Neseniai keletas žmonių man parodė porą žodžių, kuriuose priešdėlis para- buvo pakeistas į meta-, tai įdomu ir, šiaip, ką šis meta- priešdėlis gali mums atskleisti apskritai. Mane nustebino šie 2 žodžiai: - meta-kognityvumas & - metanoja Abu jie turi savo atitikmenį su priešdėliu para', ir su juo pirmasis skambėtų taip - para-kognityvumas, o kitas tiesiog taip - paranoja. Šiek tiek daugiau apie abu. Meta-kognityvumas pažodžiui reiškia mąstymą apie mąstymą, tokį tarsi savo mąstymo proceso stebėjimą ir vertinimą iš šono, o ne tiesiog skendint viduje savo mintyse. Tokiu būdu galite užfiksuoti kai kuriuos netinkamus mąstymo modelius ir vėliau su jais padirbėti. Gerbiamas skaitytojau, tikiuosi, žinote, kad mes esame efektyviausi, visavertiškiausi ir laimingiausi, kai suprantame dalykus arčiausiai jų objektyvios tikrovės, na kitaip tariant, kai mūsų įsitikinimai yra kiek įmanoma artimesni objektyviai realybei. Tuomet darome mažiau klaidų, greičiau atsikeliame nugarmėjus į gyvenimiškas duobes, būname lankstesni ir švelnesni bei stipresni, gražeeeesni :) t.t. Taigi šis įrankis – mokėjimas stebėti savo proto procesus ir atpažinti nuosavo mąstymo modelius atrodo solidus ir vertingas, kurį tikrai ne pro šalį turėti kišenėje ir karts nuo karto panaudoti. Sumečiau keletą paveikslėlių sau, kad geriau suprasčiau. Aš dar nesigilinau į tai pakankamai, bet jei sudomintų, galima pasidairyti žemiau įdėtam dokumente, čia - tokia tarsi santrauka apie svarbiausius punktus anglų kalba: Google doc Šiokį tokį trumpą aprašymą leutuvių kalba galima rasti čia. Beje, para-kognityvumas daugiausia susijęs su telepatija, jei teisingai supratau benaršydamas. Ir tada dar yra metanoja... Buvo įdomu įsigilinti, ką šis žodis reiškia ir kas glūdi tame. Pirmą kartą tai išgirdau A.Arestovičiaus vaizdo įraše, kur jis atsakinėjo į savo gerbėjų klausimus. Kai kuriuos šio fenomeno aprašymus angliškai galite rasti čia arba čia. Lietuviškai - čia (vienok lietuviškas aprašymas yra teologinis, mano manymu, o įraše kalbu iš psichologinės pusės). Kaip žmogus, kuriam teko susidurti su savo polinkiu į klasterio A "viražus", akimirksniu atpažinau, kad tai buvo tikslus kai kurių patirčių, kurias patyriau 2012 m. pradėjęs savo pirmąjį tinkamą koučingo procesą, atitikmuo. Dažniausiai tai buvo labai keista patirtis, nes tokiu metu yra ne tik sunku ir chaotiška, bet ir baisu, ir tai tikrai atrodė kaip laikina beprotybė... Man dar keisčiau buvo tai, kad tai visada, pabrėžtinai VISADA turėjo teigiamą rezultatą ir po to jaučiausi rimtai kaip naujas žmogus . Kodėl tai svarbu? Manau, svarbu to nebijoti... kai esate tinkamam gyjimo, augimo procese, jus užklumpa metanoja, ir labai gera idėja būtų per tai pereiti, o ne vengti. Ypač jei anksčiau gyvenime susidūrėte su kažkuo labai panašiu, tik su priešingais (negatyviais) rezultatais, o dabar dvejojate ir nedrąsu tai patirti dar kartą... Iš esmės reikia peržengti tokį barjerą, nes kitaip tektų likti įstrigusiam gyvenime... „laimingam“, „saugiam“ ir visiškai įstrigusiam. Trumpiau tariant, lotyniškas meta- priešdėlis atrodo vertas dėmesio :D... atrodo tikrai optimistiškai. :) Na, o paranoja reiškia nuolatinio aplinkinių akylo dėmesio jausmą. Kalbant apskritai, kiek svarbūs yra žodžiai, kuriuos vartojame? :) Net nežinau, kiek plačiai galima kalbėti apie žodžių galią ir kaip ją naudojame su kitais ir savimi. Tuo tarpu čia keletas faktų apie kalbą:
- Niekas nežino, kada tarp mūsų atsirado kalba...Galimai ji atsirado su pirmaisiais anatomiškai moderniais žmonėmis.. taigi anksčiau nei išradom ugnį... - Žodžiai gali pasiųsti žmogų myriop, ir žodžiai gali prikelti žmones iš itin pavojingų ligų gniaužtų, iš esmės tam ir yra psichoterapija... - Mes dalijamės jausmais ir žiniomis per savo žodžius, tai gali įkvėpti ir sugėdinti, gali pakelti ar sugadinti nuotaiką, gali praplauti smegenis ar apšviesti, na, ir taip toliau... Paramos žodžiai yra mano pirminė meilės kalba, todėl galiu ramiai sakyti, kad... žinau žodžio galią. Tai, kaip tu jį pasakai, žodžio vertę ir žinią, kurią perteikiam... dovanas ir parazitus, kuriuos kalba gali savy turėti... man pažįstama žodžio magija ir kaip ji nuveda į grynos fantazijos pasaulį, kad susikurtumėte savo būsimo gyvenimoo viziją link kurios galėtumėte keliauti sau... su kompanija arba vienas, jei taip jau išeina. Žmogus gali nekalbėti ir būti paslaptingas, gali kalbėti apie viską kaip kokia radija ir vis tiek būti neįskaitomas. Žodžiais galite padaryti bet ką, todėl tai taip svarbu. Keli sakiniai gali pakeisti jūsų gyvenimą be galimybės grįžti prie to žmogaus, kuriuo buvote prieš sužinodami tuos sakinius. Todėl prašau, būkim sąmoningai apie tai, ką nešam savo žodžiais ir kokią magiją jais perduodame. Ar tavo žodžiai tiesūs, energingi ir sutvirtinantys apdaužytą vidinį stuburą, ar jie juokingi ir kutena tavo apleistą ir sustingusį juoko kauliuką, o per jį ir širdį :) ar jie pakelia nuotaiką ir tirpdo virš tavęs ar tavo viduje susitelkusius tamsius debesis primindami apie nuosavo proto egzistavimą, kad vėl sugrįžtum į savo svajones :))
0 Comments
Šiek tiek paprastų, bet tikėtinai ne prastų naujienų apie sveikatą. Mane labai nsutebino gerąja prasme serialas pavadinimu: Live to 100: Secrets of the Blue Zones Kalbama apie įvairius kasdienio gyvenimo įpročius, kurie lemia ilgaamžiškumą. Ko reikia, kad ilgai gyventum? Keletas dalykų kartojasi kiekvienoje mėlynojoje planetos zonoje: - dieta užpildyta augalais. JAV mėlynoji zona yra NETGI veganiška, bet kitos zonos – ne. Italų zonoje buvo naudojama gana nemažai kepinių, kas nėra laikomas sveiku maistu, bet visi jų kepiniai buvo pagaminti iš raugo tešlos, todėl tai jau visai kita kepinio kokybė. Graikija naudoja vyną ir medų, ir vėlgi, šie produktai tebėra gaminami labai senoviniu būdu, be chemijos ar greitumo, graikų mėlynieji zonistai taip pat yra dideli žolelių arbatų gerbėjai. Kosta rikiečiai ir japonai taip pat gamino daugybę jų tradicinės virtuvės receptų, nevartojo gatavo maisto iš parduotuvių ar restoranų. - fizinis aktyvumas, kuris daugmaž gaunasi natūraliai, be narystės džime. Italijos zonoje buvo labai kalnuota, kalvota aplinka, kuri privertė žmones palaikyti formą tiesiog vaikščiojant aukštyn žemyn iki parduotuvių ir kaimynų, Japonijos zonoje vyravo tradicinis interjero dizainas, kuriame paprastai nebūna suolelių ir pagalvėlių, kėdžių ir pan., žmonės kasdien daug tupiasi ir keliasi tuo tvirtindami nugaros ir kojų raumenis, Kosta Rikos zonoje vyravo tendencija kasdien dirbti daugybę darbų be technikos pagalbos ir tai padėjo jiems išlikti aktyviems. - glaudi bendruomenė, daug veiklos kartu ir rūpinimasis vieni kitais. Žmonės susirinkdavo kartu žaisti sportinius žaidimus JAV, šoko vakarias po maisto Graikijoje, sodininkavo Japonijoje ir t.t. Siestos, vakarienės kartu, vizitai į ligoninę kažkam susirgus. Žmonės daug laiko praleido prie savo nedidelių daržų, sodų, labiausiai vertino ir laiko skyrė savo artimiems. - tam tikri tvirtų pamatiniai principai, gyvenimiška filosofija, kai kuriose mėlynosiose zonose – net ir religija ar tikėjimas. Dažniausiai tai - bendruomeniniai įsitikinimai, pavyzdžiui, buvimas kartu ir pagalba vienas kitam, dėkingumas, kai kurie labiau praktiški: atsistoti nuo stalo būnant tik 80% sočiam, kad nepersivalgyti, atlikti savo darbą, dėl kurio esi atsakingas. Būtent tai skatina žmones išlikti motyvuotais ir nesustoti. Taigi tai yra, mano nuomone, nuostabūs šio ilgamečio tyrimo esminiai principai, kuriuos radau sau. Arodo, kad šie įpročiai kartu atneša ir laimę, ir stabilumą, ne vien ilgesnį gyvenimą. Kitas dalykas, kurį vėl ir vėl atrandu, tai turbūt tas principas - „Gyvenk ir leisk kitam gyventi“. Nes, žinai, kiekvienas turi savo suvokimą, kaip būti sveikam, kaip gyventi ilgiausiai, o ir ar ilgai gyventi apskritai :) Man asmeniškai sveikata reiškia laimingumą, gerą savijautą, todėl to ir siekiu ir kalbu apie tai... nors ir vėl gi, galbūt laimė yra pervertinama ir žmonės tiesiog yra tokie, kokie yra. Galbūt mūsų ligos yra tam, kad rastume ką nors, kas geriausiai mumis sergančiais pasirūpintų, palaikytų, :)) leisdami matyti savo bėdas ne kaip kliūtį, o kaip dalį to žmogaus, kuris mylimas ir rūpi. Arba matyti tai kaip svarbią dalį, kuri priverčia bet kurį tapti stipriu, tokiu žmogumi, kuris nuolat kaunas kaip tik gali geriausiai. Kiekvienas yra labai svarbus ir turi teisę pasirinkti savo unikalius sprendimus, tai yra vienintelis būdas išlaikyti įmanomai geriausią formą ir laisvą valią. Juk niekas nėra apsaugotas nuo klaidų ir mokymosi iš jų. Tiesiog gal reikalas tame, kad... tai - būdas parodyti, kad kažkas rūpi, jei bandai pakeisti jų požiūrį, bent jau paveikti jį, bandai nušlifuoti savo argumentus... stengies jausti žmogų vis giliau, tapti kantriu vis netobulesnėms jo asmenybės dalims.. Stengies surizikuoti tomis kryptimis, kurias tau nurodo... pabandai priimti iki galo ne tik tas dalis, savybes, kurios labai patinka, bet ir tas dalis, kurių tiesiogine prasme bijai ir drebi, ir vis tiek įtrauki jas į savo asmeninę erdvę... kantriai lieki su jomis, kol pamatai, kaip ir kas yra iš tikrųjų. Paprastai tos savybės, dalys tiesiog niekada negavę atlaidumo, suprantimo, bet nori būti vertinamos kaip geros ir brangios... arba būti laikomos išdidžiais ir elegantiškais maištininkais, kurie sėdi savo įspūdinguose sostuose, nors ir sukelia mums tokį nerimą, kad sproginėjam kas 3 sekundes :D nuo jų keliamos betvarkės ir keistenybių. Manau, mokausi komandinio požiūrio ir lankstumo. Mumyse yra erdvių, kur telpa daugiau, nei mes manome, o ir žmonės gali nuveikti daug daugiau, nei tikisi :) Aš nieko nežinau Kamanių Šilelio versijoje :))🎵🎶 🎵🎶 🎵🎶🎵🎶 🎵🎶
Visi žino, kad kuo didesnes pajamas gaunam, tuo laimingesni ir labiau patenkinti jaučiamės, bet galbūt ne visi žino, kad pasiekus konkretų pajamų dydį, pasitenkinimas nebeauga, plokštėja. Todėl ir nusprendžiau parašyti apie tai, galbūt kam nors bus naudinga žinoti, kad tas įsitikinimas, jog tik labai didelis pinigų kiekis gali užtikrinti gerą savijautą, yra visiškas mitas, o be to čia apskritai yra daugiau niuansų. Pirminį tyrimą šia tema 2010 m. atliko Danielis Kanemanas ir Angusas Dytonas. Abu autoriai yra Nobelio premijos laureatai, šį tyrimą galite rasti čia. Jų tyrimas nurodo, kad egzistuoja tam tikra pajamų suma, po kurios žmonės nebegauna emocinio postūmio, motyvacijos, kitaip tariant – po tam tikros sumos emocijos tampa 'drungnos', nemotyvuojančios. Tyrėjai išsiaiškino, kad JAV žmonės uždirbantys daugiau nei vidutiniškai 75 000 USD per metus (maždaug 50 000 GBP tada, kai buvo atliktas tyrimas - 2010 m., suma pakitus dėl infliacijos) žmonės nebepatiria didesnio pasitenkinimo / mažiau neigiamų emocijų. Yra prielaida, kad emocijos nusistovi dėl to, kad pasiekus tam tikrą komforto lygį, jo perteklius nebesuteikia to paties pasitenkinimo, o visa atsakomybė dėl pinigų suvaldymo išlieka ta pati arba netgi didėja. Kiekvienai šaliai ir miestui ši sumos riba skiriasi, labiau išsivysčiusiose šalyse ir miestuose ji didesnė, o mažiau pažengusiose mažesnė. Ir taip, matyt, dauguma žmonių įvardija panašias sumas toje pačioje šalyje iiiiiir tame pačiame mieste. Štai keletas statistinių šalių pavyzdžių: Šį šaltinį ėmiau dėl jame pavaizduotų realistiškesnių sumų. Yra ir kitos vaizdinės medžiagos, straipsnių, pavyzdžiui – „Daily Mail“. Kitą svarbų veiksnį, susijusį su finansais ir pasitenkinimu, radau Ramito Sethi veikloje. Ramitas S. – amerikiečių rašytojas, savarankiškai paskelbęs save asmeninių finansų patarėju. Jis yra kelerių knygų, laidų (galima rasti ir „Netflix“ platformoj) ir pan. autorius. Pagrindinis jo mokymų raktas, manau, yra ne bijoti, ne vengti jau esamų finansinių sistemų regione, kuriame gyvename, o vietoj to geriau jas pažinti ir panaudoti savo ir savo senyvo amžiaus dienų labui. Bet ne vien tik tai... Jis turi neįtikėtinai naudingą ir novatorišką įžvalgą, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienam reikia kitokio „turtingo gyvenimo“ stiliaus. Tai gan paprasta idėja, pvz: - Jonas mėgsta keliauti ir nemato nekilnijamos nuosavybės naudos, todėl jo "turtingas gyvenimas" būtų toks, kur jis išleidžia viską, ką gali, kelionėms ir visiškai neleidžia nė cento nekilnojamam turtui. Galbūt jis aplankys net ir daugelį itin turtingų šalių, bet niekada nenusipirks buto ar net kambario. – Magda nori kurti labdaros organizacijas ir jaustis turtinga tokiu būdu, atiduodama viską įmanomą bendruomenei, o drabužiuose, madoje ir panašiuose dalykuose nemato vertės. Taigi ji retkarčiais gali imtis reikliausių ir rizikingiausių labdaros projektų, bet taip pat gali dėvėti tą pačią aprangą, kad reprezentuotų savo projektus 3 metus iš eilės. Taip yra todėl, kad ji mato save kaip turtingą žmogų tokiu būdu ir niekaip kitaip. Na, lyg ir perdaviau šią idėją, manau. Ji yra apie savęs pažinimo reikalingumą ir leidimą sau turėti viską, ko labiausiai trokšti, ir nesivarginti dėl jokių normų ir rūpinimosi tuo, ko tiesiog nevertini ir laikai labiau kliūtimi. Taigi, pagrindinės mintys, kurias norėjau perduoti yra: 1) Pinigai suteikia pasitenkinimą tik iki tam tikros sumos. 2) Pravartu žinoti savo "turtingo gyvenimo" stilių ir jo laikytis.
Šį kartą rašau apie gynybos mechanizmus, jų yra tikrai daug, be to juos galima būtų pavadinti gan švelniau, pavyzdžiui: meniniais ir kūrybiniais problemų sprendimas. Kai kalbam apie gynybos mechanizmus, paprastai kalbama apie žmonių (visų žmonių) elgesį, kai tiesiog nenori atsidurti tose pačiose situacijose, kurios sukėlė jiems daug kančios ir emocinio diskomforto (galima rasti video čia arba čia). Žmonės įvardina diskomfortą įvairiai, pvz: "man tai sukėlė blogus jausmus“, „aš jaučiausi blogai“ ir pan., ne tai, kad situacija objektyviai ir apskritai turėjo būti absoliučiai bloga, na, bet... tai - jau kita tema. Taigi gynybos mechanizmai yra būdai kaip nors išvengti ir apeiti šias problemines situacijas, kad daugiau neatsidurtumėme panašioje psichinėje/emocinėje būsenoje. Žmonės dažnai turi kelis gynybos mechanizmus ir naudoja juos tam tikrais deriniais. Vienas tokių mechanizmų klasifikavimo pavyzdžių gali būti ši raganiškai atrodanti eneagrama (ne pentagrama :D jokių prakeikimų nevyks, pažadu) Taigi, šiek tiek ekstrapoliuokime kiekvieną iš šių dalykų: 1. REAKCIJOS FORMAVIMAS – jaučiamo jausmo išreiškimas priešingu. 2. REPRESIJA – „nepriimtinų“ jausmų slopinimas ir pavertimas priimtinesne emocinės energijos forma. 3. IDENTIFIKACIJA – visiškas mums duodamo vaidmens prisiėmimas iki tiek, kad prarandame ryšį su tuo, kas esame viduje. 4. INTROJEKCIJA - nesąmoningas žmogaus ar fenomeno savybių įtraukimas į savo psichiką. 5. IZOLIACIJA – gali būti fizinis atsitraukimas nuo kitų, bet taip pat reiškia pasitraukimą į mintis, atsitraukimą nuo savo emocijų. 6. PROJEKCIJA – vidinių rūpesčių ir baimių priskyrimas aplinkiniams ir išorinėms situacijoms. 7. RACIONALIZACIJA – likimas galvoje, jausmų ir elgesio aiškinimas arba pateisinimas, siekiant išvengti skausmo ar atsakomybės. 8. NEIGIMAS – priverstinis dėmesio ir jausmų nukreipimas, pagrįstas valia ir kontrole. 9. NARKOTIZAVIMAS – maisto, gėrimų, pramogų ar pasikartojančių mąstymo ir veiklos modelių naudojimas „užsimigdymui“. P.S.: Ši gynybos mechanizmų klasifikacija pagrįsta devynių Eneagramos asmenybės tipų teorija ir kiekvienas tipas linkęs naudoti vieną savo esminį, pirminį gynybos mechanizmą (šaltinis – čia). Tačiau palikime šią asmenybės tipų klasifikaciją būsimiems tinklaraščio įrašams. Daugiau apie devynis eneagramos asmenybių tipus – čia su nemokamu testu, jei kam patiktų. Eneagramos asmenybės tipų klasifikacija buvo sukurta pagal Didijį Penketą (daugiau šiame blogo įraše) Ir keli žodžiai iš klasikinės, akademinės pusės apie psichologinės gynybos mechanizmus: Keletas žmonių sukūrė skirtingas teorijas ir klasifikacijas, pirmoji iš jų buvo Ana Froid, Zigmundo Froido dukra, jie abu tyrė šiuos mechanizmus. Kiti autoriai, kuriuos reiktų paminėti: Otas F. Kernbergas, Džordžas Emanas Vaillantas ir Robertas Plutčikas. Keli autoriai gynybos mechanizmus taip pat suskirstė į kai kurias kategorijas, man asmeniškai patinka Džordžo Emano Vaillanto keturių lygių klasifikacija:
Na ir imamės menų, ar ne? Brandžiai tik :) 🎨
Apie santykius dažnai sakoma: - Blogiausia būti vienam ir blogam santykyje su savimi, tai gali būti mirtina... - Mažiau prastai yra būti bloguose santykiuose su kuo nors kitu. Vis tik tai sunkus metas ir būsena. - Be abejo visai gerai būti yra vienam ir palaikyti gerą santykį su savimi. Iš tikrųjų tai - šaunių vienišių būdas :) su daug iš ties gero laiko su kai stipraus meilės ilgesio bangomis. - O geriausia tikrai yra tinkama sąjunga su kuo nors kitu... Mes visi trokštame tokios patirties, o kai kam tai jau pasisekė :) - gilus, nuoširdus, paprastas ir saugus gyvenimas ir būsena. Taigi... kaip papulti ant šios pakylos numeris 1 ir ar tai paprasta? Gal pradžiai tiesiog reik įvardinti visus kelionės etapus, kuriuos turime pereiti iki harmoningų (šaltinis yra anglų kalba, lietuvių kalba galima rasti čia):
Manau, kad šis paveikslėlis tai tiksliai iliustruoja (šaltinis)⬇️ Kai kurie žmonės net negali iki galo įeiti į "Kovos dėl valdžios" etapą, jau nekalbant apie sėkmingą jo praėjimą. Čia nukrenta mūsų kaukės ir puošnūs apdarai, čia mes, įsitikinę abipuse meile/trauka, pradedame būti atviresni ir parodyti savo mažiau patrauklią ar sveiką pusę... Tai etapas, kuriame gali kilti tokių minčių: „Aš buvau išduotas“, man melavo“, „aš niekada tam nepasirašiau“, „tai visiškai kitoks žmogus nei tas, kurį sutikau“, „aš buvau apgautas, apgautas“, „kokia nesąmonė, tai nepriimtina“. „Tai tikrai ne man skirta“. Aaaaarba gali kilti minčių panašių į: „O dieve, dabar matosi, kas aš iš tikrųjų esu, tiesiog tyliai dingsiu ir viskas“, „o ne, niekas to negali sužinoti apie mane, aš tiesiog greitai susirasiu kitą, kad nepatirti šitos gėdos ir skausmo", "tai - ne aš ir tai - ne meilė, man reikia kito", "dabar manęs niekas nemylės ir nebepatiksiu... Man buvo geriau vienam, ką aš sau galvojau, aš per prastas", "aš toks nevykęs, beveik nepataisomas... Jėzau... Man reikia daug daugiau laiko tam pasiruošti, man nepavyks, tiesiog pasiduodu", "ir VĖL - tai, geriau jau palieku viską, kad neperaugtų į tą bjaurastį kaip anskčiau su kitais“, „NIEKADA DAUGIAU, kodėl negaliu suprasti šių 2 žodžių: daugiau niekada... dabar turiu su tuo tvarkytis, tiesiog neverta ir tiek“. Pažįstama? Jei vis dar esate viengungis arba tiesiog negalite apsispręsti po 20 ir daugiau bandymų gyvenime, esu tikras, jums pažįstamos panašios mintys. Taip, žinoma, yra poliamoriškų ar aseksualių žmonių, bet visi likusieji... Daugeliui tikrai labai sunku būti tiesiog savimi ir priimti savo mylimą žmogų tokį, koks jis yra taip pat. Niekaip negalime sustoti pataikauti ar kad mums pataikautų. Yra keletas svarbių paminėjimų tiems, kurie nori rizikuoti ir daryti tai teisingai. – Išlikite atviri ir stenkitės išgirsti bei priimti mylimo žmogaus poreikius ir asmenines ribas. Tai gali užtrukti, tiesiog nereik sustoti, to pilnai pakanka. - Likite nuoširdūs ir nurodykite savo poreikius bei asmenines ribas. Ir: - Niekada netildykite nei savęs, nei mylimo žmogaus, kitaip tai 100% kelias į nesėkmę - Jei reikalinga, sužinokite, išgryninkite savo poreikius ir asmenines ribas ir išlikite jiems ištikimi. - Jeigu jaučiate/numanote, kad jūsų poreikiai/ribos:
- Jei matote / žinote, kad jūsų poreikių/ribų išraiška nėra sveika, pavyzdžiui:
Lyg ir viskas. Žemiau paveikslėlis kaip tik iliustruoja/primena, kaip vairuoti savo dėmesį "Kovos dėl valdžios" etape: Ir paskutinis padrąsinantis žodis: - Bičiuli, tu eini link Palaimos santykių etapo, tai galima gi šiek tiek pralinksmėti :)) Tavęs laukia puikus tikslas - Iš visų 6 etapų šis, "Kovos dėl valdžios" etapas yra labiausiai gyvenimą keičiantis, jis yra epiškas, o kova yra tokia pat neįtikėtina, kaip ir istorija apie ją po to :)) Mums tai pažįstama ir mums būtinai pavyks!
Tikiuosi, kad jums patiko čia pateiktas info šūsnis ir patys pasuksite asmeniniu keliu link geros santykių sveikatos.
Daugiau apie santykius ir prieraišumą galite rasti mano blog'e pradedant nuo čia. 🥊 OK.. Tai be didelių įžangų prie asmeninių ribų sąrašiuko, t.y. tų dalykų, kurių nereikėtų daryti ar tai nereikėtų provokuoti manęs tam:
OK... Manau, tam kartui tiek. Ilgas įrašas, bet bent jau aiškus ir išsamus. Tikiuosi, kam nors tai padės suprasti, ko norėtųsi pačiam/pačiai ir ko tikrai negalėtumėte leisti savo artimųjų rate... Šiokio tokio švyturio ⛯ statymas tiems, kam ne vis vien, kas arti jų ir prie ko jie norėtų būti arti patys. Svarbios pastabos: - Šiame įraše miniu ar tarsi kreipiuosi į skirtingas lytis, ir tai yra apie mūsų skirtingus ryšius su skirtingomis lytimis (priklausomai nuo orientacijos) bei dar ir apie tai, kad mūsų smegenys/kūnai yra absoliučiai tiek pat sudėtingi kaip ir pati visata, ir dažniausiai (nors ne visad) sunkiai įmanoma kalbėti apie konkretų žmogų kaip vienalytį, vienodą, vientisą lydinį be jokių niuansų ir poezijų :D Daugiau apie tai galite perskaityti anglų kalboje čia arba čia ir pan. ☯️☯️☯️ - Ankstesnį mano bandymą nustatyti asmenines ribas galite pasižiūrėti šiame įraše – čia. - Jei bandei susisiekti su manimi ir netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei -50% (arba nė nesupratai didžiosios dalies mano teksto), būk žmogus ir tiesiog nukreipki savo pastangas užmegzti draugystę į ką nors tinkamesnį nei aš. Gražiausios dienos linkėjimai visiems!!! 💐
Šis įrašas bus galbūt jau pasikartojantis ir tiesiog laikui bėgant pakitęs dėl patyrimų, o gal ir nebūtinai, na bet pasižiūrim prieš vertinant, kas gi gausis. Aš noriu jame susirašyti savo preferencijas (ir ribas sekančiame įraše) grynai draugiškam ryšiui, t.y. ne būtinai romantiniam, kaip kad dariau anksčiau beveik visad. Gal kad nebuvau sąmoningas, gal kad dar vis pasiduodavau chemijai ten ir įkarščiui ir t.t. Dabar man norisi kažkokio ramesnio požiūrio, pradėti ramiai ir ne staiga, nors tas staigumas tarsi ne maišo, bet, na, jis dažnai būna itin ne blaivus kažkoks, audringas, o smegenys vanoja, kiek įkabindamos iš paskos, bet vis vien nesėkmingai, o kai jau prisiveja, tai net ir širdis būna įtikinta, kad "visa tai - gryna nesąmonė" :D tai va... Arba gal neprisiveja, bet pradžioje proto balsas būna konkrečiai nutildytas... Ir tebūnie, bet vat kad turėti orientyrus vėl gi. Šaltus, ramius, patikrintus, taikius. Preferencijos draugui:
Na štai.... Vis tik pakito ir gerokai... priedo dabar bus aiškiau ties abiem lytimis, nes gan sunku kitaip greit susigaudyti, kas kaip :)) Čia - ankstesnis bandymas susidėlioti. Tad, ne bėda, jei ir neatsidursim kalno viršuje, oranžinė - irgi spalva. Ar esi bandęs susirašyti savo preferencijas, norus, pageidavimus?? Ar gali juos išreikšti žodžiais, aiškiai ir paprastai? Ar norėtum gauti panašų sąrašėlį iš kito? Ar apskritai mėgsti aiškumą ir nuoširdumą ryšyje? Kiek preferencijų turėtų būt "padengta", kad ramiai eitum į ryšį ir tikėtumeisi jį užauginti į kažką, na, ilgalaikio ir faino? Kaip greitai norėtumėte, kad žmogus pasidalintų savo atsakymais? Kiek laiko galėtumėte laukti, kol jie taip pat pabandys patikrinti jūsų suderinamumą? Kiek nesąmoningumo čia galėtumėte toleruoti, nes dauguma vis tik daugiau ar mažiau nesigilina arba bent jau nelaiko šių dalykų svarbiais? P.s.: Aha!! Jei netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei 50%, būk žmogus :D parašyk man, lol. Ok. 😊💚 Kaip minėjau, ribas surašysiu kitame įraše, nes nesinori pateikti novelės ilgio teksto šiuolaikiniam žmogui, kuris turi vieną milijoną su puse reikalų ir negali gilintis į kito reikalus tokiu pat dėmesingumu. Taigi, gero skaitymo ir iki kito! :P Taigi, apie edukacinę sistemą ir kodėl taip svarbu tie diplomai, kvalifikacijos, kursai, padarytų projektų/klientų skaičius, sukurtų ogranizacijų/renginių skaičius, parašytų knygų skaičius... Grupės, kursai.. mentoriai, pasekėjai ir dar aibė visko. Visi įmanomi tokie kultūriniai, sakykim, rodikliai apie žmogaus, specialisto sėkmę. Kyla daug klausimų: - Kiek laiko reikalinga tam, kad vien įrodyti savo kvalifikuotumą ir galimybę bent kai kuriems žmonėms tavimi pasitikėti kaip specialistu? - Ar tikrai po tiek patvirtinančių sėkmę ir patikimumą rodiklių žmonės tikrai rinksis jus, o ne būtinai tiek visko turintį žmogų, kuris, sakykim tiesiog jaunesnis ar tiesiog jam ne tiek rūpi tie oficialiai priimami pasiekimai, bet grynai jo realaus darbo rezultatai ir žmonės, su kuriais jam tenka dirbti? - Kur yra riba ar sveikas balansas tarp to vidinio variklio ir ugnies ir to, sakykim, labiau išoriško vertinimo ir pripažinimo, kuris nebūtinai toks jau ir išorinis. Taip pat kyla ne būtinai tiesioginių klausimų, pvz: - Kodėl žmonės taip linkę prisiekti viskuom įmanomu, kad jų santykiai yra ir TURI BŪTI paremti tik tuo vidiniu šauksmu, jausmu ir pan, kai tuo tarpu besirenkant specialistą, jie BŪTINAI ir BE ABEJONĖS rinksis kažką su ženkliais sėkmės išoriniais įrodymais? Iš kur ta perskyra ir ar ji apskritai sveika, net jei ir normali, nes ji tikrai yra labai paplitus ir normalizuota... bet kuris, kas turi savo preferencijas, ribas ir tiksliai žino, kas santykiuose gali ir negali suveikti, yra laikomas kažkokiu ne normaliu, kaip ir tas, kuris dirba ir labai sėkmingai be ypatingų diplomų, bet nesuskaičiuojamų kursų, organizacijų ir t.t., bet grįžkim prie profesinio įvaizdžio formavimo. Vėlgi turbūt ne pasirodysiu itin populiariu ir duok die, nepasiduosiu norui būtent lakstyti paskui "like"us, nors tai - jokiais būdais nėra prastas dalykas, turėti auditoriją, kuriai aktualu, ką tu veiki ir kuo dalinies, mes ir taip juk siaubingai atskirti vienas nuo kito dėl visokių ten tų traumų bei tų pačių sunkiai suvokiamų kultūrinių normų, pvz: išaukštinamos nepriklausomybės ir individualizmo.. (vėlgi, pvz gijimo laikotarpyje ar terapinantis, toks laikmetis yra neišvengiamas). Bet tikiuos, kartu ir nebus itin šalto ir racionalizuoto pateikimo, kas visiškai suluošina perduodamą žinutę, nes gi net AI stengiamasi padaryti socialiai priimtinais ir "emocingais" :D Mūsų geri, augantys ir auginantys ryšiai vieni su kitais yra neįmanomi išdildyti ir mums būtina turėti tam tikras kultūrines normas bei ribas, pagal kurias mes galėtume naviguoti besirenkant tuos specialistus, kuriais patys būti negalime, o tokių darbų kartais tiesiog reikia kasdienoje ir pan. O kiek dar yra dėmesio laikui... - Nespėsi, - Per vėlu - Juk yra ir kitos gyvenimo sritys: norisi sukurti kažką panašaus į šeimą, galimai, norisi pakeliauti, pamatyti pasaulio, norisi susitvarkyti trauminius potyrius, norisi užsiimti kūno sveikata ir gal net stipriai, noris namų, noris tiesiog užsiimti kažkokiu hobiu. - Kiek yra laiko tam, kad atrodyti patikimu specialistu ir dar gi per visą tą gūsį užsiėmimų neprarasti ar neužmiršti savo vidinės ugnies, savo aistros priežiūrai, jos išgryninimui, užtikrinti jos degimą ir vystymąsi, net jei ir be didelių oficialumų? Viskas turi savo kainą, laikas = pinigai... laikas apskritai taip svarbu ir kaip tų valandų vis per mažai paroje. - Ar sugebėsim suderinti dalykus?.. gal tiesiog bus tokių laikmečių, kada ugnis bus palikta išlikti savaime... Ir ar tai blogai? etc etc. Aš manau, kad realiai būtina turėti abu dėmenis, jei tikrai nori būti specialistu, kuris ne tik geras dėl to, kad yra, na, šiek tiek mištelėjęs ties tuo, ką daro ir kuo dega, bet dar ir turi tą oficialiai pripažįstamą bagažą tam, kad jo darbas būtų pripažintas ir pasiekiamas tiem, kam jo gali labai reikėti. Vienas kitą maitinantys dėmenys ir papildantys taip pat. Jei esi visiškas outsider'is, bet tikrai su nemažu talentu ir įdirbiu, kuris, sakykim, ne būtinai gali kelti įspūdį kitam, tai tokia situacija gali pamažu virsti į savisabotažą, paprasčiausiai, kam eiti keliu, kuris fainas ir reikalingas tik tau ir tavo vidiniam soc ratui? Tai - juk labiau hobio įvaizdis, nei profesijos... Ir vėlgi, jei tu ne degi tuo, kuo užsiimi, tam, ką studijuoji, kuri organizacijas ir pan... Na, gal pasirinkai tai dėl šeimos tiesioginio/netiesioginio spaudimo, gal pasirinkai, nes tai buvo laikoma paklausia to meto banga, gal dėl pinigų, dėl įvaizdžio, būti tarp ok žmonių ir dar ko... Tiesiog tai gali užgesti, išsekti, jei tai nelems to patikusio susijusio dalyko augimo, pvz - pinigų... ar soc pripažinimo tarp kolegų, ar šeima nebus patenkinta. Na, kitaip tariant tas dalykas, kurį laiduoja tavo pasirinkta profesija, jis ne augs ar augs laikinai ar ne tiek įspūdingai. Tiesą sakant, nežinau, jei nėra aistros, bet profesija laikosi ant kito pagrindo, kad ji trumpiau laikys, bet esu įsitikinęs, toks specialistas dažnai yra visiška įšalo žemė, kuri laikosi ant vien intelekto, o ne emocijų pagrindo... o mes visi esam emociški pagrinde, jau vien dėl to traumos, net jei jas supranti intelektualiai, jos negyja, nes emociniam lygmenyje niekas nekinta. Bet vėl gi, tikėtis, kad vien emocijos/aistros išveš profesines ambicijas bei polėkius... na tai - ne visai blaivaus ar brandaus žmogaus požiūris ir nusiteikimas... na, nors Don Kichoto istorija yra pakankamai romantiška, bet gal tiesiog ir kiek skausminga istorija.
P.s.: mano geriausias diplomas ever visvien yra už ištvermę ir sportinę dvasią, kai baigiau distanciją su sulūžusia slide atsilikęs nuo visų per gerus kelis šimtus metrų... 🏅 na, neskaitant visų kasmetinių už gerą mokymąsi.
Kadangi man pusę teksto visvien ištrynė weebly algoritmai nespėjus jo išsaugoti, tai kažkaip bandysiu iš naujo surašyti pradžią, o galas bus originalus. Taigi... Kuo dėta savikontrolė ir savęs žalojimasis? Apskritai, kodėl žmonės įpranta save žaloti... Realiai, tai yra viena iš kelių potrauminių reakcijų į realų arba nebe realų smurtą, bet tiesiog, kuomet esama situacija primena patirtas situacijas vaikystėje, kurias lydėdavo smurtas.. Ar tai fizinis ar psichologinis ir kitoks. Jos yra pagrinde keturios, kai kas išskiria tik tris, dar populiaru išskirti 5 arba net ir daugiau. Savęs žalojimasis yra priskiriamas susitapatinimo reakcijai, kodėl? Na, imkim paprastą itin fizinį pavyzdį iliustracijai: žmogus pasielgė taip, kad norisi jam trinktelėti ir gerokai... Ir štai, eini prie jo, kad skelti, ir jis staiga ima daužyti pats save, ar jei nori iškoneveikti jį, o jis pradeda koneveikti save, atsiprašinėja, susimažina, nusigalina, nusivertina... Tiesiog akyse tampa kažkokiu paliegėliu menkysta. Ar tuomet liktų bent kiek noro kažką jam (ar jai) daryti? Dažniausiai nebe, tiesiog noris nueiti ir nebegrįžti prie tokio arba iškviesti greitąją, jei labai save naikina, arba pasidžiaugti, kad "šiukšlės išsinešė pačios".. ar ten pagalvoji: "taip ir žinojau, kad jis - menkysta" ir pan. Esmė tokio elgesio yra sumažinti smurtą sau... Nes save nugalinsi ne tiek žiauriai, kiek kitas, sau trenksi gal ne į akį, o kažkur šalia ir ne tiek stipriai ir pan. Tu gali tai sukontroliuoti, o juk kito žmogaus veiksmų kontroliuoti negali realiai.. Tai štai. Gal dabar aišku, kodėl žmonės gali save žaloti... O kodėl ir kaip tai tampa problema?
Problema tame, kad jei tokios gynybos reikėjo labai ilgai ir, sakykim, pastoviai, na, ta prasme aplink nebuvo palaikančių, girdinčių ar bent jau smalsesnių žmonių, ir tu ne tik kad patirdavai kažkokį smurtą kasdien, bet jis vyko nuolatos ir ilgą laiką... Ši ir panašios gynybos palaipsniui tapo gyvenimo dalimi, na... jos tapo TAVO dalimis... Tu buvai ir esi tuo, ką tavo aplinka visiškai atstūmė ir tu kartu tapai ir tarsi įauginai į save dalis, kurios atitiko tavo tą smurtaujančią aplinką... Ir būtent todėl tu vis dar gali būti ir savimi, ir tuo dariniu, kuris gali ir realiai smurtauja prieš save (na, nes taip pavykdavo sumažinti smurtą iš kitų kadaise)... Kitaip tariant, tavo aplinka, kurioj augai. tave išmokė, kad pasaulis yra toks, ir toks elgesys su savimi yra normalus, priimtinas ir net ir skatinamas. Tai štai... O laikai keičiasi, pasaulis didesnis nei vien giminės ir mokykla ir palaipsniui suaugęs žmogus suvokia, kad jo toks elgesys nėra itin adekvatus, bet jis tiesiog kitokio jo neišmoko, nes nebuvo kaip... O kas dar labiau klampina, tai kad nevalingai jam/jai norėsis išlaikyti pasaulį tokį, kokio išmoko, tad aplink būriuosis tokie, kurie yra arba panašūs į jį/ją arba į to žmogaus aplinką augant, na, t.y. panašūs į jo tėvus, senelius, brolius, seseris, mokytojus ir pan. Uždaras ratas. Ši problema, kurią vėlgi labai gerai ir paprastai įvardina neapykanta sau... Ji yra tikrai super sudėtinga... Nes net jei ir žmogus nueina į terapiją, koučingą ir pan., ir netgi gauna pavyzdį, aplinką, kurioje smurto prieš jį nėra, nei fiziškai nei psichologiškai... Kur profesionalas gali klysti ir klysta... ir turi savų bėdų, ne visada supranta ir pan, bet vis tik NE smurtauja... Netgi tada išlieka tas šešėlis, sakantis, kad su tavimi kažkas ne taip ir šis gydomasis ryšys tai tik įrodo, sveiki žmonės neina į terapijas, jie tiesiog gyvena lalalala... na tos mintys ir pan, kurios ir yra įaugintos iš mažumės, tiesiogiai ar nebūtinai... kurios sėdi lyg programos kodas smegenyse... Be to pripratus prie aplinkos, kurioje augai, ją taip sudėtinga ir baisu keisti (baisu dėl nežinomybės, naujumo)... Na bet... trumpai ir paprastai tariant, aš manau, kad ir kiek giliai įrašyti neapykantos sau programos kodai į smegenis, juos pakeisti tikrai įmanoma ir būtent koduotę, o ne mygtukų išdėstymą ir spalvą... Kaip kad mano daugelis su ta mintimi "jei imsiu pagalbą, vadinas, aš ne sveikas". Na, paprastai tokie žmonės turi įsitikinimą, kad per partnerį, draugus, veiklą, pasiekimus galima "atsikratyti" jos, tos neapykantos sau... o realiai jie ją taip dar tik pamaitina, juk kuo labiau "apkamšai" žaizdą, tuo labiau ji pūliuoja... tiesiog reik geros priežiūros ir atvirumo, kad prasidėtų realus gijimas. Tai - taip pat plati tema, nes daug specialistų veda labai standartiškus užsiėmimus, ir daug paprasčiau yra išrašyti vaistus užklijavus diagnozę, vietoj ilgų pasikartojančių pokalbių, ilgai pumpuojamos besąlygiškos meilės, kol žmogus pamažu ir labai lėtai atsigaudinėja... su ta rizika, kad gali ir neatsigauti. Man terapeutė (kuri turi pakankamai suktą humoro jausmą :D) vis sako, kad einu sunkesniais keliais, bet ar tikrai jie sunkesni, jei alternatyva - vaistų kalnas... ar/ir kokia nors "efektyvi" priklausomybė, mano atveju turbūt būtų darbas (su įtaigiais pasiekimais) ir toksiški santykiai (po kurių būtų šarmo turintis lipimas iš TOS PAČIOS, bet kiek skirtingos duobės). :D tai, na, tikrai kad sunkesnis kelias toks tada... Tai tiek... Ir jei jūsų kažkurią tikrai svarbią asmenybės dalį tiesiog nustūmė į nebūtį kaip nesančią ir jūs dabar turit įspūdingą savęs nekentimo automatinį mechanizmą ties ja... Aš tikiu, kad tai įmanoma numaldyti... ir perduodu gerą energijos gūsį tiem, kas jau bando tai pažaboti. AHA, tiesa! apie savikontrolę :)) na, juk sako žmonėms, kas ji/jis nesusikontroliuoja ties žalojimusi... Yra atvirkščiai... Jie išmokę tiek kontroliuotis, kad tai išeina už žmogiškumo sau ribų... ir gali net užsipulti ar pradėti pūst miglą ir pan. ir jums, jei parodote, kad su jumis to nereikia, kad gali atleisti tą kontrolę bent kiek nuimti. Visi šie demonai ir monstrai, pabasos ir tamsa viduje... tapę "geriausiais" ir, bene, vieninteliais "draugais" kadais... Gali pamažu užleisti vietą tom dalims, kurios buvo išstumtos, demoralizuotos, atkirstos ir paliktos likimo valiai... Tokiu būdu neapykanta sau pamažu pradeda tirpti. Būti raudonplaukiu yra ok, rašyti kaire yra ok, daugelis dalykų šiandien yra ok, kas buvo visiškas tabu kokioj Tarybų Sąjungoj, ar kokiuose Kybartuose (nieko neturiu prieš kaimą, pats jame augau kažkiek). Tu supranti realybę ir savastį pakankamai adekvačiai, tu pakankamai gerai žinai, kas esi ir ko nori, tu moki daryti sprendimus ir pasirinkimus, tu moki gyventi, tu esi pasiruošęs saugiems santykiams. Nebūtinai idealiai, ne būtinai be kliurkų... bet tikrai nebūtinai su ta nežmoniška neapykanta sau ir savo elgesiui taip pat. Taigi.... Dar viena žinutė apie diagnozes. Pasistengsiu trumpai, kol lavina priešiškai nusistačiusių žmonių dėl to, kad mūsų nuomonės nesutampa, dar nevirto į tokį kiekį, kuris inicijuotų socialinių tinklų algoritmus stebėti mano veiklą taip, lyg tai būtų na, mažiausiai terorizmas :D Juokauju, mano giliu įsitikinimu, negalia išvengti cancel culture ar, sakykim, victim culture susidorojimo su tavimi, yra tam tikras ženklas, kad atitrūkai nuo laiko tėkmės ir nebejauti vadinamo Zeitgeist (lt: laikmečio dvasios, kaip kad vadino populiarų judėjimą apie 2007-2011metus, paremtą to paties pavadinimo filmų serija, ir kas man padėjo tapt ateistu tuomet)... Tai va... Ir šis cancel culture reiškinys nėra joks naujas dalykas apskritai, tai tik modernizuotas ir suskaitmenintas tradicinis Lynčo teismas.. Čia yra dar vienas tas istorijai aklas žmonijos įsitikinimas lygiai toks kaip kad tas, kuris skelbia, jog LGBT žmonių anksčiau "nebuvo"... ar kad žmonės, o jau tuo labiau VISI vyrai tik šiais itin siaubingais laikais tapo visiškai iškrypę, kai tuo tarpu internetas pilnas senovės civilizacijų piešinių bei skulptūrų apie bet kurį įmanomą nukrypimą nuo misionieriaus pozos ir pan, jau neskaitant apskritai nepaaiškinamų piešinių ar ten... vaginos formos žmonių (o ne gamtos) sukurto vadinamo Įsčių urvo (Ultroba urvas). Taigi.., apie ką aš norėjau parašyti, tėra nedidukė tema, bet ji svarbi tad grįžkime prie jos. Jei trumpai tariant, aš nesu šalininkas tos nuomonės, kad jei turi problemą ar išskirtinumą: antsvorį, kitokią orientaciją, vidinį barjerą įsidarbinimui, negalią rasti sau partnerį ir pan., na, kad turint kažką, kas realiai tarsi ir nėra gerai ar ne įprasta, kad tokiam dalykui tereikia priėmimo ir patvirtinimo, kad tai nėra tokia jau problema ir kad svarbiausia yra tai priimti ir su tuo gyventi. Mano nuomone, tai yra pirmas ir dėl to, bene, svarbiausias žingsnis savo gyvenimo statybose, bet jis tikrai nėra galutinis, na, ne mano gyvenime. Ir tai nėra vien apie fizinę, finansinę, seksualinę, profesinę sveikatą, bet ir apie emocinę, santykių pusę mūsų kasdienybėje. Galimai man pačiam reikėjo apsišviesti, kad emocinės sveikatos sektoriuje ši kryptis šiuo metu yra dar paaštrėjus ir žmonės raginami neslėpti ir atsiverti apie savo problemas ir tokiu būdu efektyviau integruotis į aplinkinį sociumą. Ir tikrai šis žingsnis yra super svarbus, priimti tai, kaip yra čia ir dabar kiekvienam iš mūsų, nes, visų pirma, be šio žingsnio iš vis neįmanoma nieko padaryti ar net prieiti prie idėjos apie kažkokius pozityvius pokyčius, bet.... Bet šis viso ko priėmimas ir manymas, kad tai ir yra viskas, ko žmonėms reikia... na, tai tikrai nėra geriausia išeitis, mano akimis. Jau nekalbant apie fizinę sveikatą... Na, neužtenka vien tik susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, koja ką tik lūžo. Bet pereikime prie emocinės sveikatos. Nežinau, ar tai žinoma, bet pavojingiausi sutrikimai gyvybei yra ne šizofrenija, net ne depresija ar dar kas, bet sutrikimai susiję su maistu ir svorio reguliavimu, nes jie greičiausiai gali privesti prie rimtų problemų, o ir prie fatalių jų (apie tai pasiskaityti anglų kalba galima čia arba pasiklausyti labai neblogos laidos lietuviškai - čia). Nežinau, ar čia verta kažką itin stipriai aiškinti, bet vien savęs priėmimas tikrai nepadės įveikti sunkumų ir pakeisti esamą padėtį į mažiau pavojingą. Ir tai tikrai nėra vien apie kitų nuomonę, nors beveik 100% tas įaugęs užaštrintas dėmesys į kitų nuomonę ir lemia tokį elgesį su savimi. Tiesiog trumpai tariant, mano šio straipsnio taikinys yra tekstu užrašyti tai, kad vien priimti savo išskirtinumą nebūtinai yra kelio pabaiga. Lygiai kaip galima rasti būdų numesti/priaugti svorio ir turėti gerą fizinę formą arba, tarkime, paskirti savo gyvenimą santuokos lygiateisiškumui apginti, jei esate homoseksualus, lygiai taip galima dirbti su savo emocinėmis problemomis, kurios (vis tik) dažniausiai yra nurture (auklėjimo), o ne nature (prigimties) išdava, kitaip tariant ne įgimtos, bet įgytos.. Gera žinia čia yra ta, kad įgytos problemos dažniausiai yra atstatomos ir tie gynybiniai elgesio ar požiūrio į save ir kitus mechanizmai yra keistini, ne visada, anaiptol, bet dažniausiai. Kitaip nei fizinės sveikatos rūpyboje, psichologinės sveikatos priežiūroje visa diagnostika yra paremta, sakykim, ne būtinai empiriškais stebėjimais, o diagnostiką paremtą simptomatika vargiai galima laikyti itin patikima ir objektyvia ar net moksliška. Čia galima dar daug ko paminėti (galite žvilgterėti į šį įrašą), bet esminis punktas yra tas, kad vien priimti negalavimą, kuris išryškėjo, yra super svarbu, bet ties tuo apsistoti nepatarčiau tol, kol pačiam žmogui (su pagalba ar be jos) netaps aišku, kad jis/ji arba negali arba nenori keisti esamos situacijos... Nes vien prisitaikymas prie esamų kultūrinių normų ir/ar problemos neigimas tikrai nėra optimumas.
O jei tu tikrai žinai ir patikrinai tiek sykių, kiek jų pakanka ir eini keliu arba išgijimo arba sukontroliavimo, tai darai viską, ką gali geriausio tiek sau, tiek aplinkai ir esi šaunus žmogus. Sėkmės tau. Tiesiog kviečiu kvestionuoti dalykus ir patikrinti juos... Lygiai kaip ir nesusivesti savęs į laboratorinės žiurkės vaidmenį sau pačiam, kad tik niekuomet nesusitaikyti su savo ne idealia sveikata... kas yra kievieno mūsų realybe, deja :)) Ir tiek. Linkėjimai. Na, jei kada sutiksit idealiai sveiką žmogų, galimai tai įvyks nebent sapne. P.s.: jei vis dar pasitiki psichiatrijos diagnostine sistema ir esi praėjęs ilgą ir tikrai efektyvų gijimo kelią bei vis tik nori pasitikrinti kaip yra su ankstesnėmis diagnozėmis, visada galima užsirašyti tam pas psichiatrus.
P.p.s.: jei nieko nereikia daryti su gydymu ar savikontrole, o veikiau pakeisti savo aplinką ir/ar prisijungti prie judėjimo jos gerinimui... na tuomet :) visiems - sėkmės su tuo, tikiuosi, rasime savo kelią. 🫶 |
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
April 2024
Teminiai žodžiai
All
|