Savęs pažinimo kelias

Kodėl įvardinau tai, apie ką rašysiu, "TA kelione"? Nes apie šią kelionę labai daugelis žmonių nori girdėti ir/ar pasiskaityti, susipažinti ir taip toliau. Ir kodėl aš apie tai nerašiau tiek daug ir nelabai esu apsisprendęs, ar rašysiu, nors istorija nėra tokia jau paprasta, net nežinau tiksliai, gal dėl to, kad apie tai jau pakankamai prirašyta ir prifilmuota, nors medžiagos lietuvių kalba šioje sferoje nėra taip jau ir daug vis dar.. 
Ar aš noriu rašyti, taip, noriu. Ar aš noriu rašyti iš ten, kur man vis dar sunku jaustis gerai dėl savo praeities ir dėl to turėti problemų ją integruojant į savo gyvenimą... Manau, kad nelabai noriu :)) bet manau, kad tai - tikrai vertingas iššūkis ir nebūtinai bloga savijauta yra trukdis autentiškai saviraiškai, o žmonės niekada nepriims netikrumo tiek, kiek autentiškumo, nes mes natūraliai linkę būti ir reikšti save tokiais, kokiais esame, nes tik taip jaučiamės laisvi ir saugūs, ir augantys, ir žydintys ir t.t.
Na, žodžiu, šis įrašas ar tai straipsnis turėtų išeiti lyg kokia odė ėjimui link savęs, gijimui, autentiškumui, kelių link šio tikslo ieškojimui ir pan. Aš tiksliai nežinau, ką užrašyti taip jau tiksliai... Mane diagnozavo net keliais tais sunkiai ištariamais pavadinimais, kurie įeina į vadinamą A asmenybių sutrikimų grupę, ir bent pora jų oficialiai nėra pagydomi, o štai paskutinė diagnozė turi ženkliai daugiau pagijimų nei atkritimų statistiškai... Vėl gi, oficialiai tokių dalykų negali nutikti, žmogus turėtų regresuoti, jei turi nepagydomas diagnozes ar tiesiog gyventi ok gyvenimą su kalnu vaistų kasdien, kurių aš nevartoju jau bent keletą metų (apie 7), o anksčiau vartojau gan sporadiškai taip pat. Nesakau, kad pasveikau, taip sako psichikos psecialistai dirbantys su manimi (bent du ir daugiau). Aš nežinau, ar pasveikau ir tai finale net nėra svarbiausia, man be galo krašto yra svarbu parodyt, ką gali padaryti darbas su tau tinkamais specialistais ir/ar darbas su savimi ir to savo autentiško "aš" atkasimas ir pastangos būt kuo labiau juo/ja. Ir taip, tai sakau būdamas žmogumi, kuris pirmus savo 12 gyvenimo metų praleido Sovietų sąjungoje, kur lesbiečių tiesiog nebuvo, o gėjai buvo sodinami į kalėjimus, ką jau ten kalbėti apei kažkokius tai ufo - translyčius.

Dar man labai patiko šių dviejų diagramų palyginimas (žemiau) ir kad vis tik tas kažkurios grupės matomumo ir aktyvumo iškilimas norint ją pozityviai ir efektyviai integruoti į visuomenę, o ne neigti jos egzistavimo, na, jis nėra be pabaigos, - tas iškilimas. Kažkada ta augimo kreivė taip pat išsitiesins kaip ir tai įvyko su kairiarankių žmonių grupe. Nebūtinai taip ir nutiks, bet nenustebčiau, jei taip ir įvyktų. Kaip matome tarp žmonių gimusių 1920- ir 1950-aisiais metais "atsirado" siaubingai daug daugiau kairiarankių, nei tarp žmonių gimusių anksčiau. Tai pakankamai stipriai atkartoja tą gan buką žmonių manymą, kad LGBT žmonių "daugėja", tarsi jų nebuvo tiek visada... Na, jie tiesiog nesimatė, neturėjo balso, nors jų tikrai nebuvo mažiau niekada. O štai tarp žmonių gimusių vėliau nei 1950-ais kairiarankių skaičius nebelabai keitėsi ir išliko daug didesnis nei XX-o amžiaus pradžioje. LGBT skaičius Amerikoje (ir kitur) vis dar auga ir tuo kelia didelį sąmyšį  pakankamai daugeliui žmonių įvairiom prasmėm. Nemanau, kad šis augimas amžinas ir galima pasijuokti ir iš tų, kas skleidžia vos ne paniką šia tema ir kitokias nesąmones. 
Pvz, ar žinote, kad net ir JK po neseniai įvykusio atvertimo terapijos uždraudimo dėl žmogaus seksualinės orientacijos, ji vis dar legali dėl lytinės tapatybės, jau neskaitant milžiniškų, vargiai protu suvokiamų eilių gauti reikiamas paslaugas vadinamai medicininei tranzicijai. Vat tai yra nesąmonė.

Na o pabaigai, kadangi labai juokiausi iš Ben Shapiro (jei jo nežinai, tai tikrai nieko tokio) dėl jo pasipiktinimo Kanye West generalizuotais antisemitiniais pasisakymais... :D prisiminiau tokią vat dainą: