Savęs pažinimo kelias

Na ką, tai kita tema, kurią kaip ir kitas atrodo, lyg traukčiau iš niekur :D, yra apieeee...  bendravimą-socialinimąsi ir augintinius, na va, tai pradedam?
​Kalbėjau apie buvimą vienumoje ir savarankiško gyvenimo susikūrimą ir vedimą, nes tai įdomi tema bei labai reikalingi įgūdžiai, norint pagaliau tapti suaugusiu (nesvarbu, įei tampi savarankišku būdamas 18 ar 56 metų, niekada nevėlu, ir mes visi liekame iš dalies vaikais, kad ir kas nutiktų, nebent išgytume ir nušvistume 100% kaip koks Buda ar ką), taigi... Taip, savarankiškumas yra svarbus dalykas (bent jau man), bet mes turime ir kitą dalį mumyse, kuriai reikia bendravimo ir jo reikia labai stipriai, maža to, bet kurioj skelbiamoje poreikių hierarchijoje yra ši - socialinių poreikių dalis. Mes visi esame gyvūnai, niekada nenutolę nuo savo primityvios prigimties, pagrindinis smegenų pajėgumas vis tik yra pajungtas prie išgyvenimo ir motorikos, tikrai ne priekinės, kaktos dalies, atsakingos už mūsų sąmoningas mintis ir būtį... Pagrindinė smegenų dalis rūpinasi kūnu, pasąmone, o kaip gyvūnai mes esame labai socialūs, jau nekalbant apie tai, kad šis poreikis laiduoja geresnį išgyvenimą: grupė yra efektyvesnė medžioklėje ir kitoje veikloje nei vienas individas. Dažnai sakoma, kad intravertai yra gan nauja charakterio savybė, kaip kad mėsos valgymas ar maisto ruošimas ugnies-šilumos pagalba yra gana nauja žmonijos gyvenimo dalis, aš pats nesu tuo tikras (dėl intravertiškumo), bet esu tikras tuo, kad mes atradome ne tik maisto virimą, kepimą, bet ir moralę, kad galėtume efektyviau susireguliuoti savo gyvenimą, kartu geriau pratęsti savo rūšį. Moralė taip pat nėra kažkas, kas ištraukta iš niekur, iš kažkokių niekam neįdomių knygelių ir papostringavimų, pirmaeilė jos paskirtis buvo padėti kontroliuoti ir ugdyti labiausiai pageidaujamą elgesį grupėje, efektyviausią elgesį. Ar kitaip pailiustruojant: žmogaus, kuris žudo, prievartauja, luošina ir vagia elgesys tarsi turėtų būti efektyvus ir pasiteisinti tam, kad išgyventų ir susilauktų daugiau palikuonių, bet taip jau nutinka, kad su tokiu elgesiu jis (ji?) finale atsiduria vienas. Arba, tarkim, grupė, kurioje toks žmogus taptų lyderiu (nes kiti jo labai vengtų ir bijotų), būtų išpažįstanti ir skatinanti žiaurumą ir nesiskaitymą, tokioje grupėje kūryba, taika, susibūrimai ir mokymasis būtų apskritai nelabai įmanomi ar net nepageidaujami... turiu galvoje, niekas niekam nesudarytų didelio įspūdžio ir nebūtų ypatinga naujiena, jei tokioje grupėje imtų plėšti, žudyti, užpuldinėti kitus ir pan., nebent tai darytų dar įspūdingiau nei bet kas kitas ir!, net ir šioje situacijoje toks elgesys būtų efektyvesnis vykdomas keliese nei vienumoj. O kokiu būdu tu gali sukurti grupę, kur pagrindinis tiklsas yra arba paskersti arba pavergti, tokios grupės nelabai laikosi arba nėra patvarios ir stabilios. Tad ir turim tokią įprasta šių dienų moralę, kur bandoma išvengti: žmogžudysčių, prievartavimų, užpuolimų, vagysčių, o skatinamas taikumas, kooperatyvumas, kūrybiškumas, lankstumas; šie paprasti principai pamažu įsivyravo kaip efektyvesni ir sukūrė sėkmingesnes, klestinčias ir didesnes grupes bei vėliau ir civilizacijas. Na, kažkas tokio, aš nesu istorikas, o ši nedidelė apžvalga yra labiausiai apie socializavimąsi ir jo svarbą, kaip ją matau; bendravimo ir būriavimosi eigoje mes sukūrėme neįsivaizduojamus dalykus vien todėl, kad mums reikėjo vienas kito, kad tobulėti ir mokytis ir pan.
Taigi... trumpai: nepamirškime savo šeimos ar/ir artimųjų, mylimųjų, draugų, bendradarbių, kasdienių nepažįstamų žmonių – kasininkų, vairuotojų, elektrikų, paštininkų, padavėjų, tiesiog žmonių autobusų stotelėje. Viena atsitiktinė šypsena gali pakeisti visą dieną, netyčia sutiktas nepažįstamasis – visą gyvenimą. Konfliktus priimkim kaip iššūkius efektyviau spręsti problemas, priešus – kaip nukreipiančias jėgas į esminius dalykus, jei nuklystame; nėra nei vieno, kuris - už borto, viskas tiesiog taip stipriai ir nedalomai susiję tarpusavyje, iškristi, išslįsti į užribį neįmanoma. Taigi :) mėgaukimės kiekviena diena ir, tikiuosi, 2022-ųjų velykiniai margučiai buvo smagūs ir spalvingi

​Aha, o dėl naminių gyvūnėlių :D na... visi, ką mes manome, jog "išgelbėjame", pakankamai juokinga, bet dažniausiai daug labiau išgelbėja mus. Yra tas puikus pasakymas ar idėja, sakanti, kad tik praradęs save su kitu, kitame, atrandi save iš naujo (čia lyg iš Depeche Mode dainos?). Paradoksalu, bet lyg pasitvirtina.
Be to, kalbant apie augintinius, daugelis žmonių gali mokytis tėvystės tiesiog turėdami augintinius ir stebėdami save, kaip sekasi su jais, ar jums tai patinka? Ar su jais sutariate ir pakankamai rūpinatės jais, ar jie turi viską, ko jiems reikia? Ar praleidžiate su jais šiek tiek laiko, suprantate, ką daryti ir ko ne? Ar galite pasakyti, kad jie su jumis jaučiasi gerai ir džiaugiasi jumis, net jei ir gana dviprasmiškai tai išreiškia :)? Ar jums nepašlyja kasdienis gyvenimas ir kelionės ar pan, bei dėl augintinių netampate pernelyg užsiėmęs, taip pat randate laisvo laiko ir bendraujat su draugais? Taip toliau. Jei jūs džiaugiatės savo augintiniais, o jie jumis, ir jei gyvenimas teka tiek pat ramiai ir džiugiai, tai jums gali visai gerai sektis ir su vaikais.Vėlgi... jau nekalbant apie tai, kad turėti augintinius - labai gera proga išmokti empatijos ir patiems vaikams, kuomet jiems reikia rūpintis augintiniu, suprasti kito poreikius ir emocinę būseną (žinoma, tik sulaukus tam tinkamo amžiaus).
Kai kurie žmonės, kuriuos juos auginę žmonės skriaudė ir/ar apleido gana sunkiais būdais, labiau linkę bendrauti su gyvūnais nei su žmonėmis. Taip pat tai gali būti savo globėjų elgesio ankstyvoje vaikystėje kopijavimo išdava.
Tiesiog, trumpai tariant: tegul būna laimingos ir patenkintos tos letenėlės, ir tiek :)

Na o tada trumpai apie mokymąsi namuose. Kas tai yra ir kodėl pravartu apie tai žinoti :D Mokymasis namuose tapo vienu geriausių variantų pabėgti nuo pasaulio beprotybės, kai tik tik visus ištiko Covidas ir, be abejo, tai visada yra tinkamiausias variantas pabėgti iš mūsų tebeturimos išprotėjusios švietimo sistemos. Taip, yra geresnių mokyklų, alternatyvių vietų, kur mokytojai ir jų mokiniai balsuodami renkasi dalykus mokymuisi ir, kur niekada nereikia prašyti žeminančio leidimo nueiti į tualetą ir niekada nereikia valandų valandas sėdėti vienoje vietoje, kuomet esi vaikas, - toks  pripildytas dideliais ir nevaldomais energijos kiekiais ir polinkiu žaisti... Kur mokytojai ir mokiniai yra viename lygyje, o ne aukščiau-žemiau hierarchijoje. Bet vėlgi, tada tokių mokyklų yra dar nedaug, jos yra labai naujos ir dažniausiai brangokos arba nėra dar pakankamai stabilios, kad būtų galima pasitikėti ilgesniam laikui. Taigi... taip išeina, kad mokymas namuose yra tas būdas, kur tėvai (ar kiti globėjai – seneliai, įtėviai ir t. t.) gali padaryti viską, kad nestumtų savo vaikų per įprastą edukacinę mėsmalę kepančią sraigtelius ar kitaip „eilines plytas sienoje“. Tam reikia šiek tiek pasirengimo, šiek tiek drąsos, bet labiausiai reikia žmonių, kurie pasiruošę realiai tėvystei ir geba susikurti šiek tiek laiko kokybiškai praleisti jį su vaikais, žaidžiant, ilsintis, mokantis ir užsiimant dar kitokia veikla. To labiausiai ir reikia – turėti išteklių, resursų: didžiulio noro, kad jūsų vaikas iš mokymosi gautų kuo daugiau naudos, ir sutaupyto laisvo laiko, kad iš tikrųjų mokytis kartu. Ir iš esmės viska šia tema trumpai.
Jei netikite manimi, pabandykite iš naujo palavinti save savarankiškai kažkurioej trokštamoje nesilankydami akademijos pasauly. Dar gi yra daug žinomų, sėkmingų žmonių, kurie pasiekė savo neturėdami diplomų ar išmesti iš mokyklų, universitetų ir ne kartą, bet jie įkopė į savas aukštumas sekdami savo gyvenimo misiją – ne savo diplomą, gyvendami pagal pašaukimą, o ne karjerą (nebaigę studijų ar iškritę iš mokymo įstaigų: Koko Šanel, Džordžas Orvelas, Tomas Edisonas, Albertas Einšteinas, Klodas Mone ir daugelis kitų) ir kt.). Kas dar?? Nežinau, gal Billie Eilish pavyzdys, kuri vaikystėje buvo mokoma namuose ir pan. Visa tai nėra apie tai, kaip likti neišsilavinusiu, o apie tai, kaip išlikti su savo aistra, o ne popieriumi.