Savęs pažinimo kelias

Šis įrašas - apie paradoksą, dichotomiją.

PARA kilęs iš lotyniško žodžio „atskirai nuo“, o DOX reiškia „mūsų nuomonė“. Žodis „paradoksas“ pažodžiui reiškia „atkirtas nuo mūsų nuomonės“. Taigi :) visi, kurie sako, kad nekreipk dėmesio į tai, ką kiti apie tave galvoja, tesako tau būt paradoksaliu :D Paradoksų yra įvairių ir apskritai tai - labai įdomus dalykas.

Paprasčiau tariant, jūs turite įveikti baimės ir nerimo barjerą, kurį sukuria trauma tam tikroj tavo gyvenimo srityje. Pavyzdys gali būti su lytimi susiję gyvenimiški potyriai trans-žmonėms, tu tarsi tuo beprotiškai stipriai rūpinies iki to momento, kai to nebedarai... Tik tada tau iš tiesų būna viskas lyg ir gerai... Vėliau tai aprašysiu Greezer paradokse. Tiesiog pirmiausia norėjau suteikti pakankamai dėmesio pačiam paradoksui... kaip netikėtam ir keistam reiškiniui.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų nuomonės. Gerai turėti tą nuomonę, tik... ne visada jos tiek daug reikia :) Kritika ir cenzūra iš vis ne itin veikia, tai tik trukdo gauti trokštamos laisvės saviraiškoje, nesvarbu ar kritikuoji, cenzūruoji save ar kitus... to reikalauji iš kitų ar patiri poreikį pasidalinti :D šiuo labiau kompostu gal (nei žiedais) su kitais... lyg tai nebūtų kuo geriau dalintis. Tai yra pralaimėjimo abiejuose pusėse (lose/lose) situacija, kurioje norite išlaikyti save ir kitus.. arba būti prilaikomi kitų arba išlaikyti juos joje. Ir tik ištrūkus iš šio rato, kuris tarsi turėtų atnešti tau norimą ramybę ir laimę... iš tiesų patirsi išsilaisvinimą. NE NUOMONĖS ribose..., o už jų.

Gerai, dabar... paprastas pavyzdys vadinamas Geezerio paradoksu: idėja, kad žmonės su amžiumi netampa kietesni, o tieisog mažiau rūpinasi, kad būtų tokiais. Paradoksas išreiškiamas taip: „Su amžiumi tu netampai kietesnis, bet tau vis mažiau rūpi būti šauniam, o tai yra vienintelis tikras būdas būti tokiu“.

Ar pagauni? Nereikia daugiau nuomonių, daugiau įtakos iš aplinkinių... ar suteikti daugiau nuomonių ir įtakos. Nerūpestingas, bet ne neatsargus (ang: care-less, but not careless). Galima tai aprašyti ir kaip tam tikrą dichotomiją. Tarsi laikyti, turėti savyje tam tikras priešybes ir abi jas išreikšti, kad bent šiek tiek patikėti, kad jūsų tiesa yra tiesa... Ir kad sulauktumėte pasitikėjimo tuo bent iš savęs paties, jei ne kitų. Nuolat mindamas ir išreikšdamas tik vieną pusę, esi ne itin įtikimas, netikras, gąsdinantis... kažkiek, susvetimėjęs, atitrūkęs, sunkiai suvokiamas. Jei tau rūpi, knieti kažkas, kas tau sukėlė didžiulę traumą (ir visai gerai tuo rūpintis), tu taip pat gali išgyti iki stadijos, kur tau tai arba ne tiek rūpi arba neberūpi. Tokia ta dichotomija. Ne laukti, kol viskas jau bus įgyvendinta ir tvarkoj, bet būti harmonijoje ir ties kiekvienu žingsniu link tikslo.

Žinoma, čia nepaminėjau visų kitų gijimo etapų:
- neigimas. Niekaip nesutnkama su tuo faktu, kad buvai traumuotas tam tikroje gyvenimo srityje.
- kova. Žaizdos atvėrimas ir automatinis atsišliejimas tiesiai į priešingą poziciją nuo tos, į kurią įstūmė trauminė patirtis. Daugybė aštrių emocijų ir sunkių būsenų šioje stadijoje. Žmonės pradeda projektus, keičia šalis ir vardus, palieka neveikiančius santykius šiame etape, laužo primityvius, įsisenėjusius parjerus ir dažnai patiria juoda/balta nuotaikų kaitas.
- sielvartas. Jautiesi izoliuotas, vienišas, atskirtas, pasimetęs, nesavarankiškas, išsekęs, tarsi be tvirtumo ir taip toliau. Daug laiko praleidi vienas, jauties defektuotas, pažeidžiamas. Šis etapas gali būti ilgalaikis, ypač dar ir todėl, kad šiais laikais labai priimtina būti auka. Žmonės išgyvena patirtą nuoskaudą dėl traumos šiame etape tol, kol to užtenka pereiti į lengvesnę būseną.
- derybos. Čia žmonės pradeda kalbėtis, matuoti kas ir kaip, vis tiek dar jaučia pažeidžiamumą ir grįžta į asmeninį kokoną, o tada vėl bando išeiti iš jo, jie nebėra įsitikinę laikytis tų senų nuoskaudų, bet dar ne taip saugiai jaučiasi, kad  tiesiog nusimestų savo savo įsisenėjusią naštą ir pan.
- nušvitimas. Žmonės patiria palengvėjimą ir žvalumą, ramybę ir vėl jaučiasi vientisi, nesuskilę, jaučias savimi. Jie nusimeta tai, kas nėra jų, jaučiasi normaliai ir gerai, moka užmegzti autentiškus ir patogius ryšius. Šalia jų lengva ir šilta būti.
Labai dažnai neigimą patiriantys žmonės IMITUOJA nušvitimą, tokiu būdu jie pa(si)teisina savo nenorą patirti gijimą. 

​Jei žinai, tai žinai :)
„Paprastumo paradoksas yra tas, kad visko supaprastinimas yra sunkus darbas“ – Bilas Jensenas

Iš pradžių maniau, kad šiuo įrašu pakartosiu ir išplėsiu temą apie pilko akmens elgesio metodą... ir kad jis bus nukreiptas į žmones, kurie negali susidoroti su paprastu ir aiškiu "ne"... tai realiai - rimta problema, nes sukelia daug problemų ir nereikalingų dramų, jei ne dar prastesnių pasekmių. Žmonės tave ignoruoja, provokuoja, kaltina... grasina, įtaria... Toks apgailėtinas cirkas, kur kaskart atsisukęs pamatai klouną, kuris su tavimi elgiasi taip, lyg tu būtum juo... Tai pribloškia... Niekur negali rasti kažko tiesiog padoraus ir tai taip dažna, taip dažna. Bet... Finale vis tik atsigręžiau į žmogų, kuriuo esu... Kadangi sena tiesa sako, kad jei visi aplinkui atrodo kaip sudužę veidrodžiai, greičiausiai jie atspindi tave patį. Taigi....
Kaip tapti tuo žmogumi, apie kurį taip ilgai svajoji, o dabar štai kažkodėl nebegali.. bent jau iš pažiūros negali, nes realiaivienintelė to priežastis – gryna baimė ir nerimas dėl naujumo. Gyvūnų karalystėje yra keletas metamorfozės pavyzdžių, kai gyvūnai pakeičia savo esybę į visiškai skirtingas formas, pavyzdžiui, kai kurie vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, bitės, skruzdėlės ir daugelis kitų. Arba kai kurie krabai :) ropliai taip pat visiškai pakeičia odą, nors ir išlieka pradinėje formoje. Tai nėra taip nauja... Mes, žmonės taip pat tampame ir prarandame senąjį aš toj mistiškoje praeityje, į kurią galime patekti mintimis ir emocijomis vien ją prisimindami. Ir, žinoma, mes tokių kismų nepatiriame kartą gyvenime... Būna bent keletą kartų, kai tai vyksta ir dažnai mes galiausiai nebeatsigręžiame į savo seną pavidalą :) arba atsigręžiame, bet šiek tiek vėliau ir su nauja šypsena bei ramybe širdyje. Jei gyvendami šį gyvenimą žmonės gali patirti tiek pragarą, tiek rojų, jie taip pat gali persikūnyti, savotiškai reinkarnuotis iš vienos būsenos į kitą... Nereikia mirti, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų :) ir net ne sykį gyvenime.

Ir kaip gyvūnams, norint užbaigti tokią metamorfozę, mums reikalingos papildomos saugos priemonės... Šiam procesui reikia laiko, didžiulio energijos kiekio ir kitų resursų... ir dažniausiai tai vyksta be didelės pagalbos, o kaip tik su pavojais iš aplinkos. Esame pažeidžiami, retai elgiamės ar neatrodome savimi... tai glumina ir verčia kitus suabejoti mūsų sveiku protu, morale ar dar kuo nors kitu. Mūsų įprastas socialinis ratas gali mūsų nelabai atpažinti... ir tokia jų reakcija gali būti laikina arba užtrukti priklausomai nuo situacijos. Taigi, išdrįsti tapti - ne tik laimėjimas, bet ir praradimas... o juk naujas tu tiesiogiai reiškia naują pasaulį besiveržiantį iš vidaus... kai vyksta šis procesas, jis tave tarsi laužia iš vidaus, o tu dažnai pats ne visai atpažįsti nei naujo savęs nei tavo naujo požiūrio į aplinką... Matai savo naujomis akimis, girdi savo naują vidinį balsą... tai taip trapu ir švelnu, tačiau... taip neįprasta, aštru ir todėl baugina... ir šie nauji dariniai vis dar slepiasi ir bėga nuo ypač šiek tiek nepasitikinčių žmonių... Tavo širdis dar nelabai žino savo naujo kompaso... žmonės timpteli ją mylėti, jei jiems trūksta meilės... arba gerbti, jei jiems trūksta ir to. Jie jus kaltina dėl šio proceso, patys apsimesdami bent jau sau dorybingais... tarsi niekada nėra patyrę kažko panašaus, arba tiesiog tai buvo jiem taip seniai, kad jūsų virsmas atrodo kaip jų smūgis jų pasirinktai stagnacijai, kurį jie visada pateikia kaip stabilumą... Taip pat jūs tokiu metu atpažįstate grožų ir tyrumą žmonėse ir įpuolat į tai žmonėse... taip dažnai... su tokiu dideliu noru to laikytis... ir kartu su nesugebėjimu sustoti šiame virsmo procese... Ir tai taip žiauriai liūdna... mano drauge, labai liūdna.
Ir tu žinai, kad tavo senasis 'Aš' bus paskerstas už tave arba tavo paties pastangomis... Ir žinai, koks tai skausmas ir kančia... kitaip tariant, tu žinai kai ką iš ankstesnių patirčių, o tai, ko dar negali žinoti, tave tai labiau gąsdina. Na, kaip ir visi žmonės patiria audringą nerimą dėl naujovių... Net jei jos realiai išlaisvina...
Tai vat dėl to tai sunku... sunku virsti
Kodėl tai būtina? Na, tu gali likti įstrigęs ir laimingas... niekada neprarasti dalykų, draugų, niekada neįgyti nieko iš esmės naujo... bet jeirimtai nori pasiekti savo svajonę... Tavo senasis aš turi mirti/nueiti užmarštin kelis kartus, kad taptum žmogumi, kuris TIKRAI galiišpildyti tavo svajones realiai, nesustabdomai ir neišvengiamai. Taigi... laimė yra pervertinta... Kai esi savo gyvenime toje vietoje ir tuo metu, kur tikslas ir prasmė yra viskas, ko įmanoma laikytis... o ramybė ir laimė ateis kiek vėliau... Galima įkvėpti, užmerkt akis, ir peršokti tą barjerą link savo tikslo... tiek kartų, kiek reikia, kad jį pasiektumėte; na, arba... numirti bandant jį pasiekti.

Beje, jei pasiekus savo svajones lieka šiek tiek laiko... galima sukurti naują svajonę. Tad tai - ne argumentas, kad "po to nebeturėsiu ko siekti" :) juokinga, bet ne argumentas.
Nei „tu“, nei „jie“ niekas iš mūsų niekada nebus tobuli... nors mes visi vis tiek esame savaip idealūs, kažkaip. Atsipalaiduokim, eikim į priekį, pailsėkim, kartokim ir mėgaukimės!

Neseniai keletas žmonių man parodė porą žodžių, kuriuose priešdėlis para- buvo pakeistas į meta-, tai įdomu ir, šiaip, ką šis meta- priešdėlis gali mums atskleisti apskritai. Mane nustebino šie 2 žodžiai:
- meta-kognityvumas
&
- metanoja
Abu jie turi savo atitikmenį su priešdėliu para', ir su juo pirmasis skambėtų taip - para-kognityvumas, o kitas tiesiog taip - paranoja. Šiek tiek daugiau apie abu.
Meta-kognityvumas pažodžiui reiškia mąstymą apie mąstymą, tokį tarsi savo mąstymo proceso stebėjimą ir vertinimą iš šono, o ne tiesiog skendint  viduje savo mintyse. Tokiu būdu galite užfiksuoti kai kuriuos netinkamus mąstymo modelius ir vėliau su jais padirbėti. Gerbiamas skaitytojau, tikiuosi, žinote, kad mes esame efektyviausi, visavertiškiausi ir laimingiausi, kai suprantame dalykus arčiausiai jų objektyvios tikrovės, na kitaip tariant, kai mūsų įsitikinimai yra kiek įmanoma artimesni objektyviai realybei. Tuomet darome mažiau klaidų, greičiau atsikeliame nugarmėjus į gyvenimiškas duobes, būname lankstesni ir švelnesni bei stipresni, gražeeeesni :) t.t. Taigi šis įrankis – mokėjimas stebėti savo proto procesus ir atpažinti nuosavo mąstymo modelius atrodo solidus ir vertingas, kurį tikrai ne pro šalį turėti kišenėje ir karts nuo karto panaudoti. Sumečiau keletą paveikslėlių sau, kad geriau suprasčiau.

Aš dar nesigilinau į tai pakankamai, bet jei sudomintų, galima pasidairyti žemiau įdėtam dokumente, čia - tokia tarsi santrauka apie svarbiausius punktus anglų kalba: Google doc
Šiokį tokį trumpą aprašymą leutuvių kalba galima rasti čia.
Beje, para-kognityvumas daugiausia susijęs su telepatija, jei teisingai supratau benaršydamas.

Ir tada dar yra metanoja... Buvo įdomu įsigilinti, ką šis žodis reiškia ir kas glūdi tame. Pirmą kartą tai išgirdau A.Arestovičiaus vaizdo įraše, kur jis atsakinėjo į savo gerbėjų klausimus. Kai kuriuos šio fenomeno aprašymus angliškai galite rasti čia arba čia. Lietuviškai - čia (vienok lietuviškas aprašymas yra teologinis, mano manymu, o įraše kalbu iš psichologinės pusės).
Kaip žmogus, kuriam teko susidurti su savo polinkiu į klasterio A "viražus", akimirksniu atpažinau, kad tai buvo tikslus kai kurių patirčių, kurias patyriau 2012 m. pradėjęs savo pirmąjį tinkamą koučingo procesą, atitikmuo. Dažniausiai tai buvo labai keista patirtis, nes tokiu metu yra ne tik sunku ir chaotiška, bet ir baisu, ir tai tikrai atrodė kaip laikina beprotybė... Man dar keisčiau buvo tai, kad tai visada, pabrėžtinai VISADA turėjo teigiamą rezultatą ir po to jaučiausi rimtai kaip naujas žmogus .
Kodėl tai svarbu? Manau, svarbu to nebijoti... kai esate tinkamam gyjimo, augimo procese, jus užklumpa metanoja, ir labai gera idėja būtų per tai pereiti, o ne vengti. Ypač jei anksčiau gyvenime susidūrėte su kažkuo labai panašiu, tik su priešingais (negatyviais) rezultatais, o dabar dvejojate ir nedrąsu tai patirti dar kartą... Iš esmės reikia peržengti tokį barjerą, nes kitaip tektų likti įstrigusiam gyvenime... „laimingam“, „saugiam“ ir visiškai įstrigusiam.
Trumpiau tariant, lotyniškas meta- priešdėlis atrodo vertas dėmesio :D... atrodo tikrai optimistiškai. :)
Na, o paranoja reiškia nuolatinio aplinkinių akylo dėmesio jausmą.

Kalbant apskritai, kiek svarbūs yra žodžiai, kuriuos vartojame? :) Net nežinau, kiek plačiai galima kalbėti apie žodžių galią ir kaip ją naudojame su kitais ir savimi. Tuo tarpu čia keletas faktų apie kalbą:
- Niekas nežino, kada tarp mūsų atsirado kalba...Galimai ji atsirado su pirmaisiais anatomiškai moderniais žmonėmis.. taigi anksčiau nei išradom ugnį...
- Žodžiai gali pasiųsti žmogų myriop, ir žodžiai gali prikelti žmones iš itin pavojingų ligų gniaužtų, iš esmės tam ir yra psichoterapija...
- Mes dalijamės jausmais ir žiniomis per savo žodžius, tai gali įkvėpti ir sugėdinti, gali pakelti ar sugadinti nuotaiką, gali praplauti smegenis ar apšviesti, na, ir taip toliau...
Paramos žodžiai yra mano pirminė meilės kalba, todėl galiu ramiai sakyti, kad... žinau žodžio galią. Tai, kaip tu jį pasakai, žodžio vertę ir žinią, kurią perteikiam... dovanas ir parazitus, kuriuos kalba gali savy turėti... man pažįstama žodžio magija ir kaip ji nuveda į grynos fantazijos pasaulį, kad susikurtumėte savo būsimo gyvenimoo viziją link kurios galėtumėte keliauti sau... su kompanija arba vienas, jei taip jau išeina. Žmogus gali nekalbėti ir būti paslaptingas, gali kalbėti apie viską kaip kokia radija ir vis tiek būti neįskaitomas. Žodžiais galite padaryti bet ką, todėl tai taip svarbu. Keli sakiniai gali pakeisti jūsų gyvenimą be galimybės grįžti prie to žmogaus, kuriuo buvote prieš sužinodami tuos sakinius.
Todėl prašau, būkim sąmoningai apie tai, ką nešam savo žodžiais ir kokią magiją jais perduodame. Ar tavo žodžiai tiesūs, energingi ir sutvirtinantys apdaužytą vidinį stuburą, ar jie juokingi ir kutena tavo apleistą ir sustingusį juoko kauliuką, o per jį ir širdį :) ar jie pakelia nuotaiką ir tirpdo virš tavęs ar tavo viduje susitelkusius tamsius debesis primindami apie nuosavo proto egzistavimą, kad vėl sugrįžtum į savo svajones :))

Visi žino, kad kuo didesnes pajamas gaunam, tuo laimingesni ir labiau patenkinti jaučiamės, bet galbūt ne visi žino, kad pasiekus konkretų pajamų dydį, pasitenkinimas nebeauga, plokštėja. Todėl ir nusprendžiau parašyti apie tai, galbūt kam nors bus naudinga žinoti, kad tas įsitikinimas, jog tik labai didelis pinigų kiekis gali užtikrinti gerą savijautą, yra visiškas mitas, o be to čia apskritai yra daugiau niuansų.
Pirminį tyrimą šia tema 2010 m. atliko Danielis Kanemanas ir Angusas Dytonas. Abu autoriai yra Nobelio premijos laureatai, šį tyrimą galite rasti čia. Jų tyrimas nurodo, kad egzistuoja tam tikra pajamų suma, po kurios žmonės nebegauna emocinio postūmio, motyvacijos, kitaip tariant – po tam tikros sumos emocijos tampa 'drungnos', nemotyvuojančios. Tyrėjai išsiaiškino, kad JAV žmonės uždirbantys daugiau nei vidutiniškai 75 000 USD per metus (maždaug 50 000 GBP tada, kai buvo atliktas tyrimas - 2010 m., suma pakitus dėl infliacijos) žmonės nebepatiria didesnio pasitenkinimo / mažiau neigiamų emocijų. Yra prielaida, kad emocijos nusistovi dėl to, kad pasiekus tam tikrą komforto lygį, jo perteklius nebesuteikia to paties pasitenkinimo, o visa atsakomybė dėl pinigų suvaldymo išlieka ta pati arba netgi didėja.
Kiekvienai šaliai ir miestui ši sumos riba skiriasi, labiau išsivysčiusiose šalyse ir miestuose ji didesnė, o mažiau pažengusiose mažesnė. Ir taip, matyt, dauguma žmonių įvardija panašias sumas toje pačioje šalyje iiiiiir tame pačiame mieste. Štai keletas statistinių šalių pavyzdžių:

Kitą svarbų veiksnį, susijusį su finansais ir pasitenkinimu, radau Ramito Sethi veikloje. Ramitas S. – amerikiečių rašytojas, savarankiškai paskelbęs save asmeninių finansų patarėju. Jis yra kelerių knygų, laidų (galima rasti ir „Netflix“ platformoj) ir pan. autorius. Pagrindinis jo mokymų raktas, manau, yra ne bijoti, ne vengti jau esamų finansinių sistemų regione, kuriame gyvename, o vietoj to geriau jas pažinti ir panaudoti savo ir savo senyvo amžiaus dienų labui. Bet ne vien tik tai... Jis turi neįtikėtinai naudingą ir novatorišką įžvalgą, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienam reikia kitokio „turtingo gyvenimo“ stiliaus. Tai gan paprasta idėja, pvz:
- Jonas mėgsta keliauti ir nemato nekilnijamos nuosavybės naudos, todėl jo "turtingas gyvenimas" būtų toks, kur jis išleidžia viską, ką gali, kelionėms ir visiškai neleidžia nė cento nekilnojamam turtui. Galbūt jis aplankys net ir daugelį itin turtingų šalių, bet niekada nenusipirks buto ar net kambario.
– Magda nori kurti labdaros organizacijas ir jaustis turtinga tokiu būdu, atiduodama viską įmanomą bendruomenei, o drabužiuose, madoje ir panašiuose dalykuose nemato vertės. Taigi ji retkarčiais gali imtis reikliausių ir rizikingiausių labdaros projektų, bet taip pat gali dėvėti tą pačią aprangą, kad reprezentuotų savo projektus 3 metus iš eilės. Taip yra todėl, kad ji mato save kaip turtingą žmogų tokiu būdu ir niekaip kitaip.
Na, lyg ir perdaviau šią idėją, manau. Ji yra apie savęs pažinimo reikalingumą ir leidimą sau turėti viską, ko labiausiai trokšti, ir nesivarginti dėl jokių normų ir rūpinimosi tuo, ko tiesiog nevertini ir laikai labiau kliūtimi.

Taigi, pagrindinės mintys, kurias norėjau perduoti yra:
1) Pinigai suteikia pasitenkinimą tik iki tam tikros sumos.
2) Pravartu žinoti savo "turtingo gyvenimo" stilių ir jo laikytis. 

Taigi, šiek tiek ekstrapoliuokime kiekvieną iš šių dalykų:
1. REAKCIJOS FORMAVIMAS – jaučiamo jausmo išreiškimas priešingu.
2. REPRESIJA – „nepriimtinų“ jausmų slopinimas ir pavertimas priimtinesne emocinės energijos forma.
3. IDENTIFIKACIJA – visiškas mums duodamo vaidmens prisiėmimas iki tiek, kad prarandame ryšį su tuo, kas esame viduje.
4. INTROJEKCIJA - nesąmoningas žmogaus ar fenomeno savybių įtraukimas į savo psichiką.
5. IZOLIACIJA – gali būti fizinis atsitraukimas nuo kitų, bet taip pat reiškia pasitraukimą į mintis, atsitraukimą nuo savo emocijų.
6. PROJEKCIJA – vidinių rūpesčių ir baimių priskyrimas aplinkiniams ir išorinėms situacijoms.
7. RACIONALIZACIJA – likimas galvoje, jausmų ir elgesio aiškinimas arba pateisinimas, siekiant išvengti skausmo ar atsakomybės.
8. NEIGIMAS – priverstinis dėmesio ir jausmų nukreipimas, pagrįstas valia ir kontrole.
9. NARKOTIZAVIMAS – maisto, gėrimų, pramogų ar pasikartojančių mąstymo ir veiklos modelių naudojimas „užsimigdymui“.

P.S.: Ši gynybos mechanizmų klasifikacija pagrįsta devynių Eneagramos asmenybės tipų teorija ir kiekvienas tipas linkęs naudoti vieną savo esminį, pirminį gynybos mechanizmą (šaltinis – čia). Tačiau palikime šią asmenybės tipų klasifikaciją būsimiems tinklaraščio įrašams.
Daugiau apie devynis eneagramos asmenybių tipus – čia su nemokamu testu, jei kam patiktų. Eneagramos asmenybės tipų klasifikacija buvo sukurta pagal Didijį Penketą (daugiau šiame blogo įraše)

Ir keli žodžiai iš klasikinės, akademinės pusės apie psichologinės gynybos mechanizmus:
Keletas žmonių sukūrė skirtingas teorijas ir klasifikacijas, pirmoji iš jų buvo Ana Froid, Zigmundo Froido dukra, jie abu tyrė šiuos mechanizmus. Kiti autoriai, kuriuos reiktų paminėti: Otas F. Kernbergas, Džordžas Emanas Vaillantas ir Robertas Plutčikas.

Keli autoriai gynybos mechanizmus taip pat suskirstė į kai kurias kategorijas, man asmeniškai patinka Džordžo Emano Vaillanto keturių lygių klasifikacija:

• I lygis – patologinė gynyba (psichotinis neigimas, kliedesinė projekcija)
• II lygis – nesubrendusi gynyba (fantazija, projekcija, pasyvi agresija, vaidyba)
• III lygis – neurotinė gynyba (intelektualizacija, reakcijos formavimas, disociacija, perkėlimas, represija)
• IV lygis – brandi gynyba (humoras, sublimacija, slopinimas, altruizmas, numatymas)

Na ir imamės menų, ar ne? Brandžiai tik :) 🎨

Apie santykius dažnai sakoma:
- Blogiausia būti vienam ir blogam santykyje su savimi, tai gali būti mirtina...
- Mažiau prastai yra būti bloguose santykiuose su kuo nors kitu. Vis tik tai sunkus metas ir būsena.
- Be abejo visai gerai būti yra vienam ir palaikyti gerą santykį su savimi. Iš tikrųjų tai - šaunių vienišių būdas :) su daug iš ties gero laiko su kai stipraus meilės ilgesio bangomis.
- O geriausia tikrai yra tinkama sąjunga su kuo nors kitu... Mes visi trokštame tokios patirties, o kai kam tai jau pasisekė :) - gilus, nuoširdus, paprastas ir saugus gyvenimas ir būsena.

Taigi... kaip papulti ant šios pakylos numeris 1 ir ar tai paprasta? Gal pradžiai tiesiog reik įvardinti visus kelionės etapus, kuriuos turime pereiti iki harmoningų (šaltinis yra anglų kalba, lietuvių kalba galima rasti čia):

1. Įsimylėjimas
2. Medaus mėnuo
3. Kova dėl valdžios
4. Stabilumas
5. Įsipareigojimas
6. Palaima

Gana daug porų paprastai praeina 3 pirmuosius etapus ir tada viskas baigiasi, daugeliui lemtingiausia yra būtent trečioji stadija – "Kova dėl valdžios" (lietuviška medija šią stadiją dažnai vadina "Nusivylimo", "Atmetimo" ir pan. stadija).

Manau, kad šis paveikslėlis tai tiksliai iliustruoja (šaltinis)⬇️

Yra keletas svarbių paminėjimų tiems, kurie nori rizikuoti ir daryti tai teisingai.
– Išlikite atviri ir stenkitės išgirsti bei priimti mylimo žmogaus poreikius ir asmenines ribas. Tai gali užtrukti, tiesiog nereik sustoti, to pilnai pakanka.
- Likite nuoširdūs ir nurodykite savo poreikius bei asmenines ribas.
Ir:
- Niekada netildykite nei savęs, nei mylimo žmogaus, kitaip tai 100% kelias į nesėkmę
- Jei reikalinga, sužinokite, išgryninkite savo poreikius ir asmenines ribas ir išlikite jiems ištikimi.
- Jeigu jaučiate/numanote, kad jūsų poreikiai/ribos:

• nėra adekvatūs, sveiki, realistiški

• ar iš tikrųjų nėra jūsų, o tik iš įpročio kartojami poreikiai/ribos, kurias kažkas jums įteigė anksčiau

tuomet tiesiog padirbėkite ties tuo.
- Jei matote / žinote, kad jūsų poreikių/ribų išraiška nėra sveika, pavyzdžiui:

• sproginėjanti: šaukimas, žodinis smurtas, psichologinis skaudinimas, neištikimybė ir kt.
• išjungianti: blokavimas, emocinis atitolimas, toksiškumas, manipuliavimas ir kt.

tada jūs turite su tuo tvarkytis, kol išmoksite sveikesnių būdų. Ne tavo partneris turi kažką daryti, o tu. Tai juk to verta, tu gali tai!
Lyg ir viskas.

Žemiau paveikslėlis kaip tik iliustruoja/primena, kaip vairuoti savo dėmesį "Kovos dėl valdžios" etape:​

OK.. Tai be didelių įžangų prie asmeninių ribų sąrašiuko, t.y. tų dalykų, kurių nereikėtų daryti ar tai nereikėtų provokuoti manęs tam:

• Ghost'ingas - 10%. Visiškai ir iki galo nemėgstu blokų ir dinginėjimų be jokių komentarų ar tai paimant situaciją ir ją perteikiant kažkokiu kampu, kuris atseit laiduoja galimybę užsiblokuoti, dingti amžiams. Arba - alternatyviai, jei mes abu ryšyje elgiamės ir jau n metų impulsyviai ir emociškai, reakcingai ir be didelių prognozių... Tuomet tai galima abiems ir abu turi likti nepakaltinami, negėdinami dėl to, nes kitaip ryšys nesilaikys. Bet geriausia apskritai to nedaryti arba, jei išeina, tai laikinai... Nes visiems visko būna, bet man reik bent kažko... ko nors, kad žinoti, jog žmogus neatskilo, kokios nors be ryšio žinutės, ar per kitus ar šiaip ženklo, kad ir kokio beprasmiško ir nesuprantamo :D
• Atsiribojimas -10%. Man reikalinga, kad žmogus su manimi bendrautų, ne vien tik privačiai ir ne vien tik viešai, bet kad nesibaimintų ir kartu zylioti viešumoje ar internetu ar gyvai ir taip pat galėtų laisvai leisti laiką ir dviese, jei taip išeina. Nematau reikalo būti tik nuvilktu sau, savo reikmėms kaip koks gyvūnėlis ar kad žmogų reikėtų laikyti tokio padarėlio rolėje, bei jokio reikalo nematau likti kažkokioje tai apsiseilėjusio fano ar tai idealo ant pjedestalo vietoje.
  
• Nebranda - 10%. Nesinori turėti žmogaus su neįgalumu, įskaitant ir finansinį.. emocinį taip pat. Na, norisi brandumo, suprantu, kad su tuo labai sunku beveik visiems, visi esam kažkame šlubi, o kai kada net ir akli. Tiesiog saugumas ryšyje svarbu... O jis tikrai remiasi į tai, kad tiek atskirai, tiek kartu žinai, kad kitu gali pasikliauti ir jis/ji neprapuls, o kartu neprapulsi ir pats. Kad viskas bus gerai... ir yra taip. Gal net labiau norisi, kad mudviejų traumos derėtų ir jų rezultatai tiesiog derėtų, o ne kirstųsi, nes idealiai nepriklausomas žmogus nėra sveika, realiai... kvepia kontra-priklausomybe... 

• Manipuliavimas - 15%. Neturėtų būti daug manipuliavimo... Na, tiesa ta, kad moterys išmokę šio dalyko, nes tai - geriausias įrankis gynybai ir gavimui, ko joms reikia be ypatingų kovų (su vyrais).. Bet ryšyje tai yra nepatikima, nepakenčiama ir provokuoja elgesiui, kurio vėliau nenori prisiminti nei viena liudininkas... O mes visi turėjom panašių moterų kaip globėjų augdami, tad siūlau į tai atkreipti dėmesį nebūtinai vien moterims. Taip pat gasligthing - tikslingo miglos pūtimo... Čia toks dar įmantresnis ir žiauresnis variantas. Jis veikia, bet trumpai ir su skausmingom pasekmėmis... Geriau apsieikim.. Pasitikėjimas, tikėjimas vienas kitu padeda čia.
• Disociacija - 15%.. Ką apie​ vyrus - abuojumas, atsiskyrimas, net ir esant fiziškai kartu. Ko nesinori, tai sėdėti kambaryje ir jaustis, lyg esi jame vienas, jokio ryšio, jokios meilės, jokio bendrumo.. Tai ne priimtina. Tu nesi daiktas, aš nesu daiktas, jungiamės, reik ryšio ir jis tikrai neprivalo būti super fiziškas, nors apsikabinimai ar paplekšnojimai visada gerai C: Taip daug paprasčiau ir lengviau... su šiokiu tokiu sąmoningumu ryšys atrodo kur kas malonesnis nei vien socialinė prievolė tarsi primesta tau C: Va... Beje, o jau visiškas atsiribojimas ir net savotiškas savasties praradimas yra visiškas siaubas, kuomet tavo pašnekovas (pažįstamas, draugas) atrodo puolamas kažkokių ne esamų priešų, kurie greičiausiai nusileido va ką tik iš kamino... Na, arba tu jam staiga tampi tuo priešu, kurį reik bet kokiom priemonėm neutralizuoti ar bent jau atsiriboti nuo jo. Ir na.. tai - ne ligoninė, o nei tu nei mes abu nesam pacientais... Priedo, jei man reikia vaidinti ligonį, kad jaustumeis vertingas, o gydytojau-padėjėjau, amžinas geradary... na.. Gal tada reik pasportuot ar kaip, tiek daug streso tikrai nieko gero neatneš abiems. Žodžiu, šis cirkas yra ne būtinai priimtinas.
• Neištikimybė - 20%.. Kas su neištikimybėmis ir nuvilnijimais... Be abejo, tiek fizinė, tiek emocinė neištikimybė yra neišdildomai skausminga ir vargiai atleidžiama, nebent abi pusės nori imtis atsakomybės dėl savo indėlio į tokius įvykius... Kas neištikimas, turi mokytis atsakomybės už geresnio elgesio su artimu tvirtumą, o kam buvo neištikimas, tas turėtų imtis atsakomybės už geresnio elgesio su savimi įtvirtinimą, tai čia su moterimis man...
  Kol kas man neaišku su emocine neištikimybe. Šiaip ar taip, emocinė išdavystė nėra paprastesnė nei fizinė, šiuo metu manau taip. Kaip kad visi nori žinoti, kieno atžala yra iš tiesų, taip ir norisi žinoti, ar žmogus nedings vieną dieną be didelių fejerverkų. Tad, kalbėkimės, sakykim, kas ne taip prieš sprogstant ar pradedant ieškoti prieglaudos kitoj širdy, klausykimės, aiškinkimės, kol suprasim... priimsim ir tada pamažu rasim išeitis. Kartais gražus išsiskyrimas ar ryšio statuso pakeitimas (pvz iš draugystės į pažįstamus) irgi - išeitis, kur kas geresnė nei dingimas ar konfliktų lavina... tylos siena, net ir likus kartu ar "mėšlo" vertimas už ryšio ribų ar netgi ant vaikų, jei tai - šeima.
• Nelygybė - 20%.. O su vyrais..?? Man norėtųsi, kad būtų smagu su draugu, kad nebūtų pernelyg rimtas ar skausmingas ryšys, kurio norėtųsi labiau vengti nei būti aplink... kur būtų kažkoks minų laukas.. nepereinami kambariai, labirintai... nepasiekiamumas, žvaigždės vaidinimas, negalia prisiartinti, nes mat, ponas siejasi tik su jam lygiais, o tu nesi lygus... noriu tiesumo, o ne vedžiojimo lyg asilo kažkur už morkos... patinka lygiavertiškumas ryšyje, kitokios dinamikos formavimą laikau išdavyste. Bei man nesinori taip pat visko ryšyje daryti vienam taip pat... noriu saugaus žmogaus, kuris matytų tai ir manyje... kad mes abu augintume saugumą vienas kitam ir sau tuo pačiu... jei matau, kad dirbu per daug arba kitas padaro už mane daugiau, mane tai slegia... noriu, kad būtų darbų, rolių, krūvio ir atsakomybės pasidalinimas... taip pat be sukčiavimų ir amžino statymo savęs į nugalėtojo poziciją... ar tai noras mane statyti į kažkokio karaliaus sostą, nieko prieš jame pasėdėti, jei to tikrai nusipelniau, bet ne dėl to, kad mane melžtų vis... aš gi ir taip linkęs duoti... o dar geriau kai melžia, bet apsimeta, kad ir man reik apsimesti, kad to nevyksta... žodžiu, melžėjus - LAUK, kaip ir karves... Ne tvartas, abu galim padėti ir priimti pagalbą, tereik pasistengti rasti sau tinkamą mainų partnerį... kitaip neišsilaiko niekas. ir tiek. Negalia priimti mainų kaip naudingų abiems po lygiai, tiek, kiek to yra... man yra neištikimybė draugystės principams. Tai - ne draugystė tada, o iškrypimas kažkoks.

OK... Manau, tam kartui tiek. Ilgas įrašas, bet bent jau aiškus ir išsamus. Tikiuosi, kam nors tai padės suprasti, ko norėtųsi pačiam/pačiai ir ko tikrai negalėtumėte leisti savo artimųjų rate... Šiokio tokio švyturio ⛯ statymas tiems, kam ne vis vien, kas arti jų ir prie ko jie norėtų būti arti patys.

Šis įrašas bus galbūt jau pasikartojantis ir tiesiog laikui bėgant pakitęs dėl patyrimų, o gal ir nebūtinai, na bet pasižiūrim prieš vertinant, kas gi gausis.
Aš noriu jame susirašyti savo preferencijas (ir ribas sekančiame įraše) grynai draugiškam ryšiui, t.y. ne būtinai romantiniam, kaip kad dariau anksčiau beveik visad. Gal kad nebuvau sąmoningas, gal kad dar vis pasiduodavau chemijai ten ir įkarščiui ir t.t. Dabar man norisi kažkokio ramesnio požiūrio, pradėti ramiai ir ne staiga, nors tas staigumas tarsi ne maišo, bet, na, jis dažnai būna itin ne blaivus kažkoks, audringas, o smegenys vanoja, kiek įkabindamos iš paskos, bet vis vien nesėkmingai, o kai jau prisiveja, tai net ir širdis būna įtikinta, kad "visa tai - gryna nesąmonė" :D tai va... Arba gal neprisiveja, bet pradžioje proto balsas būna konkrečiai nutildytas... Ir tebūnie, bet vat kad turėti orientyrus vėl gi. Šaltus, ramius, patikrintus, taikius.
Preferencijos draugui:

• Žmogus žino savo domėjimosi sritis, tikslus gyvenime ir/arba yra susitaikęs su jo beprasmiškumu ir dėl to jaučiasi komfortabiliai (na, čia - ta laisvos valios dilema, kiek viso ko yra nulemta, o kiek susikuriam). Noriu žinoti, ar mum pakeliui, todėl prašau be reikalo neklaidinti mūsų abiejų.  +15%
• Žmogus supranta savo preferencijas, ribas, pageidaujamą/esamą gyvenimo stilių ryšyje (tiesiog paprastam suderinamumo pasitikrinimui). Abiem lytims: kiek reik fiziškai būti arti, kiek reik bendravimo, ar įmanoma prisitaikyti prie kitoniškumo, ar nemaišo vienodumas. Moterims: ar noris šeimos, ar nesikerta kiti svarbūs tikslai.  +15%
• Žmogus žino sau svarbiausias vertybes ir nori sužinot tavas. :)  +15%
• Žino arba nori pažinti savo prieraišumo stilių ir ties juo padirbėti, jei reikia (tai svarbu bet kuriam santykiui). Supranta, kad abiejų žmonių gerovė ryšyje yra abiejų reikalas.  +15%
• Žmogui patogu ir saugu tiek atskirai, tiek draugijoje su manimi, t.y. finansiškai, emociškai daugmaž nepriklausomas suaugęs.  +10%
• Neturi rimtai žalingų įpročių, o jei turi, norėtų arba jau bando jų atsisakyti. Sportuoja, prižiūri mitybą, miegą etc.  +10%
• Nėra nusistatęs prieš psichologiją ir LGBT žmones, politikoje itin kardinaliai nesilaiko nei vienos pusės, o jei laikosi, nėra aklai priešiškas priešingai pusei. Nėra priešiškas tikintiems/ateistams. Žodžiu neturi itin kritiško juoda/balta mąstymo.  +5%
• Žmogus žino arba nori pažinti abiejų meilės ir atsiprašymo kalbas, kad bendravimas ir laiko leidimas kartu būtų ir paprastesni, ir malonesni :)  +5%
• Jam/jai patinka gyventi labiau priemiestyje, toliau nuo triukšmo (esu jautrus triukšmui ir netvarkai). Nėra prisiekęs, nepajudinamas mėsėdis. + 5%
• Mėgsta keliauti arba neprieštarauja, kad keliaučiau aš, norėtų gyventi netoli ar drauge.​ + 5%

Na štai.... Vis tik pakito ir gerokai... priedo dabar bus aiškiau ties abiem lytimis, nes gan sunku kitaip greit susigaudyti, kas kaip :)) Čia - ankstesnis bandymas susidėlioti. Tad, ne bėda, jei ir neatsidursim kalno viršuje, oranžinė - irgi spalva. 

Ar esi bandęs susirašyti savo preferencijas, norus, pageidavimus?? Ar gali juos išreikšti žodžiais, aiškiai ir paprastai? Ar norėtum gauti panašų sąrašėlį iš kito? Ar apskritai mėgsti aiškumą ir nuoširdumą ryšyje? Kiek preferencijų turėtų būt "padengta", kad ramiai eitum į ryšį ir tikėtumeisi jį užauginti į kažką, na, ilgalaikio ir faino? Kaip greitai norėtumėte, kad žmogus pasidalintų savo atsakymais? Kiek laiko galėtumėte laukti, kol jie taip pat pabandys patikrinti jūsų suderinamumą? Kiek nesąmoningumo čia galėtumėte toleruoti, nes dauguma vis tik daugiau ar mažiau nesigilina arba bent jau nelaiko šių dalykų svarbiais?
 
P.s.: Aha!! Jei netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei 50%, būk žmogus :D parašyk man, lol. Ok. 😊💚 

Kaip minėjau, ribas surašysiu kitame įraše, nes nesinori pateikti novelės ilgio teksto šiuolaikiniam žmogui, kuris turi vieną milijoną su puse reikalų ir negali gilintis į kito reikalus tokiu pat dėmesingumu. Taigi, gero skaitymo ir iki kito! :P

Taigi, apie edukacinę sistemą ir kodėl taip svarbu tie diplomai, kvalifikacijos, kursai, padarytų projektų/klientų skaičius, sukurtų ogranizacijų/renginių skaičius, parašytų knygų skaičius... Grupės, kursai.. mentoriai, pasekėjai ir dar aibė visko. Visi įmanomi tokie kultūriniai, sakykim, rodikliai apie žmogaus, specialisto sėkmę.
Kyla daug klausimų:
- Kiek laiko reikalinga tam, kad vien įrodyti savo kvalifikuotumą ir galimybę bent kai kuriems žmonėms tavimi pasitikėti kaip specialistu?
- Ar tikrai po tiek patvirtinančių sėkmę ir patikimumą rodiklių žmonės tikrai rinksis jus, o ne būtinai tiek visko turintį žmogų, kuris, sakykim tiesiog jaunesnis ar tiesiog jam ne tiek rūpi tie oficialiai priimami pasiekimai, bet grynai jo realaus darbo rezultatai ir žmonės, su kuriais jam tenka dirbti?
- Kur yra riba ar sveikas balansas tarp to vidinio variklio ir ugnies ir to, sakykim, labiau išoriško vertinimo ir pripažinimo, kuris nebūtinai toks jau ir išorinis.
Taip pat kyla ne būtinai tiesioginių klausimų, pvz:
- Kodėl žmonės taip linkę prisiekti viskuom įmanomu, kad jų santykiai yra ir TURI BŪTI paremti tik tuo vidiniu šauksmu, jausmu ir pan, kai tuo tarpu besirenkant specialistą, jie BŪTINAI ir BE ABEJONĖS rinksis kažką su ženkliais sėkmės išoriniais įrodymais?
Iš kur ta perskyra ir ar ji apskritai sveika, net jei ir normali, nes ji tikrai yra labai paplitus ir normalizuota... bet kuris, kas turi savo preferencijas, ribas ir tiksliai žino, kas santykiuose gali ir negali suveikti, yra laikomas kažkokiu ne normaliu, kaip ir tas, kuris dirba ir labai sėkmingai be ypatingų diplomų, bet nesuskaičiuojamų kursų, organizacijų ir t.t., bet grįžkim prie profesinio įvaizdžio formavimo.
Vėlgi turbūt ne pasirodysiu itin populiariu ir duok die, nepasiduosiu norui būtent lakstyti paskui "like"us, nors tai - jokiais būdais nėra prastas dalykas, turėti auditoriją, kuriai aktualu, ką tu veiki ir kuo dalinies, mes ir taip juk siaubingai atskirti vienas nuo kito dėl visokių ten tų traumų bei tų pačių sunkiai suvokiamų kultūrinių normų, pvz: išaukštinamos nepriklausomybės ir individualizmo.. (vėlgi, pvz gijimo laikotarpyje ar terapinantis, toks laikmetis yra neišvengiamas). Bet tikiuos, kartu ir nebus itin šalto ir racionalizuoto pateikimo, kas visiškai suluošina perduodamą žinutę, nes gi net AI stengiamasi padaryti socialiai priimtinais ir "emocingais" :D Mūsų geri, augantys ir auginantys ryšiai vieni su kitais yra neįmanomi išdildyti ir mums būtina turėti tam tikras kultūrines normas bei ribas, pagal kurias mes galėtume naviguoti besirenkant tuos specialistus, kuriais patys būti negalime, o tokių darbų kartais tiesiog reikia kasdienoje ir pan.

O kiek dar yra dėmesio laikui...
- Nespėsi,
- Per vėlu 
- Juk yra ir kitos gyvenimo sritys: norisi sukurti kažką panašaus į šeimą, galimai, norisi pakeliauti, pamatyti pasaulio, norisi susitvarkyti trauminius potyrius, norisi užsiimti kūno sveikata ir gal net stipriai, noris namų, noris tiesiog užsiimti kažkokiu hobiu.
- Kiek yra laiko tam, kad atrodyti patikimu specialistu ir dar gi per visą tą gūsį užsiėmimų neprarasti ar neužmiršti savo vidinės ugnies, savo aistros priežiūrai, jos išgryninimui, užtikrinti jos degimą ir vystymąsi, net jei ir be didelių oficialumų? Viskas turi savo kainą, laikas = pinigai... laikas apskritai taip svarbu ir kaip tų valandų vis per mažai paroje.
- Ar sugebėsim suderinti dalykus?.. gal tiesiog bus tokių laikmečių, kada ugnis bus palikta išlikti savaime... Ir ar tai blogai? etc etc. 

​Aš manau, kad realiai būtina turėti abu dėmenis, jei tikrai nori būti specialistu, kuris ne tik geras dėl to, kad yra, na, šiek tiek mištelėjęs ties tuo, ką daro ir kuo dega, bet dar ir turi tą oficialiai pripažįstamą bagažą tam, kad jo darbas būtų pripažintas ir pasiekiamas tiem, kam jo gali labai reikėti. Vienas kitą maitinantys dėmenys ir papildantys taip pat. Jei esi visiškas outsider'is, bet tikrai su nemažu talentu ir įdirbiu, kuris, sakykim, ne būtinai gali kelti įspūdį kitam, tai tokia situacija gali pamažu virsti į savisabotažą, paprasčiausiai, kam eiti keliu, kuris fainas ir reikalingas tik tau ir tavo vidiniam soc ratui? Tai - juk labiau hobio įvaizdis, nei profesijos... Ir vėlgi, jei tu ne degi tuo, kuo užsiimi, tam, ką studijuoji, kuri organizacijas ir pan... Na, gal pasirinkai tai dėl šeimos tiesioginio/netiesioginio spaudimo, gal pasirinkai, nes tai buvo laikoma paklausia to meto banga, gal dėl pinigų, dėl įvaizdžio, būti tarp ok žmonių ir dar ko... Tiesiog tai gali užgesti, išsekti, jei tai nelems to patikusio susijusio dalyko augimo, pvz - pinigų... ar soc pripažinimo tarp kolegų, ar šeima nebus patenkinta. Na, kitaip tariant tas dalykas, kurį laiduoja tavo pasirinkta profesija, jis ne augs ar augs laikinai ar ne tiek įspūdingai. Tiesą sakant, nežinau, jei nėra aistros, bet profesija laikosi ant kito pagrindo, kad ji trumpiau laikys, bet esu įsitikinęs, toks specialistas dažnai yra visiška įšalo žemė, kuri laikosi ant vien intelekto, o ne emocijų pagrindo... o mes visi esam emociški pagrinde, jau vien dėl to traumos, net jei jas supranti intelektualiai, jos negyja, nes emociniam lygmenyje niekas nekinta. Bet vėl gi, tikėtis, kad vien emocijos/aistros išveš profesines ambicijas bei polėkius... na tai - ne visai blaivaus ar brandaus žmogaus požiūris ir nusiteikimas... na, nors Don Kichoto istorija yra pakankamai romantiška, bet gal tiesiog ir kiek skausminga istorija.

P.s.: mano geriausias diplomas ever visvien yra už ištvermę ir sportinę dvasią, kai baigiau distanciją su sulūžusia slide atsilikęs nuo visų per gerus kelis šimtus metrų... 🏅 na, neskaitant visų kasmetinių už gerą mokymąsi.