Visuotinai priimtinas elgesys 5: PRIERAIŠUMAS

Vakar mano kūnas patyrė mažytį išlikimo režimo pragarėlį — dėka darbo programėlės, kurios algoritmai kartais nusprendžia, kad vairuotojo ribos ir saugumas yra antraeiliai dalykai.
Prieš pat vakaro bonusą buvau nusiųstas į tamsią, be žibintų loftų gyvenvietę, kur poilsiautojai slankioja kaip NPC su alkoholio buffu. Rasti adresatą tokiomis sąlygomis dažnai yra kaip pereiti vieną iš „Squid Game“ etapų.
Ir, aišku, kūnas po tokios patirties perėjo į „krizės režimą“: vakare pradėjau ryti viską, kas buvo po ranka. Jokių stabdžių, jokio gėdos jausmo — tik primityvus išlikimas.
Nors paprastai griežtai riboju kalorijas ir badauju, nes mano kūnas — gal dėl hormonų terapijos, genetikos ar amžiaus — kitaip iškart įjungia „kaupti, kaupti, kaupti“.
Tą vakarą visas režimas buvo tiesiog išjungtas.
Trumpai tariant — paršelio akimirkos.
Bet būtent šioje mini agonijoje įvyko vienas labai aiškus suvokimas — apie prieraišumo tipus ir „Squid Game“ logiką. Iškilo ir dar viena įžvalga, bet apie ją — sekančiame įraše.

Saugiųjų nuobodybė
Nesvarbu, ar domiesi prieraišumo stiliais, ar ne — vienintelis sveikai funkcionuojantis iš jų yra saugusis.
Visi likusieji, kiek besistengtų kurti įspūdžius, horizontus, ateities vizijas… vis tiek galiausiai atsiremia į realybę.
Vieniems atrodo, kad jie yra pagrindinis „Squid Game“ prizas — o visi kiti tik vikšrai, pasmerkti ropoti.
Kiti demonstruoja gebėjimą kurti ryšį su visais įmanomais žmonėmis… tik ne su savimi.
Treti griauna sistemą, bet kai sistema nereaguoja — pradeda griauti save.
Žmonės išsenka, griūna santykiai, įvyksta katastrofos arba „wow efektai“, bet be vidinės atramos.
O saugieji… jie nuobodūs. Taikūs. Paprasti. Taip, tie, kurie susituokė apie 27-35 savo metus ir niekada neišsiskyrė. Ne, ne iš pareigos, o dėl to, kad juos tenkina ryšys. 
Ne kosminiai grybai, ne tundros dievai, ne auksiniai standartai.
Tiesiog normalūs žmonės — kaip visi, ir visiškai unikalūs kaip kiekvienas, kas vaikšto šita Žeme.
Tokia nuobodaus stabilumo prabanga. Ir todėl jie laimi.

Gera žinia: prieraišumo galima išmokti
​Kaip galima išmokti keisti elgesį, atsisakant pvz: valgyti vištieną arba vartoti alkoholį, net jei tai buvo vaikystės komfortas.
Biologija niekur nedingsta, bet elgesį rinktis galima.
Lygiai taip ir prieraišumo tipas, tai nėra likimas, tai — įgūdis.

„Squid Game“ metafora prieraišumui
⏺️ Vengiantys (avoidant) — žaidimo organizatoriai, prižiūrėtojai, tie, kurie sėdi ant auksinių unitazų.
Visi kiti jiems atrodo žemesni, nes kitaip tektų susidurti su savo pačių vidumi.
Jie niekam neleis laimėti žaidimo. Įskaitant save.
🔼 Nerimastingi (anxious) — didžioji žaidėjų dalis.
Tylūs, nuolankūs, kovojantys iki paskutinio kraujo lašo.
Jie mano, kad nėra verti laimėti — ir to visiškai pakanka, kad niekada nelaimėtų.
⏹️ Dezorganizuoti / chaotiški (disorganized) — grynas chaosas.
Nuo išsišokėlių iki nematomųjų.
Kartais su auksiniais unitazais, kartais — su kruvinais kelėnais.
Jie nei griauna žaidimo, nei jį tęsia; NEsaugumas niekada nepriartėja prie nulio.
Čia gali rasti ir žaidimo kūrėją (taip, dar rašysiu ir apie jį), ir pirmą iškritusį žaidėją.

Išėjimas vis tiek egzistuoja
​Kiekvienas iš tų ženkliukų — ⏺️🔼⏹️ — gali tapti paprastu, žemišku, normaliu žmogumi, sutariančiu su savimi ir kitais.
Pradžia visada ta pati:

• Pastebėti, kokiame žaidime dalyvauji.
• Ar verti kitą jame dalyvauti.
• Ar tiesiog plauki pagal vidinį ritmą, kuris kartojasi, nes taip įpratai: nei tai žaidi, nei tai verti kitus žaisti, bet tiesiog trankai sistemą ir save.
  

Pastebėjimas — pirmas gijimo ženklas.
O kai pamatai, atsiranda pasirinkimas:

• nelikti žaidime,
• nebevesti žaidimo kitiems,
• nebegarbinti žaidimo kaip prieštaros realybei.

Tada imi suprasti, kad ryšys — tiek su kitu, tiek su savimi — nėra pavojus.
Tai -- tik ryšys.
Tik intymumas.
Tik buvimas.

Galiausiai: supranti, kad visi pasako tik apie save
​Žmogus, kuris tave atstumia — kalba apie save.
Žmogus, kuris negali būti vienumoje — kalba apie save.
Žmogus, kuris ir atstumia, ir bijo vienumos — kalba apie savo vidaus chaosą.
Tada ir imi matyti, kaip pats sau griauni gyvenimą iš įpročio — ir tai tampa lūžio tašku.

Išėjimas iš „Squid Game“ yra vienas: Savityra. Pradėk nuo savęs.

Žaidimo metafora imta iš Chris Seiter, jis turi tikrai meniškų idėjų:

Tu 🫵 esi saugus tiek būdamas ryšyje su kitu, tiek su savimi.

Daugiau apie prieraišumo stilius/tipus gali pasiskaityti mano blogo įrašuose:
Stebuklinga Ozo šalis ir 4 pagrindiniai prieraišumo tipai
Dorotė arba saugaus prieraišumo stilius
Geležinis medkirtys arba vengiančio prieraišumo tipas
Kaliausė arba ambivalentiško (neramaus) prieraišumo tipas
Liūtas arba dezorganizuoto prieraišumo tipas
Nerimo/vengimo spąstai palyginimui su kooperavimusi