrikštijimo ritualą. Tai buvo ne religija, o vidinis apsivalymo aktas — tarsi sugrįžimas prie Šaltinio. Tilto pojūtis tarp bejėgystės ir jėgos. Tarp aukos būsenos ir gebėjimo ginti save. Netikiu atsitiktinumais. (Plačiau apie šį ritualą – epiloge.)

1. Spalis. Vagystės vizija Vėliau — scena, kurios išraiška buvo paprasta ir žiauri: iš automobilio kažkas traukė, norėjo atimti gyvybę, kad pasiimtų turtą. Tai buvo didelis, augalotas vyras. Sapne reagavau staigiai ir mirtinai — lygi kova, rankose atsiranda nedidelis patogus peilis, kurį smeigiu jam į kaklą. Tai nebuvo herojinis veiksmas; tai buvo siaubinga, būtinybės veikiama apsauga. Pabudau su žinojimu, kad ribos kartais brėžiamos PER SMARKIAI.
2. Išsilaisvinimo scena su drauge Kitas sapnas — tarsi tęsinys: buvau gan jaunu vyru, 20+. Patale gulėjo garsesnė, viliojanti figūra (muzikinio pasaulio atvaizdas iš anksčiau), kuri kažkaip bandė suvilioti, kad pajungti savo valiai, savo norams, savam gyvenimui, ne manam. Aš ėmiausi trauktis. Ir tada — be perspėjimo — atsirado ji, Natalija. Ji stojo prieš tą vilionę ir su ja susidorojo, aš realiai nė nemačiau, kas kaip, ji buvo tiek pat staigi kaip ir aš su tuo žaliūku. Po to sapno ilgai nebegalėjau užmigti giliai. Buvo kažkas neskanaus... norėjosi sumažinti tas gynybas, bet taip, pagalba buvo ir ji atėjo ne kaip racionalus planas, o kaip feniksas iš kažkur ir tiesiai į taikinį.
   
   

Sapnų prasmė ir UPB keturi poliai – sutapimai
Sapnai parodė man tą pačią schemą iš keturių moralinių polių — prievarta, žmogžudystė, vagystė, vergovė, — bet dažnai nukreiptų ne tik į kitą, bet ir į vidų: prievartos šmėkla, kuri verčia perspausti, prievartauti save, nusialinti, parsiduoti, nevertinti savęs, ar esi jutęs botagą už nugaros, vos pradedi ilsėtis?; žudymo potraukis, kuris kartais iškyla kaip noras nutraukti savo gyvenimą arba leisti jį ištuštėti, kol jis tampa nebepakeliamai beprasmis, vagystė, kuri atima galimybę apsispręsti, prarandi moralinį stuburą, pradedi skrosti dangų lyg atsitiktinių vėjų blaškomas aitvaras, be vidinio variklio; vergovė protui, kuri mumyse trina ir blukina aiškumą, įstumia į miglas, ten, kur nerasi arba nieko arba nieko gero; Sapnai veikė kaip meditacija: jie parodė, kur mano viduje yra pažeidžiamiausios vietos.
Man svarbu ir kita: šie sapnai buvo ir išorinės patirties, ir kažkokio atsako junginys. Pradžioje aš buvau bejėgis, paskui atsirado silpnas gynėjas, vėliau — susikūriau gynybą, o dar vėliau — atsirado Natalija, kuri suformavo tikrą atramą. Tai — keli žingsniai nuo traumos į apsaugą, nuo chaoso į centrą.
Bejėgystė → silpna apsauga → apsigynimas → bendras gynybos laukas su kitu (susijungimas).

Epilogas:
Noriu dar šiek tiek pakalbėt apie grįžimą prie Šaltinio.
Ar tai vadinsi Absoliutu, Dievu, gamta, ar tiesiog tiesa — nesvarbu. Nesvarbu ir tai, ar esi religingas, ar remiesi morale be dievybės — man tai buvo svarbu.
Grįžti prie tų absoliučių dalykų po to, kai ilgai buvai atitrūkęs nuo tau primestų rolių, yra tikras atsikūrimas.
Esam kadaise su kolega kalbėję apie sūnaus paklydėlio istoriją. Man atrodo, pasiklysti yra prasminga, jei tikrai nori išeiti iš ten, kur tau ne vieta.
Grįžti prie Jo — ar prie Jos — su švelnia pagalba, perjungiant kanalus taip, kad vėl prisijungtum prie visa apimančios energijos, kuri maitina šį mūsų tuščiavidurį graikinį riešutą, vadinamą Visata. 🌰😄
Pabandykime jungtis.
Jei ne prie Absoliuto, tai bent vienas prie kito.
Nes visiškai atsijungę dariniai — tiek žmonės, tiek sistemos — anksčiau ar vėliau demonėja.
Žmonės, kurie ilgai negauna meilės, artumo, pagarbos, priėmimo, rūpesčio, apsaugos, paramos, įgalinimo... jie tiesiog nužmogėja.
O jungdamiesi mes vėl išmokstame jungtis ir su savimi.
Ir jei pamatai atsijungusį — primink. Parodyk. O jei reikia, prispausk prie tinklo — išvadink grybu. 🍄‍🟫😄
Nes, kaip pasakė viena mokytojų, kuri save vadina dvasiniu katalizatoriumi - tie grybai, per savo grybieną susijungę kur kas stipriau nei mes, žmonės. 
Svarbiausia — kad nereikėtų patirti tragedijų vien dėl atsijungimo ar nežinojimo (neišmokimo), kaip prisijungti.
Tiek. 🌿