Odė meilei sau

Taigi, apie šią sudėtingą, sunkią ir bene reikalingiausią temą, kuri gal svarbumu ir reikalingumu tesilygina su tiesos tema… Be abejo, tokio rimtumo ir atsakingumo reikalaujantys dalykai kaip tik įjungia ir kompiuterio nenorą užsaugot mano raštų :D dėl ko viskas staiga dingo, tad tenka iš naujo, ir šįkart su Libre pagalba. Taigi, nėra daug tiek svarbių dalykų kaip meilė ir visų pirma meilė sau…. Nesvarbu ar tu turtingas, sveikas, senas, aktyvus, protingas, gražus ar ne… ji nesirenka… spalva, ūgis, jėga, protas...galia… jai ne tai svarbu. Jai svarbu ji pati ir svarbu tavo ryšys su ja… Ji niekada nepasiduos tavo įprastiems triukams… ji visuomet ras išeitis, ji niekad nesiklausys triukšmo, ji ras tą balsą, kuris kalba tiesą ir kuris tuo pačiu ir atjaučia, ir suvokia esmę… ji neklaidžios kažkokioj migloje vien tik tam, kad gyvenimas ir tu pats sau atrodytum saugesnis ir apskritai dar net linksma ir patogu dėl to taptų. Ji ras tave tą, kuris sėdi tamsoje, visų net ir savo paties pamirštą, paliktą, neatpažintą, atstumtą ir tarsi nematomą… ji nuvalys purvą ir apkalbas, ji nesileis atstumiama ir išgąsdinta tiek, kiek esi išgąsdintas pats…. išgąsdintas to vaizdo, kurį piešė aplinkiniai apie tave tiek ilgai, kad tu tiesiog pripratai rinktis juos tik tokius, piešiančius tave tik tokį… jai tai nerūpi, ji niekada to nepriims už gryną pinigą, ji žino, ji jaučia, ji atpažįsta, ji neskuba, ji nevaro per jėgą… ji nestumdo, ji laukia ir kviečia. Ji primena, kad yra šalia… ji atpažįsta tavo gebėjimą suvokti ir pamatyti aistrą gyvenimui ir tam sau, kuo iš tiesų esi. Esi pats sau… niekada nenustojai būti, net jei niekas niekada ir neleido, tu tai atsinešei į šį gyvenimą, ji tai išsaugojo ir ji įsakmiai ragina tave tai atskleisti, išskleisti…. Atlapoti ir nešioti tiek oriai, kiek oriai bet kas kitas gali nešioti save ir tai, kas savy geriausia… išdidžiai, laisvai, neįpareigotai ir pagarbiai. Jai svarbu tai, kad tai darai ir nebegali sustoti, nes ji nori, kad nesustotum…
Ji niekada neatsitrauks ir niekada neišduos… Taip, tu manysi, kad tave išdavinėjo tiek ilgai ir taip stipriai ir nenumaldomai, ištisai ir nuolat… Bet ji tau primins, kad tai tebuvo viso ko dalis. Ji niekad nesumeluos tau, kad to skausmo ir apleidimo nebuvo. Nematymo, nesiskaitymo… Prievartos neegzistuoti, prievartos išmokti taip elgtis su savimi.. iškraipymo, ištrynimo… vertimo tokio elgesio su savimi į normą… į tą moralią normą, kurią tebelaikai savy kaip vienintelio įmanomo saugumo garantą, kaip vienintelio būdo gauti gyvybei palaikyti būtinus resursus… maistą, pastogę, šilumą, apkabinimą. Ji neneigs milijonų tebelaikomų kaukių, save besislapstantį už jų… tik ne tai, tik ne aš, ne taip.. geriau nesveikas, bedvasis, beprotis, be vilties… be namų, be žmonių, bet bent jau gyvas, vis dar išlikęs gyvas... net jei tai jau senų senovėje nebereikalinga, šie slapstymaisi ir bėgiojimai.

​Man štai ką tik, šiandien (2023/06/01) žmogus atsiuntė straipsnį apie moteris ir psichiatriją… Yra ir R. Grannon video apie psichopatus ir pan (žr. video dešinėje) Tokie žmonės buvo laikomi ne tik ne sveikais, bet tiesiog amoraliais, lygiai kaip tie, kurie neišlaikydavo gyvenimo naštos ir pakeldavo prieš save ranką, juk savižudžių į rojų neima. Tad psichiškai nesveiki buvo laikomi visų pirma amoraliais, tais, kurie neatlaikė, tais, kam nepasisekė… tiesiog jei gamtoje mes laikom tai natūralia atranka, kultūroje (žmonių sukurtame darinyje) tą atlieka visuomenė. Todėl ir yra svarbu ne vien priimti tai, koks kūnas ir bandyti jį puoselėti, bet ir psichiką…

Ir jei tiesa nepadeda, mes visad turime meilę, tą ryšį su savimi, kuris vystosi… kuriam sužydėjus vėl iš naujo, mes vėl rasim save kitokį kampe ir vėl kelsim save iš ten į šviesą… į glėbį, bent jau į savo glėbį pradžioje… eidami tarsi tais pačiais pabodusiais, įkyriais, atrodytų nesėkmingais keliais, kurie vistik niekuomet neina vien beprasmiu ratu, greičiau jau spiralėmis, aukštyn… Ir štai už to posūkio, kur jau manei nuleisti rankas ir pamiršti apie tai, kas įžiebia viltį vėl ir vėl, kur manei pasiduoti grynai mašinaliom pastangomis prieiti prie svajonių, ji vėl paima tavo ranką ir per absurdiškiausius, net atrodytų, kvailus atradimus bei įvykius tu vėl esi energijoje, kuri viską suriša… nors ir nesunaikina savitumo tame susiliejime.. bei nenutolina tiek, kad visai nutrūktum į vienišumą.
Susikibus rankomis su tiesa… ji žaidžia gaudynes ir slėpynes su galia ir sėkme… ji žaidžia šachmatų partijas iš gyvenimo ir mirties… iš laiko, virtusio pelenais ir laiko, spindinčio brangakmeniais… ji išbando kantrybę ir jai nėra per ūmaus staigumo. Jai nėra nuslepiamo nusikaltimo… ir jai nėra neliečiamo šventojo. Ji gali atrodyti juodžiausia tavo gyvenimo naktimi… ir neįtikimai tirštai ir saulėtai pripildytomis akimirkomis, kurios tarsi lydo protą ir suvokimą į metalus, kurių tu nežinojai egzistuojant… ji juokiasi iš tavo valios pastangų… ji gali sutraiškyt dešimtmečius puoselėtą balansą ir harmoniją… tegali pasiduoti.. ne prieš ją, o jai, jos tėkmei, jos esmei… nes jei tai – tavo kryptis, ji aprengs, kai tau to reiks, ji suplėšys bet kokį apdangalą, kai tai tau maišys.. tau pačiam ar tau tam, kurį sutikai kitame…

Viskas yra viena, ir viena yra viskas…. O dar yra ir, ahm… kasdiena :)) su kuo visus ir sveikinu, kol kas, kol ją turime čia ir dabar. Nenusiminki ir nestrikinėki itin, ar gal tiesiog daryki, ką nori, būk kuo tik nori… ji visada - aplink, prižiūri ir talpina. Lyg mylimasis besisukiodamas tarp dainų sąrašų, besistengiantis susiderinti su jaučiamomis bangomis… ir atliepti jas taip lyg tai tebūtų vienintelė jo gyvenimo užduotis… na dar vat atliepti tas bangas suteikiant tai, ko reikia… kad jokių resursų niekuomet nepritrūktum, net jei tai yra tuščia erdvė, švara ir skalsumas… vėsa ir skaidrumas. Ji visad randa kelius, štai todėl tu visad būsi, esi ir buvai ok, net jeigu taip ir neatrodo arba ne visad.

Ar kada nors pastebėjote, kaip žmonės linkę tave įsimylėti, nes jiems daro didelį įspūdį tai, kaip jie žiūri į tave, ar tiksliau į save... Mes tikrai nemylime kito žmogaus... mes arba mylime, arba atstumiame mūsų pačių projekciją juose :D kaip ir šiame video apie kiaušinį…. Mes net niekada nesusitinkame su niekuo kitu, išskyrus mus, todėl, na, būtų gerai, jei bandytume tai priimti, o ne laikyti save moralesniu nei vat tas kažkoks *pyyp* ir kiti tie visokie *pyyp*, kuriuos sutikome bare, grupėje, atostogaudami ar gatvėje... Visa tai - tu, pasistenk tave suprasti arba pabandyk tada palikti tave ramybėje, jei suprasti yra per sunku :D juk būna..

Spausk ant šio teksto, kad rasti video vertimą į lietuvių kalbą
The Egg arba Kiaušinis. Tai - trumpas „Marsiečio“ ir fantastinės knygos „Artemidė“ autoriaus Andy Weir pasakojimas, kurį suanimavo edukacinių video kūrėjai Kurzgesagt.

Ir vienas takelis iš filmo "Undoing"... visiškai šiurpuliukais oda nubėga, kai suvoki, į kokius ryšius meilė gali atvesti, ir kaip ji pati ir išveda iš jų tinkamu tam metu.