Visuotinai priimtinas elgesys 1: SAPNAI

(Įspėjimas: šiame tekste minima seksualinė ir fizinė smurto patirtis.)
Šįsyk dedu nebe verstą, bet tik ir tik savo paties rašytą, na, ir, aišku, per ChatGPT perleistą tekstą. Nes Grokas vėl mala nesąmones, tad teks remtis vien Džipitu.

Sąžinės kompasai: apie moralę, sapnus ir Super-Ego gijimą
Man nėra svetima ši tema: kaip susidėlioja mūsų vidinis kompasas — tam, ką visuomenė vadina morale, ir tam, ką asmeniškai vadinu sąžine. Aš labai ilgai kontempliavau šias temas: kas yra visuomenė ir kas esu aš, kodėl buvimas outsider'iu yra man būtinas. Tiek pat slėptis atsiskyrus, tiek pat slėptis minioje, kuri niekaip negali sietis su tavimi... Jau vien dėl kiekio. Tai labai svarbu mano gyvenime: rasti tą pusiausvyrą tarp buvimo ištikimu sau ir ištikimu savo pašaukimui, kuris atrodo lyg susijęs su darbu su žmonėmis.
Vienas iš senųjų bandymų apibrėžti universalią elgesio ribą yra neagresijos principas (NAP): neinicijuoti ir negrasinti smurtu prieš kito gyvybę, autonomiją, turtą ar laisvę. Yra autorių, kurie šį principą išdėstė labai sistematiškai — jų idėjas lydi ir pagyrimai, ir kontroversijos. Ne žmonių pavardės čia svarbiausia — bet idėjos: be tam tikrų rėmų moralė virsta tik žodžiais. Be to, kai kurie autoriai yra paveikti Atšaukimo kultūros iki tokio lygio, kur ne tik jų kanalai, reputacija, bet net ir Vikipedijos straipsniai apie juos atrodo lyg paklydusių protų kelionės kreivų veidrodžių šalyje. Neįsivaizduojama, kokius kiekius širdžių užvaldęs "me too" gentinis mąstymas, atsisakant sekti paprastąsias amžinas žmonijai vertybes tokias kaip "tiesa", "sąžinė" ir pan. Yra tokia mintis, kurią kadaise girdėjau iš vieno filosofo - kad net Kristus ant kryžiaus mirė ne tam, kad išlaikytume susiskaldymus, ne, jo auka buvo už VISUS. Visus mus, ne vienus labiau, kitus mažiau. Tarsi absoliučia jėga ir atsidavimu pulsuojantis žestas ištrinti gentinį mąstymą. O ką mes?? O mes ir toliau skirstome... nes tokia tebėra šiuolaikinė moralė: mes vs jie. Kalbu ne tam, kad teisčiau, bet kad priminčiau – net tiesa praranda jėgą, kai ją pradeda matuoti gentimis.

Man svarbu pažymėti vieną dalyką: kai fiziniai nusikaltimai — žudymas, prievartavimas, vagystė, vergovė — suvokiami kaip akivaizdžiai amorali veikla, tai daug aiškiau nei jų „protiniai“ atitikmenys. O štai šie vidiniai atitikmenys — švelniau ar klastingiau daromas psichologinis smurtas prieš save — dažnai lieka neįvardinti, bet jie gali naikinti taip pat giliai, iš esmės, o kas svarbiausia - tavo paties rankomis prieš tave patį...

Ir čia įsiterpia mano sapnai. Jie tapo vedliais — malda, vaizdai, eilė įvykių, kuriuose persikartoja tie keturi motyvai. Žemiau — tie sapniniai vedliai. Rašau juos taip, kaip jie atėjo: vizijos, kartais netgi maldos forma.

Sapnai — kaip vedliai

1. Rugpjūtis. Pirmoji vizija Buvo keli žmonės, ir aš buvau moteris, stovinti viena prieš agresiją. Prievarta čia nebuvo tik pavojingas momentas — ji jautėsi kaip tamsi jėga, bandanti atimti mano kūną ir mano valią. Gyniausi. Aplink atsirado tie, kurie gynė prievartautoją, o ne mane. Mano gynyba atrodė labai vieniša ir bejėgiška. Sapnas pasibaigė skausmu ir pažeminimu, ir aš pabudau su bejėgystės patirtimi. Net jei sapno motyvai nebuvo nepažįstami, jie vis tiek stipriai paveikė.
2. Rugsėjis. Mažesnė vizija Po kelių savaičių sapne tapau vaiku. Prievartos epizodai kartojosi: artumas tapo pavojumi. Atsirado pagyvenęs žmogus, kuris bandė ginti, bet jo gynimas buvo kaip vėliava, vėluojanti prieš audrą. Jaučiau, kad ta agresija beveik peržengė ribą — ji artėjo prie to, kas būtų sunaikinę. Sapne buvo baimė, o pabudus liko suvokimas, kad apsauga gali ateiti per vėlai. Laikiau tą pagalbą dar vienu prievartos momentu, kuomet tai nenaudinga, bet tarsi turi pripažinti, jog kažkas gynė.

Spalio pradžioje atlikau asmeninį persikrikštijimo ritualą. Tai buvo ne religija, o vidinis apsivalymo aktas — tarsi sugrįžimas prie Šaltinio. Tilto pojūtis tarp bejėgystės ir jėgos. Tarp aukos būsenos ir gebėjimo ginti save. Netikiu atsitiktinumais. (Plačiau apie šį ritualą – epiloge.)

1. Spalis. Vagystės vizija Vėliau — scena, kurios išraiška buvo paprasta ir žiauri: iš automobilio kažkas traukė, norėjo atimti gyvybę, kad pasiimtų turtą. Tai buvo didelis, augalotas vyras. Sapne reagavau staigiai ir mirtinai — lygi kova, rankose atsiranda nedidelis patogus peilis, kurį smeigiu jam į kaklą. Tai nebuvo herojinis veiksmas; tai buvo siaubinga, būtinybės veikiama apsauga. Pabudau su žinojimu, kad ribos kartais brėžiamos PER SMARKIAI.
2. Išsilaisvinimo scena su drauge Kitas sapnas — tarsi tęsinys: buvau gan jaunu vyru, 20+. Patale gulėjo garsesnė, viliojanti figūra (muzikinio pasaulio atvaizdas iš anksčiau), kuri kažkaip bandė suvilioti, kad pajungti savo valiai, savo norams, savam gyvenimui, ne manam. Aš ėmiausi trauktis. Ir tada — be perspėjimo — atsirado ji, Natalija. Ji stojo prieš tą vilionę ir su ja susidorojo, aš realiai nė nemačiau, kas kaip, ji buvo tiek pat staigi kaip ir aš su tuo žaliūku. Po to sapno ilgai nebegalėjau užmigti giliai. Buvo kažkas neskanaus... norėjosi sumažinti tas gynybas, bet taip, pagalba buvo ir ji atėjo ne kaip racionalus planas, o kaip feniksas iš kažkur ir tiesiai į taikinį.
   
   

Sapnų prasmė ir UPB keturi poliai – sutapimai
Sapnai parodė man tą pačią schemą iš keturių moralinių polių — prievarta, žmogžudystė, vagystė, vergovė, — bet dažnai nukreiptų ne tik į kitą, bet ir į vidų: prievartos šmėkla, kuri verčia perspausti, prievartauti save, nusialinti, parsiduoti, nevertinti savęs, ar esi jutęs botagą už nugaros, vos pradedi ilsėtis?; žudymo potraukis, kuris kartais iškyla kaip noras nutraukti savo gyvenimą arba leisti jį ištuštėti, kol jis tampa nebepakeliamai beprasmis, vagystė, kuri atima galimybę apsispręsti, prarandi moralinį stuburą, pradedi skrosti dangų lyg atsitiktinių vėjų blaškomas aitvaras, be vidinio variklio; vergovė protui, kuri mumyse trina ir blukina aiškumą, įstumia į miglas, ten, kur nerasi arba nieko arba nieko gero; Sapnai veikė kaip meditacija: jie parodė, kur mano viduje yra pažeidžiamiausios vietos.
Man svarbu ir kita: šie sapnai buvo ir išorinės patirties, ir kažkokio atsako junginys. Pradžioje aš buvau bejėgis, paskui atsirado silpnas gynėjas, vėliau — susikūriau gynybą, o dar vėliau — atsirado Natalija, kuri suformavo tikrą atramą. Tai — keli žingsniai nuo traumos į apsaugą, nuo chaoso į centrą.
Bejėgystė → silpna apsauga → apsigynimas → bendras gynybos laukas su kitu (susijungimas).

šiek tiek natų ​♫⋆｡♪ ₊˚♬ ﾟ.

Visiems angeločikams :)
Ir kitiem besiblaškantiems
ar tai aukštai ar tai giliai
​ir per vidurį.

Epilogas:
Noriu dar šiek tiek pakalbėt apie grįžimą prie Šaltinio.
Ar tai vadinsi Absoliutu, Dievu, gamta, ar tiesiog tiesa — nesvarbu. Nesvarbu ir tai, ar esi religingas, ar remiesi morale be dievybės — man tai buvo svarbu.
Grįžti prie tų absoliučių dalykų po to, kai ilgai buvai atitrūkęs nuo tau primestų rolių, yra tikras atsikūrimas.
Esam kadaise su kolega kalbėję apie sūnaus paklydėlio istoriją. Man atrodo, pasiklysti yra prasminga, jei tikrai nori išeiti iš ten, kur tau ne vieta.
Grįžti prie Jo — ar prie Jos — su švelnia pagalba, perjungiant kanalus taip, kad vėl prisijungtum prie visa apimančios energijos, kuri maitina šį mūsų tuščiavidurį graikinį riešutą, vadinamą Visata. 🌰😄
Pabandykime jungtis.
Jei ne prie Absoliuto, tai bent vienas prie kito.
Nes visiškai atsijungę dariniai — tiek žmonės, tiek sistemos — anksčiau ar vėliau demonėja.
Žmonės, kurie ilgai negauna meilės, artumo, pagarbos, priėmimo, rūpesčio, apsaugos, paramos, įgalinimo... jie tiesiog nužmogėja.
O jungdamiesi mes vėl išmokstame jungtis ir su savimi.
Ir jei pamatai atsijungusį — primink. Parodyk. O jei reikia, prispausk prie tinklo — išvadink grybu. 🍄‍🟫😄
Nes, kaip pasakė viena mokytojų, kuri save vadina dvasiniu katalizatoriumi - tie grybai, per savo grybieną susijungę kur kas stipriau nei mes, žmonės. 
Svarbiausia — kad nereikėtų patirti tragedijų vien dėl atsijungimo ar nežinojimo (neišmokimo), kaip prisijungti.
Tiek. 🌿

---

Disclaimeris:
👉 NAP (Non-Aggression Principle) — neagresijos principas, išplėtotas libertarinėje filosofijoje, labiausiai siejamas su Murray Rothbard (XX a. vidurys).
👉 UPB (Universally Preferable Behaviour) — moralės principas, suformuluotas Stefano Molyneux (2007 m.), siekiantis pagrįsti moralės universalumą logikos dėsniais.
👉 Natalija — galimai reali, o gal archetipinė figūra: gynėja, mylimoji, veidrodinė dalis, „artimas žmogus“ ar „dvasinė bendrakeleivė“, įkūnijusi gynybos archetipą.
👉 Absoliutas (Dievas) ir Visata (gamta) — mano asmeninio tikėjimo ašis: Dievas kaip absoliučios energijos ir doros šaltinis, Visata — kaip viską apimantis vakumas, paskirstantis energijos tėkmę. Tokiu būdu priimu įvairias religijas ir tikėjimus kaip dalis vieno visumos paveikslo — tarsi vaisių salotos, kaip kad apibūdino Mo Gawdat. Panašų požiūrį taiko ir Teal Swan, jungdama skirtingas dvasines tradicijas į vieną visumos suvokimą.