Atpirkimo ožio nuotykiai Stokholmo (sindromo) peizaže

Sveiki visi, kurie esate šiek tiek kitokie :D daugiau ar mažiau tokie kitokie. Taigi, kas yra tas Stokholmo sindromas ir kaip atsirado šis pavadinimas? Ką tai turi bendro su žmonėmis, kuriems vaikystėje teko atpirkimo ožio vaidmuo šeimoje?
Vikipedijoje galima rasti šį apibrėžimą - Stokholmo sindromas (angl. Stockholm syndrome) –psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą, meilę ir pan.) jų pagrobėjams.
Žodžiu, tai toks reiškinys, kai žmogus jaučia artumą, empatiją, įsimyli ar net dievina savo skriaudėją ir gina jį dėl jo humaniškesnių ir jautresnių bruožų, nors skriaudikas ir toliau lieka skriaudiku. Tai ir yra tikras aukos mentalitetas, aiškus mazochizmas. Galima pamatyti kai kurias sąsajas su BDSM kultūra ir elgesiu, kur panašiomis rolėmis pasiskirstoma pagal susitarimą, bet! vėlgi, susitarimas dėl BDSM ryšio rodo dar didesnį saugumą ir pasitikėjimą tarp žmonių nei kad įprasta paprastuose santykiuose su kuo nors. Na, nes jei kažkieno prašai pasidalinti su tavimi sado-mazo vaidmenimis, tai tiesiog natūraliai turi turėti labai stiprų saugumą ir pasitikėjimą tuo ryšiu bei tuo žmogumi. Tačiau Stokholmo sindromo atveju viskas yra paprasčiau, vienas iš tikrųjų yra smurtautojas, o kitas yra tokios dinamikos auka. Šio sindromo pavadinimas atsirado po banko apiplėšimo Švedijoje, kai plėšikai laikė žmones įkaitais, o policijai pagaliau sulaikius nusikaltėlius, jų įkaitai po visų dramų ir emocinių neramumų gynė savo pagrobėjus, buvo emociškai jiems artimi ir netgi lankė juos vėliau kalėjime. Išsamiau pasiskaityti galima čia anglų kalba – Norrmalmstorg apiplėšimas (1973 m.) arba pasižiūrėti filmą apie tai – Norrmalmstorg, kaip tik patogiau.
Ką tai turi bendro su žmonėmis, kurie vaikystėje buvo priversti atlikti atpirkimo ožio vaidmenį savo šeimose? Jiem per labai ilgus ir labai svarbius savo vystymuisi metus teko priprasti prie šios konkrečios dinamikos: kai kažkas yra besityčiojantis ir skiaudžiantis ir kažkas yra skriaudžiamasis, patyčių objektas, ir todėl tai yra tiesiog įprasta „normali“ gyvenimiška situacija tokiems žmonėms. Tai reiškia, kad nors mes ir gyvename visuomenėje, kuri neskatina tokio elgesio, bet jei esate pripratęs prie to nuo labai ankstyvo amžiaus, galite nesąmoningai akimirksniu, nevaldomai pasijusti labai patogiai panašiose situacijoe ir įsitraukti į sau tiek metų pažįstamus vaidmenis. Ne savo sąmoningu pasirinkimu, bet greičiau taip, lyg to nė „nekontroliuotumėte“ ir net neturėtumėte gebėjimų savikontrolei, o gal net nepastebėtumėte, kad taip elgiatės. Taigi suaugus "atpirkimo ožiai", jei jie nesiima dirbti su jiem įdiegtais neefektyviais ir žalingais įpročiais, pasąmoningai sieks būti skriaudžiami/skriausti ir to siekio lygis priklausys nuo to, kiek stipriai jiems tokia dinamika buvo įspausta ankstyvame amžiuje. Manau, dar yra svarbu paminėti, kad iš ties LABAI sunku mokytis dalykų iš naujo: suprasti, kad tu taip pat turi tą pačią vertę ir galią, kaip ir bet kuris kitas! Bet kas turi tokią pat vertę ir galią kaip ir visi žmonės, lygiai tokią pat vertę ir galią kaip jūs pats, ir taip yra vien todėl, kad jie visi tiesiog yra ir gyvena čia ir dabar, kaip ir jūs pats. Visi iš esmės verti tiek pat meilės ir pagarbos. Tai nereiškia, kad žmonės viskuo vienodi, vienas išmano vieną dalyką geriau, kitas daro kažką tai kitką geriau, vieni tampa nusikaltėliais, kiti izoliuojasi nuo pasaulio, mes skiriamės, bet iš esmės, fundamentaliai tai nelabai,  – ne. Ši iškreipta disfunkcinių šeimų hierarchija verčia vaikus patikėti, kad vieni žmonės iš esmės, nekintamai yra geresni už kitus, o vienintelis būdas tapti geresniais yra užaugti ir priversti kitus patikėti, kad jie iš esmės yra blogesni (tiesiog nukopijuotas netinkamų tėvų elgesys) už mus. Ir štai taip ši šiurpi grandinė tęsiasi iš kartos į kartą. Taigi.... Man labai patinka Švedija ir pan., bet nutraukime grandinę, mes galime tai padaryti, net jei procesas yra itin skausmingas ir turi įvykti viduje vis tik (net jei mes nesame kalti dėl tų įpročių turėjimo)

Hm, reikia paminėti dar vieną dalyką: kodėl ta pati rolė priskiriama vaikui/vėliau jau ir suaugusiajam turi tas dvi puses: juoda avis ir atpirkimo ožys.
Juodoji avis/atpirkimo ožys yra to paties smurtavimo produktas. Juodos avies vaidmenį privalai įgyti dėl to, kad turi tapti itin matomu, lengvu taikiniu, turi atrodyti ir elgtis taip, kad visi išskyk pasakytų, jog neturi įprasto neurotipinio elgesio, kad toks žmogus yra keistas, egzotiškas, išskirtinis, ypatingas. Na, ir kuomet jau tampi aiškiai matomu taikiniu, tiesiog belieka sulaukti, kol tave išstums, kol tapsi atstumtuoju, bendruomenės auka apsivalymui nuo kolektyvinių nuodėmių, o išstūmus arba tiesiog neišgyvensi ar terasi šiokį tokį prieglosbtį tik tarp panašių išstumtų žmonių. Štai toks ir yra tas juodos avies ir atpirkimo ožio cikliškumas: taikinys ir atstumtasis, priedo jis vargiai kada baigiasi tas cikliškumas.. bet pamažu galima jį skaldyti, žingsnelis po žingsnelio, atidžiai, bet nesustojant. Juk visi žinom, kad ir kokia išskirtinė ar išstumta būtų kažkokių žmonių grupė, net joje atsiranda tokių pat procesų, žodžiu, nelikim užsikirtusiom plokštelėmis.
Nors šiaip, manau, nereikia per daug jaudintis, nes kiekvienas turi bent kažką, kas daro jį nepaprastu, mokslas juk sako, kad nei kada buvo, nei yra, nei bus bent 2 identiški žmonės, mes tiesiog visi esame nepaprasti ir ypatingi :D gal kiek nuobodu, bet tai - tiesa, taigi :) būk ypatingas :D !! Ir pasistenki išvengti Stokholmo (sindromo), kai išbandinėji juodos avies įvaizdį, jie ten tave tiesiog su pasimėgavimu nukryžiuos (Jėzaus legenda - idealus juodos avies/atpirkimo ožio pavyzdys)
(Stokholmo sindromas niekada nebuvo įtrauktas į psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą)

Pasiklausymui: Muse - Stokholm syndrom 🎶🎶🎶