Savęs pažinimo kelias

Sveiki visi, kurie kiek kitokie :) Kaip jaučiatės šiomis dienomis, visiškai prieš pat 2022-iesiems įkrentant į svetainę?
Siūlau yra dar vieną įrašą su dar viena tema ar gal terminu, kurio pavadinimas - tikslinis miglos pūtimas.
Apibrėžimas pagal MANO TIKRAS GYVENIMAS blog’ą​: "Viena iš dažnai narcizų naudojamų manipuliavimo technikų yra tikslinis miglos pūtimas. Tai yra toks faktų, išvedžiojimų, užuominų, veiksmų, informacijos ir gestų mišinys, kurio tikslas yra sukelti sumaištį ir privesti narcizo auką abejoti savo sveiku protu."
Sinonimas: manipuliavimas, proto suknisimas.
Dar keletą apibrėžimų galite rasti šio blog'o įrašo angliškoj versijoje - čia.
Taigi, trumpai, tikslinis miglos pūtimas yra tam tikra taktika, kuri tęsiasi ilgą laiką, siekiant priversti ką nors suabejoti savo tikrovės suvokimu ir apskritai sveiku protu, kad žmogus taptų lengvu norimos manipuliacijos taikiniu. Kodėl bandau tai derinti su atpirkimo ožio/juodosios avies mąstysena? Tai gan paprasta: taip yra todėl, kad šie vaikai turėjo tikėti, kad jie yra mažiau verti meilės, pagarbos ir pan. be jokios aiškios priežasties, tiesiog nes kažkam taip pasirodė geriausia... Jie privalo suprasti ir priprasti, kad yra mažiau vertingi už kitus, jie taip pat turi žinoti, kad vienintelis būdas įgyti asmeninės galios yra priversti kitus patikėti, kad tie kiti yra mažiau vertingi be jokios realios priežasties. Sugriauta savivertė, atimta galimybė savęs įgalinimui, sulaužyta meilė, pagarba sau. Na, jūs tiesiog negalite būti tuo, kas esate iš tikrųjų ir būti priimtas tokiu, kokiu esate ir dėl to dar netgi būti vertinamu, įgalintu, mylimu ir gerbiamu. Tas žmogus, koks tu iš tikrųjų esi, negali būti vertas, mylimas, gerbiamas ir turėti asmeninę žmogiškąją galią, ir taip yra ir buvo ir bus amžinai bei tam nėra jokių realių priežasčių, todėl tu esi tokioj padėtyje, kurios visiškai niekas negali pakeisti, nei tu nei kas kitas... esi toks tarsi pasmerktas, prakeiktas ir liksi toks iki pat mirties, tarnaudamas, paklusdamas, sekdamas ir garbindamas kitus arba pats tapsi tironu, piktadariu, autoritaru, diktatoriumi. Tokie ir tik tokie yra du variantai leidžiami turėti atpirkimo ožiams/juodoms avims šeimoje ir tokie vaikai užaugę visą gyvenimą kartoja šiuos vienintelius du gyvenimo kelius ir perduoda juos savo vaikams. 
Be abejo, toks juodai/baltas modelis retai kada bandomas įpiršti žmogui 100% apie viską, kas su juo susiję, tačiau tai gali būti daroma dėl tam tikrų sričių vaiko gyvenime, pvz: sugebėjimo sėkmingai mokytis mokykloje, sėkmingai sportuoti arba dėl seksualumo, socialinių lyčių vaidmenų, lytinės tapatybės įvaldymo paaugliui bręstant, rasės, politinių pažiūrų, sugebėjimo būti finansiškai sėkmingu, praktišku, apsukriu, vaikui peršama mintis apie įgimtą nesavarankiškumą, kuris niekada nepakis, taip pat galima pūsti miglą dėl kūrybiškumo ir kitko. Labai dažnai tai daroma dėl to, kad tėvai ir kiti žmonės (kurie tėvams padeda auginti vaikus ar įtėviai) tiesiog nežino, kodėl vaikas yra kitoks: disleksiškas, disforiškas, kairiarankis, ir dažniausiai tai gali būti dėl socialinės aplinkos, kurioje tėvai yra patys, kaip pvz. buvo Sovietuose, kur vyrų homoseksualumas buvo nusikaltimas, o lesbietės, transseksualai ir kiti LGBT žmonės tiesiog „neegzistavo“. Viduramžiais buvo deginami kairiarankiai, disleksiški žmonės taip pat dažnai yra vis dar nesuprantami ir pan. Labai dažnai vaikai patiria smurtą dėl to, kad jų tėvai gyvena tam tikroje politinėje ir socialinėje aplinkoje kuria jie turi sekti, kad "viskas būtų ok". Ir turbūt čia ir yra tas taškas, kur sveikas žmogaus individualizmas galėtų baigtis dėl labai aiškių ir moralių priežasčių... jau vien todėl, kad kiekvienas individas, - kažko tai didesnio dėmuo gali pakeisti visą tąjį didesnį vaizdą. Turiu omeny tai, kad tėvams reikia paramos, kaip ir geros konfrontacijos dėl jų vedamos tėvystės, kad jie išliktų subalansuoti ir galėtų atlaikyti ir atmesti bendrai paplitusį visuomenės ligotumą, neperduodant to savo vaikams bei kartu rastų sau patogių ir bendrai naudingų būdų tarpti toje terpėje, kurioje jiems išpuolė gyventi (na, arba emigruotų blogiausiu atveju). Tai yra titanų darbas, ir tėvams tai darant tikrai reikia geros ir gausios paramos. Nesakau, kad auklėjimas ir šeima yra neliečiami dariniai ir visiškas tabu ir ne tai, kad kiekviena tėvų klaida būtų lemtinga ir po jos būtina atimti vaikus įsiterpus svetimai trečiai šaliai – abu būdai kenkia žmonijos ateičiai... tėvai dažniausiai visada yra geriausi žmonės savo atžalų auginimui, bet tai negali likti be jokio kvestionavimo. Neliečiamumo strategija tesukuria kultinius kultūros reiškinius, stigmas ir nieko daugiau.
Bandysiu pateikti pavyzdį, kaip žmonės gali patekti į klaidingų įsitikinimų sistemas ir jose klaidžioti ilgus metus:

1. Dažnai toks paklydimas yra susijęs su visuomenės spaudimu ir bendrais vyraujančiais įsitikinimais, ir vien dėl to žmonės atsisako ginti ir vystyti labai svarbius savo atradimus, kuriuos to meto visuomenė tiesiog atmeta ar galimai net ir niekina, nes tai asteit griauna „taiką“: galbūt jums yra žinomas faktas, kad Z.Freudas suprato, kad jo pacientai, kenčiantys nuo isterijos tokiais tampa dėl patirtos prievartos vaiksytėje ir dažniausiai tai vykdavo jų šeimose su jų pačių tėvais ar artimomis giminėmis, jis suprato, kad tai - traumos pasekmė ir bandė tai skelbti ir vystyti ir tęsti, bet vėliau to atsisakė ir sukūrė savo tas žymias teorijas apie nepadorius pasąmoningus ryšius su mama, na tas teorijas, kurios mažų mažiausiai neatrodo apskritai ok, o gal net ir itin keistai. Spėju, K.Jungas nuėjo panašiu keliu, bet labiau suversdamas kaltę archetipinei tėvo figūrai... Tokie štai buvo psichoterapijos pionieriai, bet viena yra ir žinoma, ir aišku, - seras S.Freudas padarė tą beprotišką posūkį savo darbe vien dėl visuomenės spaudimo ir baimės prarasti vardą, pajamas ir, galų gale, karjera. O būtent tai ir yra, ką gali padaryti panašūs kultiniai kultūriniai fenomenai, neliečiamos temos ir pan... Plačiau apie tai galite paskaityti Judith L. Herman knygoje „Trauma ir išgijimas“ (8-13 psl.), esu tikras, jog yra ir daugiau šaltinių apie tai. Šią knygą galima įsigyti lietuvių kalba knygynuose ir bibliotekose.
2. Kitas dalykas yra susijęs su ta madinga esamo sociumo linija, kuri apima populiariausius ir plačiai paplitusius įsitikinimus, kurie laikomi revoliuciniais ir, jei nori būti kietas ir fainas, tiesiog privalai sekti jais, net jei taip kenki sau ir savo artimiesiems. Tokio fenomeno pavyzdys: feminizmo bumo ir psicho-terapijos derinys Europoje, kai žmonės bandė intensyviai palaikyti skriaudžiamas grupes bei sugydyti savo vaikystės traumas. Šis gijimo metodas apima emocinių išgyvenimų prisiminimus,  ir dažnai šie prisiminimai yra tik emociniai, o ne faktiniai, t.y. jie nėra tikrų įvykių prisiminimai, o greičiau, kaip vaikas jautėsi išgyvendamas realisu įvykius. Viena iš tokių mados aukų buvo moteris, radikali feministė, žurnalistė. Jos santuoka iširo, ji turėjo keletą nesėkmingų santykių, tyrė nemažai seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų savo karjerai ir taip toliau... Taigi ji pagal to meto "madas" taip pat nusprendė lankytis terapijoje ir terapeutas kaip ir nukreipė ją patikėti, kad galimai kažkas yra kur kas rimčiau nei tiesiog labai sudėtingas, šaltas ir tolimas ryšys su jos tėvu... Taigi šiame procese ji „prisiminė“ vaikystėje įvykusią seksualinę prievartą patirtą iš tėvo, vėliau, po daugelio metų vis tik suprato, kad to niekada nebuvo. Trumpai tariant... būkim atsargūs su tuo, kuo tikim, jei!!! tik galim, nes mes vis tik visi funkcionuojame būtent taip: mūsų smegenų generuojami dalykai yra labiau orientuoti į efektyvumą nei realistiškumą :) Plačiau galite paskaityti Marko Mansono knygoje "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą." (59-62 psl.) Šią knygą galima įsigyti lietuvių kalba knygynuose ir bibliotekose.

Ir šiaip, kas gi galėtų kaltinti tiek Z. Freudą, tiek Mereditę Maran, jei tik mokėtų atsistoti į jų batus.

Termino GASLIGHTING pavadinimas kilęs iš 1944 m. filmo „Gaslight“, jame pasakojama apie vyrą, kuris pasitelkia manipuliacijas įtikinti savo žmoną, kjog ji psichiškai nesveika, kad ją sėkmingai apvaginėtų. Gražaus vakaro savo namų kino apsuptyje ir būkite saugūs, ne tik fiziškai! :)
MANO TIKRAS GYVENIMAS blog'e yra įrašas ir apie šį filmą.
Verta paminėti: tikslinis miglos pūtimas nebūtinai yra kenkėjiškas ar tyčinis, nors kai kuriais atvejais yra būtent taip.
Taip pat: kai kada, kai įsitikinimų sistema keičiasi į realistiškesnę ir tikslesnę, žmogui taip pat gali atrodyti, kad prieš jį naudojamas tikslinis miglos pūtimas, bent jau pradžioje. Nepamirškime neužsipulti žmogaus, kuris daro tokį darbą mūsų labui.

Sveiki visi, kurie esate šiek tiek kitokie :D daugiau ar mažiau tokie kitokie. Taigi, kas yra tas Stokholmo sindromas ir kaip atsirado šis pavadinimas? Ką tai turi bendro su žmonėmis, kuriems vaikystėje teko atpirkimo ožio vaidmuo šeimoje?
Vikipedijoje galima rasti šį apibrėžimą - Stokholmo sindromas (angl. Stockholm syndrome) –psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams.
Žodžiu, tai toks reiškinys, kai žmogus jaučia artumą, empatiją, įsimyli ar net dievina savo skriaudėją ir gina jį dėl jo humaniškesnių ir jautresnių bruožų, nors skriaudikas ir toliau lieka skriaudiku. Tai ir yra tikras aukos mentalitetas, aiškus mazochizmas. Galima pamatyti kai kurias sąsajas su BDSM kultūra ir elgesiu, kur panašiomis rolėmis pasiskirstoma pagal susitarimą, bet! vėlgi, susitarimas dėl BDSM ryšio rodo dar didesnį saugumą ir pasitikėjimą tarp žmonių nei kad įprasta paprastuose santykiuose su kuo nors. Na, nes jei kažkieno prašai pasidalinti su tavimi sado-mazo vaidmenimis, tai tiesiog natūraliai turi turėti labai stiprų saugumą ir pasitikėjimą tuo ryšiu bei tuo žmogumi. Tačiau Stokholmo sindromo atveju viskas yra paprasčiau, vienas iš tikrųjų yra smurtautojas, o kitas yra tokios dinamikos auka. Šio sindromo pavadinimas atsirado po banko apiplėšimo Švedijoje, kai plėšikai laikė žmones įkaitais, o policijai pagaliau sulaikius nusikaltėlius, jų įkaitai po visų dramų ir emocinių neramumų gynė savo pagrobėjus, buvo emociškai jiems artimi ir netgi lankė juos vėliau kalėjime. Išsamiau pasiskaityti galima čia anglų kalba – Norrmalmstorg apiplėšimas (1973 m.) arba pasižiūrėti filmą apie tai – Norrmalmstorg, kaip tik patogiau.
Ką tai turi bendro su žmonėmis, kurie vaikystėje buvo priversti atlikti atpirkimo ožio vaidmenį savo šeimose? Jiem per labai ilgus ir labai svarbius savo vystymuisi metus teko priprasti prie šios konkrečios dinamikos: kai kažkas yra besityčiojantis ir skiaudžiantis ir kažkas yra skriaudžiamasis, patyčių objektas, ir todėl tai yra tiesiog įprasta „normali“ gyvenimiška situacija tokiems žmonėms. Tai reiškia, kad nors mes ir gyvename visuomenėje, kuri neskatina tokio elgesio, bet jei esate pripratęs prie to nuo labai ankstyvo amžiaus, galite nesąmoningai akimirksniu, nevaldomai pasijusti labai patogiai panašiose situacijoe ir įsitraukti į sau tiek metų pažįstamus vaidmenis. Ne savo sąmoningu pasirinkimu, bet greičiau taip, lyg to nė „nekontroliuotumėte“ ir net neturėtumėte gebėjimų savikontrolei, o gal net nepastebėtumėte, kad taip elgiatės. Taigi suaugus "atpirkimo ožiai", jei jie nesiima dirbti su jiem įdiegtais neefektyviais ir žalingais įpročiais, pasąmoningai sieks būti skriaudžiami/skriausti ir to siekio lygis priklausys nuo to, kiek stipriai jiems tokia dinamika buvo įspausta ankstyvame amžiuje. Manau, dar yra svarbu paminėti, kad iš ties LABAI sunku mokytis dalykų iš naujo: suprasti, kad tu taip pat turi tą pačią vertę ir galią, kaip ir bet kuris kitas! Bet kas turi tokią pat vertę ir galią kaip ir visi žmonės, lygiai tokią pat vertę ir galią kaip jūs pats, ir taip yra vien todėl, kad jie visi tiesiog yra ir gyvena čia ir dabar, kaip ir jūs pats. Visi iš esmės verti tiek pat meilės ir pagarbos. Tai nereiškia, kad žmonės viskuo vienodi, vienas išmano vieną dalyką geriau, kitas daro kažką tai kitką geriau, vieni tampa nusikaltėliais, kiti izoliuojasi nuo pasaulio, mes skiriamės, bet iš esmės, fundamentaliai tai nelabai,  – ne. Ši iškreipta disfunkcinių šeimų hierarchija verčia vaikus patikėti, kad vieni žmonės iš esmės, nekintamai yra geresni už kitus, o vienintelis būdas tapti geresniais yra užaugti ir priversti kitus patikėti, kad jie iš esmės yra blogesni (tiesiog nukopijuotas netinkamų tėvų elgesys) už mus. Ir štai taip ši šiurpi grandinė tęsiasi iš kartos į kartą. Taigi.... Man labai patinka Švedija ir pan., bet nutraukime grandinę, mes galime tai padaryti, net jei procesas yra itin skausmingas ir turi įvykti viduje vis tik (net jei mes nesame kalti dėl tų įpročių turėjimo)

Hm, reikia paminėti dar vieną dalyką: kodėl ta pati rolė priskiriama vaikui/vėliau jau ir suaugusiajam turi tas dvi puses: juoda avis ir atpirkimo ožys.
Juodoji avis/atpirkimo ožys yra to paties smurtavimo produktas. Juodos avies vaidmenį privalai įgyti dėl to, kad turi tapti itin matomu, lengvu taikiniu, turi atrodyti ir elgtis taip, kad visi išskyk pasakytų, jog neturi įprasto neurotipinio elgesio, kad toks žmogus yra keistas, egzotiškas, išskirtinis, ypatingas. Na, ir kuomet jau tampi aiškiai matomu taikiniu, tiesiog belieka sulaukti, kol tave išstums, kol tapsi atstumtuoju, bendruomenės auka apsivalymui nuo kolektyvinių nuodėmių, o išstūmus arba tiesiog neišgyvensi ar terasi šiokį tokį prieglosbtį tik tarp panašių išstumtų žmonių. Štai toks ir yra tas juodos avies ir atpirkimo ožio cikliškumas: taikinys ir atstumtasis, priedo jis vargiai kada baigiasi tas cikliškumas.. bet pamažu galima jį skaldyti, žingsnelis po žingsnelio, atidžiai, bet nesustojant. Juk visi žinom, kad ir kokia išskirtinė ar išstumta būtų kažkokių žmonių grupė, net joje atsiranda tokių pat procesų, žodžiu, nelikim užsikirtusiom plokštelėmis.
Nors šiaip, manau, nereikia per daug jaudintis, nes kiekvienas turi bent kažką, kas daro jį nepaprastu, mokslas juk sako, kad nei kada buvo, nei yra, nei bus bent 2 identiški žmonės, mes tiesiog visi esame nepaprasti ir ypatingi :D gal kiek nuobodu, bet tai - tiesa, taigi :) būk ypatingas :D !! Ir pasistenki išvengti Stokholmo (sindromo), kai išbandinėji juodos avies įvaizdį, jie ten tave tiesiog su pasimėgavimu nukryžiuos (Jėzaus legenda - idealus juodos avies/atpirkimo ožio pavyzdys)
(Stokholmo sindromas niekada nebuvo įtrauktas į psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą)

Pasiklausymui: Muse - Stokholm syndrom 🎶🎶🎶

Šįsyk - šiek tiek kitokia tema su šiek tiek kitokiomis nuotaikomis (na, nes darbas su santykiais vis vien yra šiek tiek džiugesnė ir lengvesnė tema bei prie jos tikrai grįšiu).
​Kodėl narcisizmas šiais laikais yra tokia dažna tema apskritai ir, ypač, tarp besidominčių saviugda? Manau, kad taip yra paprasčiausiai todėl, kad tai yra kažkokia „nauja banga“, galimai atspindinti laikmetį, kur matom itin daug fasado, o ne realumo ir lygiai kaip kurį laiką buvo kalbama (dar tebekalbama, gal tik nebe tiek) apie tūkstantmečio kartos egocentriškumą. Niekada nemačiau tiek daug grupių ir tiek daug žmonių bandančių keitai sudoroti ir VISAM LAIKUI! savo narcizus: dažniausiai tai yra buvę jų vaikinai/merignos ar bent jau jie taip sako... Ir ne ką rečiau šie garsiai rėkiantys, iškilmingai besidorojantys su blogiu, labai smerkiantys žmonės atrodo daug labiau panašūs į narcizus nei tie, kuriuos jie tuo kaltina.. Nesakau, kad tai - šimtaprocentinis faktas, bet man jie atrodo būtent taip: demonstratyviai didžiuojasi, kad daugiau jau „nebėra auka!“, pradeda pasakoti istorijas apie kai kuriuos plačiai žinomus žudikus ir tvirkintojus ir kaip dabar jie džiaugiasi, kad pagaliau išsisuko nuo savo baisių, siaubingų, itin žeidžiančių buvusių partnerių... Na, aš paprastai matau tokias istorijas, kartais tikria atrodo, kad žmonėms sunku, vis tik dažnai yra itin... kažkaip purvina viskas. Kartais žmonių istorijos yra apie jų tėvus, šeimas, kuriose augo ir panašiai, kas, manyčiau, gali būti daug realistiškiau, visgi... dažnokai tai gali būti tiesiog įprastas, rimtas "aukos mentaliteto" demonstravimas... Šiais laikais, kai žmonėms prieinama krūva informacijos apie PTSD, traumų gydymą .. piktnaudžiavimą autoritetais, politkorektiškumą, saugios zonas ir taip toliau..., realybė tarsi apsivertė, kur žmonės, kurie sugeba įrodyti, kad buvo skriaudžiami, yra labiau garbinami nei kad padedama žmonėms, kuriuos iš tiesų skriaudė (ir galimai ilgai metus šeimoje dar prieš sutinkant partnerį/partnerę)... Ir kur žmonės, kurie nėra skriaudikai, bet paprasčiausiai nesilaiko visos šios apsivertusios beprotybės, yra kaltinami ir baudžiami už tai. Mes gyvename tarp melagių ir manipuliuojančių parazitų ir kuo labiau pasąmoningas tu lieki, tuo daugiau žalos tu atneši aplinkai, nes tuo mažiau tu gali išjudėti iš „mano įprasto aš“ ir tapti kitokiu, tikresniu, net jei to tavo naujojo "aš" nekenčia tokia daugybė minios... kitaip tu tiesiog prisidedi prie to melo... Na kitais žodžiais, jei bjaurusis ančiukas nebūtų išsiveržęs iš urvo, kur slėpėsi nuo patyčių ir skriaudos, jis nebūtų pamatęs, kuo tapo.
Vėlgi, ne tai, kad šeimose ir santykiuose nėra narcisizmo, jo yra daug, vis tik .. tas didelis burbulas išpūstas iš narcisizmo tiesiog nesutampa su bendra B grupės asmenybės sutrikimų (įskaitant psichopatiją ir pan.) paplitimo statistika ir jis skaičiuoja tik 1-6% gyventojų (šaltinis). Bet, žinoma, tai tegali būti labai jau įprastu tapęs atotrūkis tarp realybės ir žiniasklaidos... šiandien turime aibę tiek daug panašių pavyzdžių, na kaip kad ir šis: tiek daug žmonių taip garsiai rėkauja apie tai, kad šiais laikais beveik kas antras jaunuolis „tampa“ translyčiu, palyginti su statistika, kuri rodo, kad bent 2016 m. laikančių save tokiais žmonių JAV tebuvo 0,5–0,6% (šaltinis). Tiesiog labai sunku kažką besuprasti... ypač, kai dažnas staiga iškalbus ir nepaprastai didelis ekspertas, visapusiškai žinantis, kas yra narcizas, kas tvirkintojas, kas vaidina auką, kas yra translytis, kas yra transfobas, o kas - dar kažkas. Kad ir kaip bebūtų, tai, tiesą sakanat, labai vargina.
Kaip bebūtų :D mumyse visuose yra kažkiek narcisizmo ir tai yra sveika... Rimtai. Na, kadangi visi esame kažkiek kūdikiais, kitaip tariant vis dar turime akimirkų, kai staiga tampam visatos centru ir nebeturime ribų, būdami vienybėje su kažkuo, ypač tuo, ką matome lyg kažką daugiau nei mes patys, ką mylime kažką tiek stipriai .. Priimti ką nors lyg mūsų ar mūsų gyvenimo dalį - matyti kitą lyg kūdikį ar būti kažkieno pasaulio, kažkieno dalimi.. Žinai, kaip kad sakai kam nors, ką tikrai siaubingai myli: „mano mažyti/mažyte", "saulyte, širdele", utiutiu, žodžiu :D. Be to mums reikia autoritetų gyvenime, tai gali būti konkretūs žmonės ar kokios nors kitaip išreikštos personifikacijos: organizacijos, kažkokios dievybės, politinė spartijos, muzikantai, įstaigos, autoriai ar personažai knygose. Jie reikalingi mums kaip vedliai, mums būtina kažkuo vadovautis savo gyvenime, mokytis, pasitikėti kažkuo savo asmeninaim ir karjeriniamaugimui. Mes taip pat įprastai pasirenkame savo partnerius, kurie yra panašūs į mūsų vyriškus / moteriškus globėjus (dažniausiai panašius į mūsų tėtį / mamą). Taip pat mes nesąmoningai norime būti panašūs į juos - globėjus :) net jei maištingai jiems prieštaraujame, kuo labiau prieš juos protestuojame, tuo aistringiau pasakome, kiek tas žmogus/personifikacija mums svarbus. Na tai va, o grįžtant prie temos, tai narcisizmas kaip tik ir vystosi kūdikystėje, kai mažylis negauna tinkamos priežiūros arba/ir tos priežiūros nėra pakankamai: jis yra skriaudžiamas, apleistas arba abu iškart... Taigi užaugę šie žmonės daro bet ką, kad tiesiog „pataisytų“ tai: gautų tinkamą priežiūrą ir pakankamai jos, net jei jie jau seniai nebėra kūdikiai. Kūdikystėje visi tiesiog besąlygiškai turėtų gauti visą būtiną ir tinkamą priežiūrą, na, nes jie yra kūdikiai ir tai normalu, bet kai jau suaugęs žmogus besąlygiškai stengiasi būti kitiems visatos centru, tai  tikrai niekam neišeis į gerą... Be to juk niekas neprivalo imti ir be jokios priežasties nuolat rūpintis kažkuriuo kitu suaugusiu lug kūdykiu... O jau tikrai kad už tai bausti ir to reikalauti, aišku, negaliam ir tai apskritai nežmogiškas elgesys... Bet kaip bebūtų gaila, tai nepadeda tiems, kurie vis tik besąlygiškos priežiūros negavo būdami kūdikiais. Mano akimis, terapija ir savęs atkūrimas galėtų šiek tiek padėti, gali padėti kai kurios technikos, yra sukurti žaidimai, kuriuose galima bendrauti su savimi kaip, jei tu esi su savo tėvu ar vaiku ir pan.
Kaip bebūtų, pakalbėkime apie vaikus, kurie augo su tėvais (ar vienas iš tėvų), kai tie tėvai turėjo labiau išreikštus narcisizmo bruožus arba tiesiog nemokėjo/nemoka su tuo tinkamai susitvarkyti. Šiose šeimose vaikai skirstomi ir mylimi skirtingai:
paprastai vienas vaikas turi tarsi juodos avies ar atpirkimo ožio rolę - pasmerktas, problematiškas vaikas,
pamestas vaikas – tai tiesiog tas, į kurį niekas niekada nekreipia dėmesio, jis tiesiog pamirštas
bei auksinis vaikas ar šeimos herojus – apdovanotasis, gabusis, čempionas. 
Ir tada kiekvienam iš šių vaikų laikui bėgant išsivysto tam tikri sindromai ir pan, juodosios avys / atpirkimo ožiai turi Stokholmo sindromą, auksinis vaikas turi Jokastos kompleksą ir pan. Kituose aprašymuose galima daugiau rolių priskiriamų vaikams, pvz:
šeimoje gali būti vaikas juokdarys - klounas kaip kad Robinas Williamsas yr apasakojęs, kad pradėjo visus juokinti jau vai,
taip pat galima išskirti surogatinį globėją – vaikas, kuris rūpinasi kitais šeimos vaikais.
(šaltinis lietuvių kalba apie suskirstymą į auksinio vaiko ir atpirkimo ožio roles)

Ankstesniame blog’o įraše rašiau apie būdus, kaip galima padirbėti su savo santykiais. Vienas iš man asmeniškai priimtiniausių būdų tam yra studijuoti ir bandyti perprasti prieraišumo tipų teoriją.
Facebooke radau kelias šiam darbui skirtas grupes, taip pat kažkaip įsigijau keletą draugų, kurie yra labiau pažengę šioje temoje ir pamažu besijuokiant iš memų ir skaitant žmonių diskusijas, priėjau keletą testų, padedančių nustatyti savo tipą santykiuose.
Taigi, kaip galima susižinoti, koks tavo prieraišumo tipas, kaip tai atpažinti savyje/savo elgesyje su kitais? Aš dar kol kas niekada negalėjau to aiškiai atpažinti be testų, gaaal kažkiek jau sugebu pastebėti tendencijas dabar, bet dar nelabai aiškiai (na, priedo yra tam tikros tendencijos renkantis tiek draugus, tiek partneres/ius). Vienaip ar kitaip nuoširdžiai rekomenduoju tiesiog imti ir pabandyti šiuos testukus anglų kalba:

• Personal Development School puslapyje Attachment Style Quiz 
• Attachment Project puslapyje Attachment Quiz 
• ir dar puikus geros kokybės testų sąrašas ČIA 

Nu, o kai jau turėsite savo testų rezultatus, bandom ir toliau išlikti žaidybinėsė-kūrybinėse nuotaikose, OK?
Tai va, noriu pakalbėti apie Ozo šalį (ne, ne prekybos centrą, čia - tokia kita fantastinė šalis iš 1900 m. knygos) ir kaip bežiūrint 1939 m. filmą apie tai, man jis žiauriai priminė prieraišumo tipus, ir kaip kiekvienas iš pagrindinių veikėjų reprezentuoja kiekvieną tipą:
​Dorotė                            SP - Saugus prieraišumas                 
Geležinis medkirtys    VP - Vengiantis prieraišumas            
Kaliausė                        AP - Ambivalentiškas (neramus) prieraišumas        
Liūtas                             DP - Dezorganizuotas prieraišumas  
(Realiai žiūrėjau tą filmą, kad suprasčiau, iš kur kilo psichologinis terminas „Skraidančios beždžionės“)

O čia lengvas memas apie tai:

Ir šiaip tai neverta nusiminti :) dėl savo testų rezultatų, jei jie jums ne visai patiktų, visada yra daug geriau susižinoti, kaip yra realiai, nei likti gyventi neigime, aukštinant savo (ne)teisuoliškumą. Be to šie tipai nėra jūsų odos atspalvis, ir jei tikrai reikia, juos galite pakeisti.
Sėkmės darbuojantis ir....  tikrai atrasite savo vaivorykštės šalį :) pažadu 



​Blog'o įrašai laikui bėgant pildomi ir taisomi, tad linkiu nenustebti dėl pakitusios info darsyk peržiūrint senesnius įrašus.​

Taigi taigi... pirmieji šio savaitinuku tapusio blog'o įrašai apie santykius buvo šiek tiek chaotiški ir gal nekantrūs dėl entuziazmo, o ir šiaip negaliu pažadėti, kad tai nepasikartos :) bet! pamėginsiu pamažu pereiti prie struktūriškesnės rašliavos.
Visų pirma - toks paprastas klausimas kyla: kaip žmonės vis tik bando tvarkytis, dirbti su savo santykiais, juos tobulinti ir pan? na.. ir tai - labai geras klausimas su kompleksiškais atsakymais, manau:

1. Pirmoji ir, bene, populiariausia darbo versija: pabandoma užmegzti ryšius, o jei nepavyksta, bandoma rasti su kuo juos kurti ir vėl, o po to ir vėl, ir vėl,  kol ilgainiui pasiekiamas toks įspūdingas dugnas, kad esi priverstas dirbti su savimi ar bent su savo santykiais. Ko-priklausomybės tipas (aš be tavęs ar kažko kito esu niekas)
2. Antras ir taip pat itin paplitęs būdas: pabandai kelissyk, tuos kelissyk nepavyksta, tada randi būdą, kaip visiškai nesusisieti su niekuo (pakeiti tai rūkalais ar darbu) arba niekada rimčiau nebeprisiriši. Tada paprastai ieškoma vienos/kelių nakties nuotykių; ryškesnių ar ne tiek priklausomybių nuo santykių pakaitalų, ten alaus ar 6 puodelių kavos per dieną ar kažko pavojingesnio (taip, įgimtą socialinę priklausomybę žmonė sdažnai pakeičia kvaiašalais); ar pabandoma rasti „sveikesnių“ priklausomybių, kad numalšinti natūralų poreikį geram ryšiui su žmogum: imamasi darboholizmo, apsipirkinėjimo, sporto, pinigų, populiarumo ir pan. Labai geras autorius kalbantis apie priklausomybes - dr Gabor Mate. Kontra-priklausomybės tipas (tu be manęs ar kieno kito esi niekas) 
3. Trečias variantas, ne toks populiarus, bet :D įmanomas: supranti, kad greičiausiai bėda yra vis tik tavy ar bent jau kitų tai nelabai apskritai pakontroliuosi, tad dabar jau prieš bet kokį norą vėl rasti ryšį pabandai patyrinėti patį save ir apsitvarkyti, kiek sugydyti visa tai, kas nuolatos kraujuoja, ypač ryšyje su kitu žmogumi. Čia žmonės imasi įvairių terapijų, koučingo, savityros darbo ir pan. Paprastai tai prasideda nuo susipažinimo su geru mentoriumi arba tiesiog ok žmogumi pažįstančiu savityrą, kuris jus šiek tiek nukreipia jums norima kryptimi ar tiesiog tampa jūsų gidu kelionėje į save. Šis metodas yra geras, tvirtai palaikau tokį pasirinkimą… jis gerokai išjudina ir suardo daugybę supuvusių įsitikinimų sistemų ir bent jau priverčia save pamatyti kitoje šviesoje. Jis moko, kiek neįtikėtinai svarbu rimtai žiūrėti į savo problemas bei kiek tuo pačiu lemtingai svarbu žiūrėti į save su meile, kad ir kas nutiktų. Aš puikiai pamenu kaip mačiau save lyg stovintį tarp savo senų įsitikinimų gruvėsių ir negalintį patikėti, kad viduje buvo tiek daug visko, ką reikėjo išgriauti. Po ilgai trukusio (~5 metus) gero koučingo aš vargiai kada apskritai norėjau kažkokių santykių ir buvo visiškai aišku, kad man būnant vienam viskas tarsi - visai gerai ar gal, kad aš nelabai galiu atskirti, kurie tie žmonės tikrai tinkami man, na, arba jei rasdavau ką nors, jie dažniausiai patys nelabai norėjo bendrauti intensyviau, todėl... Buvau gana laimingas ir būdamas vienas. Labai rekomenduoju išbandyti šį metodą, ypač jei žinote, kad turite problemų arba jei matote, kad jūsų santykiai pernelyg tolimi nuo gerų. Beje, toks būdas: terapija, koučingas, savityra, jungimasis į savityros bendruomenes yra daug geresnis nei senoji psichiatrija,  šis būdas daug humaniškesnis ir susidoroja su tikruoju problemų šaltiniu, o ne tik užvaro etikes (diagnozes) ant žmogaus problemų ir dar chemijos (vaistų) ant viršaus, kad problemos būtų „kontroliuojamos“ – tai labai paviršutinis ir žiaurus sprendimas... mano nuomone. Nepriklausomas tipas (Aš vienas, bet ne vienišas, esu visai laimingas ir patenkintas)
4. Ketvirtasis variantas taip pat retokas, bet vis tik pasitaiko: supranti, kad tavo santykiai negali vykti be tavęs net jei ir atrodo, kad jums viskas lyg ir gerai vienumoje. Supranti, kad turi įprastų žmogui socialinių poreikių ir kad jie neišnyks (arba ieškai tinkamo specialisto, kuris patvirtintų, kad tu neturi tokių poreikių, būna ir taip, bet tai veikiau - išimtis). Jei vis tik, kaip ir dauguma žmonių, tu aiškiai supranti, kad socialiniai poreikiai tau yra įgimti, tai supranti ir tai, kas jie negali būti patenkinti be tavęs ir be kito asmens (ne tavęs). Jei jau dirbote su savo paties asmenybe ir savo sveikata, vadinas dabar laikas pažvelgti į savo sugebėjimus surasti sau tinkamus žmones, kuriem tiktum ir pats, užmegzti pageidaujamus ryšius ir juos išlaikyti, na, lyg mylią darbą, darei jau tai, ar ne? Abipusės priklausomybės tipas (Aš esu laiminguose santykiuose, bet esu ok ir vienumoje) 

Manau, jei  renkies (net jei automatiškai tai vyksta) 1. metodą, tau vis tik gali pasisekti surasti žmogų, kuris yra tiek pat brandus ir saugus su savimi, kiek ir su kitais, ir dėl kažkokių spec priežasčių jis nori/jam reikia turėti ryšį ir su tavimi. Toks pavyzdys vienok yra labiau panašus į laimėjimą loterijoje, o galbūt tokiam ryšiui užsimegzti ir laikytis reikalingos tam tikros aplinkybės (pvz priverstinės vestuvės kokioj Indijoj, kur tai vis dar tebevyksta). Vis tik jei jau esate pakankamai subrendęs, kad nežaistumėte loterijoje tam, kad įgauti finansinį savarankiškumą... galbūt nebesielgsite taip ir savo partnerio paieškose. Laimėjimas yra mažai tikėtinas arba iš vis nesamas.
2. metodu, manau, tu gali pasiekti dugną panašiai greitai, kaip ir pirmuoju metodu, ypač jei imamasi žalingų pakaitalų - narkotinių medžiagų, o gal persistengus sportuojant, tad jei išliksi gyvas ir išlaikysi sąmoningumą (netapsi daržove), gali pradėti ieškoti OK pagalbos kaip ir pirmu atveju. O tai ir yra tas atsvaros taškas, kur gali pakeisti žaidimą savo naudai.
3. metodas yra rimtai geras... Nė kiek neprieštarauju, jei žmonės yra vieniši net ir visą likusį gyvenimą, jei jie tikrai kad jaučiasi visai laimingi, o savo puselės tiesiog nepavyksta sutikti arba jie su laiku tampa vienišais tėvais įsivaikindami (ar jau augina vaiką/us iš anksčiau buvusio nesėkmingo ryšio). Kol esate veiksnus, laimingas žmogus, esate naudingas bet kam, įskaitant ir save. Dar gi neminint ir to fakto, kad eidami šiuo keliu privalėsite įveikti ir sugydyti kai kurias pagrindines santykių žaizdas, kurias turėjote iš anksčiau, taigi metodas dvigubai efektyvus. Šioji darbo su savimi dalis reikalinga norint atkurti ir atstatyti saugesnį ryšį su kitais: savo šeimoje, darbovietėje, su draugais ir su iš anksčiau turimu partneriu.
4. metodas, – ką gi, tobulumas nėra itin lengvas tikslas, ar ne? Bet tu vis tiek veržiesi ir judi, nors ir baisu ir jau išmokai būti pažeidžiamu su žmonėmis, kad ir prilaikant  šiokius tokius šarvus, jei vis tik jų prireikia, - viskas labai nauja ir nežinoma, vis dėlto tai yra puiki padėtis gyvenime, į kurią išties verta patekti. Čia tu mokaisi ne tik būti laimingu vienumoj, bet ir užmegzti ryšį bei likti laimingu ir jame :) taigi, didelės sėkmės kuriant savo dinamišką socialinį ratą, ponuliau ar poniute, ir ne tiek svarbu, kiek tai užtruks ir ką teks paaukoti šioje kelionėje. Akivaizdu, kad taikydamas šį metodą sprendi ne tik savo asmenines problemas, bet ir ryšius su kitais. Tai galima padaryti įvairiais būdais: prieraišumo stilių teorijos pagalba, tyrinėjant ko- ir kontra-priklausomybes, gali padėti net lyčių vaidmenų ir susijusių dalykų studijavimas, IFS (Internal Family System - vidinės šeimos sistema, kur santykiai tarp asmenybės vidinių dalių atsispindi išoriniuose ryšiuose su aplinkiniais), NVC (Non Violent Communication - empatiško bendravimo praktika siekiant sukurti veiksmingesnius konfliktų sprendimo būdus, poreikių atpažinimą ir pan), terapija, meditacija ir daugelis kitų būdų.

Ir, žinoma, reikia paminėti, jog yra laimingų žmonių, kurie užauga tikrai sveikose ir saugius savitarpio santykius palaikančiose šeimose ir jiems puikiai sekasi, jie anksti susiranda saugius ir savarankiškus žmones, jie sukuria mylinčias ir ilgalaikes šeimas apie savo 30-uosius metus, ir jie puikiai jaučiasi būdami tiek nepriklausomi, tiek ir priklausomi vienas nuo kito. Dėkojame už visą jūsų įmanomą indėlį į mūsų visų gerovę. Procentaliai saugiai prieraišių žmonių Vakarų yra daugiausia, maždaug apie pusę, tai visai galimai koreliuoja su skyrybų procentais, kurie artimi 50%,, taigi, dirbam dirbam su viltimi patobulėti :)
Taip pat verta įterpti, kad gali būti žmonių, kurie negali gyventi be nuolatinio gydymosi, pereidinėdami nuo terapijos prie terapijos ar galimai net prisijungti prie kokių nors keistų savipagalbos grupių ir veiklų, kurios akivaizdžiai nepadės, greičiau atvirkščiai. Čia taip pat įmanoma rasti labai normalų viduriuką, šitoje gydymosi manijoje. Faktas, kurį verta prisiminti turbūt yra tas,  kad kuo mažiau tau reikia specialistų pagalbos, tuo esi sveikesnis, ir tikrai ne atvirkščiai, Neapsigauki priešindamasis tam įprastam kraštutinumui „aš viską ir taip žinau natūraliai“ ir neatsitrenki į kitą kraštutinumą, į minią su lozungu „man visad kažkas negerai ir reikia pagalbos“. Abi šios žmonių grupės tik signalizuoja stiprybę, tobulumą ar smalsumą, norą tobulėti, realiai jie šių vertybių nepuoselėja. Ir tu tikrai žinai daug dalykų ir esi pakankamai suaugęs, kad galėtum puikiai gyventi be profesionalios pagalbos, kai jau esi tam pasiruošęs arba galbūt tau dar prireiks paramos, bet palaipsniui vis rečiau ir vis mažiau profesionalios, kol tas poreikis išnyks arba gal nutols bangomis. Mes visi čia - augime, gijime taip pat turime savo visiškai savitą kelią, štai, paklausyki šio tiesiai kalbančio NF reperio :) arba kvietimo pasitikėti Kylie... savimi ir savo draugais žingsnis po žingsnio, lėtai, bet nuolat ir nesustojant ir viskas bus ok. Netiki? Bliss n eco tikrai įtikina :P O gal tau tiesiog tinka siuvimo darbai? Galimai tereikia Sew your heart.
Beje, visi 4 anksčiau minėti tipai gali būti lygiai tokie, kaip kad jie aprašyti bei taip pat gali būti miksuoti, mišrūs – neaišku kuris tiksliai/ne grynai vienas ar kitas tipas.
Bei turbūt pridėsiu, kad pats tragiškiausias likimas, kai žmonės lieka santykiuose "dėl vaikų" arba nes nebeatras "nieko geriau" ir tada kenčia visi... Arba lieka su savo alaus bonke ar karjera ar serialais... ir panašiai... ir kenčia visiškoj vienumoj...               ​
Visai neblogas skaitinys apie (ne)priklausomybę lietuvių kalba - čia.
Igametis tyrimas apie laimingiausius žmones anglų kalba - čia.

O čia - dar daugiau melodijų šiomis temomis, jei kartais jauties vienišas su savo problemomis ir, šiaip, turi panašią muzikinio kosmonauto dušią:
Linas ir Hokshila
Andrius Mamontovas
Lilas ir Innomine
Gnarls Barkley
Seal
Halsey 
Avalanches
P!nk
Aerosmith
Patsy Cline
Odd Chap & Little Violet
Cypress Hill
Jamiroquai
Tai vat tikrai nesam vieniši, kai tiek apdainuota viskas :D arba tiesiog komentaruose įrašyki savo mėgstamą garsą apie gijimą, terapiją ar kažkokią tai beprotybę, keistumą, labai smalsu :)

___________________________________________________________________________________________________
Tai tiek, o kitame blog'o įraše rašysiu daugiau apie prieraišumo tipų teoriją ir kaip sužinoti savo prieraišumo tipą. Žinoma, tekstas nebus itin moksliškas ir akademiškas, o labiau tarsi perfiltruotas per tam tikrą mano kasdienybės prizmę, suklijuotą iš menų, filmų, memų, istorijų ir pan chaosėlio, kuris paprastai vyrauja viduj (negaliu kurti ir dirbti kitaip, atsiprašau, jei tai - ne tavo dalykas ar esi tam net alergiškas, man - viskas ok dėl to, vietos ant Žemės vis dar pakanka visiems).
O čia - nedidelis mėginėliss sekančio įrašo degustacijai,  - visi 4 prieraišumo tipai kažkokiam tai Village People formate kartu su tipų akronimais (literatūroje lietuvių kalba kol kas nėra sistemos prieraišumo tipų pavadinimuose bei tuo labiau trumpiniuose, todėl imti dažniausiai matyti ir paprasčiausiai suprantami pavadinimai, pavyzdį galima rasti ir čia​):

SP - Saugus prieraišumas                                                (SA - Secure attachment)
VP - Vengiantis prieraišumas                                           (DA - Dismissive Avoidant attachment)
AP - Ambivalentiškas (arba neramus) prieraišumas    (AA - Anxious attachment)
DP - Dezorganizuotas prieraišumas                                (FA - Fearful Avoidant (or Disorganised)