|
Na ką, šįsyk apie ekologiją mūsų gyvenime. Ką jūs darote dėl to? Ar rūšiuojate savo namų atliekas? Arba stengiatės nenaudoti daug daiktų, pakartotinai naudoti viską, ką tik galite? Kokie yra jūsų pasirinkimai, kad neįtrauktumėte savęs į jūrą įvairiausių daiktų: baldų, drabužių, batų, rankinių, augalų, indų, maisto ir bet ko kito? Ar jums patinka, kai jūsų erdvė yra tokia švari ir tuščia kaip kad reikalauja minimalizmo stilius ar gal net east panašus į asketus: tik jūs, kuprinė, dantų šepetėlis ir vandens butelis? Ar esate labiau kūrybingas, chaotiškas žmogus, kuriam reikia turėti krūvą atrodytų isiškai nenaudingų daiktų aplink, atsibusti ir miegoti ne pagal įprastą režimą ar discipliną, o pagal impulsą ar nuotaiką - bangomis ir vis tiek visa tai būtų idealiai gerai kažkaip. Kokios jūsų prerogatyvos: chaotiškas kūrybinis stilius ar švarus tvarkingas stilius. Abu turi savo žavesio ir ribotumo... O gal esi kažkas tarpe ir dėl to gauni eklektiško ar lėkšto žmogaus etiketes? Okey... O po šios lavinos įdomių klausimų kiekvienam sau, dabar - šiek tiek apie p. Mane :D dar kartą.. Man patinka XIXa. pabaiga - XXa. pradžia, kodėl? Nes tai buvo tarsi kryžkelė nuo kažko, seno, lėto ir pastovaus į kažką, kas staiga sužydėjo ir augo iki tol dar neregėtu greičiu... viskas tiesiog sprogo: pramonė, medicina, populiacija, menas, viskas. Taigi, manau, tai apibrėžia mane kaip žmogų, kuris mėgsta laikytis to, kas yra sena ir imtis kažko, kas nauja. Tas mano minėtas laikas pereinant į XX-ą amžių turi tokius rašytojus kaip J.Vernas, negaliu net įvardinti, kaip aš mėgau jį skaityti vidurinėje mokykloje, taip pat tada buvo išrasti telefonai, įvarios kitos mašinos. Tas laikas taip pat žymi perėjimą nuo prabangaus ir turtingo ornamentinio dizaino į aiškumą, švarumą, tam tikro geometrijos, formų kuklumą, griežtumą. Man tai patinka. Gal buvimas vadinamąja X karta verčia rinktis kažką tarpinio, tarp senosios mokyklos ir skaitmeninio pasaulio.. Nežinau, tiesiog tai kažkaip man tinka. Patinka tuštuma ir daugkartinis tų pačių daiktų naudojimas lygiai taip pat, kaip kad mėgstu parsinešti į namus gamtą: lapus, augalus, medžių šakas, kriaukles – daiktus, kurių „man gali prireikti“ šen bei ten ir dar ten įvairiai :D ir tai labai vertinu ir laikau naudingu. Bet taip, nereikia pamiršti, kad langai turi būti labai dideli ir turi vyrauti šviesa ir lengvumas.  Higiena ir kosmetika – panaši į ką tik išgvildentą temą, žiūrėjimas, uostymas, lytėjimas, klausa – kūno pojūčiai, informatoriai, kūno protas, jei taip galima pavadinti. Kodėl tai taip svarbu, negaliu pasakyti, bet net juokinga, kaip švari ir maloni aplinka bei ne mažiau prižiūrėtas kūnas staiga viską nušviečia ir viskas atrodo geriau, lengviau, paprasčiau, gražiau... kaip pasėdėjęs kokiame rūsyje ar mažoje, tamsioje vietoje, staiga patenki į tuščią, atvirą erdvę, kurioje egzistuoja tik gaivus vėjas ir atviri plotai.. Nekalbant jau apie tai, jei visa tai gali stebėti iš kokios nors aukštesnės vietos: kalvos, apžvalgos aikštelės. Tai išvalo tavo sielą, tu pagaliau gali kvėpuoti ir jaustis gyvas, gali pasakyti, kas esi, ir ne vien sėdėdi vienoj vietoje ir analizuoti savo praeitį. Tai - erdvės ir gaivos poreikis, tuščia galva, atvira širdis... tik kūnas: kaulai, raumenys ir kraujas, tik tai yra tavo gyvenimas, Tu, viskas, kiekviena mažiausia ląstelė dirbanti tobuloje harmonijoje. Jazau, kaip man tai patinka :D taigi taip, higiena ir kūno kosmetika yra svarbu... o taip, ir šiek tiek purvo ir nebuvimas NUOLATOS itin atsargiu taip pat padeda... žinom juk, bulvėms reikia trąšų :D mūsų organizmui reikia turėti su kuo pakovoti, kad neužmigti ir būti pasiruošusiu, taip pat mūsų kūno dalelės, ląstelės miršta kas sekundę, kas sekundę apskritai miršta tiek daug žmonių, o paskui... tiek daug gimsta, tikrai, įdomu, jei bonobo beždžionės būtų išsiugdę tas smegenis, kurias mes turime dabar, ar jos irgi apgyvendintų visa planeta, kaip mes? Ir vėl, jei jau skrendame į atvirą kosmosą, kiek laiko liko iki patentuoto nemirtingumo? O kur mes visi tilpsime... ? Bet vėlgi, taikus ir sąmoningas vaiko auginimas gali tiesiog pakeisti viską į ok pusę, ir ne todėl, kad „visi taip daro“, visi vykdo tą patį nesąmoningumą, kurį jiems "įprogramavo" gamta: išpildyti instinktus ir tada mirti, juk mes galime daugiau, aš tikiu, kad jei jau esame gamta, o ji visada laimi, tai ir mes einame teisingu, gamtos keliu. 
0 Comments
Na ką, tai kita tema, kurią kaip ir kitas atrodo, lyg traukčiau iš niekur :D, yra apieeee... bendravimą-socialinimąsi ir augintinius, na va, tai pradedam? Kalbėjau apie buvimą vienumoje ir savarankiško gyvenimo susikūrimą ir vedimą, nes tai įdomi tema bei labai reikalingi įgūdžiai, norint pagaliau tapti suaugusiu (nesvarbu, įei tampi savarankišku būdamas 18 ar 56 metų, niekada nevėlu, ir mes visi liekame iš dalies vaikais, kad ir kas nutiktų, nebent išgytume ir nušvistume 100% kaip koks Buda ar ką), taigi... Taip, savarankiškumas yra svarbus dalykas (bent jau man), bet mes turime ir kitą dalį mumyse, kuriai reikia bendravimo ir jo reikia labai stipriai, maža to, bet kurioj skelbiamoje poreikių hierarchijoje yra ši - socialinių poreikių dalis. Mes visi esame gyvūnai, niekada nenutolę nuo savo primityvios prigimties, pagrindinis smegenų pajėgumas vis tik yra pajungtas prie išgyvenimo ir motorikos, tikrai ne priekinės, kaktos dalies, atsakingos už mūsų sąmoningas mintis ir būtį... Pagrindinė smegenų dalis rūpinasi kūnu, pasąmone, o kaip gyvūnai mes esame labai socialūs, jau nekalbant apie tai, kad šis poreikis laiduoja geresnį išgyvenimą: grupė yra efektyvesnė medžioklėje ir kitoje veikloje nei vienas individas. Dažnai sakoma, kad intravertai yra gan nauja charakterio savybė, kaip kad mėsos valgymas ar maisto ruošimas ugnies-šilumos pagalba yra gana nauja žmonijos gyvenimo dalis, aš pats nesu tuo tikras (dėl intravertiškumo), bet esu tikras tuo, kad mes atradome ne tik maisto virimą, kepimą, bet ir moralę, kad galėtume efektyviau susireguliuoti savo gyvenimą, kartu geriau pratęsti savo rūšį. Moralė taip pat nėra kažkas, kas ištraukta iš niekur, iš kažkokių niekam neįdomių knygelių ir papostringavimų, pirmaeilė jos paskirtis buvo padėti kontroliuoti ir ugdyti labiausiai pageidaujamą elgesį grupėje, efektyviausią elgesį. Ar kitaip pailiustruojant: žmogaus, kuris žudo, prievartauja, luošina ir vagia elgesys tarsi turėtų būti efektyvus ir pasiteisinti tam, kad išgyventų ir susilauktų daugiau palikuonių, bet taip jau nutinka, kad su tokiu elgesiu jis (ji?) finale atsiduria vienas. Arba, tarkim, grupė, kurioje toks žmogus taptų lyderiu (nes kiti jo labai vengtų ir bijotų), būtų išpažįstanti ir skatinanti žiaurumą ir nesiskaitymą, tokioje grupėje kūryba, taika, susibūrimai ir mokymasis būtų apskritai nelabai įmanomi ar net nepageidaujami... turiu galvoje, niekas niekam nesudarytų didelio įspūdžio ir nebūtų ypatinga naujiena, jei tokioje grupėje imtų plėšti, žudyti, užpuldinėti kitus ir pan., nebent tai darytų dar įspūdingiau nei bet kas kitas ir!, net ir šioje situacijoje toks elgesys būtų efektyvesnis vykdomas keliese nei vienumoj. O kokiu būdu tu gali sukurti grupę, kur pagrindinis tiklsas yra arba paskersti arba pavergti, tokios grupės nelabai laikosi arba nėra patvarios ir stabilios. Tad ir turim tokią įprasta šių dienų moralę, kur bandoma išvengti: žmogžudysčių, prievartavimų, užpuolimų, vagysčių, o skatinamas taikumas, kooperatyvumas, kūrybiškumas, lankstumas; šie paprasti principai pamažu įsivyravo kaip efektyvesni ir sukūrė sėkmingesnes, klestinčias ir didesnes grupes bei vėliau ir civilizacijas. Na, kažkas tokio, aš nesu istorikas, o ši nedidelė apžvalga yra labiausiai apie socializavimąsi ir jo svarbą, kaip ją matau; bendravimo ir būriavimosi eigoje mes sukūrėme neįsivaizduojamus dalykus vien todėl, kad mums reikėjo vienas kito, kad tobulėti ir mokytis ir pan. Taigi... trumpai: nepamirškime savo šeimos ar/ir artimųjų, mylimųjų, draugų, bendradarbių, kasdienių nepažįstamų žmonių – kasininkų, vairuotojų, elektrikų, paštininkų, padavėjų, tiesiog žmonių autobusų stotelėje. Viena atsitiktinė šypsena gali pakeisti visą dieną, netyčia sutiktas nepažįstamasis – visą gyvenimą. Konfliktus priimkim kaip iššūkius efektyviau spręsti problemas, priešus – kaip nukreipiančias jėgas į esminius dalykus, jei nuklystame; nėra nei vieno, kuris - už borto, viskas tiesiog taip stipriai ir nedalomai susiję tarpusavyje, iškristi, išslįsti į užribį neįmanoma. Taigi :) mėgaukimės kiekviena diena ir, tikiuosi, 2022-ųjų velykiniai margučiai buvo smagūs ir spalvingi  Aha, o dėl naminių gyvūnėlių :D na... visi, ką mes manome, jog "išgelbėjame", pakankamai juokinga, bet dažniausiai daug labiau išgelbėja mus. Yra tas puikus pasakymas ar idėja, sakanti, kad tik praradęs save su kitu, kitame, atrandi save iš naujo (čia lyg iš Depeche Mode dainos?). Paradoksalu, bet lyg pasitvirtina. Be to, kalbant apie augintinius, daugelis žmonių gali mokytis tėvystės tiesiog turėdami augintinius ir stebėdami save, kaip sekasi su jais, ar jums tai patinka? Ar su jais sutariate ir pakankamai rūpinatės jais, ar jie turi viską, ko jiems reikia? Ar praleidžiate su jais šiek tiek laiko, suprantate, ką daryti ir ko ne? Ar galite pasakyti, kad jie su jumis jaučiasi gerai ir džiaugiasi jumis, net jei ir gana dviprasmiškai tai išreiškia :)? Ar jums nepašlyja kasdienis gyvenimas ir kelionės ar pan, bei dėl augintinių netampate pernelyg užsiėmęs, taip pat randate laisvo laiko ir bendraujat su draugais? Taip toliau. Jei jūs džiaugiatės savo augintiniais, o jie jumis, ir jei gyvenimas teka tiek pat ramiai ir džiugiai, tai jums gali visai gerai sektis ir su vaikais.Vėlgi... jau nekalbant apie tai, kad turėti augintinius - labai gera proga išmokti empatijos ir patiems vaikams, kuomet jiems reikia rūpintis augintiniu, suprasti kito poreikius ir emocinę būseną (žinoma, tik sulaukus tam tinkamo amžiaus). Kai kurie žmonės, kuriuos juos auginę žmonės skriaudė ir/ar apleido gana sunkiais būdais, labiau linkę bendrauti su gyvūnais nei su žmonėmis. Taip pat tai gali būti savo globėjų elgesio ankstyvoje vaikystėje kopijavimo išdava. Tiesiog, trumpai tariant: tegul būna laimingos ir patenkintos tos letenėlės, ir tiek :)  Taigi... paskutinis įrašas buvo apie protinę makštą ir akiračio plėtimą, didesnio vaizdo susikūrimą, jei taip galima išsireikšti. Šįsyk bus apie fizinę, aktyvią dalį: mankštą, judėjimą, sportą. Galima imtis ir daryti bet ką: vaikščioti, bėgioti, plaukioti, užsiimti joga, laipioti, boksuotis, kilnoti svarsčius... Kas labiausiai patinka tau asmeniškai? Ar skiri šiem užsiėmimams laiką atskirai ar tiesiog derini prie savo kasdienės veiklos, pavyzdžiui, - ilgiau vedžioji šunį, gal jūsų darbas reikalauja fizinės veiklos: bėgimo, vaikščiojimo, nuolatinio judėjimo? O gal tai - jūsų profesija, t.y. sportas, ar galbūt jūs tiesiog einate maudytis į vietinį vandens telkinį, nesvarbu, ar lauke šalta ar šilta? Kokius geriausius rezultatus pasiekėte šioj veikloje iki šiol? Kokius tikslus norit pasiekti? Aš pats tiesiog mėgstu judėti, jei nejudu, man atrodo, kad mirštu, smegenys negauna pakankamai deguonies, nėra endorfinų, nuotaika tampa ganėtinai prasta ir apima tingumas. Ar dažnai nutinka paimti per didelį krūvį sportuojant, dažnai pervargstat ir kitą dieną sunku pajudėti :D? Kiek tingių dienų (namisėdos) leidžiate sau per savaitę? Visa tai taip įdomu ir kelia entuziazmą :D Beje, man patinka plaukimas, kokia sporto šaka patinka tau? Gal kas nors naudoja išmaniąsias apyrankes? Galbūt renkatės sporto šakas, kuriose varžomasi: futbolą, beisbolą, regbį. Kovų menus? Kalbant apie kovos menus, manau, tai yra svarbus įrankis pakelti pasitikėjimui; ne tam, kad kautis kažkur su kažkuo, o dėl žinojimo, kad tu iš tikrųjų gali apsiginti reikalui esant, na, tai reiškia, kad kylanti įtampa šiek tiek, vadinkim, nepatogesnėse situacijose gali būti mažesnė arba iš vis neegzistuoti. Be abejo, verta priminti, kad kai kurie vyrukai tikrai sugeba išsisukti iš bėdos susikalbėdami su bet kuo, tai - irgi gera apsauga. Komandinis sportas taip pat įneša šiek tiek bendravimo tiesiog žaidžiant, o tai - socializavimasis, - taip pat visada yra sveika dienos mankšta, o šiltuoju metų laiku einant pažaisti į lauką kartu pabūni saulėje – taip pat svarbu.  Ir trumpai apie dietą: dėl jaunesnių žmonių nesu visiškai tikras, nes pats valgiau ir vartojau visokį blaivą ir neblaivą šlamštą, tai iš tiesų nelabai žinau, ar jiems tai įdomu. Vis dėlto.. kuo jaunesni pradėsite rūpintis savo biologine sistema, kurią vadiname kūnu, tuo ilgiau ir laimingiau ta sistema gyvens. Vėlgi, kalbant apie dietas, nesutikau nė vieno, kuris būtų visiškai tobulai išsiaiškinęs, kokia mityba yra geriausia, mano sutikti žmonės naudojo šias dietas: veganiška, vegetariška, keto, Viduržemio jūros regiono dieta, žaliavalgystė, protarpinio badavimo, veganiška žaliavalgystė, detoksikacijos intervalai vandens arba arbatos dietos pagalba, maistas be glitimo ir, manau, viskas. Dažniausiai žmonės, kurie yra labiau sąmoningi apie tai, ką ir kiek valgo, jie taip pat šiek tiek skaičiuoja kalorijas, valgo mažiau riebaus ir saldaus maisto bei stengiasi sportuoti. Produktų etiketėse šiuo metu yra užrašoma keletas rodiklių, kas yra tinkama, o kas gal ir ne visai: raudona, geltona, žalia spalva indikuojamas riebalų, cukraus, druskos kiekis produkte gali pasakyti, ką geriausia pasirinkti, ypač žinant rekomenduojamą dienos kcal ribą suaugusiam - 2500. Taip pat vieniems žmonėms visiškai nesvarbu valgymo laikas, kitiems valgymas vakare yra ilgalaikio kankinimosi nuosprendis dėl greito nutukimo. Kai kurie žmonės miksuoja: imasi tam tikros dietos, neviršyja tam tikro kcal skaičiaus per dieną, taip pat pabadauja. Manau, kaip ir sportuojant, taip ir virtuvėj viskas turėtų būti pritaikyta prie žmogaus. Na ir gal paminėti tai, kad jei esate per griežtas, galite nuolat iškristi iš savo savo sveiko gyvenimo stiliaus, nes natūraliai mūsų psichikos būsenai reikalingas tam tikras laisvumas, erdvė, o nuolatiniai apribojimai, kurie negali būti įvairinami, negali turėti laisvų dienų ilgainiui atrodo kaip kalėjimas, iš kurio pabėgi, todėl to nesiūlyčiau. Ir keli žodžiai apie priklausomybę sukeliančias medžiagas, tokias kaip nikotinas, alkoholis, kofeinas. Neseniai net gydytojai tvirtino, kad nikotinas yra sveika jei nedideliais kiekiais, netgi padeda su astma (na tikrai ne taip jau seniai žmonėms Saulė sukosi aplink Žemę, todėl nieko nuostabaus), tad dabar vis dar manoma, kad alkoholis, ir, ypač, kofeinas yra sveika nedidelėmis porcijomis... Vėlgi, nesakau, kad privaloma būti tobulu, bet jei ką nors vartojai ar tebevartoji, niekada nesmerk tų, kurie bandė ramintis, sakykim, heroinu, nes esmė visur ta pati: jei negali nusiraminti ir išlikti pakylėtoje nuotaikoje be savo „mažų nuodėmių“, kitas žmogus to negali taip pat... nors teisingai ir relistiškai įvertinti kiekvieno situaciją yra apskritai sunku. Likite sveiki, blaivūs ir tegul jūsų energija praskaidrina jūsų ir jūsų draugo dieną. Vūūūp vūūp!! nesvarbu, tai - vaikinas ar mergina, vūūūp vūūp :P  Skaitymas, gerai, rašom apie skaitymą ir sportavimą, nes be bokso maišo ar gero plaukimo nesuprantu jokios proto mankštos... Taip neišeina, reikia judėti, kad pailsintum smegenis ir reikia mankštinti savo smegenis, kad kūnas galėtų ramiai levituoti savo galaktikoje ar panašiai... Man labiau patinka skaityti popierines knygas, nes jas daug lengviau surūšiuoti ir susirasti + tiesiog mėgstu atsijungti nuo kompiuterio, telefono ir bet kokios technikos, išgerti puodelį su žalia (be kofeino) arbata ar kava (be kofeino, tikrai taip, teisingai) ir... tiesiog atsijungti nuo greičio, kasdienos lenktynių, amžinų varžybų, save maurojančio pasaulio... su karais, epidemijomis, protestais, kaukėmis, kainomis, triukšmu, netvarka... su viskuo. Toks būdas yra geriausias man, bet šiaip kiti renkasi ir kitus variantus: audio knygos yra geras reikalas, taip pat galite patekti į grupinius knygų skaitymus ir pan. Galima rašyti knygas :) o taip pat dar yra internetas... Šiam pasaulio stebuklui apskritai reikia atskiro įrašo nes tai tiesiog nesuvokiamas išradimas. Taigi... Internetas ir tiesioginė transliacija iš bet kur sukūrė tokį info perdavimo būdą, kad žmonės nerašydami ir neskaitydami tiesiog perduoda savo žinias ir taip pat seka kitus, kad įgytų kažkokių žinių. Žinau, klasikinis, akademinis požiūris griauna ir sumenkina šį dalijimosi būdą: tokį nefiltruotą žinių davimą-gavimą, nes jis yra netvarkingas, atsitiktinis, dažnai pilnas visiško buliaus m***šlo ir nedaugelis gali nesutikti su šiais argumentais... lygiai kaip negali nesutikti su tuo, kad daugiausia naujos, šviežios ir neiškraipytos, neangažuotos informacijos iš tikrųjų taip pat telkiasi internete, o ne knygose ar laikraščiuose. Tai - tiesiog tiek stipriai greitesnis metodas, kad kiti informacijos perdavimo būdai nėra techniškai įgalūs pasivyti. Taigi sumenkinti interneto svarbą yra visiškai neteisingas pasirinkimas, bei... norėčiau paminėti podcast'us ir konferencijas, filmus ir visa tai, ką galite rasti šiandieninėje interneto realybėje, kuri iš tikrųjų nėra labai tikra, ji virtuali, tačiau JAU taip stipriai kuria mūsų kasdienos realybę...  Spustelėjus ant paveikslėlio pateksite į knygų rekomendacijas šiame puslapyje Na o tada trumpai apie mokymąsi namuose. Kas tai yra ir kodėl pravartu apie tai žinoti :D Mokymasis namuose tapo vienu geriausių variantų pabėgti nuo pasaulio beprotybės, kai tik tik visus ištiko Covidas ir, be abejo, tai visada yra tinkamiausias variantas pabėgti iš mūsų tebeturimos išprotėjusios švietimo sistemos. Taip, yra geresnių mokyklų, alternatyvių vietų, kur mokytojai ir jų mokiniai balsuodami renkasi dalykus mokymuisi ir, kur niekada nereikia prašyti žeminančio leidimo nueiti į tualetą ir niekada nereikia valandų valandas sėdėti vienoje vietoje, kuomet esi vaikas, - toks pripildytas dideliais ir nevaldomais energijos kiekiais ir polinkiu žaisti... Kur mokytojai ir mokiniai yra viename lygyje, o ne aukščiau-žemiau hierarchijoje. Bet vėlgi, tada tokių mokyklų yra dar nedaug, jos yra labai naujos ir dažniausiai brangokos arba nėra dar pakankamai stabilios, kad būtų galima pasitikėti ilgesniam laikui. Taigi... taip išeina, kad mokymas namuose yra tas būdas, kur tėvai (ar kiti globėjai – seneliai, įtėviai ir t. t.) gali padaryti viską, kad nestumtų savo vaikų per įprastą edukacinę mėsmalę kepančią sraigtelius ar kitaip „eilines plytas sienoje“. Tam reikia šiek tiek pasirengimo, šiek tiek drąsos, bet labiausiai reikia žmonių, kurie pasiruošę realiai tėvystei ir geba susikurti šiek tiek laiko kokybiškai praleisti jį su vaikais, žaidžiant, ilsintis, mokantis ir užsiimant dar kitokia veikla. To labiausiai ir reikia – turėti išteklių, resursų: didžiulio noro, kad jūsų vaikas iš mokymosi gautų kuo daugiau naudos, ir sutaupyto laisvo laiko, kad iš tikrųjų mokytis kartu. Ir iš esmės viska šia tema trumpai. Jei netikite manimi, pabandykite iš naujo palavinti save savarankiškai kažkurioej trokštamoje nesilankydami akademijos pasauly. Dar gi yra daug žinomų, sėkmingų žmonių, kurie pasiekė savo neturėdami diplomų ar išmesti iš mokyklų, universitetų ir ne kartą, bet jie įkopė į savas aukštumas sekdami savo gyvenimo misiją – ne savo diplomą, gyvendami pagal pašaukimą, o ne karjerą (nebaigę studijų ar iškritę iš mokymo įstaigų: Koko Šanel, Džordžas Orvelas, Tomas Edisonas, Albertas Einšteinas, Klodas Mone ir daugelis kitų) ir kt.). Kas dar?? Nežinau, gal Billie Eilish pavyzdys, kuri vaikystėje buvo mokoma namuose ir pan. Visa tai nėra apie tai, kaip likti neišsilavinusiu, o apie tai, kaip išlikti su savo aistra, o ne popieriumi.  Na... Pakalbėkime apie vaikinus ir merginas, kurie sugeba daryti trisdešimt tris darbus iš karto, o po to valandų valandas ar net dieną nieko neveikti :D nes poilsio metu jų kūne ar pasąmonėje vyksta kažkas kita ir tuo metu jie net negeba stipriau pajudėti... Bet!! Jei jų kūnas ir siela yra pasiruošę veikti, tai dažniausiai ne tik vairavimas, apsipirkimas per 10 minučių iš kažkur ištrauktą pertrauką, maisto gaminimas, buto valymas, raumenų pumpavimas, muzikos junginėjimas, ateities planavimas, sąskaitos, skambučiai :D ir tik dievas težino, kas dar vyksta, faktas yra tas, kad vyksta daug ir vienu metu. Tai pasakius, aš tiesiog noriu tai iliustruoti vaizdiniu būdu (žr.: nuotraukų koliažą žemiau), o tada pasakyti keletą žodžių apie tai, kaip ir kodėl tai naudinga - multitaskinimas, kokie jo trūkumai ir kaip pats susitvarkau su šia turima savybe asmeniškai. Pliusai: galite susitvarkyti daug dalykų patys, be ypatingos pagalbos ir išmokti būti visiškai savarankiškas savo buityje ir kurti savo nuosavą gyvenimą, todėl niekas kitas iš tiesų nėra nei gyvybiškai reikalingas, nei būtinas... Kodėl vėl miniu savarankiškumą, na, matote, susidraugavimo su kuo nors problema nėra susijusi su tuo, kad vat, štai jei turėčiau draugą ar draugę, gal man padėtų su dalykais, kurių negaliu pasidaryti pats, susidraugavimas yra labiau apie susipažinimą su žmogumi, kuris gyvenimą susitvarko ir be tavęs, kaip ir tu pats. Kitaip tariant: jei manai, kad tau kas nors padės susitvarkyti tavo kažkuriuos esminius dalykus, tai tu tikrai sutiksi žmogų, kuris manys, kad tu gali sutvarkyti kai kuriuos jo dalykus ir... gerai pasiskaičiuok, nes juk tai reiškia, kad niekada nepabėgsi nuo savo nuolatinio sukimosi darbų galybėje bet kokiu atveju, net jei kas nors atliks dalį tavų darbų.. nebent kiek naiviai galvojate, kad nauji jums atitekę darbai, kuriuos su džiaugsmu darot, kad padėti partneriui, bus stebuklingai nuostabūs ir niekada nenuobodūs :D Sėkmės tame.. Taigi, manau, geriausias daugelio užduočių atlikimo vienu ir tuo pačiu metu bruožas yra pažadas sau ir savo artimiesiems, kad su viskuo susitvarkysi pats, o į tai gali įeiti: valymas, apsipirkimas, maistas, automobilis (ar dviratis ar bet koks transportas), sąskaitos, kūno higiena, plovimas, išvaizda, sveikatos priežiūra ir pan. Minusai: Jei tvarkaisi vienas, žinai, kaip nesmagu turėti ką nors papildomo, kaip nesmagu persikelti gyventi į kitą butą, miestą, šalį... kaip sunku pasikviesti kitą žmogų į savo gyvenimą ir kaip sunku apibėgti ir pakankamai pasibūti su tais, kurie jau yra jame, ir, beje, jų gyvenimas taip pat keičiasi, todėl nuolat esi tarsi amerikietiškuose kalneliuose, nežinia, kas bus už minutės: aukštyn, žemyn ar į šoną. Gali atrodyt ar būti nesusikoncentravęs, paviršutiniškas, pamiršti pasidomėti pasaulio naujienomis ir pan. Kaip aš su tuo tvarkausi? Leidžiu sau nieko neveikti, jei tiesiog nu negaliu ir tiek tą dieną... Tokai būsena kiek keista ir nejauki, neaiški, bet šiaip ji visai gera ir net šiek tiek šamaniška. Ir taip pat leidžiu au būti 6 rankų ir kojų kažkokiu harė krišna :D kuris daro viską iš karto, jei man atrodo, kad tą dieną užtenka jėgų ir valios tam... Ši būsena iš šono gali atrodyti kiek netvarkinga, išsiblaškiusi, bet ir beprotiškai magiška. Stengiuosi, kad ne visiškai nutrūkčiau nuo dienos grafiko (pavalgymo, miego, valymo laikas), tačiau nepamirščiau ir labiau svarbių užduočių bei jų užimamos erdvės gyvenime (skambutis šeimai, rašyti blogą, planuoti keliones, susipažinti su pasaulio naujienomis, terapija arba darbas su savimi, automobilio taisymas ir pan.) Taip, viskas taip paprasta – tereikia leisti šiai savybei tekėti lyg upei ir viskas bus gerai ar panašiai :)  Beje, kai kurie žmonės labai mėgsta medituoti, melstis arba abu šiuos užsiėmimus. Tiesą sakant, kartais meldžiuosi ir meldžiuosi tada, kai turiu kažkokią nusileidusią dangiško ryšio tarp viso ko akimirką, tada stengiuosi prisiminti apie dievų ir visko, kas dieviška, sampratos metaforišką mūsų tėvų figūrų atvaizdavimą iš to laiko, kai buvome kūdikiai, o geras ryšys su šiom metaforomis (ar kaip) įgalina mus vertinti gyvenimą ir lengviau priimti jo dovanas. Taip pat tai darau didelės įtampos... ir nelaimingų atsitikimų akimirkomis, tai atkuria tą patį ryšį su „dieviškumu“ ir apsaugo mus nuo įtikėjimo, kad nesugebame atlaikyti ir įveikti sunkumų. Nors, jei atvirai, daug dažniau kalbu sau mantras: tiesiog kai kurių svarbių ir efektyvių sau frazių ar pan. ritmingą kartojimą. O ką paminėti apie meditaciją? Hm, čia taip pat vargu tai darau sąmoningai, bet taip vis tik įvyksta, kad labiau susikaupčiau ir susikoncentruočiau, o ne būčiau vėjo nupučiamu bet kuria kryptimi. Dažniausiai tai tieisog įvyksta savaime kažkuriam procese, kai privalau susikoncentruoti, o be meditacijos tai tampa keblu, na, tiesiog pakeliui įvyksta.. arba tiesiog prieš užmiegant ar prieš pat pabudimą... Tos išgrynintos linijos tarp sąmoningumo (dienos) ir pasąmoningumo (nakties), tos akimirkos, kur tu įgyji tokių įžvalgų ir kartais gauni tokių suvokimų, kad jokie magic-trips nereikalingi, tiesa? Tos akimirkos yra natūraliai hipnotizuojančios ir pilnos vizijų. Ir vėl gi, daug stipriau mane traukia tiesiog pabuvimas gamtoje ir jos stebėjimas, nes tai taip nuramina, įžemina ir sujungia su aplinka, kad tam turbūt nelabai kas prilygs. Jei turite kuo pasidalinti apie maldas, mantras, meditacijas, gamtos stebėjimą ir pan., parašykite komentaruose, man būtų malonu paskaityti :) Dalinies, vadinas rūpinies  Šį kartą rašau šiek tiek apie tai, kaip organizuoti savo finansus, laiką ir kitus resursus. Visi girdėjo tą sąsają, kad pinigai <=>laikas, laikas yra pinigai, pinigai yra laikas... Taigi ar kada nors bandėte pats susitvarkyti savo finansus ir laiką, kad taptumėte sau savo paties viršininku, o ne kurtumėte gerbūvį kam nors kitam? Ne? O kodėl nepabandžius to padaryti dabar? Na, ar tada bent jau kuram laikui palaikyti tokią beprotišką mintį savo galvoje: apie tapimą sau savo paties bosu, o ne jį vis rinktis išorėje... Aiškumas ir dalykų užrašymas ar atvaizdavimas kitaip: skaičiai, numeriai, tvarka, skaidrumas, akivaizdumas prieš akis – ne tokia jau ir didelė užduotis, bet užtai - didelė nauda. Toks resursų susitvarkymas apsaugo jus nuo didesnio nerimavimo, kitokių problemų, jūs mažiau bijote netikėtumų... jei prarandate budrumą ir visiškai paleidžiate savo tvarkaraštį iš rankų, galit grįžti prie jo, kai vėl ateis tam tinkamesnis laikas... o tada vėl pabandyti pasiskaičiuoti rūpimas išlaidas/pajamas, kai norite pamatyti, kaip gi realiai sekasi. Jūs galite imtis skaičiuoti finansus mėnesiui ar tai gali būti savaitės finansai. Galit susidaryti kasdienos dienotvarkę arba galite rūšiuoti savo laiką darbo ir poilsio dienoms atskirai. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip jums labiau tinka susiskirstyti resursus, esmė lieka ta pati: tai visada veikia, jei tikrai tuo remiesi, iš tiesų dėliojiesi savo prioritetus sau tinkamais būdais ir, be abejo, tuo ir gyveni, ne vien pasidėlioji. Kitaip tariant, kalba neina apie tai, kad daryti būtent taip ar būtinai kitaip ar išradinėti naujoves savo resursų apskaitoje, kalba eina apie tai, kad tai verta daryti apskritai: kurti lenteles apie svarbiausias jūsų gyvenimo sritis, apie jums būtinus dalykus, įskaitant ir tuos dalykus, kurie yra laikini, pavyzdžiui, vizualizuoti jūsų pažangą vykdant tam tikrą projektą ar trumpalaikę užduotį. Kodėl verta tuo užsiimti? Na, tiesiog kartais taip išeina, kad žmonės vertina dalykus visiškai kitaip, nei jie yra iš tikrųjų, ir niekieno reikalas jiems bandyti įrodyti, kad jie klysta... Gal pažįstate žmonių, kurie gali ilgus metus praleidžia vienoje ir toje pačioje veikloje, mąstymo būde ir kt, tarytum būtų įstrigę ir suktųsi ratu. Vieni iš jų žino, jog jie eina tarsi etapais (lyg spirale), o ne ratais (kaip 2D apskritimais), kiti to nemato, nes viskas, kuo jie įpratę remtis, yra jų pačių intuicija... O ir apskritai pasitikėti savo nuojauta (intuicija) yra nuostabu ir reikalinga, tai yra mūsų natūralūs instinktai, mūsų nepamainomi patarėjai. Bet!! Visada yra toks -BET- :D Čia toks tas kiaulystės ar Merfio dėsnis, kuris gan išsamiai ir įtikimai parodo, kad intuicija kartais nuveda klystkeliais ir tik faktai, nuogi, žiaurūs ar ne, tiesiog paprasti faktai gali vesti prie geresnių sprendimų, nei naudojote anksčiau, ir finale išvesti jus iš to sukimosi rate problemų... Būtent tokiu būdu ir susitvarkoma su vadinamomis "silpnomis vietomis" (ang.: "blind spot"), kas reiškai tiesiog mažai pažįstamas mums sritis, kur dažnai ir užsikertam sukimuisi!!! Vos pradedi matyti, realybei tiesiai ir aiškiai pokštelėjus prieš veidą, kai pradedate labai aiškiai matyti savo silpnąsias vietas patys sau, tai reiškia, kad jau įpusėjote išėjimo iš savo įstrigimo kelią, kad pamažu atsikratote savo silpnybių. Taigi... jei jums vis dar sunku kažkuriose srityse, kviečiu susirašyti tuos ir susijusius dalykus: pasiekimus, nuosmukius, išlaidas, pajamas, darbo valandas, valandas ilsėjimuisi, jausmus, kuriuos jaučiate, būsenas, tikslus, kuriuos norite pasiekti, priminimus, kas ir kur gyvenime esate dabar, abejones, beprotybes, sumaištį ir pan. Aš pats tam naudoju (buvusio word excel ar libre) ofisines lenteles, bei tik primenu, bet kad ir kas jums tinka tokiai apskaitai, tiesiog nenustokit to daręs/iusi :)  Toliau kalbant apie tęstinį fiksavimo įprotį, reiktų paminėti, kad tinkamiausias būdas fiksuoti protinį/emocinį vystymąsi ir savęs suvokimo ugdymą, yra žurnalinimas. Rašymas tekstu, garso ar net video įrašymai – visi galimi formatai yra tiek pat geri. Jūs galite tapyti, galite šokti, galite lipdyti ir pan.. Kad ir kas jums tinka, kad suvoktumėte ir suprastumėte, kas vyksta jumyse, – tai yra bet kokio žurnalinimo esmė. Pamatyti save ir geriau pažinti save, kas tu esi, ką jauti, kaip tai atrodo, ką matai savy. Patikėk, tu nežinai daugumos informacijos, kurią turi savyje... sunku pažinti kitą žmogų lygiai kaip ir sunku pažinti ir save... + pagalvok, kokį gebėjimą išsiugdytum kito žmogaus supratime, jei tu tikrai būtum gerai išsitreniravęs tai su savimi, savęs paties pažinime. Manau, kad to nauda yra didžiulė, o be to juk... niekas tavęs nepagaus, nesuvoks taip, kaip tik tu gali. ;) Taigi viso ko geriausio pačioje seksualiausioje ir įdomiausioje kelionėje, kurią tik gali rasti, - kelionėje į save :) oi, ir dar ši kelionė yra visiškai begalinė :D viskas gali baigtis tik kartu su tavimi pačiu komplekte, tad net ir šia prasme čia tarsi viskas padengta ir garantuota iki galo. P.s.: perskaityti, perklausyti savo senesnius žurnalinimo įrašus yra taip pat super pratimas, bei taipogi galite bandyti paviešinti kai kuriuos savo kūrinius ir liudijimus savęs pažinime. Kartais viešumas gali padėti pasižiūrėti į save visiškai kitokiu kampu.  Kodėl taip svarbu žinoti savo asmenines vertybes ir sudaryti savo gyvenimo tikslų žemėlapį?13/3/2022 (Šis įrašas darytas anksčiau, 2022 sausį, bet publikuojamas dabar) Čia pateikiu daugiausia tik vienų kursų darbo pavyzdžius ir santrauką, kursų, kuriuos praėjau ir kurie buvo skirti ko-priklausomiems žmonėms. Tai, ką aš pasiėmiau iš ten, yra tarsi toks žemėlapis, schema apie tai, kur noriu sukti savo gyvenimą (ar gal tiesiog meną gyventi), kokiomis kryptimis vadovautis... kokias kasdienes užduotis daryti, kaip įvaldyti emocinę ok būseną, kaip visus šiuos dalykus įjungti, įgalinti ir pan. Kursai nėr avienkartiniai ir juos veda Richard'as Granon'as, šiuo metu jie perkelia savo svetainę į naują adresą ar kažkas tokio, bet kontaktus ir info galima rasti jo YouTube arba Telegram paskyrose, jei susidomėjote. Taigi, kodėl gi tarsi ir svarbu žinoti, ko tu nori iš savo gyvenimo ir kodėl? - ar kitaip tariant, kokios kryptys - vertybės, dorybės jumyse natūraliai lenkia jus link jūsų tikslų, norų, vizijų, svajonių, gyvenimo būdo kūrimo? Na... atsakymas turbūt yra tas, kad pasaulyje yra per daug pasiklydusių žmonių... per daug žmonių, kurie ką nors seka ir vos ne garbina tik todėl, kad negali susikurti savo pačių gyvenimų ir iššūių.. Tai - visiška betvarkė, žmonės pavydi, kaltina, apanka nuo savo pačių emocingumo.... žmones visiskai numiršta vidumi nuo ko racionalizavimo, nes taip jau yra, kad tokio tipo žmonės galvoja, jog jei tu nesi priimtinas ir etiškas, tuautomatiškai esi aka nusikaltėlis, toliau racionalizacija matyti nesugeba... Tokia yra šio žmonių tipo vertybė :D "elkis nromaliai kaip visi arba aš tave pastatysiu į vietą“... jokios vizijos, jokios krypties, tik pompastiškas, grandioziškas "AŠ" – vaikiškas ego. Taip pat yra daug vertybių signalizavimo (bet ne jų laikymosi) – tai yra, kai žmonės juokiasi iš vertybių, vaizduodami jas kaip archajišką dalyką, kurio niekas niekada negali ir neturi laikytis... Taip, suprantu, tu jaunas, tau ne rūpi, tu viską žinai ir tas "viskas" yra viskas, kas ŠIĄ DIENĄ madingiausia, priimtiniausia, geriausia lyg mes neturėtume jokios istorijos, ji tarsi nukirsta ir tarsi ŠI DIENA irgi nevirs istorija, ji tarsi visada liks ŠIA DIENA.. ir čia turbūt nelabai gali kaltinti žmones tuo veinadieniškumu, manau. Tiesiog nesugebėjimas iš tikrųjų išaiškinti, iškristalizuoti sau savo vertybių, dorybių ir turėti kažkokią jų sistemą ar tai matricą, vėliau verčia jas - tas vertybes bent jau signalizuoti.... Vadovavimasis dorybe tave ir tavo kasdieną paverčia moraliais, gėrais ar kažką, na tai tada viskas tampa labiau aišku, tiesu ir disciplinuota, o išoriškai tai irgi atrodo gerai ir moraliai ir ten pan... na, ir todėl žmonės, kurie negali ar nenori susikurti savo vertybių, jas tiesiog signalizuoja: čia štai aš palaikau lygybę, čia aš palaikau žodžio laisvę, čia aš palaikau žmogų-vorą, čia štai palaikau logiką. Kad ir kokių vertybių aukštinimą turėtų visuomenė šiuo metu, kitiap tariant, kur tik pučia šiandienos vėjas, ten bus ir jie. Ir vėl, jei turite tvirtą pagrindą, galite atrodyti taip pat populistiškai, kaip čia aprašiau... kodėl? Nes jums nelabai rūpi diktuojama vertybių mada, ji keičiasi, kaip ir keičiasi jūsų palaikoma vertybių sistema, tad kodėl kartais neatsišviežinus, tiesa? Ypač, jei žinai savo, kodėl nepasidomėjus, kokia yra šių dienų dorybių sistema apskritai aplink... Neapsigaukite, vieną žmogų pusto ir nešioja vėjas, juk nuosava matrica neegzistuoja, o kiti joja madų vėjais iš smalsumo, nes jie turi savo rodiklius... tai jodinėja daugiau iš smagumo nei :D dėl populizmo ar noro įsiteikti žmonėms. Nes, na kodėl neįgijus naujų patirčių, užstrigti savose schemose nėra nei gerai nei sveika... kaip ir neturėnt savo sistemos ir šaknų nėra taip jau smagu bandyti lėkti kartu su madų vėjais, tai gaunasi daugiau kaip kamikadzės bandymai tapti pripažintu. Ir vis gi kaip atrodo ta vertybė, dorybė? Yra daug gerų, begalė jų sąrašų internete ar knygose, be abejo, - mūsų galvose ir kasdieniuose pokalbiuose taip pat. Kai kuriuos sąrašus galite rasti čia arba čia arba čia taip pat ir pan. Taigi kažkurios vertybės gali būti jūsų gyvenimo kryptimis, galima gan nesunkiai pamatyti, kaip mūsų gyvenimo sprendimus ar kasdienines užduotis ir net mūsų elgesį iš tikrųjų lemia šios vertybės, net jei mes iki tol to nežinojome :D tai - nuostabūs atradimai, kai pagaliau pamatai, kad tai realiai veikia ir atpažįsti, kaip viskas gerai suderinta tau net neįtariant. Tai yra išeitis iš tos pasaulinės matricos, kurios taip nekenčiate, kuri nurodo, ką jums reikia daryti, kodėl... ko negalite daryti ir kuo būti ir kodėl... Ir tai kartu yra kelias į jūsų asmeninio gyvenimo aiškumą, laisvę, jūsų pasirinkimai ir suvokimai, jūsų kelias, jūs pats, o ne tas "jūs", kurio reikalauja aplinkiniai, taigi..niekas negali jūsų kontroliuoti ir valdyti lygiai kaip ir jūs negalite kontroliuoti ir valdyti kitų, na, tikrai kad nelabai tai gaunasi. Pasirinkę savo vertybes, po to galite susikurti tam tikras jums svarbias sritis: santykiai, karjera, finansai, laisvalaikis, fizinė sveikata, psichinė sveikata, pomėgiai, dvasinė sveikata, išsilavinimas, pasaulėžiūra ir pan. Tada galite susieti savo pagrindinius gyvenimiškus tikslus prie tų pagrindinių sričių, kuriose jums svarbios. Pavyzdys: KARJERA – noriu gauti pirmąjį darbą pagal savo profesiją arba noriu užimti geresnes pareigas; arba SANTYKIAI - noriu vykti su savo sutuoktiniu į santykių terapiją ir (arba) į atostoginę kelionę; Mano tikslas SVEIKATOS SRITYJE yra pasiekti optimalų svorį ir (arba) pasiekti išraiškingus bicepsus ir pan. Žodžiu, pasipaišyti ar užsirašyti kažką panašaus į tai:  1pav  2pav Antrame paveikslėlyje taip pat galite rasti keletą kitokių aspektų nei kryptingumas pagal vertybes. Šie aspektai: – Kaip jaustumėtės pasiekę kiekvieną iš užsibrėžtų tikslų – Kokie būtų jūsų kūno pojūčiai, juos pasiekus – Kokias kliūtis ir barjerus reikia įveikti siekiant savo tikslų. Taip pat galite susikurti kitokio tipo vizualizaciją apie tai, kokioj būsenoje būtumėte ir kaip jaustumėtės pasiekę kiekvieną iš tiklsų. Šie pratimai padeda ne tik suprasti, bet ir pajusti - nukelti save į tą laiką, kai tarsi jau pasiekėte tikslą. Tai sukurią įtikinamesnę motyvaciją siekiui.  3pav Nusipaišę, susirašę savo tokius didesnio kalibro žemėlapius ir kryptis, pojūčius, ir kitką. Galit imtis kasdienos. Kiekvienai dienai galite susidėlioti mažas užduotis, kurios lėtai, bet stabiliai vestų į jūsų tikslus, ir minimalias kasdienos užduotis, su kuriomis galite susitvarkyti (kad visko nenumesti dėl išgąsčio, pasimetimo, sąstingio) :) Pavyzdys:  4pav Ir nesu tikras, bet šiam kartui gal jau ir užteks, daugiau detalių ir/ar kasdieninę emocinę sveikatą palaikančius pratimus aprašyčiau kitame įraše. Tai, ką minėjau aukščiau, daugiausia buvo susiję su bendro paveikslo sukūrimu, išlaikymu ir atnaujinimu, kai tam ateina laikas arba prireikus priešokom. Neprivalai kasdien įkrauti savęs į „armijos pajėgas“, bet kartais tai yra būtent tai, kas geriausia... Viskas priklauso nuo jūsų; jūsų būdas išlaikyti savo gyvenimo kelią, jo siekti ir leisti jam sukurti jūsų asmenybę - visa tai ir yra geriausi įmanomi pasirinkimai, kaip ir jūs pats sau esate tokiu pasirinkimu. Neatsisakykite savo kelio ir pereikite sutiktus iššūkius, be jų pasaulis ir gyvenimas būtų nuolatinis nuobodulys. :) Pasistatykime juos, savo gyvenimus!! 🧱
bučiniai visiems ir pan. 💋 Oi.. gal ir šis video yra apie tai: kaip iš skaudinančių, manipuliuojančių situacijų – taip vadinamo dramos (arba Karpmano) trikampio – pasukti į įgalinimo situacijas arba kitaip tariant: MAGIJA VEIKIME 🪄🪄🪄 (lietuviškai galite pasiskaityti apie dramos trikampį čia) Norėtųsi pabandyti rašyti apie dalykus, kuriuos privalome pasakyti ar perduoti žmonėms, kuriuos įskaudinome. Dažnai įskaudiname kitą net netyčia, nesąmoningai iš užmaršumo, iš inercijos, iš arogancijos, nežinojimo, norėdami likti savo komforto zonoje, niekada nepatirti skausmo ir nekentėti, niekada nekeisdami savo gyvenimo, net negalvodami prašyti atleidimo ar prisiimti atsakomybę. .. Daug priežasčių, tas pats rezultatas: nuoskauda, nuovargis, nesusipratimai ir pan. Taigi.... manau, kol galėsime gyventi ramiai sau toliau, palikdami žmones valdžioje pagaliau su aistra perpjauti vieni kitiems gerkles, atsiprašykime vieni kitų taip, kad kita pusė mūsų ryšyje mus išgirstų ir suprasti mūsų liūdesį ir apgailestavimą :) kad jie galėtų rasti išteklių atleisti ir vėl atverti mums savo širdį ir protą. Mums ir jiems patiems, - štai kodėl taip svarbu mokėti ir šias kalbas. Jei jau šiek tiek susipažinote su meilės kalbomis ir mokate savo meilės kalbą taip pat gerai, kaip susitvarkote su savo partnerio kalba, tai lygiai taip pat galite susižinoti, kokia yra jūsų ir jūsų partnerio atsiprašymo kalba. Nesu tikras, ar įmanoma pasiekti tuos, kurie jau krito šiame visiškai beprotiškame šachmatų žaidime ant realaus pasaulio lentos, tarsi šios teritorijos labiau reikštų štaką bei verslą, o ne žmones, jų gyvenimus ir istorijas. Nesu tikras, ar visa tai įmanoma atleisti, ar po kiek laiko tai taptų įmanoma... Vis dėl to geriausias bandymas, kurį galėtume padaryti pirmi bet kurioje situacijoje, yra žengti žingsnį ir ATSIPRAŠYTI. Kaip bebūtų keista dėl kažkurių priežasčių tai veikia ne mažiau efektvyiai nei „Aš MYLIU TAVE“ pasakytų, parodytų ta kalba, kurią kitas žmogus galėtų puikiai pastebėti ir suprasti.  Kaip matote, tai dr. Gary'io Chapmano aprašytos atsiprašymo kalbos, jis taip pat apibūdino ir penkias meilės kalbas: aprašymas čia, taigi tikrai turėtų būti daug kitų būdų pažvelgti į šiuos dalykus, bet šis metodas vis dar praktiškas ir efektyvus. Visuomet pravartu ieškoti ir išbandyti įvairius kampus, jei tik turite tam laiko ir jėgų. VISADA. Vėlgi, šios 5 kalbos yra skirtingos ir jei atsiprašysite tik savo kalba, jūsų mylimasis ar artimas draugas ar tėtė, mama, vaikas gali to nepastebėti, nekreipti dėmesio ir vis tiek jaustis jūsų įskaudintas ir tai gali privesti prie didžiausių nesusipratimų. Na ta situacija, žinai, kai tu išreiški savo meilę ir tavo mylimasis tiesiog negali gauti tavo žinutės, perimti tavo jausmo, ji ar jis tavęs net nepastebi.... Tas pats ir čia. Taigi įkeliu dar vieną paveiksliuką su tais pačiais 5 būdais atsiprašyti, tai gali suteikti daugiau aiškumo, kuo gi skiriasi tie 5 atsiprašymai:
 Yra knyga apie šias 5 Gary Chapman atsiprašymų kalbas. Trumpą įžangą į ją galite rasti - čia. Ir turbūt būtina pažymėti, kad vienas iš svarbiausių dalykų artimuose santykiuose, žinoma, yra:
(Šis video klipas YouTubėje turi pasirinkimus subtitrams lietuvių ir kitomis kalbomis) Ketvirtas ir paskutinis iš eilės: Dezorganizuoto prieraišumo stilius (akronimas – DP) Nedrąsusis džiunglių karalius – liūtas... ką gi, šio tipo bruožai:
Ozo šalyje DP man yra liūtas. Gana įdomus dalykas, DP, nors ir yra labai įspūdingi ir jaudinantys... jie iš tikrųjų neturi daug drąsos... ypač kai kalbama apie pažeidžiamumą, tam tikrą apsinuoginimą. Jie nepasitiki tavimi, savimi ir niekuo, o tuo pat metu, keista, bet dažniausiai atrodo, kad su jais geriau nejuokauti, na, ta prasme, geriau jau nesimaišyti jiems po kojomis. Jie bijo atsiverti arba būti autentiški tiek kovingai, tiek jautriai ir kitais būdais. Lygiai kaip tas liūtas, kuris yra džiunglių karalius... o Ozo žemėje jis visiškai neturi drąsos. Štai toks paradoksas ir kontrastas kaip ir DP pasaulis: paradoksalu, kaip jie žūtbūt nori ir siekia gero ryšio ir taip beviltiškai negali sau jo susikurti... :/ Vakarų populiacijoje yra apie 5% DP.  Jei matei filmus tokius kaip Gyvenimas yra gražus, gali suprasti, ką reiškia būti DP. Tėvas šiame filme sugeba sukurti iliuziją, kad net mirties stovykloje gyvenimas nėra toks jau blogas, jis tai daro norėdamas paguosti savo sūnų, kuris kartu su juo pateko į konclagerį. Būtent tai DP sugeba kiekvienoje situacijoje, kuri dega pavojumi ir rizika, gal būtų paradoksalu, kad kai visi privaro į kelnes ir bėga, DP dažniausiai išlieka tvirti... Jų gyvenimas toks, tiesiog jų vaikystė juos ištreniravo kiekvieną dieną atviru protu ir širdimi susidoroti su aplinkos beprotybe ir liguistumu. Nepasitikėjimo/netikėjimo artimo žmogiškumu beprotybe ir žiauria, liguista žmonių korupcija, kurios įtakoje jie parduos savo sielą dėl bent kokios naudos, žaisdami įtemptomis žmonių emocijomis. DP beveik akimirksniu permato kiekvieną įmanomą bullshit'ą ir baksnos į tai pirštu prieš tai neatsiklausę leidomo :). Tai yra pats kiečiausias, kitaip tariant, įtikinamiausias "bad ass" iš visų 4 prieraišumo tipų, nors... tragedija čia yra būtent ta, kad jų galvoje kas sekundę verda išgyvenimo - SIAUBO būsena ir jiems reikia įspūdingai ilgo laiko tam, kad pailsėti, atsigauti, atsitraukti... tai lemia šių žmonių pomėgį pabaigoms... nes pabaiga yra pažadas šiek tiek pailsėti nuo beprotybės, su kuria jiems reikėjo susidurti nuo pat mažens ir vis dar... tenka tuo gyventi kasdien (tik jau viduje, jų pačių galvose). Prieš nuvertindami DP žmones, turėkime šiek tiek empatijos, šiam prieraišumo tipui to labiausiai reikia. Beje, galima pakeisti originalų - iš šeimos atsineštą, išmoktą prieraišumo tipą. ✌️  Mylėkime pabaigas 🔚
Labas, atsižvelgiant į naujausius įvykius kaimynystėje ir vis dar tebeieškant tobulo ir savito įvaizdžio liūtui - DP prieraišumo stiliaus personažui, šis įrašas turės kitokią, bet susijusią su santykiais temą. Mums vis tiek reikia tęsti tuos savo darbus ir veiklas, kuriais prisiekėme rūpintis patys sau, net jei mažesnėmis apimtimis nei įprasta ir tokiu būdu TIKRAI įveiksime šį mirtiną karo ⚔️ raitelį VĖL ir vėl ir vėl✌️ Paprastai nesaugūs santykiai jaučiasi kaip spąstai, tarsi būtumėte įvilioti į kažkokį tinklą, iš kurio negalite išeiti... Ir dėl to žmonės paprastai kaltina vienas kitą arba bando įžiūrėti kokias nors tai kospiracijas, povandeninius norus kitame ir pan, nors tai paprastai ir paaiškinamai žinoma kaip nerimo/vengimo spąstai žmonių prieraišumo tipų teorijoje. Šie spąstai egzistuoja tarp vengiančio (vengiančio prieraišumo VP – geležinio medkirčio chebra, dezorganizuoto prieraišumo DP – liūtų chebra) ir neramaus prieraišumo stiliaus AP (kaliausės). Vengiantieji turi polinkį užsidaryti ir atsitraukti į savo/savo rato vidų, dingti be perspėjimo, blokuoti, kuo greičiau palikti ryšį; neramūs (ar ambivalentiški) linkę vytis kažką, sekti iš paskos, įtikinti ir bandyti kažkaip laimėti partnerį, kad ir kas benutiktų eigoje. Kaip matote žemiau esančiame paveikslėlyje spąstai įsijungia, kai atsiranda grėsmė išlikimui, realistiška ar ne nėra labai svarbu, nes grėsmės trigeriai iš anksčiau - iš vaikystės yra labai aktyvūs... Taigi... kadangi kai kurie žmonės norėjo pamatyti tos pačios lyties porų mano blog'e :D ir kadangi dabar vat ir yra galimybė sužaisti tokį scenarijų, tad paimkime geležinį medkirtį (VP)🤖 ir kaliausę (AP)🎃. Santykiai tarp šių dviejų visada bus panašūs į bangas: Medaus mėnuo – Komforto zona ir Audringas laikas – Pavojaus zona schemoje  Kai geležinio medkirčio ir kaliausės santykiai klostosi gerai, tuomet viskas yra nuostabu ir puiku, net greičiausiai net čiut tiek gerai, kad kai kada nesitiki ir abu jaučiasi virš debesų :D o vėliau neišvengiamai ateina konfliktinis laikotarpis. Šių dviejų fazių kaita niekada nesibaigia, vyksta nuolat, be to tai vargina ir sukelia priklausomybę, todėl žmonės gali likti joje, bet galiausiai bus nepatenkinti, todėl anksčiau ar vėliau gali išeiti. Konfliktinio laiko sukėlimo pavyzdžiai:
2 SCENARIJAUS rezultatas: Geležinis medkirtys dėl baimės ir nevilties, įsivaizduodamas labai sunkią judviejų ateitį (net jei tai visiškai nerealu), elgtųsi labai kaprizingai ir verstų nerealius kaltinimus bei reikalavimus kaliausės adresu tokiu būdu sukurdamas tam tikrą vaizdą, kad padėtų jam pamatyti, jos medkirtys yra nusivylęs ir rimtai nuliūdęs. Kita vertus, kaliausė jaustųs, kad niekada nepasieks ir neišpildys tokių lūkesčių ir reikalavimų ir niekada nesupras egoistinio geležinio medkirčio kaprizingumo, o tai jį įtikintų, kad jį paliks, apleis. Jei negalite patenkinti savo partnerio, jis tiesiog išeis ir susiras ką nors, kas patenkintų, tiesa? Taigi kaliausė greičiausiai pirmiausia susiras ką nors šalia, kad jam palengvėtų nebejaučiant šios grėsmės, nes jie nepadarė nieko blogo geležiniam medkirčiui ir tik norėjo, kad jie dalyvautų kaliausės naujame nuotykyje, kaliausė nesupras šio toksiško, manipuliuojančio savo partnerio elgesio. Kita vertus geležinis medkirtys visa tai pamatęs būtų įtikintas 200%, kad bus įskaudintas ir sužalotas neįsivaizduojamais būdais ir pasitrauks, užblokuos, tiesiog užbaigs ryšį ir niekada prie jo nebegrįš (nes jų santykių trauma buvo būtent tokia). Kaliausė liks vienas ir visiškai palūžęs savo naujame gyvenimo nuotykyje ir ilgėsis geležinio medkirčio ir tikėsis jo sugrįžimo visą likusį gyvenimą... na, arba tikėsis to ilgai :) tikrai ilgai. Tokią istoriją galite pamatyti trumpame sci-fi filme ROBOTAS IR KALIAUSĖ 🎥, kur labai tiksliai rodoma, kaip žmonės netinkamai elgėsi su robotu ir kaip pradžioje kaliausė buvo visiškai jų apleista ir atskirta ir kaip viskas baigiasi finale, nesvarbu, kaip stipriai kaliausė ir robotas (arba geležinis medkirtys) bando išsaugoti ir puoselėti ryšį. tai ta proga - dar vienas priminimas, kad galima pasiekti, kad mūsų santykiai ir prieraišumo būdas taptų saugesni. Na, o čia yra aukščiau aprašytų scenarijų iliustracija, kuriai nereikalingi ypatingi komentarai 🕊️🕊️🕊️  |
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
April 2022
Teminiai žodžiai
All
|
