 Vaiko auginimas, nuo gimimo jam priskiriant proto lytį, kuri privalomai atitiktų kūno lytį lemia asmenybės susiskaidymą, kai turi tarsi vaidinti, jog esi tai, kas tavo proto sandaroje užima daug mažesnę (kiekiu, reikšmingumu) vietą. T.pr. visi vyrai gali vaidinti moteris, elgtis moteriškai, kaip ir moterys vyriškai. Bet jei esi verčiamas gyventi nuolat tokioje būsenoje: tarsi aktoriauti nuolat ir kartu gyventi - spręsti įvairias kiekvienam gyvenimiškai kylančias problemas ir t.t. Tai išvargina, nes yra papildomas apkrovimas. Be asmenybės priverstinio susiskaidymo, turi papildomą nuovargį, be to dažniausiai matai aplinkinius, kurie gali pilnai reikšti savo „aš“, kas įtikina, jog esi pasmerktas ir defektuotas. Ši neteisybė įgalina tik vienam – neapykantai sau, sielvartavimui dėl tokio elgesio su tavimi, izoliacijai ir pan. Visa tai – psichologinės problemos, kurios lemia mažiau efektyvų žmogaus elgesį visuomenėje, tad kenčia ne vien translytis, bet ir jo aplinkiniai. Ir viskas dėl neteisingo auginimo. Tai galima gydyti ir žmogus gali atrasti supratimo ir drąsos atkabinti šitus šarvus ir būt tuo, kuo yra, buvo ir bus. Visuomenėje nesant išsamių, mokslu pagrįstų, vieningus, aiškiai klasifikuotus rezultatus nurodančių žinių/tyrimų, sunku būti tikram dėl savo asmeninio supratimo/pajautimo/žinojimo. Tuo labiau, kai tradicijos apskritai sunkiai pripažįsta įvairialypės žmogaus seksualinės prigimties egzistavimą. Visuomenė apskritai nepriima žmonių labiau pažinusių savo vidų ir mintis. Tai juk veda į „negerą“, „neteisingą“ elgesį, elgesį, kuris iš tikrųjų atspindi labiau mus ir mūsų vidų nei kad aplinkinių poreikius bei papročius ir už tokį elgesį būdavom tiek baudžiami ilgą savo gyvenimo dalį. Vienok, tai nereiškia, kad šios žinios ir mokymasis, kuris išlaisvina, neatneša vaisių, tad linkiu kiekvienam atrasti kelią iš vienučių arba jas įsirengti prabangiai, kai prireikia atsijungti nuo žmonių :)
Žinoma, galima rinktis nekeisti kūno, gyventi ne savo tikrosios lyties gyvenimą ir pan. Bet, kiek tenka susidurti su žmonėmis, gyvenančiais taip nesąmoningai, dažnas jų turi įvairiausių problemų, ir žinoma, kas jų neturi ar ne? Bet, sakyčiau, gal lygis svarbu ir supratimas, kad pagaliau atvėrus kelią tiesai – įvardinus savo stipresnę psichės dalį stipresne, o silpnesnę – silpnesne, gali imtis ir esmingesnių sau dalykų, turėti daugiau vidinės ramybės. Pripažindamas, kas esi, tarsi atlaisvini didelę dalį bereikalingos apkrovos. Žinoma, atsiranda kitokios apkrovos, bet tuomet gali sverti, kada esi laimingesnis – ar su senosiom apkrovom ar su naujomis. Niekad nepasakyčiau, kad visi turi ir privalo atsiverti dabar ir būti drąsūs, niekad nesuklupti ir pan. Bet tiesiog, viskam yra ribos ir viskam yra įvertinimai, galime leisti sau pasirinkti patogesnes ir malonesnes, net jei aplinkiniai sunkiau priims.. Kaip bebūtų keista, atradus kažką tikrai svarbaus, supranti, kiek žmonių liko užsimerkę, todėl yra sunku eiti vienam… Bet po to atrandi kitas grupes, kitas širdis, kurios tarsi patvirtina, kad gerokai paaugai ir tau reikalinga atitinkama kompanija. Be abejo, tam reikalingas laikas ir gali atrodyti be pabaigos sulipimo sienom intarpais. Sėkmės atradimuose. P.s.: mokslinių tyrimų susijusių su seksualumu yra daug, bet jie nėra davę vieningų aiškių rezultatų.
0 Comments
 3) Trečia kliūtis – disforija bei gydymo prieinamumas. Be visų išvardintų kliūčių yra ir ši. Ji gan pragmatiška, jei supranti, kas yra disforija. Mano žodžiais disforija yra tarsi negalia priimti savo kūno didžiąja savo proto dalimi. Ir kadangi savo protuose mes nė vienas nesame visiškai 1 lyties, tai tos asmenybės dalys, kurios yra, na tarsi: aš esu didesniąja dalimi savo asmenybės vyras, bet, žinoma, esu ir moteris ir vaikas, taigi, kadangi kūno forma/žemėlapis neatitinka mano didesnio proto konstrukto formos/žemėlapio, todėl ypač kuomet yra sunkesnis laikmetis, šis neatitikimas sukelia stiprų norą tarsi atstumti tuos proto konstruktus, kurie turi moters formą/žemėlapį prote, kas sukelia vidinius konfliktus. Taip pat kyla noras tarsi nebūti savam kūne. Tai skausminga psichologiškai ir kartais net ir fiziškai, sukelia paniką, isteriškumą, nestabilumą, išsiblaškymą ir kt. Kaip ir nekantrumą, išsekimą, dezorientaciją, depresiją, silpnumą, nenorą judėti, nenorą būr tarp žmonių ir pan. Tai – tarytum kaip prasta darbovietė. Tai nėra mirtina ir tu turi pakankamai pinigų pragyvenimui bei gali rasti kuom pasidžiaugti joje, kad ir menkai, bet tavo gyvenimas, savijauta, gal net ir finansai pagerėtų tikrai stipriai, jei pakeistum darbovietę. Taigi įmanoma gyventi, įmanoma ir džiaugtis, tiesiog geriau pakeisti. Nutinka ir taip, jog ilgai priešinusis esamai situacijai ir aktyviai siekiant pokyčių pavargsti tiek, kad gali nuspręsti, kad gal nekeisi ar kad būsi tikrai ilgai ten, kur esi, nes kančia stengiantis kažką keisti yra sunkiai pakeliama ir nuovargis tampa per didelis. Paprastai po tokio laikotarpio vėl grįžti į kelią, nors tai gali gąsdinti, kai prarandi jėgas laikinai. Tai normalu ir papuola nebūtinai translyčiams žmonėms, kartais mes tiesiog nebūnam savimi, kol vėl atsigaunam. Mano manymu cislyčiai žmonės taip pat patiria disforiją, tik ji yra silpnesnė, nes tie proto dariniai, kurie neatitinka kūno formos/žemėlapio yra balansiškai mažesni ir turi mažiau įtakos bendrai savijautai ir efektyvumui, taigi, nesudaro tiek daug problemų. Bet nesakau, jog jų visiškai nebūna, tų problemų. Žmonės turi svajonę apie dvilytį kūną ar bent dalinai turintį kitos kūno lyties požymių, kas yra visiškai suprantama. Moterys kerpasi plaukus, intensyviai sportuoja, vyrai lakuojas nagus, pina plaukus į „arklio uodegas“ ir t.t. Transyčiui disforija pasireiškia sakykim visada kažkuriuo laipsniu, bet dažnai ji būna pasąmoninga, kad netrukdytų ar kiek įmanoma mažiau trukdytų kitiems dalykams. Bet pavargus, sunkumų metu, didelių pokyčių metu ar nuobodu, tuomet tai jauti gan stipriai. Dar yra sudėtinga dėl seksualinių santykių tiek su kitais, tiek su savimi. Sudėtinga praustis, veidrodis, balso tembras ir n dalykų, kurie kelia nerimą. Kartais disforija gali būti per didelė. Aibė žmonių mėgsta žaisti socialiai žinodami sąmoningai ar ne (dažniausiai nesąmoningai), kad nėra vienos lyties prote, tad gali Giedrę pavadinti Giedručiu ar Marių, Mariuška ir pan. Taigi, yra neblogai kartais sustoti ir suprasti, kur nori brėžti ribą, kas invaliduoja tave kaip tos ar anos lyties atstovą, o kas tiesiog tau primena, jog esi ir žmogus. Be to daugelis darbų yra bendražmogiški kaip ir kad vyrai turi soprano balsą pvz. Gydymo prieinamumas: dar viena kliūtis. Įvairiose šalyse – įvairios kliūtys. Lietuvoj – nėr jokio gydymo, dokumentai keičiami tik po pilno pasikeitimo, kas skamba kaip „nuraškyk man Saulę, tada tekėsiu“. Kitur, pvz UK turi laukti eiles, kol gali susitikti su gydytojais ir gauti vaistų bei ilgainiui reikalingų operacijų. UK taip pat gali imtis iniciatyvos ir gauti gydymą privačiose klinikose. Dokumentai keičiami gydytojui pripažinus, jog esi translytis. Translytiškumas laikomas seksualiniu sutrikimu UK, psichiniu Lietuvoje. Šiaip ar taip, tenka pripažinti, jog tai – sutrikimas ir kad gydymas nėra kosmetinis. Kas taip pat populiaru tarp translyčių asmenų: skelbti, jog jie yra sveiki, bet gydymas yra būtinas, o ne kosmetinis.. Visiškai nesutelpantis logikoje pareiškimas. Vienok nenoriu pabrėžti, jog visą laiką turime laikyti save ligoniais, sakykim, kai supranti, kad sergi ir todėl tau reikalingas gydymas, tampa kiek patogiau, nes nebekankini savęs dviem priešingom mintimis ir gyveni, kaip moki. Nes pilna žmonių, kurie kenčia nuo alergijų ir dažnai vartoja vaistus, žinoma, diabetikai ir dar aibė kitų, kur neprisimenu ar nežinau, kuriems reikalinga pagalba kasdien. Tiesiog ne visiems pasiseka gimti taip, jog po to nereikėtų palaikymo/koregavimo medicinos pagalba. Kaip suteikiama pagalba kitose šalyse, išsamiau nerašau.
|
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
May 2024
Teminiai žodžiai
All
|
