Savęs pažinimo kelias

Taigi.... Dar viena žinutė apie diagnozes. Pasistengsiu trumpai, kol lavina priešiškai nusistačiusių žmonių dėl to, kad mūsų nuomonės nesutampa, dar nevirto į tokį kiekį, kuris inicijuotų socialinių tinklų algoritmus stebėti mano veiklą taip, lyg tai būtų na, mažiausiai terorizmas :D Juokauju, mano giliu įsitikinimu, negalia išvengti cancel culture ar, sakykim, victim culture susidorojimo su tavimi, yra tam tikras ženklas, kad atitrūkai nuo laiko tėkmės ir nebejauti vadinamo Zeitgeist (lt: laikmečio dvasios, kaip kad vadino populiarų judėjimą apie 2007-2011metus, paremtą to paties pavadinimo filmų serija, ir kas man padėjo tapt ateistu tuomet)... Tai va... Ir šis cancel culture reiškinys nėra joks naujas dalykas apskritai, tai tik modernizuotas ir suskaitmenintas tradicinis Lynčo teismas.. Čia yra dar vienas tas istorijai aklas žmonijos įsitikinimas lygiai toks kaip kad tas, kuris skelbia, jog LGBT žmonių anksčiau "nebuvo"... ar kad žmonės, o jau tuo labiau VISI vyrai tik šiais itin siaubingais laikais tapo visiškai iškrypę, kai tuo tarpu internetas pilnas senovės civilizacijų piešinių bei skulptūrų apie bet kurį įmanomą nukrypimą nuo misionieriaus pozos ir pan, jau neskaitant apskritai nepaaiškinamų piešinių ar ten... vaginos formos žmonių (o ne gamtos) sukurto vadinamo Įsčių urvo (Ultroba urvas). Taigi.., apie ką aš norėjau parašyti, tėra nedidukė tema, bet ji svarbi tad grįžkime prie jos. 
Jei trumpai tariant, aš nesu šalininkas tos nuomonės, kad jei turi problemą ar išskirtinumą: antsvorį, kitokią orientaciją, vidinį barjerą įsidarbinimui, negalią rasti sau partnerį ir pan., na, kad turint kažką, kas realiai tarsi ir nėra gerai ar ne įprasta, kad tokiam dalykui tereikia priėmimo ir patvirtinimo, kad tai nėra tokia jau problema ir kad svarbiausia yra tai priimti ir su tuo gyventi. Mano nuomone, tai yra pirmas ir dėl to, bene, svarbiausias žingsnis savo gyvenimo statybose, bet jis tikrai nėra galutinis, na, ne mano gyvenime. Ir tai nėra vien apie fizinę, finansinę, seksualinę, profesinę sveikatą, bet ir apie emocinę, santykių pusę mūsų kasdienybėje. Galimai man pačiam reikėjo apsišviesti, kad emocinės sveikatos sektoriuje ši kryptis šiuo metu yra dar paaštrėjus ir žmonės raginami neslėpti ir atsiverti apie savo problemas ir tokiu būdu efektyviau integruotis į aplinkinį sociumą. Ir tikrai šis žingsnis yra super svarbus, priimti tai, kaip yra čia ir dabar kiekvienam iš mūsų, nes, visų pirma, be šio žingsnio iš vis neįmanoma nieko padaryti ar net prieiti prie idėjos apie kažkokius pozityvius pokyčius, bet.... Bet šis viso ko priėmimas ir manymas, kad tai ir yra viskas, ko žmonėms reikia... na, tai tikrai nėra geriausia išeitis, mano akimis. Jau nekalbant apie fizinę sveikatą... Na, neužtenka vien tik susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, koja ką tik lūžo.
Bet pereikime prie emocinės sveikatos. Nežinau, ar tai žinoma, bet pavojingiausi sutrikimai gyvybei yra ne šizofrenija, net ne depresija ar dar kas, bet sutrikimai susiję su maistu ir svorio reguliavimu, nes jie greičiausiai gali privesti prie rimtų problemų, o ir prie fatalių jų (apie tai pasiskaityti anglų kalba galima čia arba pasiklausyti labai neblogos laidos lietuviškai - čia). Nežinau, ar čia verta kažką itin stipriai aiškinti, bet vien savęs priėmimas tikrai nepadės įveikti sunkumų ir pakeisti esamą padėtį į mažiau pavojingą. Ir tai tikrai nėra vien apie kitų nuomonę, nors beveik 100% tas įaugęs užaštrintas dėmesys į kitų nuomonę ir lemia tokį elgesį su savimi. Tiesiog trumpai tariant, mano šio straipsnio taikinys yra tekstu užrašyti tai, kad vien priimti savo išskirtinumą nebūtinai yra kelio pabaiga. Lygiai kaip galima rasti būdų numesti/priaugti svorio ir turėti gerą fizinę formą arba, tarkime, paskirti savo gyvenimą santuokos lygiateisiškumui apginti, jei esate homoseksualus, lygiai taip galima dirbti su savo emocinėmis problemomis, kurios (vis tik) dažniausiai yra nurture (auklėjimo), o ne nature (prigimties) išdava, kitaip tariant ne įgimtos, bet įgytos.. Gera žinia čia yra ta, kad įgytos problemos dažniausiai yra atstatomos ir tie gynybiniai elgesio ar požiūrio į save ir kitus mechanizmai yra keistini, ne visada, anaiptol, bet dažniausiai. Kitaip nei fizinės sveikatos rūpyboje, psichologinės sveikatos priežiūroje visa diagnostika yra paremta, sakykim, ne būtinai empiriškais stebėjimais, o diagnostiką paremtą simptomatika vargiai galima laikyti itin patikima ir objektyvia ar net moksliška. Čia galima dar daug ko paminėti (galite žvilgterėti į šį įrašą), bet esminis punktas yra tas, kad vien priimti negalavimą, kuris išryškėjo, yra super svarbu, bet ties tuo apsistoti nepatarčiau tol, kol pačiam žmogui (su pagalba ar be jos) netaps aišku, kad jis/ji arba negali arba nenori keisti esamos situacijos... Nes vien prisitaikymas prie esamų kultūrinių normų ir/ar problemos neigimas tikrai nėra optimumas. 

Tiesiog kviečiu kvestionuoti dalykus ir patikrinti juos... Lygiai kaip ir nesusivesti savęs į laboratorinės žiurkės vaidmenį sau pačiam, kad tik niekuomet nesusitaikyti su savo ne idealia sveikata... kas yra kievieno mūsų realybe, deja :)) Ir tiek. Linkėjimai. Na, jei kada sutiksit idealiai sveiką žmogų, galimai tai įvyks nebent sapne. ​

Sveiki, duok die, šis įrašas nedvelks visišku pykčiu ir liūdesiu, nes pastarosiomis dienomis būtent taip jaučiuosi. 
Ar tu pirktum kieno nors širdį, jausmus...? I rar parduotum tai už pinigus ar kitą materialią gerovę kitam? Kiek tai lemia santykius ir kaip mes derinam vidinius ir išorinius resursus... Ar tikrai laimė - ne piniguose ir kiek daug žmonės atiduotų už  jų norimos karjeros posūkį ar paprasčiausius namus su normalia skalbimo mašina, jau nekalbant apie tinkamus vaistus savo sergančiam augintiniui, ar net ir sau. 
Keista... kaip dažnai mes tiesiog imam ir nuriedam arba visiškai į vidų ir tampam karališkomis elgetomis, nes nepramokstam užsidirbti, įgyti materialinės, net ir fizinės nepriklausomybės, juk kiek suaugusių vaikų vis tebegyvena su tėvais ar kitais globėjais... Na, arba mes visiškai pasiduodam būtent tapimui visiškai apsirūpinusiu materialiai ir priklausomu dvasiškai vidumi... Na, kitaip tariant, mums būtina turėti aplinkui tuos, kuriem reikalinga mūsų parama... Ir vėlgi... kiek suaugusių žmonių, kurie sugeba pilnai apsirūpinti, dalį to gebėjimo vis dar teikia su jais tebegyvenantiems tėvams ar kitiem globėjams. 
Tiesą sakant aš nežinau gero balanso tarp ko-/kontra- priklausomybės ir ar tai tikrai sukuria tą ryšį, kur žmogus nori priklausyti, kur jis nori padėti ir kad jam būtų padedama... sakau apei ryšį, kuriame žmogus yra savimi ir daro tai iš mūsų natūralių, neišvengiamų socialinių poreikių... O kur tai yra įprastiniai veiksmai, net mąstymas, kuriuo mes kaip tik užsibarikaduojam... kur mes tampam neprieinami nei kitiems, nei sau... na bet savotiškai visvien dori ir tarsi pažeidžiami?? Nes juk priimam pagalbą jei ne vienokią, tai kitokią. 
Aš noriu, kad žmogus duotų dėl to, kad jis tai daro ir taip, na, ta prasme, jam absoliučiai malonu tai daryti ir jam palaima matyti, kad tau tai patinka... be jokio noro gauti kažką atgal už tai...
Aš noriu, kad žmogus priimtų dėl to, kad jis gali ir be to, tai jam nėra gyvybiškai būtina, bet jam malonu matyti, kad kitam tai įplieskia šypseną ir džiaugsmą... Kad jam tai yra tarsi, kaip Teal Swan sako - "pozityvus socialinis žestas, elgesys"... tai prasminga todėl, kad mes socializuojamės norim ar nenorim, vienais ar kitaip būdais susikūkaujam, jei ne sėdim glėbyje vienas kito :D ar bent susapnuojam kokią nesąmonę ar koks vaizdelis su labai rūpimu žmogumi prabėga prieš akis, kai netyčia nusivoži kokioj parduotuvėj ant grindų ar pamiršti, kur tavo vežimėlis su produktais :D na, būna gi... tarsi kažkokie sargai ar kaip tik demonėliai, stumiantys nuo dalykų, nuo kurių reik atsistumti.

Tai va, tai už kiek parduosim širdį... ir už kiek ją nupirksim... ir ar tu esi parduodantis ar perkantis ar abu?? Ar tau tiesiog rūpi mainai ten, kur laimim ir pralaimim... ten, kur esam visuomeniški ir tenorim dalintis, bet visvien renkamės "savo lygos" aplinką... neišvengiamai. 

Kažkaip kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad trauma kaip ir bet kas, kas sunkiai paveikia žmogų, ar tai vyksta šeimoje, ar šeima tiesiog nelabai sąmoningai geba gaudytis visuomenės normose, todėl adaptuoja jas be empatijos ar net užuojautos, greičiau su panika ir tykiu nerimu, kad neduok die atžala nesugebės tapti geru piliečiu, dalimi visko, kas mums visiem yra pasaulis. Tokie skirtingi...ir tokie be apgailestavimų tikri. Tokie atitolę į savus ir nuosavus dalykus ir reikalus... ir beribiškai susiję su bet kuo, net su tom dulkelėmis, kurias matai kambaryje sklandančias ore, nušviestame saulės spindulių.... 

Nežinau, sunkoka rašyti ir daug painiavos, tad, kad neišvengiamai nesusidurti su per dideliu supaprastinimu ar pernelyg ilga litanija apie dalykus, kurie kasdieniški... Linkiu visiems tiek pat pasitikėjimo/tikėjimo, kiek ir bendrumo/meilės. 

​ir

Dar vienas klausimas kirbantis galvoje yra apie žmones, kurie negali bendrauti viešai su artimais ir tuos, kurie negali bendrauti privačiai su artimais... kažkas iš juoda/balta srities, bet apie tai vėliau.

Taigi pratęsiant laisvės ir stabilumo temą... Labai patiko žmogaus mano grupėje klausimas apie laisvę ir stabilumą, kas konkrečiai patiko, tai įvardinimas. Laisvė ir stabilumas, kokia įžvalga! Nes juk aš pats visad maniau, jog laisvė ir saugumas eina tarsi priešingo poliariškumo pusėse... O iš tiesų, nė velnio! Būtent stabilumas eina priešais laisvę, o saugumas gali būti tiek vienam, tiek kitam poliuje, kaip ir tiek pat nebūti jame. Vėlgi... labai dažnai pagalvoju, kiek stipriai mūsų disfunkcinėse šeimose, o net nebūtinai šeimose, bet apskritai visuomenėje yra pašiepiamas saugumas... Ir būtent tos pusės, kurios realiai yra gan priešinguose poliuose tarsi išblaško žmogų ir jis tarsi turi rinktis veiną arba kitą polių ir laikyti tai kažkokiu savo esminiu pasirinkimu be didesnio lankstumo. Iš tiesų, kaip kad ir prieraišumo stiliai rodo, ne visad "teisingo" poliaus pasirinkimas yra išeitis... Išeitis yra saugume, o koks polius tuo metu yra saugesnis, tą ir renkiesi... 

Taigi... ką tuomet reiškia stabilumas, kai žmogus kinta, jo gyvenimas kinta, o tiek namai, tiek šeima, tiek šalis nesikeičia... Toks žmogus tampa savo stabilios aplinkos tiek viduj, tiek išorėje kaliniu. Kaip kad sakoma „Augimas yra skausmingas. Pokyčiai yra skausmingi. Tačiau nieko nėra tiek skausmingo, kaip likti įstrigus vietoje, kuriai tu nepriklausai.“ – Mandy Hale. Stabilumas tampa nesaugiu. 
Na, o kaip laisvė gali būti ne saugia?? (Blog'o įrašas apie laisvę) Oij... na, kiek žmonių per "netyčia" atsidūrė vienutėje už "netyčia" surūkytą suktinę... Ar už ?? pinigų viešoje vietoje deginimą priešinantis ?? kapitalizmui... Už nežinojimą paprastų taisyklių, už važinėjimą be bilieto ar išgėrus ir taip toliau... Tiesiog, kai kada laisvė nėra tas pats, kas neatsakingumas ir priimtų visuotinių įstatymų ar normatyvaus elgesio atmetimas... kai kada laisvė yra šių dalykų supratimas ir gebėjimas su jais susitvarkyti išliekant saugiu. 
​Jei gyveni šalyje, kur sunku su žmogaus teisėmis, gali išvykti, jei negali išvykti, gali prisidėti prie judėjimo, kad pakeisti padėtį šalyje ir daryti tai taip, kad rizika taptų suskaičiuota, ne beprotiška, net jei ir taptum įkalintas ir pan. Visa tai - pasirinkimai, svarbiausia rinktis saugumą, nes ... kaip bebūtų šaunu su ta laisve, niekam nereikia tavęs mirusio ar įkišto kažkur ar prikimšto vaistais... ar praplautomis smegenimis ir pan, to nereikia niekam. Mes visi darom kažkokius kompromisus, nes visiška laisvė - lakstyti nuogam, kai užplaukia, daužyti "priešų" langus ir deginti mašinas.. na tai yra :)) prasčiau nei gyvūnų pasaulyje. Kaip kad sako "Įprastai stabilumą laikome pastoviu gyvenime, o atsitiktinumus – išimtimi, tačiau yra visiškai priešingai. Iš tikrųjų atsitiktinumai yra taisyklė, o stabilumas – išimtis." - Gabrielis Orozco. Laisvė tampa nesaugia.

Taigi, ilgai nesukiojant to paties, tai, ką noriu pasakyti, yra apie stabilumą šįsyk... Aš jį matau saugiu tuomet, kai jis veikia kaip resursų praradimo prevencija. Tai nėra apie tai, kad orientuotis į resursų gavimą bet kokiomis priemonėmis, bet kuriuo metu iš bet kokio įmanomo ar net neįmanomo šaltinio. Tokiu elgesiu žmogus susipriešina su aplinka, savimi, savo vidine ramybe ir net pasitikėjimu... Tai labai išderina ir kitus, tu atrodai lyg amžinai nepasotinamas, parazituojantis, pavojingas, toks energetinis vampyras arba nestabilus agresorius, kuris desperatiškai ieško dar vienos aukos, dar vieno kažko, kas trumpam pasotintų, - dar vieno skrydžio, dar vieno naujausio mados klyksmo... dar vieno trumpalaikio pasitenkinimo, dar vieno BET KO. 
Tuo metu, kai gali orientuotis į tai, ką jau turi, kas jau vyksta ir yra pakankama, o gal net ir linksma... ir bandyti tai išaikyti ir išsukti nuo kitų norinčių tai suvartoti sau, nes mes visi linkę kaupti dalykus, ir gauti jų daugiau ar bent pakankamai.. ir tai tikrai nebūtinai apie materialią gyvenimo pusę, tai yra ir apie draugus, ir net jei jų nenorim daugiau, tai tada tikrai norim geresnių - artimesnių, labiau linkusių į bendradarbiavimą ir taip toliau ar gal net patobulinti ryšį su jau esamais, pagilint ar įsidrąsint visu pajėgumu vytis juos ar/ir leisti jiems vytis save... Tai - tiesiog neišvengiami poreikiai, kurių niekas nė nemano kažkaip suvaldyti, bet greičiau jau PATENKINTI... tad :) vienokia ar kitokia konkurencija neišvengiama... ir tai priėmus, galima į tai pasižiūrėti ir per to paties saugumo prizmę, gyvenimas - tarsi sporto žaidimas, mes visi sportuojam ir ir dėl šios sportinės dvasios, galima pasistengti dar ir laimėti... O laimejimui reikalinga ne vien veržtis, bet ir bandyti išvengti nesėkmės. Tai štai... manau, jog stabilumas yra apie gebėjimą išvengti nesėkmės, nesivaikant ne tavo ar nerealistiškų užsirėžimų, tikslų; lygiai kaip kad laisvė yra bandymas orientuotis į sėkmę, į savo tikslus, o ne nesėkmę ar kažkieno kito siekius. Panašiai kaip kad užsidirbti ir taupyti, vien gerai uždirbti nėra pravartu, kaip ir vien mokėti gerai taupyti... Kai kada viena, kai kada kita yra svarbiau. 
Kaip kad laisvė būtų leisti sau orientuotis ties savo gyvenimo kryptimis, taip stabilumas panašus į gebėjimą išvengti atsijungimo nuo jų, jei paprastai įvardinus. :) Mėgaukitės