Psichiatrinės diagnozės ir įmanomas išgijimas

 Nusprendžiau parašyti apie tai, kaip galima realiai pagyti, kai jau turi psichiatrų išrašytą diagnozę.

Visų pirma norėtųsi paminėti, jog savo darbe nesiremiu į jokias tokias diagnozes bei nematau reikalo jų laikyti rimtomis. Jei kas nors esate domėjęsis, tai jos yra išrašomos pagal simptomus, t. y. niekas netiria jūsų smegenų pokyčių ir nesistematizuoja šių „ligų“ fiziologiškai ar neurologiškai. Simptomų „skaitymas“ ir rūšiavimas man yra panašiau į delno ir kavos tirščių skaitymą ir jo reikalingumą. Suprantu, gal tai skamba labai griežtai ir atmestinai, bei taip tarsi nureikšminamos žmogaus problemos, bet aš greičiau taikausi į psichiatrijos, jos rimtumo, diagnozių realumo ir pan. sureikšminimą bei išpūtimą.
Taigi, grįžtant prie diagnozių, aš nelaikau jų labiau realiomis nei būrimo. Vienok, kaip bebūtų liūdna, o daugeliu atveju net ir tragiška, pagal šį žmonių problemų suskirstymą vėliau yra paskiriami vaistai, kurie labai stipriai įtakoja žmogaus organizmą, ir, be abejo, smegenis. Pakitimai yra stiprūs ir pakankamai ilgalaikiai, yra labai sudėtinga nutraukti tokius vaistus, nes dauguma jų iššaukia priklausomybę jiems ir pan. Istoriškai šie vaistai neturi rimto patvirtinimo dėl savo efektyvumo, cheminis disbalansas smegenyse buvo tik viena iš teorijų, kurią labai greitai pasigavo farmacinės kompanijos, šiuo metu ši teorija dažnai nebevertinama mokslo pasaulyje (pvz.: čia arba čia), bet ji vis dar labai gaji plačiojoje visuomenėje, kas iškreipia realybę. Yra aibė viešų istorijų, kai farmacinės firmos pateikia nerealius duomenis apie vaistų efektyvumą bei sufalsifikuoja vaistų šalutinių poveikių statistiką, be to ilgą laiką istorijoje psichiškai negaluojantiems žmonėms nebuvo teikiama net ir medikamentai, bet tiesiog pvz.: nuleidžiamas kraujas, kad su atsinaujinusiu krauju jiems taptų lengviau ir pan. Jei kas nors vartojate vaistus ir esate skaitę jų informacinius lapelius, ten šalutinių efektų sąraše galima rasti tikrai šiurpą keliančių dalykų, antai vaistai nuo psichotinių epizodų gali sukelti insultą bei komą ir pan., žinoma, labai nedideliu statistiniu procentu. Gali būt, kad nereikalinga kreipti į tai tiek didelio dėmesio, kuomet tokie vaistai realiai labai pagerina gyvenimo kokybę, bet yra taip pat labai daug pačių pacientų, žmonių vartojančių šiuos vaistus bylojimų, kad jų būklė pablogėjo nuo vaistų vartojimo, yra žmonių, kurie iki vaistų vartojimo neturėję savižudiškų minčių, vėliau turi tokius epizodus (šiokia tokia antidepresantų galimo poveikio suvestinė - čia). Taip pat faktas, kad šie vaistai labai dažnai yra pardavinėjami juodojoje rinkoje kaip haliucinogenai bei pan. medžiagos, naudojamos baliukuose, pasako kai ką, ko galbūt nenorime žinoti, nors šios informacijos tikrai apstu bent jau interneto skaitiniuose. Dėl to, kad daugelis šių vaistų, ypač stipresnių, sukelia priklausomybę, vėliau žmonėms yra labai sudėtinga nutraukti bei sumažinti jų vartojimą. Kaip ir kiekviena, priklausomybę kelianti medžiaga, šie vaistai veikia panašiai: kuo daugiau jų vartoji, tuo daugiau ir įvairesnių jų reikia, kad gauti tą patį efektą (be abejo tai galioja daugeliui, bet ne visiems žmonėms). Kai kuriose labiau pažangiose šalyse yra sudaromos grupės, kuriose su profesionalų ir kitų norinčių nutraukti vartojimą žmonių savitarpio paramos pagalba, jiems pavyksta ilgainiui nutraukti vartojimą (čia – matomas paramos grupės darbas). Taip pat yra daug statistikos, kuri labai dažnai yra bandoma nuslėpti (dėl finansinių priežasčių), kad šalyse, kuriose ligoniai nėra gydomi šiais medikamentais, išgijimo procentas yra ženkliai didesnis (pvz Indijoje, šiame filme galima rasti informacijos apie tai)
Taigi, susumavus: pagal labai subjektyviai daromas diagnozes žmonėms išduodami vaistai, kurie stipriai paveikia smegenų veiklą ir dažnai dar ir pablogina situaciją; be to tampi tarsi chemiškai „užkonservuotas“ savo nekokioje būsenoje, vietoj padėjimo iš jos išsikapstyti, taigi, mano akimis, psichiatrijos gydymas tikrai nepanašus į gydymą, greičiau į bandymą prie jo pritempti, grindžiant jį vėlgi cheminiu disbalansu, kurio niekas tau niekada nei matavo nei matuos… Ir tai yra labiausiai pripažintas gydymas, pagal kurio aiškinimą tokie žmonės neva greičiausiai niekada nepagis, kad vaistais yra gydoma ne ligos priežastis, bet tik jos simptomai, tada logiškai ir pagijimas nepriklauso nuo tokio gydymo: arba tau „praeina“ arba ne, greičiausiai ne, nes tada vaistai neturėtų būti labai stiprūs, kad organizmas susidorotų su neganda be papildomo didelio (cheminio) krūvio. O ir pripažįstama dar ir tai, kad tokių negalavimų priežastys nėra realiai žinomos, labiau laikomasi to, jog tai yra genetiškai paveldima, nors tokie genai taip pat nėra rasti. Ką noriu pasakyti šiuo tekstu yra tai, jog psichiatrija realiai nelabai ką žino apie šias ligas bei jų gydymą, vienok tai yra turbūt efektyviausias būdas savotiškai atsikratyti tokiu žmogumi ir jo problemomis bei turėti farmacijos bei psichiatrijos klientą iki jo/jos gyvos galvos. Na kitaip tariant, vietoj realios pagalbos, žmogus paverčiamas daržove ir visi atsipalaiduoja. Tokia štai gydymo forma.
Ar yra kitokie pasirinkimai, kai negaluoji psichologiškai ir gyvenimas tampa sujauktas bei sunku susitvarkyti su visa reikalinga atsakomybe? Nuo XXI-o amžiaus yra žinomas gydymas pokalbiu arba vadinama psichoterapija. Tiesa pačioje pradžioje toks metodas buvo taikomas labiau hipnozės paveiktiems pacientams, bet pradininko (Žanas Martinas Šarko) mokiniai: Pjeras Žanė, Zigmundas Froidas ir kt. perėmę šį metodą, vėliau jį ištobulino bei nebenaudojo hipnozės tokiu mastu. Daugiausia šioje sferoje pasiekė Froidas dirbdamas su isterijos kamuojamais ligoniais, kuriais neretai buvo moterys, jis pradėjo suprasti, jog dažniausia ligonių sunkios būklės priežastis buvo sunkūs, nežmoniški išgyvenimai vaikystėje, brutalūs fizinio ir seksualinio išnaudojimo variantai, kurie dažniausiai įvykdavo jas auginusiose šeimose. Be abejo, kaip jau dabar yra žinoma, žmonės, kurie galėjo taip elgtis su mažamečiais vaikais dažniausiai nebūną nepažįstami žmonės, bet artimi giminaičiai, - tėvai, motinos, dėdės, tetos, seneliai, broliai, seserys, pusbroliai. Kai kurios Froido pacientės buvo iš plačiau žinomų šeimų ir pan., priedo kuo toliau suprasdamas psichinių negalavimų prigimtį, Froidas be abejo suprato, kad jis klibina pačios šeimos konceptą, tradicijas, neliečiamumą ir tai buvo tiek pat nauja, kiek ir tiesiog nepriimtina tuo metu (ir šiuo metu, be abejo). Vėliau bėgdamas nuo profesinio pasmerkimo jis sukūrė visiems žinomą Edipo komplekso ir pan. teorijas, kurios buvo tiek keistos ir įmantrios, kad puikiai nukreipė dėmesį ir įtikino publiką bei žinovus savo realumu. Taigi, psichoterapija įstrigo laike ir buvo iškreipta į kažkokias seksualines vaikų fantazijas, kuriose jie patys tapo nežmoniško elgesio su jais kaltininkais.. Viskas vėl stojo „į normalias“ vėžes. Be abejo, pati psichoterapija neliko užmiršta, yra gausybė jos atšakų šiuo metu, tarp kurių galima rasti ir vadinamą primal therapy, kuri kaip tik ir koncentruojasi į jauname amžiuje patirtas traumas. Galima rasti kognityvią terapiją, IFS (inner family system) metodą, kuomet yra kalbamasi su tam tikromis žmogaus psichės dalimis, norint atkurti anksčiau vykusius įvykius, bei kaip tuomet jauteisi ir ko negalėjai pasakyti nei kitiems nei sau, taip pat yra kuriamos programos, kuriose gali būti tiek vaiku-savimi, tiek suaugusiu-savimi-realiu metu ir tokiu būdu perduoti sau žinutes, kurios kitaip tau nebūtų žinomos ar tiesiog būtų psichologiškai užspaustos, užmirštos, jei tai jau tapo nuolatiniu įpročiu. Tiek istorinės apybraižos trumpai. (Medžiaga imta iš Judith Lewis Herman "Trauma ir išgijimas" 7-33psl.).
Ar yra sveikesnių alternatyvu įprastiems psichiatrijos metodams, gydantis nuo psichinių negalavimų ar epizodinių traumų? Buvęs psichoterapeutas amerikietis Daniel Mackler yra sukūręs keletą filmų psichinio gijimo tematika (jo internetinį puslapį galite rasti čia). Didžiausias dėmesys yra skiriamas gijimui nuo psichozės, kadangi populiariai manoma, jog tai yra sunkiausia psichinio susirgimo forma. Dažnai žmonės, kurie būna psichotiški gauna šizofrenijos diagnozę, kuri gąsdina bene kiekvieną. Filmuose yra daugybė šaltinių bei pavyzdžių, kaip psichozė yra išgydoma nevartojant vaistų arba juos vartojant labai ribotai pačioje pradžioje, kuomet reikalinga nuraminti kūną iki tos ribos, kai žmogus gali valgyti bei užmigti, t. y. tiesiog pailsėti iki tiek, kad būtų įmanoma susikalbėti. Kaip ir autorius mini kituose video, jis pats nevengia suvartoti migdomųjų pvz, kai skrenda lėktuvu ilgoje kelionėje, tad jei įprastoje psichiatrijoje visiški išgijimai yra laikomi greičiau atsitiktinumais, taip gydyme žodžiu, profesionalai nėra nusiteikę prieš vaistų vartojimą, greičiau prieš jų laikymą vienintele galima priemone pagerinti savijautai. (filmus su lietuviškai subtitrais galima rasti čia)
Taigi, kaip vyksta toji psichoterapija (konsultavimas, couchingas)? Žmonės susirenka kambaryje ar prie kompiuterio ekranų video skambutyje ir kalbasi. Ir viskas, taip, daugiau nieko nevyksta. Nėra jokių papildomų susitikimų, siuntimų į užsiėmimus, vaistų išrašymo, diagnozių išrašymo, siuntimo pas kitus gydytojus, nieko, tiesiog pokalbiai. Žinoma, galima sakyti, kad tokius pokalbius mes galime turėti kasdien su labai daugeliu žmonių, ypatingai su draugais, gyvenimo partneriais, vaikais, giminaičiais. Tad kas gi skiriasi? Ryšyje tarp terapeuto ir kliento yra keli aspektai, kurie negali būti pažeisti, kad išlaikyti veiksmingą ryšį: terapeutas neturi turėti savo reikmių seansuose, terapeutas turi bet kuriuo atveju būti kliento sąjungininku, net jei tai reikštų išlaikyti sveikas asmenines ribas, kuomet klientas reikalauja jų nepaisyti ir pan. Tuo šis ryšys skiriasi nuo ryšio su partneriais bei draugais. Jis taip pat skiriasi nuo tėvų/vaikų santykio, nors jis yra artimiausias šiam. Klientas nebėra vaikas, tad už kito suaugusio žmogaus gebėjimą laikinai atsisakyti savo poreikių dėl galimybės klientui suteikti visiškai į jį orientuotą aplinką nepaisant kliento elgesio, jis turi sumokėti kažkuria kita forma, dažniausiai susitariama pinigų suma. Taigi, tai yra kliento įsipareigojimas: laiku atlikti mokestį už konsultacijas bei į jas atvykti, nes kitaip mokestis už sesiją bus paimtas kaip dar vienas būdas priminimui apie atsakomybę už savus veiksmus ir apie atsitiktinių savo nuostolių apsiskaičiavimo. Kadangi šis ryšys yra toks panašus į globėjo/vaiko santykį, terapeuto vaidmuo ir įtaka yra labai didelė. Klientas dėka saugios aplinkos ir besąlygiško pasitikėjimo juo pagaliau gali pilnai atsiverti, nesvarbu ar tau 18 ar 85, šis patyrimas niekad neateina per vėlai, bet gerai, jei ateina apskritai. Žmonės nėra įpratę atsipalaiduoti ir pasakyti tai, ką net patys nuo savęs dažniausiai slepia, ir kaip bebūtų gaila, tėvai dažniausiai nesuteikia tokios galimybės savo vaikams taip pat. Taigi, klientas gali atsiverti, išsikalbėti, būti pagaliau savimi. Klientas gali pamažu atgauti pasitikėjimą savimi, pradėti stiprėti ir taip toliau. Ta prasme, šiam ryšyje būna nuomonių išsiskyrimo, kovų, bet jos visuomet negali išeiti iš sveikų asmenybės ribų, kurias privalo išlaikyti terapeutas kaip pavyzdį klientui. Jei klientas savo elgesiu gresia terapeutui būti sužalotam, tada terapija gali nutrūkti. Visa kita turėtų būti priimtina, net jei ir visiškai atgrasu ar baugu ar keista. Taigi, klientas atsidėkoja už šią paslaugą – palankią, konfidencialią aplinką, įgalinančią atverti savo psichologines žaizdas ir palaipsniui leisti joms sugyti bei rasti būdus kaip tai padaryti geriausia. Todėl toks ryšys gaunasi lygiavertiškai atlygintas. Apie tai, kuo šis ryšys yra skirtingas nuo kitų ryšių tarp žmonių išsamiau čia.
Taigi… Pasirinkimų yra. Aptariau 1 iš jų, kuris bent man asmeniškai padėjo labiausiai. Žmonės taip pat renkasi labiau fizines alternatyvas: dietas, fizinį aktyvumą, meditacijas, įvairius tikėjimus, žmonės, kuriems labiau pasisekė, ir jie patys gali rasti būdų kaip išmokti savigydos bei rasti bendraminčių, su kuriais būtų įmanoma efektyviai suprasti savo problemas ir su laiku jas išspręsti, be abejo renkasi tai, kartais taip pat išmėgina ir specialistų pagalbą, kad ir vien iš įdomumo. Jei tai veiksminga, - kodėl gi ne? Jei veiksmingi psichiatrų išrašomi vaistai, - kodėl gi ne? Jei jaučiatės, kad greičiausiai labiau bėgat ir slepiate savo problemas nuo savęs pačių, tuomet galima išbandyti ir čia aprašytą gijimo metodą. Žinia, kurią labiausiai norėjau perduoti yra ta, kad diagnozė, kurią jums kažkas užrašė nėra visam laikui, kaip kad neseniai girdėjau filme „Sense 8“, kad jei turi problemą, yra du variantai: arba su ja gyventi arba ją išspręsti. Čia užrašytas 1 iš galimų išsprendimų.
Jeigu susidomėjote ir norite susisiekti, spauskite čia - mano kontaktai
Tiek trumpai, linkiu rasti savo kelius kaip sugydyti širdį/protą.

---

---

​Resursai šia tema lietuvių kalba:

Filmai apie gijimą psichoterapijos pagalba be ar su mažiau vaistų. Lietuviški subtitrai
Filmai čia arba čia

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“ (Knyga)

---

Resources on this theme in English:

Films about healing with psychotherapy, without or with less medications
Films

Videos made in theme about psichiatric medication by Daniel Mackler on youtube:
About medication

And some fun stuff on it