Kodėl disciplina yra daug svarbiau nei motyvacija

Kitas teksto vertimas. Tai tikrai nenudžiugins tų, kuriems būtina motyvacija. Asmeniškai netikiu, kad vien tik motyvacija ar tik disciplina yra absoliutus atsakymas, bet šį sykį teks nusilenkti jos didenybei - DISCIPLINAI :P

Yra du pagrindiniai būdai, kaip piversti save ką nors nuveikti.

Pirmas, populiariausias ir siaubingai neteisingas – bandyti save motyvuoti.

Antras, mažiau populiarus ir visiškai teisingas pasirinkimas – ugdyti savyje discipliną.

Tai viena iš tų situacijų, kai pasirinkus kitokį požiūrį, iškart pasiekiami geresni rezultatai. Nedažnai girdite teisingai vartojamą frazę „paradigmos pokytis“, tačiau tai yra vienas iš tų atvejų, akimirka, kai virš galvos užsidega lemputė.

Koks tarp jų skirtumas?

Motyvacija, bendrai tariant, yra grindžiama klaidinga prielaida, kad tam tikra psichinė ar emocinė būsena yra būtina užduočiai atlikti.

Tai - visiškai klaidingas suvokimas.

Disciplina, priešingai, atskiria veiklą nuo nuotaikų ir jausmų ir taip apeina problemą, tuo pačiu nuolat juos tobulindama (nuotaikas ir jausmus).

Pasekmės yra stulbinančios.

Sėkmingas užduočių atlikimas sukelia vidines būsenas, kurias lėtiniai vilkintojai (tinginiai) mano esant būtinas norint pradėti įgyvendinti užduotis.

Paprasčiau tariant, norint pradėti treniruotis, nereikia laukti, kol įgausite olimpinę formą tam. Jūs, priešingai, treniruojatės, kad pasiektumėte šią formą.

Kai veiksmą skatina jausmai, tinkamos nuotaikos laukimas tampa ypač klastinga vilkinimo forma. Aš tai per daug gerai žinau ir norėčiau, kad kas nors būtų man į tai atkreipęs dėmesį prieš dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų, prieš pajuntant skirtumą savo kailiu.

Jei laukiate, kol pasijusite pasirengę ką nors padaryti, būsite suklaidinti. Taip atsiranda baisios vilkinimo pinklės.

Motyvacijos vaikymasis iš esmės yra infantilios fantazijos reikalavimas, kad mums reikia daryti tik tai, ką norime daryti. Problema suformuluota taip: „Kaip aš galiu pasiruošti daryti tai, ką jau nusprendžiau daryti savo smegenyse?" Skamba blogai.

Tikrasis klausimas yra toks: „Kaip pripažinti savo jausmus nereikšmingais ir pradėti daryti tai, ką sąmoningai noriu daryti, nebūnant niurzga?"

Triukas yra nutraukti ryšį tarp jausmų ir veiksmų ir daryti tai, ką reikia padaryti. Po to jausitės gerai ir energingai.

Motyvacija yra neteisingas būdas. Esu 100% tikras, kad šis klaidingas apribojimas yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis išsivysčiusių šalių žmonių tiesiog sėdi su apatiniais, žaidžia Xbox ir masturbuojasi, užuot darę ką nors naudingo.

Tikėjimas motyvacija yra psichologinių problemų pasekmė.

Kadangi realus gyvenimas realiame pasaulyje kartais reikalauja, kad žmonės darytų tai, dėl ko niekas su sveiku protu negalėtų pajusti entuziazmo, „motyvacija“ susiduria su neįveikiama kliūtimi bandant sukelti entuziazmą tam, kas objektyviai to negali nusipelnyti. Vienintelė išeitis, išskyrus durniaus voliojimą, yra pamiršti šį „sveiką protą“. Tai baisi ir, laimei, klaidinga dilema.

Bandymas išlaikyti entuziazmą dėl iš esmės mirtinai nuobodžių veiksmų yra tyčinio psichologinio savęs žalojimo forma, savanoriška beprotybė: „Man labai patinka šie žiniaraščiai, lentelės, labai noriu pagaliau užpildyti savo metinių pajamų skaičiavimo formulę, aš labai myliu savo darbą!"

Nelaikau tyčinių hipomanijos apraiškų optimaliu žmogaus veiklos stimulu. Žmogaus smegenys nebetoleruoja prievartos iki tam tikros ribos, todėl atpildas yra neišvengiamas. Organizmas turi savo stabdžius ir apsauginius vožtuvus.

Blogiausia, kas gali nutikti, yra laikina sėkmė pasirinkus neteisingą veiksmą. Daug geresnis scenarijus yra išlaikyti realiai sveiką protą, kuris, deja, klaidingai suprantamas kaip moralinė nesėkmė: „Aš vis dar nemėgstu savo beprasmiško popierių stumdymo darbo“, „Aš vis dar mėgstu pyragus, o ne brokolius, ir negaliu numesti svorio, galbūt aš - tiesiog silpnavalis“, „Man reikia nusipirkti kitą motyvacinę knygą“. Kvailystės. Kritinė klaida tokius atvejus vertinti kaip motyvaciją arba jos stoką. Atsakymas yra disciplina, o ne motyvacija.

Yra ir kita, praktinė, motyvacijos problema. Ji turi trumpą galiojimo laiką ir turi būti nuolat atnaujinama.

Motyvacija yra tada, kai rankiniu būdu spaudžiate rankeną, kad padidintumėte slėgį. Geriausiu atveju ji sukaupia ir transformuoja energiją tam tikram tikslui. Būna situacijų, kai tai yra teisingas pasirinkimas, – į galvą ateina olimpinės varžybos ir pabėgimas iš kalėjimo. Tačiau tai yra siaubingas įprastų kasdienių veiksmų pagrindas ir vargu ar padės pasiekti ilgalaikių rezultatų.

Priešingai, disciplina yra tarsi variklis, kuris užsivedęs nuolat tiekia energiją sistemai.

Produktyvumas neturi būtinų psichinių būsenų. Norint pasiekti nuoseklių, ilgalaikių rezultatų, disciplina nusveria motyvaciją (rėžia aplink ją ratus, stuktelį ją lauk ir suvalgo jos pietus).
Galiausiai motyvacija yra bandymas pasiekti pasirengimo būseną, kad imtis kokių nors veiksmų. Disciplina - kai kažką darai net tada, kai negali.

Po to jautiesi gerai.

Trumpai tariant, disciplina yra sistema, kai, tuo metu, motyvacija yra labiau analogiška tikslui. Čia yra tam tikra simetrija. Disciplina yra daugiau ar mažiau nuolatinis dalykas, o motyvacija yra trumpalaikė.

Kaip ugdyti discipliną? Kuriant įpročius – pradedant nuo mažų, net mikroskopinių, įgaunant pagreitį procese, naudojant tuos įpročius tolimesniems pokyčiams kasdieniame gyvenime, kuriant teigiamą grįžtamąjį ryšį.

Motyvacija yra neproduktyvus požiūris į produktyvumą. Svarbiausia yra disciplina.

Iš puslapio "Psichologija, manipuliacijos, įtaka"
Vertimas: Laurynas Sadzevičius

diena po dienos

žingsnis po žingsnio