O kaip dėl diagnozių?

Taigi.... Dar viena žinutė apie diagnozes. Pasistengsiu trumpai, kol lavina priešiškai nusistačiusių žmonių dėl to, kad mūsų nuomonės nesutampa, dar nevirto į tokį kiekį, kuris inicijuotų socialinių tinklų algoritmus stebėti mano veiklą taip, lyg tai būtų na, mažiausiai terorizmas :D Juokauju, mano giliu įsitikinimu, negalia išvengti cancel culture ar, sakykim, victim culture susidorojimo su tavimi, yra tam tikras ženklas, kad atitrūkai nuo laiko tėkmės ir nebejauti vadinamo Zeitgeist (lt: laikmečio dvasios, kaip kad vadino populiarų judėjimą apie 2007-2011metus, paremtą to paties pavadinimo filmų serija, ir kas man padėjo tapt ateistu tuomet)... Tai va... Ir šis cancel culture reiškinys nėra joks naujas dalykas apskritai, tai tik modernizuotas ir suskaitmenintas tradicinis Lynčo teismas.. Čia yra dar vienas tas istorijai aklas žmonijos įsitikinimas lygiai toks kaip kad tas, kuris skelbia, jog LGBT žmonių anksčiau "nebuvo"... ar kad žmonės, o jau tuo labiau VISI vyrai tik šiais itin siaubingais laikais tapo visiškai iškrypę, kai tuo tarpu internetas pilnas senovės civilizacijų piešinių bei skulptūrų apie bet kurį įmanomą nukrypimą nuo misionieriaus pozos ir pan, jau neskaitant apskritai nepaaiškinamų piešinių ar ten... vaginos formos žmonių (o ne gamtos) sukurto vadinamo Įsčių urvo (Ultroba urvas). Taigi.., apie ką aš norėjau parašyti, tėra nedidukė tema, bet ji svarbi tad grįžkime prie jos. 
Jei trumpai tariant, aš nesu šalininkas tos nuomonės, kad jei turi problemą ar išskirtinumą: antsvorį, kitokią orientaciją, vidinį barjerą įsidarbinimui, negalią rasti sau partnerį ir pan., na, kad turint kažką, kas realiai tarsi ir nėra gerai ar ne įprasta, kad tokiam dalykui tereikia priėmimo ir patvirtinimo, kad tai nėra tokia jau problema ir kad svarbiausia yra tai priimti ir su tuo gyventi. Mano nuomone, tai yra pirmas ir dėl to, bene, svarbiausias žingsnis savo gyvenimo statybose, bet jis tikrai nėra galutinis, na, ne mano gyvenime. Ir tai nėra vien apie fizinę, finansinę, seksualinę, profesinę sveikatą, bet ir apie emocinę, santykių pusę mūsų kasdienybėje. Galimai man pačiam reikėjo apsišviesti, kad emocinės sveikatos sektoriuje ši kryptis šiuo metu yra dar paaštrėjus ir žmonės raginami neslėpti ir atsiverti apie savo problemas ir tokiu būdu efektyviau integruotis į aplinkinį sociumą. Ir tikrai šis žingsnis yra super svarbus, priimti tai, kaip yra čia ir dabar kiekvienam iš mūsų, nes, visų pirma, be šio žingsnio iš vis neįmanoma nieko padaryti ar net prieiti prie idėjos apie kažkokius pozityvius pokyčius, bet.... Bet šis viso ko priėmimas ir manymas, kad tai ir yra viskas, ko žmonėms reikia... na, tai tikrai nėra geriausia išeitis, mano akimis. Jau nekalbant apie fizinę sveikatą... Na, neužtenka vien tik susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, koja ką tik lūžo.
Bet pereikime prie emocinės sveikatos. Nežinau, ar tai žinoma, bet pavojingiausi sutrikimai gyvybei yra ne šizofrenija, net ne depresija ar dar kas, bet sutrikimai susiję su maistu ir svorio reguliavimu, nes jie greičiausiai gali privesti prie rimtų problemų, o ir prie fatalių jų (apie tai pasiskaityti anglų kalba galima čia arba pasiklausyti labai neblogos laidos lietuviškai - čia). Nežinau, ar čia verta kažką itin stipriai aiškinti, bet vien savęs priėmimas tikrai nepadės įveikti sunkumų ir pakeisti esamą padėtį į mažiau pavojingą. Ir tai tikrai nėra vien apie kitų nuomonę, nors beveik 100% tas įaugęs užaštrintas dėmesys į kitų nuomonę ir lemia tokį elgesį su savimi. Tiesiog trumpai tariant, mano šio straipsnio taikinys yra tekstu užrašyti tai, kad vien priimti savo išskirtinumą nebūtinai yra kelio pabaiga. Lygiai kaip galima rasti būdų numesti/priaugti svorio ir turėti gerą fizinę formą arba, tarkime, paskirti savo gyvenimą santuokos lygiateisiškumui apginti, jei esate homoseksualus, lygiai taip galima dirbti su savo emocinėmis problemomis, kurios (vis tik) dažniausiai yra nurture (auklėjimo), o ne nature (prigimties) išdava, kitaip tariant ne įgimtos, bet įgytos.. Gera žinia čia yra ta, kad įgytos problemos dažniausiai yra atstatomos ir tie gynybiniai elgesio ar požiūrio į save ir kitus mechanizmai yra keistini, ne visada, anaiptol, bet dažniausiai. Kitaip nei fizinės sveikatos rūpyboje, psichologinės sveikatos priežiūroje visa diagnostika yra paremta, sakykim, ne būtinai empiriškais stebėjimais, o diagnostiką paremtą simptomatika vargiai galima laikyti itin patikima ir objektyvia ar net moksliška. Čia galima dar daug ko paminėti (galite žvilgterėti į šį įrašą), bet esminis punktas yra tas, kad vien priimti negalavimą, kuris išryškėjo, yra super svarbu, bet ties tuo apsistoti nepatarčiau tol, kol pačiam žmogui (su pagalba ar be jos) netaps aišku, kad jis/ji arba negali arba nenori keisti esamos situacijos... Nes vien prisitaikymas prie esamų kultūrinių normų ir/ar problemos neigimas tikrai nėra optimumas. 

Čia - dar 1 pavyzdys apie tai, kiek klaidų ir nesklandumų yra psichologinių problemų diagnostikoje... T.pr. begalė žmonių vaikšto su daug didesnėmis problemomis apie jas nė nežinodami, t.y. su įsitikinimu, jog yra visiškai sveiki, kai tuo tarpu savireflekciją turintys diagnozuojami pernelyg dažnai ir be reikalo. Kai kurie tėvai/globėjai linkę savo atžalas versti/įtikinti būtinybe tikrintis ar tiesiog perleisti savo "problematiškų" vaikų (atpirkimo ožių)  bėdas gydytojams. O kai kada tai tiesiog tampa gyvenimo misija - rasti išeitis ir pasidalinti jomis su kitais.
Kai kurie partneriai taip pat taip elgiasi.
Nors kartais visos šios kovos tiesiog tampa gyvenimo misija – rasti savo situacijos sprendimus ir pasidalinti jais su kitais.

Video, kuris yra kairėje, vertimas į lietuvių kalbą tikslesniam susigaudymui. Šiaip, šis video įdėtas labiausiai dėl to, kad parodytų dar vieną dėlionės dalį apie visokias diagnozes ar kitokius dalykus, kas nebūtinai yra adekvačiausias realybės atspindys.
Mhm, ir sorry už šukuoseną ir kamerą, kažkaip su laiku teks patobulinti :D gerų peržiūrų. 

O jei tu tikrai žinai ir patikrinai tiek sykių, kiek jų pakanka ir eini keliu arba išgijimo arba sukontroliavimo, tai darai viską, ką gali geriausio tiek sau, tiek aplinkai ir esi šaunus žmogus. Sėkmės tau. 

Tiesiog kviečiu kvestionuoti dalykus ir patikrinti juos... Lygiai kaip ir nesusivesti savęs į laboratorinės žiurkės vaidmenį sau pačiam, kad tik niekuomet nesusitaikyti su savo ne idealia sveikata... kas yra kievieno mūsų realybe, deja :)) Ir tiek. Linkėjimai. Na, jei kada sutiksit idealiai sveiką žmogų, galimai tai įvyks nebent sapne. ​

P.s.: jei vis dar pasitiki psichiatrijos diagnostine sistema ir esi praėjęs ilgą ir tikrai efektyvų gijimo kelią bei vis tik nori pasitikrinti kaip yra su ankstesnėmis diagnozėmis, visada galima užsirašyti tam pas psichiatrus.
P.p.s.: jei nieko nereikia daryti su gydymu ar savikontrole, o veikiau pakeisti savo aplinką ir/ar prisijungti prie judėjimo jos gerinimui... na tuomet :) visiems - sėkmės su tuo, tikiuosi, rasime savo kelią. 🫶