Paradoksali dichotomija

Šis įrašas - apie paradoksą, dichotomiją.

PARA kilęs iš lotyniško žodžio „atskirai nuo“, o DOX reiškia „mūsų nuomonė“. Žodis „paradoksas“ pažodžiui reiškia „atkirtas nuo mūsų nuomonės“. Taigi :) visi, kurie sako, kad nekreipk dėmesio į tai, ką kiti apie tave galvoja, tesako tau būt paradoksaliu :D Paradoksų yra įvairių ir apskritai tai - labai įdomus dalykas.

Paprasčiau tariant, jūs turite įveikti baimės ir nerimo barjerą, kurį sukuria trauma tam tikroj tavo gyvenimo srityje. Pavyzdys gali būti su lytimi susiję gyvenimiški potyriai trans-žmonėms, tu tarsi tuo beprotiškai stipriai rūpinies iki to momento, kai to nebedarai... Tik tada tau iš tiesų būna viskas lyg ir gerai... Vėliau tai aprašysiu Greezer paradokse. Tiesiog pirmiausia norėjau suteikti pakankamai dėmesio pačiam paradoksui... kaip netikėtam ir keistam reiškiniui.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų nuomonės. Gerai turėti tą nuomonę, tik... ne visada jos tiek daug reikia :) Kritika ir cenzūra iš vis ne itin veikia, tai tik trukdo gauti trokštamos laisvės saviraiškoje, nesvarbu ar kritikuoji, cenzūruoji save ar kitus... to reikalauji iš kitų ar patiri poreikį pasidalinti :D šiuo labiau kompostu gal (nei žiedais) su kitais... lyg tai nebūtų kuo geriau dalintis. Tai yra pralaimėjimo abiejuose pusėse (lose/lose) situacija, kurioje norite išlaikyti save ir kitus.. arba būti prilaikomi kitų arba išlaikyti juos joje. Ir tik ištrūkus iš šio rato, kuris tarsi turėtų atnešti tau norimą ramybę ir laimę... iš tiesų patirsi išsilaisvinimą. NE NUOMONĖS ribose..., o už jų.

Gerai, dabar... paprastas pavyzdys vadinamas Geezerio paradoksu: idėja, kad žmonės su amžiumi netampa kietesni, o tieisog mažiau rūpinasi, kad būtų tokiais. Paradoksas išreiškiamas taip: „Su amžiumi tu netampai kietesnis, bet tau vis mažiau rūpi būti šauniam, o tai yra vienintelis tikras būdas būti tokiu“.

Ar pagauni? Nereikia daugiau nuomonių, daugiau įtakos iš aplinkinių... ar suteikti daugiau nuomonių ir įtakos. Nerūpestingas, bet ne neatsargus (ang: care-less, but not careless). Galima tai aprašyti ir kaip tam tikrą dichotomiją. Tarsi laikyti, turėti savyje tam tikras priešybes ir abi jas išreikšti, kad bent šiek tiek patikėti, kad jūsų tiesa yra tiesa... Ir kad sulauktumėte pasitikėjimo tuo bent iš savęs paties, jei ne kitų. Nuolat mindamas ir išreikšdamas tik vieną pusę, esi ne itin įtikimas, netikras, gąsdinantis... kažkiek, susvetimėjęs, atitrūkęs, sunkiai suvokiamas. Jei tau rūpi, knieti kažkas, kas tau sukėlė didžiulę traumą (ir visai gerai tuo rūpintis), tu taip pat gali išgyti iki stadijos, kur tau tai arba ne tiek rūpi arba neberūpi. Tokia ta dichotomija. Ne laukti, kol viskas jau bus įgyvendinta ir tvarkoj, bet būti harmonijoje ir ties kiekvienu žingsniu link tikslo.

Žinoma, čia nepaminėjau visų kitų gijimo etapų:
- neigimas. Niekaip nesutnkama su tuo faktu, kad buvai traumuotas tam tikroje gyvenimo srityje.
- kova. Žaizdos atvėrimas ir automatinis atsišliejimas tiesiai į priešingą poziciją nuo tos, į kurią įstūmė trauminė patirtis. Daugybė aštrių emocijų ir sunkių būsenų šioje stadijoje. Žmonės pradeda projektus, keičia šalis ir vardus, palieka neveikiančius santykius šiame etape, laužo primityvius, įsisenėjusius parjerus ir dažnai patiria juoda/balta nuotaikų kaitas.
- sielvartas. Jautiesi izoliuotas, vienišas, atskirtas, pasimetęs, nesavarankiškas, išsekęs, tarsi be tvirtumo ir taip toliau. Daug laiko praleidi vienas, jauties defektuotas, pažeidžiamas. Šis etapas gali būti ilgalaikis, ypač dar ir todėl, kad šiais laikais labai priimtina būti auka. Žmonės išgyvena patirtą nuoskaudą dėl traumos šiame etape tol, kol to užtenka pereiti į lengvesnę būseną.
- derybos. Čia žmonės pradeda kalbėtis, matuoti kas ir kaip, vis tiek dar jaučia pažeidžiamumą ir grįžta į asmeninį kokoną, o tada vėl bando išeiti iš jo, jie nebėra įsitikinę laikytis tų senų nuoskaudų, bet dar ne taip saugiai jaučiasi, kad  tiesiog nusimestų savo savo įsisenėjusią naštą ir pan.
- nušvitimas. Žmonės patiria palengvėjimą ir žvalumą, ramybę ir vėl jaučiasi vientisi, nesuskilę, jaučias savimi. Jie nusimeta tai, kas nėra jų, jaučiasi normaliai ir gerai, moka užmegzti autentiškus ir patogius ryšius. Šalia jų lengva ir šilta būti.
Labai dažnai neigimą patiriantys žmonės IMITUOJA nušvitimą, tokiu būdu jie pa(si)teisina savo nenorą patirti gijimą. 

​Jei žinai, tai žinai :)
„Paprastumo paradoksas yra tas, kad visko supaprastinimas yra sunkus darbas“ – Bilas Jensenas