Tranlyčio žmogaus padėtis, gyvenant Lietuvoje 1

1) Neseniai priėmusio save translyčio žmogaus kasdiena ir susiję problemos
Mano esybė viešumoje, aš viešumoje (ang.: my appearance). Taip, prieš pradedant reikalingą translyčiui gydymą, tu esi priimamas dažniausiai kaip priešingos lyties atstovas nei esi. Tai žeidžia ir socialinis gyvenimas bei visi reikalingi dalykai, susiję su begale institucijų kelia labai didelį nepatogumą. Nesinori eiti ne tik į darbo biržą, įsivaizduoju ir į darbovietę, bet ir į parduotuvę ar netgi pas gydytojus. Sistema yra tokia. Aš gyvenu transfobiškoje šalyje, tiek transfobiškoje, kad gydymo sistema nepripažįsta translyčių žmonių egzistavimo. Akivaizdžiai tą galėsiu parodyti praktiniais pavyzdžiais. Sistema Lietuvoje nežino translyčių. Ne tik nežino, bet ir bijo. Tai vyksta ir kasdieninėj socialinėje aplinkoje: jei kaimynui pasakai, jog esi ne tos lyties, kuria jis į tave kreipiasi, jis arba juoksis, arba nebesikalbės ir galbūt laikys tai pamišimu arba laikinu susipainiojimu dėl streso, „kam nepasitaiko“. Na, galima gal paminėti dar nespėjusius ar jau nespėjusius subręsti žmones, kurie apskirtai gali būti pavojingi bet kurio „kitokio“ sveikatai ar net gyvybei. Taigi, kas norėtų/galėtų sau leisti būti laikomu „ne pilno proto“, „kitokiu“, kai neturi į ką kreiptis, o jei ir kreiptųsi, nelabai sulauktų efektyvios pagalbos ir palaikymo, bei padarytos žalos atlyginimo. O gi turbūt niekas arba nutrūktgalviai, negalintys įvertinti, pažinti realios aplinkos, na galbūt translyčiam žmogui būtų paprasčiau, jei jo pragyvenimo šaltinis būtų darbas LGBT organizacijoje ir jo didelė laiko dalis būtų susieta su LGBT ar LGBT draugiška aplinka. To yra Lietuvoje, vienok itin nedaug ir ne visoms profesijoms. Na va.... Kas belieka? Nekalbėti viešumoje, nerodyti savo tapatybės, ją nuslėpti. Eiti iš namų vien būtiniausiais reikalais ir padaryti juos greitai bei efektyviai. Tai sukelia aibę susijusių reiškinių: įtampa, kurios metu pamiršti reikalingus dalykus: kažką nusipirkti, išsiųsti, paminėti ar paklausti. Taip pat tui socialinį uždarumą, nes gali atsiverti tik translyčiams palankiems žmonėms, kurių nėr daug, tad atskirtis tikrai yra didelė. Socialinis izoliuotumas yra emocinė kasdieninė trauma, kuomet tavo namai tampa „pilimi“, į kurią vėl gi reikia įleisti buto šeimininką ar dar kažką, ką tikrai būtina, nebeatsakinėjant įkyriems skambinantiems su „ar reikia bulvių?“, „gal gali paskolint cigaretę?“ ir pan. Dargi nuolat jauti, jog šita našta net nėra tavo, o neišprususios aplinkos, kad šios priverstinės saugumo priemonės yra priverstinės ir taip tikrai neturėtų būti. Manau, jog genderinė lietuvių kalba šiuo atveju irgi kiša koją, nes kalbėdamas natūraliai, aš jau būčiau keistuolis. Šiaip tai yra nepatogu dėl apskritai transfobinės aplinkos, o ne dėl kalbos struktūros, tad keičiantis pirmam dėmeniui, antrasis nebebūtų tiek svarbus. Šiuo metu matomai, mažiausiai problemų kyla naudojant neutralų kalbos variantą, nors jis ir nėra patogus lietuviškai kalbančiam.
Galiausiai - „natūralus“ flirto įvedimas, kai kam reikalingas net elementariame pasisveikinime. Šitai, manau, turėtų apnykti. Šieji dalykai žeidžia ne tik translyčius, bet ir vyrus, moteris, bei kitus LGBT bendruomenės narius. Visas šis visuomenės seksualizavimas ir suskirstymas į TIK dvi grupes ir būtiną seksualinio ryšio galimybę šių grupių bendravime. Tai gal buvo reikalinga kažkada gentyse, bet dabar tai tikrai erzina daugelį.

---