Elgesio įpročiai (2 dalis): kaip elgesio įpročiai keičiasi

Praeitame įraše svarbi dalis liko nepaminėta:
Tai, kas įsirašė anksti vaikystėje, nėra galutinis sprendimas. Tai nėra „charakteris, kurio neįmanoma pakeisti“. Tai yra sistema, kuri veikė tiksliai pagal tai, kokią informaciją gavo tuo metu.

Ir nervų sistema nesupranta „tiesos“ taip, kaip ją supranta suaugęs protas. Ji nesiremia argumentais, logika ar įžvalgomis.

Ji remiasi pasikartojimu.

Ne vienkartiniu suvokimu. Ne supratimu. Ne analize. O tuo, kas kartojosi pakankamai dažnai, kad taptų numatytuoju keliu - t.y. norma.

Tai reiškia, kad naujos patirtys gali formuoti naujas vagas. Ne iš karto. Ne staiga. Bet per pakankamą nuoseklumą:

• Kiekvienas kartas, kai kūnas patiria ramybę vietoje įtampos, pradeda formuoti naują vagą — saugumo kaip somatinės realybės vagą.
• Kiekvienas lėtas iškvėpimas, kuris perkelia nervų sistemą iš aktyvacijos į reguliaciją, gilina šį naują taką.
• Kiekvienas santykis, kuriame nereikia būti nuolat budriam, kuria kitą kryptį.
• Kiekviena diena, kurioje nėra nuolatinio skubėjimo kaip pagrindinės būsenos, keičia bazinį nervų sistemos lygį.

Senos vagos neišnyksta iš karto. Jos net nėra „ištrinamos“. Jos tiesiog gauna mažiau naudojimo, mažiau „eismo“.

Ir tai yra esminis pokytis — nervų sistema visada renkasi kelią, kuris yra lengviausias ir labiausiai pažįstamas. Tai nėra filosofinis sprendimas. Tai -- biologinė ekonomika.

Iš pradžių senas kelias atrodo stipresnis. Jis automatiškesnis. Greitesnis. Jis ateina pirmas, dar prieš sąmoningą pasirinkimą.

Bet naujas kelias, jei juo einama nuosekliai, vėl ir vėl ir vėl, ima gilėti.

Ir po kurio laiko tai, kas anksčiau buvo „įprasta reakcija“, tampa pastebima prieš jai įvykstant.
Tai, kas anksčiau buvo automatinė įtampa, tampa atpažįstama pačiam žmogui.
Tai, kas anksčiau buvo „aš toks esu“, pradeda skambėti kaip „čia aktyvuota mano senoji įpročių sistema“.
Kuo dažniau žmogus pastebi šiuos pasikartojančius modelius, tuo daugiau pasirinkimo atsiranda tarp impulso ir reakcijos. Tai, kas anksčiau atrodė kaip charakteris, tampa matomu procesu.

Tai ir yra neuroplastiškumas — ne kaip metafora ar viltinga idėja, bet kaip labai konkretus biologinis procesas. Nervų sistema keičiasi per patirtį, kuri kartojasi pakankamai dažnai, kad pradėtų formuoti naują normalumo apibrėžimą.

Ir čia atsiranda labai svarbus posūkis: normalumas nėra tai, kas teisinga ar neteisinga. Normalumas yra tai, kas buvo dažna, kas vyravo.

Todėl naujas normalumas neatsiranda per supratimą, kad senasis buvo klaidingas. Jis atsiranda per pakankamą kiekį naujos patirties, kuri tampa nauju kūno atskaitos tašku.

Tekstas adaptuotas iš Live In Frequency puslapio Facebooke.

🧠Šiame vaizdo įraše matoma sinaptogenezė – naujų jungčių tarp neuronų formavimasis.
​Tai viena iš neuroplastiškumo apraiškų. Mokantis, kaupiant patirtį ir pamažu keičiant savo reakcijas, smegenys kuria naujus nervinius kelius. Todėl pokytis nėra vien valios ar motyvacijos klausimas – jis turi realų biologinį pagrindą.

​