Savęs pažinimo kelias

​Kokios kliūtys gali trukdyti translyčiam žmogui pripažinti, jog jis/ji yra translytis 2) Antra kliūtis: visuomenės nebrandumas. Nepaisant to, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau istorijų bei tyrimų, žmonės vis dar mato translyčius kaip na… pasiklydusius žmones. Man teko daugybę sykių patirti mintį, jog esu translytis vyras, nes noriu vyrų „privilegijų“- itin populiari feministų mintis. Po tiek feminizmo laimėjimų, kada Vakarų kultūroje matoma daugiau neteisybės vyrams nei kad liko to moterims, aš noriu turėti tas „privilegijas“… Kaip antai dirbti be proto, kad užtikrinti šeimai gerbūvį ar šiaip būti patraukliu potencialiems romantiniams/seksualiniams partneriams, išlikti stipriu, nors man akmenį ant galvos tašytų, nes kitaip nebūčiau vyras, anksti numirti dėl vis nepakankamo finansinio bei stiprybės statuso/arimo iki negyvumo, skyrybų atveju mokėti už pragyvenimą buvusiai žmonai bei vaikams.. na taip, žaviosios privilegijos, negalėti skųstis jei patiriu smurtą nuo moters namuose, būtų tai motina, sugyventinė ar dar kažkas. Bet nenukrypstant, tie patys feministai paklausti, kodėl yra translyčių moterų yra atsakę, jog todėl, kad tie žmonės mėgsta moteriškus dalykus… Kodėl translyčiai vyrai yra tokiais, nes nori vyrų „privilegijų“, o ne mėgsta vyriškus dalykus? Nes vyriškų dalykų nėra, yra tik bendražmogiški? O translytės moterys nenori moterų „privilegijų“, nes tokių privilegijų nėra? Kaip antai tie patys alimentai po skyrybų, feminizmo suformuota amžinoji aukos/teisingumo balso vieta, kas reiškia, jog didesnė dalis atsakomybės pereina vyrams ir jie patys dėl to kalti, kas reiškia, kad jie negali dėl to kalbėti, nes jie nesupranta lygybės tarp lyčių, nes jie nėra teisingumo balsas ir t.t. - uždaras ratas. Na taip, jokių moterų privilegijų. Ir netgi žiūrint iš feminizmo pozicijos, nejaugi trans moterys yra tiek na nerimtos, kad pasirinko transseksualumo kelią vien dėl to, kad patinka moteriški dalykai.
Bet vėlgi, nenukrypstant. Šie pavyzdžiai parodo, kiek nesupratimo yra apie lytiškumą tarp žmonių: žmonės negali priimti, jog proto lytis yra nulemta dar besiformuojant embrionui, ir nors visi esami mokslo tyrimai dėl šio fakto tarsi sutaria, vis vien klajoja populiari nuomonė, jog tai neįgimta, o įgyta. Jog kažkas nutiko kažkada anksti tavam gyvenime, kas paskatino tave atsisakyti savojo tikrojo „aš“ ir priimti priešingą variantą. Ir iš tikro… Na ir ką, rezultate gauni aibę minios, kuri nori palengvinti tavas kančias ir grąžinti prie tiesos :))) Vėlgi nė nesusimąstydami, kad jie tik lipa į tą pačią, visą gyvenimą žiojėjusią žaizdą ir mosikuojasi rankom, jei juos nustumi, reikalaudami pripažinti jų gerą valią… Aš suprantu, kad tam, kas gerai neįsigilinęs, gali nesimatyti, kaip ir kas vyksta/vyko ir jis/ji gali mestis pagalbon vietoj bandymo suprasti. Dažnai tikintys žmonės nori gelbėti netikinčius… Dažnai prisiekę demokratai bando parodyti, jog anarchijos atstovai netgi yra konservatoriški ir pan. vienok…. Tenka pripažinti, kad kartais tiesiog turi arba pasitraukti iš panašių diskusijų arba jas atlaikyti, priklausomai nuo prioritetų. Žinoma, gaila, jog mokslas neturi dar realių atsakymų/atsakymo, kaip yra su žmogaus seksualumu ir kaip tai spręsti yra geriausia. Dar trumpai norėtųsi paminėti tualetų, užgauliojimų, dokumentų, ir pan aspektus, taip pat vadinamąjį misgenderinimą. Gal pradžioje paimsiu misgenderinimą. Tai sukelia labai skausmingą psichologinę reakciją. Iš esmės, rodos, kas gi nutinka: eini gatve, ateini į parduotuvę, pardavėjas į tave kreipiasi ne tavo įgimto ir pagaliau atrasto gender'io kreipiniu. Rodos, kad ir žmogus klystų vadindamas tave taip ar kitaip, tu visvien žinai, kas esi ir tai nelabai turėtų veikti. Nė nežinau, kaip geriau paaiškinti, kodėl tai tiek skausminga. Manau, čia galbūt sugroja keli dalykai: 1) Tai aktyvuoja disforiją, nes suvoki, jog kūnas klaidina aplinkinius. (apie disforiją sekančiame tekste) 2) Trigerin'a (išprovuokuoja prisiminimus apie neteisingą elgesį su tavimi praeityje – apie patirtą traumą). Nesąmoningai gali grįžti į prisiminimus, ir nors konkretus asmuo, esantis prieš tave tau nėra nieko blogo nepadaręs praeityje, gali jam suprojektuoti visus tėvus, kiemo, mokyklos vaikus, mokytojus ir kitus traumavusius tave žmones. Suprantant šį dalyką, gali būti lengviau išlikti sąmoningam ir dėl to ramiam misgender'inimo atvejais. Asmeniškai esu išbandęs įvairias taktikas palengvinti misgenderinim'o sukeliamą skausmą, vienok, kol kas tai lyg ir neturiu didelių rezultatų. Kiekvieną sykį pajaučiu skausmą, o ilgainiui ir norą dingt namo. Vis gi, tai nėra mirtina, taigi pakeliama. Tualetai. Kai nesi užtikrintas tuo, kaip tave priims, o negali būti, nes realybė – patiriamas misgender'inimas sako, kad gali būt visaip, tai sunku išlikti ramiam ir netiriančiam aplinkos. Šiaip ar taip, renkantis savo proto lyties atitinkantį tualetą, jausmas geresnis. Užgauliojimai. Iš patirties žinau, kad jei esi aplinkoje, kur to patiri su kaupu, kantrybė ir išlikimas savimi, kad ir tegul su kompromisais, galų gale duoda rezultatų. Žmonės dėl savo pačių ramybės ir patogumo nori su visais turėti malonų ryšį ir jei supranta, kaip tai turėti, jie pasistengs tai naudoti bent jau, kai esi šalia jų. Dokumentai. Na kai kurios šalys normaliai – pakeičia gender žymę dokumentuose vos po diagnozavimo, kai kurios reikalauja dalinio ar visiško kūno pakeitimo. Manau, tai – ne naujiena. Dera paminėti, kad šis skirstymas žmonių į dvi lyties kategorijas pagal kūno/veido/balso savybes nėra labai patogus. Norėtųsi, jog kreipiniai turėtų labiau neutralias reikšmes arba būtų paklausiama apie žmogaus identifikavimąsi. Kaip kad ir klausiama apie alergijas, diabetą, kairiarankiškumą ir pan. Tai galbūt nesukelia kūno ištinimo, bet paniką, nesaugumą ir dėl to grubų elgesį su alinkiniais – taip.
Dar norėtųsi paminėti didelį spektrą žmonių identifikavimosi seksualumo prasme: lesbietės, gėjai, biseksualai, aseksualai, visokiausi-seksualai, translyčiai, interseksualai, fluid-gender'iai, non-binar'iai ir dar visokiausios gender variacijos. Mano akimis potraukį vienam ar kitam gender'iui nulemia buvimas priešingo gender'io žmogumi, tikiu, jog potraukį abiem gender'iams nulemia buvimas tarsi abiem gender'iais, sakykim buvimas tarsi hermafroditu savo prote. Visi mano tekstai tėra mano nuomonė pagrįsta asmenine patirtimi, savityra, diskusijomis su kitais bei surandama informacija. Nesu mokslininkas, todėl negaliu kredituoti savo žinių kaip objektyvios tiesos. Kaip miniu tolesniame tekste, mano nuomone, mes visi nesam vienalyčiais savo protuose, tad, sakyčiau, tai yra procentalumo klausimas. Interseksualumo negali nuneigti taip pat. Dažniausiai imu kairiarankiškumo analogiją proto-kūno lytiškumui: yra žmonių, kurie valdo kairę ranką geriau, yra, kurie valdo kairę akį geriau, o ranką – dešinę ir pan., priklausomai nuo smegenų veikimo. Taip, mano manymu, yra ir su proto lytimi, visi turi tiek moters, tiek vyro, tik kiek ko yra pas kiekvieną daugiau ar mažiau ar po lygiai, gali žinoti tik jis pats; galbūt vėliau bus atrasti būdai, kaip tą pakankamai išsamiai ištirti. Žinoma, kūno lytį suprasti/patikrinti paprasčiau. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kuo jis save identifikuoja, kaip jis elgiasi su savo kūnu ir kokios proto/kūno lyties žmones renkasi kaip romantinius/seksualinius partnerius.

​Kokios kliūtys gali trukdyti translyčiam žmogui pripažinti, jog jis/ji yra translytis 1) Svarbiausioji kliūtis: nuo itin ankstyvo amžiaus, vos po gimimo aplinkinių laužomas žmogaus/vaiko identitetas. Tiesa, pagal tyrimus nurodoma, jog vaikas pradeda suvokti apie savo kūną ir pan. kiek vėliau, nuo 7-9 mėnesių (vienas iš galimų straipsnių pagrindimui - https://www.extension.purdue.edu/pr...), o save suvokia kaip atskirą individą (bei pradeda suprasti savo proto lytiškumą) nuo 2-3 metų . Jei pasižiūrėti translyčių asmenų pasakojimus, dažniausiai jie mini būtent panašų - 2-4 metų amžių, kuomet labai aiškiai suprato, kad kažkas ne taip ir kokios lyties jie yra savo supratime, jautime.
Pasaulyje vis randu istorijų, kuomet vaiko balsą pradeda priimti labai anksti, jei ne nuo 3 metų, tai jam tai kartojant ir kitaip kenčiant tėvų skiepijamus (kūno lytis privalomai turi atitikti proto lytį) stereotipus, augintojai pagaliau pradeda abejoti savo teisumu ir galų gale priima vaiko žinias už tiesą. Tai džiugina. Ne daugelis tėvų yra tiek sąmoningi ir apsišvietę, kad rimtai atkreiptų dėmesį į mažuosius. Žinoma, yra tik vienetai tėvų, kurie priėmė tai lengvai ir tikrai skubiai. Manau, čia veikia tiek visuomenės nebrandumas, tiek pačių tėvų turimos traumos, neleidžiančios jiems suprasti, kad vaikas jiems neskolingas nieko, o jie yra prisiėmę pilną atsakomybė suteikti jam absoliučiai visa, kas įmanoma. Galima sakyti, kad tėvai tarsi bijotų dėl translyčio vaiko, tarsi jis sulauktų labai didelio aplinkinių nepritarimo… Ir taip, tai – tiesa, visuomenė nėra pasirengusi, bet! Visuomenė nėra pasirengusi aibei dalykų, kurių vaikas gali išmokti saugiuose namuose: mąstyti savarankiškai, suprasti, kad jo emocinis pasaulis irgi yra unikalus bei neginčytinas, išmokti pasirinkti, stiprinti savąjį „aš“, išmokti empatijos, žaisti žaisti žaisti, suprasti asmenines ribas, išmokti neagresyvaus bendravimo ir t.t., ką jau kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą, anarchijos, filosofijos, veganizmo, vienodos lyčių vertės ir pan. idėjas/konstruktus. Tokį vaiką, augantį žmogų visuomenė smerks, bet kartu jis tiesiog bus stipresnis už šią pasipriešinimo jėgą, nes jis bus stiprus savimi.vidum, jeigu taip galima išsireikšti, priedo jis turės stiprų užnugarį namuose. Kaip manot, jei vaikas, translytis ar ne, neturi paramos namuose, ir net jei mokykloje yra kažkiek geriau, ar jis sugebės atlaikyti patyčias bei smurtavimą? Ar jis bus lengvas taikinys vadinamiem bull'iam: kitiem agresyviems vaikams ir suaugusiems? Dažnai mes augdami neturim paramos ir supratimo namie, tad ieškom to kitur, bet kadangi neturim gero pavyzdžio, tai pasirenkam panašias į namų tipologijas, vėliau už tai mokam. Pratęsiant mintį apie translytį žmogų: toks žmogus dažniausiai pagal turimą dabartinę statistiką, kenčia dėl natūralaus identiteto atmetimo ir laužymo nuo pat mažens ir dėl poreikio būti saugomam ir mylimam, turi išmokti vengti rodyti, kalbėti ir kitaip reikšti save, savo tikrąjį „aš“. Išmokti rengtis, elgtis pagal priešingos proto/smegenų lyties žmonėms priskiriamus stereotipus. Toks žmogus labai dažnai yra baudžiamas už tai, kuo jis/ji tiesiog yra, jei tai sako atvirai ar rodo kitais būdais: nenoru dėvėt drabužių, žaist žaidimų, bendrauti su tam tikrais žmonėmis ir n visko. Yra baudžiamas už buvimą savimi ir apdovanojamas už nebuvimą. Ilgainiui šis mechanizmas tampa vis sudėtingesniu, vaikas pradeda suprasti, kad tai nepasikeis, pradeda gyventi savam pasaulyje, elgtis agresyviau, būti uždaras ir kitaip priešintis nuo aplinkos neteisingumo bei bandyti išlaikyti savastį. Kai esi mažas ir negali išgyventi vienas, o aplinkiniai įvairiais būdais represuoja tave, tave tą, kuo tu esi, tai yra labai labai didelis krūvis ir kančia. Neabejotinai dažnas nesuprastas translytis vaikas gali turėti aibę problemų mokykloje, tarp bendraamžių ir pan. Vienok ką norėčiau pasakyti ir pabrėžti visiems, kurie jau suaugę ir žino savo tapatybę, jog jūs buvote/esate herojais (nes vis dar tebeesate dalinai vaikais savo protuose, prisiminimuose), kad atlaikėte viską augdami ir vis dar esate gyvi :) tai tikrai labai neįtikėtina. Dar ką norėčiau paminėti. Iš savo patirties ir kitų stebėjimo galiu sakyti, jog savisaugos mechanizmai yra tokie stiprūs, kad tu gali išmokti taip varijuoti savo mintim/jausmais ir kitkuo, kad išbrauktum iš sąmonės savo identiteto pajautimą/supratimą. Gal paslėptum, nė nežinau. Vengtum to, manytum, jog tai yra tarsi blogai; gal ne blogiausia, kas gali nutikti, bet rimtai blogas dalykas. Žemas, niekingas, tiesiog blogas, netikras, netinkamas ir pan., gali jaustis, kad numirsi, jei būsi savimi. Net jei jau priėmei, kas esi, nereiškia, kad neturi šių minčių, jog esi blogas vien todėl, kas esi. Visa tai tėra aidas tų balsų, kurie tave tuo tikino ilgą laiką tavo gyvenimo. Bet jau viskas, dabar esi suaugęs ir gali pasakyti tiems balsams eiti velniop arba nekreipt į tai dėmesio. Niekas negimė blogas, tai – faktas.
Dar trumpa pastaba: toks vaiko auginimas lemia asmenybės susiskaidymą, kai turi tarsi vaidinti, jog esi tai, kas tavo proto sandaroje užima daug mažesnę (kiekiu, reikšmingumu) vietą. T.pr. visi vyrai gali vaidinti moteris, elgtis moteriškai, kaip ir moterys vyriškai. Bet jei esi verčiamas gyventi nuolat tokioje būsenoje: tarsi aktoriauti nuolat ir kartu gyventi - spręsti įvairias kiekvienam gyvenimiškai kylančias problemas ir t.t. Taigi: 1) privalai nuolat išlikti nebuvime savimi, 2) turi papildomą krūvį nuolat. Negali neturėti psichologinių problemų tokioje būsenoje. Išsamiau apie proto lyties konstruktą vėlesniuose tekstuose.

​Gijimo prasmė yra su pasipriešinimu ir/ar azartu leisti sau rasti patogiausius sprendimus. Bendrai apie gijimą išsamiau bus kituose tekstuose. Grįžtant prie patogiausių sprendimo radimo, gali atrodyti keistai, kai sakai tai, būdamas translyčiu. Kiek patogu yra priimti supratimą, jog esi translytis? Trumpalaike perspektyva žiūrint, tai visiškai nepatogu: prarandi įprastą savastį, turi priešintis giliai įsišaknijusiems įsitikinimams ir savisaugos mechanizmams ir priedo iškeli į paviršių savotišką karą viduje kylantį ir iš medicinoje vadinamos disforijos; taipogi dėl suvokimo, kiek buvai sužalotas vien dėl aplinkinių nesuvokimo. Tai – skausminga patirtis ir ji tikrai nėra patogi. Dažnai iš žmonių, būdami translyčiais, girdime: ar ne paprasčiau tiesiog būti lesbiete/gėjumi? Ir na taip, tai yra paprasčiau, kaip paprasčiau yra nesivalyti dantų kasdien: sutaupai laiko ir pinigų ir energijos. Paprasčiau. Taigi, kur slypi tas mano minimas patogumas? Patogumas yra ilgalaikėje perspektyvoje: Tu renkiesi būti tuo, kuo esi labiausiai. Kaip ir patogiau būti menininku, jei turi stipresnę įgimtą/įgytą kūrybiškumo savybę, net jei turi polinkį, sakykim, į loginių rebusų sprendimą, jei randi sau patinkančių. T.y. kūrybiškumas tavo veikloje nulemia daugiau nei pusę: ieškai naujų sprendimų, gan greitai juos randi, po to atseki, kad tai jau buvo surasta kitų žmonių, paanalizuoji jų sprednimus bei juos pagrindžiančius konceptus bei gali varijuoti bei ieškoti alternatyvų netgi čia. Negali nusėdėti savaitės nepiešęs, negrojęs, nelipdęs, nešokęs ir pan. Kuomet loginiai rebusai patinka tik tada, kai turi tam tikrą specifiką, gali ramiai palikti juos neišspręstus ilgesniam laikui, gali pasiimti kitą rebusą, palikęs neišspręstą pirmąjį, t.pr. Tau tai ne tiek rūpi ir tai reikalauja didesnių pastangų bei ilgesnio laiko, tam tikros nuotaikos ir dar n sąlygų, kad darbas būtų produktyvus. Taigi… Žinoma, gali nutikti, kad imsies loginio mąstymo reikalaujančio darbo, bet tai nereiškia, kad kūrybiškumo savybė pataps silpnesne už loginio sprendimo savybę. Ilgalaikėje perspektyvoje, gali gailėtis vėliau dėl neišnaudotų galimybių dirbti su savo stipriausia savybe. Priežastys neleisti atsiskleisti savo stipriausiai pusei gali būti įvairios: galbūt buvo patogiau pasiimti loginį darbą dėl paprasčiausiai pakliuvusios progos ar dėl išgąsčio, kad turėsi atsiskleisti savo realiame stiprume, todėl rinkaisi variantą, kur turėjai mažiau potencialo ir pan. Ilgainiui šiaip ar taip turėsi nusivylimą/jaučiamą tarsi nepilną savirealizaciją.
Taigi, kodėl ne paprasčiau ir patogiau būti ne lesbiete/gėjum, bet pripažinti, jog esi translytis ir toliau eiti šiuo keliu? Nes… ilgainiui būsi nusivylęs savo gyvenimu šiuo klausimu, sąmoningai ar pasąmoningai. Gali būti, jog būsi efektyviai priimamas, turėsi intensyvų intymų gyvenimą, turėsi puikų romantinį partnerį, būsi priimamas visuomenės, lipsi karjeros laiptais, bet jausi nusivylimą, žinosi, kad kažkas ne taip… Galbūt tai pasireikš vadinama depresija, gal kažkuriuo kitu psichologiniu/fiziniu negalavimu, gal priklausomybėmis, gal negalia siekti norimos karjeros, gal vienišumu, gal nepritekliumi, - aibė variantų. Žmonės negalintys tarsi atsegti per ankštos liemenės ir išlįsti iš jos, dažnai nevalingai imasi vis griežtesnių savi-represijos formų, kad liemenė vis dar laikytų. Ir atrodytų, kam reikalinga save tiek kankinti? Mano akimis, čia yra keletas kliūčių, kurios įtakoja žmogaus negebėjimą prieiti prie lūžio savo galvoje. (Apie tai sekančiame tekste.)

Pabandysiu paimti savo darbovietės pavyzdį ir aprašyti bendras pastabas, kas maždaug vyksta tose darbovietėse, kur darbuotojų rotacija (pasikeitimas) yra labai ženkli:

Kokie žmonės dominuoja. Kadangi mano darbovietė yra greito maisto restoranas, jame pilna streso ir įtempto darbo, kur labiausiai vertinamas tobulas klaidų nedarymas ir visiškai nesąmoningų instrukcijų laikymasis. Kaip gi sudarytos tokios darbovietės ir kokie žmonės gali tikėtis karjeros juose?
Darbovietė yra valdoma gan sociopatiškos asmenybės, kuri gali užrikti ant tavęs, jeigu yra ne labai geroje nuotaikoje ir tu ar net ne tu, o kažkas kitas padarė klaidą, bet staigumo dėlei tu tiesiog papuolei kaip labiausiai atitinkantis asmuo. Ir tai atsitinka ganėtinai dažnai. Galima sakyti, jog ši direktorė turi gan pragmatišką protą kompanijos efektyvumo atžvilgiu ir gali paminėti, kad sergi per dažnai ir kad kompanija negali laikyti tokių darbuotojų. Vienok, tai tėra eilinis gąsdinimas, kaip kad ir aprėkimas dėl neva labai reikšmingos klaidos procedūrose. Kaip to įrodymas gali tarnauti kai kurie darbuotojai, kurie serga ir vėluoja ir nėra labai aktyvūs parduotuvės veikloje ir vis dar tebedirbantys bei spėję užkopti karjeros laipteliu aukščiau, taigi… Kodėl tokias struktūra vis dar „važiuoja“? Manau, tai pakankamai paprastai paaiškinama: šioje visuomenėje sociopatai ir psichopatai vis dar gali užimti aukštas pareigas. Tai rodo, kad sistema yra toli nuo tobulumo.
Kitas klausimas, kodėl tokiose prapuvusioje sistemoje, kuriai vadovauja psichologiškai nesveikas asmuo, turi būti laikomasi perfekcionistinių taisyklių bei procedūrų? Manau, tai taip pat nurodo į bendrą sistematiką visuomenėje: jei nesi tobulas visur ir visame, kažkas su tavimi negerai, jau pradedant mokykla. Tai labiau kreipia į tai, jog žmonės bijo, bijo būti nepriimtais ir bijo iškristi iš „rėmų“, tad užuot pasakę, jog tai - nesąmonė ir nebandę to laikytis bei tai remti, patys stengiasi tai įgyvendinti tuo, kad implikuoja tai ant kitų, nes akivaizdu, jog tobulų nėra… Kai negali pasiekti tobulumo, tuomet tuo apkaltini kitus.
Ką aš norėjau panagrinėti šiuo tekstu? Tiesiog man buvo įdomu, kokie žmonės gali jaustis laimingi tokiame darbe ir turėti gan platų sociumą. Asmeniškai neturiu ten jo jokio. Kaip bebūtų keista, tie, kas tikrai dirba labai efektyviai, nelabai turi gerus atsiliepimus. Kas tikrai gerai dirba su tokiais prišokimais ir bando dirbti visuose sektoriuose, gerai moka ščionykštę kalbą, kas reiškia, kad jie arba gimę angliškoje aplinkoje arba joje augę, nors nebūtinai. Taigi. Be to, kad sugeba dirbti įvairiuose sektoriuose. Kas dar jungia šiuos žmones? Kaip teko patirti, bendrumas jų yra dar tame, kad jie efektyviai moka išreikšti vadinamą „small talk“, stengiasi padėti visiems aplinkui, jei tam yra tikrai stipri reikmė. Kas dar pastebėtina, kartais, kai to nė nereikia, jie linkę „padėti“, kas labiau yra kaip savo dominavimo parodymas. Kaip reikmė būti reikalingu, net jei dėl to jie išstumia tave, kai tu turi tokią pat reikmę. Tai – tarsi negalia užsiimti „savo reikalais“.. Ar kitaip tariant universalus žmonių nenoras prisiimti atsakomybę už savo paties veiksmus ir veiklą. Tiesiog noras padėti žūtbūtinai, net jei nereikalinga, kad būti pripažintam kaip efektyvus. Dar bendrai paėmus šie žmonės mėgsta niekinti socialiai mažiau efektyvius darbuotojus arba visaip kitaip siekti būti įvertintais efektyviais. Kito darbo atėmimas alia „pagalba“, kito žeminimas ir menkinimas. Kai kas bando įrodyti, jog nėra neteisus kitų darbuotojų sąskaita ir priminimu savo efektyvumo, yra ir tokio parsidavėliškumo, kai kažkoks elgesys, kuris nėra norimas, bet žmogui reikalingas yra nutylimas pagal susitarimą, taigi kai kurie to nori ir tai gauna, bet su kitais taip nesielgia, t. y. paprašytas neparodyti firmai neefektyvaus elgesio vadovams, jis susitars dėl to su tavimi, bet reikalui esant, susitarimą sulaužys nemirktelėjęs. Kitas variantas – narciziškumas, jei neparodai pakankamai paramos ir pagarbumo ir pagyrimo asmeniui, jis paskleis patyčias ir nepritarimą tavo elgesiui, nes manys, matomai, kad neteisingai elgies su juo dėl jo nuolat dedamų pastangų būti nepakartojamu. Taigi narciziškumas, išdavikiškumas ir kitų žeminimas vardan savęs iššaukštinimo yra sakykim tarsi efektyvūs raktai šalia, sakykim, visai neblogo darbo stresingoje ir perfekcionistinėje aplinkoje. Primena mokyklą, tikrai negaliu nesutikti su savo terapeutu.
Kodėl taip sunku išeiti iš tokios darbovietės? Nes esi pervargęs ir atsigavimui nėra pakankamai laiko, tai darbo paieškos ir rimtesnė „užklasinė“ veikla gaunasi prišokimais ir ne visai nuosekliai.

Na be to, kad man moka pinigus ten ir turiu fizinio aktyvumo per akis, nelabai turiu ką pridurti... Tampu priklausomas nuo pepsi...