Trumpa apybraiža apie dabartinę darbovietę.

Pabandysiu paimti savo darbovietės pavyzdį ir aprašyti bendras pastabas, kas maždaug vyksta tose darbovietėse, kur darbuotojų rotacija (pasikeitimas) yra labai ženkli:

Kokie žmonės dominuoja. Kadangi mano darbovietė yra greito maisto restoranas, jame pilna streso ir įtempto darbo, kur labiausiai vertinamas tobulas klaidų nedarymas ir visiškai nesąmoningų instrukcijų laikymasis. Kaip gi sudarytos tokios darbovietės ir kokie žmonės gali tikėtis karjeros juose?
Darbovietė yra valdoma gan sociopatiškos asmenybės, kuri gali užrikti ant tavęs, jeigu yra ne labai geroje nuotaikoje ir tu ar net ne tu, o kažkas kitas padarė klaidą, bet staigumo dėlei tu tiesiog papuolei kaip labiausiai atitinkantis asmuo. Ir tai atsitinka ganėtinai dažnai. Galima sakyti, jog ši direktorė turi gan pragmatišką protą kompanijos efektyvumo atžvilgiu ir gali paminėti, kad sergi per dažnai ir kad kompanija negali laikyti tokių darbuotojų. Vienok, tai tėra eilinis gąsdinimas, kaip kad ir aprėkimas dėl neva labai reikšmingos klaidos procedūrose. Kaip to įrodymas gali tarnauti kai kurie darbuotojai, kurie serga ir vėluoja ir nėra labai aktyvūs parduotuvės veikloje ir vis dar tebedirbantys bei spėję užkopti karjeros laipteliu aukščiau, taigi… Kodėl tokias struktūra vis dar „važiuoja“? Manau, tai pakankamai paprastai paaiškinama: šioje visuomenėje sociopatai ir psichopatai vis dar gali užimti aukštas pareigas. Tai rodo, kad sistema yra toli nuo tobulumo.
Kitas klausimas, kodėl tokiose prapuvusioje sistemoje, kuriai vadovauja psichologiškai nesveikas asmuo, turi būti laikomasi perfekcionistinių taisyklių bei procedūrų? Manau, tai taip pat nurodo į bendrą sistematiką visuomenėje: jei nesi tobulas visur ir visame, kažkas su tavimi negerai, jau pradedant mokykla. Tai labiau kreipia į tai, jog žmonės bijo, bijo būti nepriimtais ir bijo iškristi iš „rėmų“, tad užuot pasakę, jog tai - nesąmonė ir nebandę to laikytis bei tai remti, patys stengiasi tai įgyvendinti tuo, kad implikuoja tai ant kitų, nes akivaizdu, jog tobulų nėra… Kai negali pasiekti tobulumo, tuomet tuo apkaltini kitus.
Ką aš norėjau panagrinėti šiuo tekstu? Tiesiog man buvo įdomu, kokie žmonės gali jaustis laimingi tokiame darbe ir turėti gan platų sociumą. Asmeniškai neturiu ten jo jokio. Kaip bebūtų keista, tie, kas tikrai dirba labai efektyviai, nelabai turi gerus atsiliepimus. Kas tikrai gerai dirba su tokiais prišokimais ir bando dirbti visuose sektoriuose, gerai moka ščionykštę kalbą, kas reiškia, kad jie arba gimę angliškoje aplinkoje arba joje augę, nors nebūtinai. Taigi. Be to, kad sugeba dirbti įvairiuose sektoriuose. Kas dar jungia šiuos žmones? Kaip teko patirti, bendrumas jų yra dar tame, kad jie efektyviai moka išreikšti vadinamą „small talk“, stengiasi padėti visiems aplinkui, jei tam yra tikrai stipri reikmė. Kas dar pastebėtina, kartais, kai to nė nereikia, jie linkę „padėti“, kas labiau yra kaip savo dominavimo parodymas. Kaip reikmė būti reikalingu, net jei dėl to jie išstumia tave, kai tu turi tokią pat reikmę. Tai – tarsi negalia užsiimti „savo reikalais“.. Ar kitaip tariant universalus žmonių nenoras prisiimti atsakomybę už savo paties veiksmus ir veiklą. Tiesiog noras padėti žūtbūtinai, net jei nereikalinga, kad būti pripažintam kaip efektyvus. Dar bendrai paėmus šie žmonės mėgsta niekinti socialiai mažiau efektyvius darbuotojus arba visaip kitaip siekti būti įvertintais efektyviais. Kito darbo atėmimas alia „pagalba“, kito žeminimas ir menkinimas. Kai kas bando įrodyti, jog nėra neteisus kitų darbuotojų sąskaita ir priminimu savo efektyvumo, yra ir tokio parsidavėliškumo, kai kažkoks elgesys, kuris nėra norimas, bet žmogui reikalingas yra nutylimas pagal susitarimą, taigi kai kurie to nori ir tai gauna, bet su kitais taip nesielgia, t. y. paprašytas neparodyti firmai neefektyvaus elgesio vadovams, jis susitars dėl to su tavimi, bet reikalui esant, susitarimą sulaužys nemirktelėjęs. Kitas variantas – narciziškumas, jei neparodai pakankamai paramos ir pagarbumo ir pagyrimo asmeniui, jis paskleis patyčias ir nepritarimą tavo elgesiui, nes manys, matomai, kad neteisingai elgies su juo dėl jo nuolat dedamų pastangų būti nepakartojamu. Taigi narciziškumas, išdavikiškumas ir kitų žeminimas vardan savęs iššaukštinimo yra sakykim tarsi efektyvūs raktai šalia, sakykim, visai neblogo darbo stresingoje ir perfekcionistinėje aplinkoje. Primena mokyklą, tikrai negaliu nesutikti su savo terapeutu.
Kodėl taip sunku išeiti iš tokios darbovietės? Nes esi pervargęs ir atsigavimui nėra pakankamai laiko, tai darbo paieškos ir rimtesnė „užklasinė“ veikla gaunasi prišokimais ir ne visai nuosekliai.

Na be to, kad man moka pinigus ten ir turiu fizinio aktyvumo per akis, nelabai turiu ką pridurti... Tampu priklausomas nuo pepsi...

---