Savireguliacijos ABC: o jei užplūdo stipri emocija?

2. Kaip reaguoti į stiprias emocijas 

O dabar – visai kita tema. Čia jau ne apie grįžimą iš panikos ar emocinės atakos. Čia apie situacijas, kai atpažįsti stiprią emociją savyje ir turi pasirinkti, ką su ja daryti. Kol kas pasirinkau keturias: pyktį, pavydą, liūdesį ir nerimą. Ne todėl, kad kitų emocijų nebūtų – jų yra begalė. Tiesiog šios man atrodo gana gerai atpažįstamos ir gali stipriai paveikti žmogų: vienos gali išsprogdinti į išorę, kitos – įstumti į sustingimą.

😡 **Pyktis.**  
Jei jauti labai stiprų pyktį – tiesiog įsiūtį arba tylų pyktį, kurio negali ignoruoti – geriausia neskubėti veikti. Palaukti tol, kol spėsi įsitikinti, kad tavo reakcija iš tikrųjų yra ta, kurios tau reikia. Tai nereiškia, kad turi nieko nedaryti. Galbūt reikia kažką pasakyti, imtis veiksmų, nubrėžti ribą, o gal geriausia reakcija bus apskritai nereaguoti. Svarbiausia – sulaukti savo paties pritarimo tam veiksmui. Ne vien emocingos dalies („Aš pykstu, todėl darau“), bet ir tos savo dalies, kuri gali ramiai įvertinti: „Taip. Aš tikrai pritariu tam, ką ketinu padaryti.“

😒 **Pavydas.**  
Jei jauti stiprų pavydą, kuris, rodos, užtvindo visą tave, pabandyk savęs paklausti: „Ko aš iš tikrųjų noriu?“ Nes kartais konkretus dalykas, savybė ar gyvenimo situacija, kuri kitame žmoguje kelia nepasitenkinimą, yra būtent tai, ko pats jautiesi neturintis. Tada galima save nukreipti ta kryptimi. Jei tai grožis – judėk link grožio. Jei fizinė jėga – stiprėk. Jei kūno figūra – dailink savo kūną. Jei profesiniai gebėjimai – ugdyk juos savyje. Kitaip tariant, nukreipk pavydo sukeltą energiją į tai, ko pats nori turėti daugiau. Pavydas gali tapti ne priežastimi pulti kitą žmogų, o nuoroda: „Šita kryptis man svarbi.“

😔 **Liūdesys.**  
Stiprus liūdesys gali virsti apatija, o apatijoje labai lengva nustoti judėti apskritai. Todėl čia mano reakcija paprasta: padaryk kažką. Bet ne bet ką – kažką, kas tau malonu. Paklausyk muzikos, išnešk šiukšles, jei nuo to kambarys atrodys maloniau, paplaukiok, užsiimk rankdarbiais, pagrok, suvalgyk skanų torto gabalėlį, paglostyk šunį, nueik pašaudyti į šaudyklą. Kad ir kas tai būtų – padaryk kažką, kas tau pačiam yra malonu, net jei tuo metu nesinori. Veiksmas išveda iš sąstingio, malonumas kažką darant prasklaido niūrumą, o nuotaika ir noras veikti ateina vėliau.

😰 **Nerimas.**  
Jei jauti stiprų nerimą, kuris net priverčia kūną virpėti – tokį, kad galiausiai atrodo, jog gali tik gulėti embriono pozoje – neutralizuojanti reakcija dar paprastesnė: reikia veikti. Bet ką. Atsikelti, nueiti į kitą kambarį, pasigaminti sumuštinį, atrašyti draugui, sutvarkyti kažką, nusiprausti, apsirengti, išeiti į lauką. Pradėti bet kokį paprastą veiksmą. Nerimas labai mėgsta sustingimą, todėl kartais pirmas žingsnis yra tiesiog pajudėti. Sunkiausia, žinoma, pradėti tada, kai esi visiškai sustingęs, todėl pradėk nuo paties mažiausio veiksmo.

---

Kodėl visa tai surinkau?

Yra daugybė būdų išeiti iš panašių būsenų, o emocijų bei jų kombinacijų – begalė. Kol kas tiesiog norėjau vienoje vietoje sudėti bazinius įrankius, kuriuos žmogus galėtų pasirinkti bei panaudoti. Pirmoje dalyje – kai reikia greitai susigrąžinti save iš visiškos vidinės suirutės. Antroje – kai jau atpažįsti, ką jauti, ir nenori vis suktis toje emocinėje būsenoje, bet vėl tapti aktyviu ir pasitikinčiu. Tai nėra vienas ir tas pats. Kartais pirmiausia reikia grįžti į save. O kartais tu esi visiškai savyje, tiesiog jauti didžiulį pyktį, pavydą, liūdesį ar nerimą ir reikia žinoti, kur nukreipti tą emociją.

​Kol kas tiek. :)  
Galbūt vėliau pridėsiu ir kitų emocijų bei kitų reakcijų. Bet šitam kartui norėjau turėti paprastą pradžią – ne tam, kad žmogus pasiduotų pagundai bandyti - niekada nejausti stiprių emocijų -  tai neįmanoma, o tam, kad stipri emocija nebūtinai turėtų tapti jo vairuotoju.