Savęs pažinimo kelias

Šis įrašas - apie paradoksą, dichotomiją.

PARA kilęs iš lotyniško žodžio „atskirai nuo“, o DOX reiškia „mūsų nuomonė“. Žodis „paradoksas“ pažodžiui reiškia „atkirtas nuo mūsų nuomonės“. Taigi :) visi, kurie sako, kad nekreipk dėmesio į tai, ką kiti apie tave galvoja, tesako tau būt paradoksaliu :D Paradoksų yra įvairių ir apskritai tai - labai įdomus dalykas.

Paprasčiau tariant, jūs turite įveikti baimės ir nerimo barjerą, kurį sukuria trauma tam tikroj tavo gyvenimo srityje. Pavyzdys gali būti su lytimi susiję gyvenimiški potyriai trans-žmonėms, tu tarsi tuo beprotiškai stipriai rūpinies iki to momento, kai to nebedarai... Tik tada tau iš tiesų būna viskas lyg ir gerai... Vėliau tai aprašysiu Greezer paradokse. Tiesiog pirmiausia norėjau suteikti pakankamai dėmesio pačiam paradoksui... kaip netikėtam ir keistam reiškiniui.

Kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų nuomonės. Gerai turėti tą nuomonę, tik... ne visada jos tiek daug reikia :) Kritika ir cenzūra iš vis ne itin veikia, tai tik trukdo gauti trokštamos laisvės saviraiškoje, nesvarbu ar kritikuoji, cenzūruoji save ar kitus... to reikalauji iš kitų ar patiri poreikį pasidalinti :D šiuo labiau kompostu gal (nei žiedais) su kitais... lyg tai nebūtų kuo geriau dalintis. Tai yra pralaimėjimo abiejuose pusėse (lose/lose) situacija, kurioje norite išlaikyti save ir kitus.. arba būti prilaikomi kitų arba išlaikyti juos joje. Ir tik ištrūkus iš šio rato, kuris tarsi turėtų atnešti tau norimą ramybę ir laimę... iš tiesų patirsi išsilaisvinimą. NE NUOMONĖS ribose..., o už jų.

Gerai, dabar... paprastas pavyzdys vadinamas Geezerio paradoksu: idėja, kad žmonės su amžiumi netampa kietesni, o tieisog mažiau rūpinasi, kad būtų tokiais. Paradoksas išreiškiamas taip: „Su amžiumi tu netampai kietesnis, bet tau vis mažiau rūpi būti šauniam, o tai yra vienintelis tikras būdas būti tokiu“.

Ar pagauni? Nereikia daugiau nuomonių, daugiau įtakos iš aplinkinių... ar suteikti daugiau nuomonių ir įtakos. Nerūpestingas, bet ne neatsargus (ang: care-less, but not careless). Galima tai aprašyti ir kaip tam tikrą dichotomiją. Tarsi laikyti, turėti savyje tam tikras priešybes ir abi jas išreikšti, kad bent šiek tiek patikėti, kad jūsų tiesa yra tiesa... Ir kad sulauktumėte pasitikėjimo tuo bent iš savęs paties, jei ne kitų. Nuolat mindamas ir išreikšdamas tik vieną pusę, esi ne itin įtikimas, netikras, gąsdinantis... kažkiek, susvetimėjęs, atitrūkęs, sunkiai suvokiamas. Jei tau rūpi, knieti kažkas, kas tau sukėlė didžiulę traumą (ir visai gerai tuo rūpintis), tu taip pat gali išgyti iki stadijos, kur tau tai arba ne tiek rūpi arba neberūpi. Tokia ta dichotomija. Ne laukti, kol viskas jau bus įgyvendinta ir tvarkoj, bet būti harmonijoje ir ties kiekvienu žingsniu link tikslo.

Žinoma, čia nepaminėjau visų kitų gijimo etapų:
- neigimas. Niekaip nesutnkama su tuo faktu, kad buvai traumuotas tam tikroje gyvenimo srityje.
- kova. Žaizdos atvėrimas ir automatinis atsišliejimas tiesiai į priešingą poziciją nuo tos, į kurią įstūmė trauminė patirtis. Daugybė aštrių emocijų ir sunkių būsenų šioje stadijoje. Žmonės pradeda projektus, keičia šalis ir vardus, palieka neveikiančius santykius šiame etape, laužo primityvius, įsisenėjusius parjerus ir dažnai patiria juoda/balta nuotaikų kaitas.
- sielvartas. Jautiesi izoliuotas, vienišas, atskirtas, pasimetęs, nesavarankiškas, išsekęs, tarsi be tvirtumo ir taip toliau. Daug laiko praleidi vienas, jauties defektuotas, pažeidžiamas. Šis etapas gali būti ilgalaikis, ypač dar ir todėl, kad šiais laikais labai priimtina būti auka. Žmonės išgyvena patirtą nuoskaudą dėl traumos šiame etape tol, kol to užtenka pereiti į lengvesnę būseną.
- derybos. Čia žmonės pradeda kalbėtis, matuoti kas ir kaip, vis tiek dar jaučia pažeidžiamumą ir grįžta į asmeninį kokoną, o tada vėl bando išeiti iš jo, jie nebėra įsitikinę laikytis tų senų nuoskaudų, bet dar ne taip saugiai jaučiasi, kad  tiesiog nusimestų savo savo įsisenėjusią naštą ir pan.
- nušvitimas. Žmonės patiria palengvėjimą ir žvalumą, ramybę ir vėl jaučiasi vientisi, nesuskilę, jaučias savimi. Jie nusimeta tai, kas nėra jų, jaučiasi normaliai ir gerai, moka užmegzti autentiškus ir patogius ryšius. Šalia jų lengva ir šilta būti.
Labai dažnai neigimą patiriantys žmonės IMITUOJA nušvitimą, tokiu būdu jie pa(si)teisina savo nenorą patirti gijimą. 

​Jei žinai, tai žinai :)
„Paprastumo paradoksas yra tas, kad visko supaprastinimas yra sunkus darbas“ – Bilas Jensenas

Iš pradžių maniau, kad šiuo įrašu pakartosiu ir išplėsiu temą apie pilko akmens elgesio metodą... ir kad jis bus nukreiptas į žmones, kurie negali susidoroti su paprastu ir aiškiu "ne"... tai realiai - rimta problema, nes sukelia daug problemų ir nereikalingų dramų, jei ne dar prastesnių pasekmių. Žmonės tave ignoruoja, provokuoja, kaltina... grasina, įtaria... Toks apgailėtinas cirkas, kur kaskart atsisukęs pamatai klouną, kuris su tavimi elgiasi taip, lyg tu būtum juo... Tai pribloškia... Niekur negali rasti kažko tiesiog padoraus ir tai taip dažna, taip dažna. Bet... Finale vis tik atsigręžiau į žmogų, kuriuo esu... Kadangi sena tiesa sako, kad jei visi aplinkui atrodo kaip sudužę veidrodžiai, greičiausiai jie atspindi tave patį. Taigi....
Kaip tapti tuo žmogumi, apie kurį taip ilgai svajoji, o dabar štai kažkodėl nebegali.. bent jau iš pažiūros negali, nes realiaivienintelė to priežastis – gryna baimė ir nerimas dėl naujumo. Gyvūnų karalystėje yra keletas metamorfozės pavyzdžių, kai gyvūnai pakeičia savo esybę į visiškai skirtingas formas, pavyzdžiui, kai kurie vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, bitės, skruzdėlės ir daugelis kitų. Arba kai kurie krabai :) ropliai taip pat visiškai pakeičia odą, nors ir išlieka pradinėje formoje. Tai nėra taip nauja... Mes, žmonės taip pat tampame ir prarandame senąjį aš toj mistiškoje praeityje, į kurią galime patekti mintimis ir emocijomis vien ją prisimindami. Ir, žinoma, mes tokių kismų nepatiriame kartą gyvenime... Būna bent keletą kartų, kai tai vyksta ir dažnai mes galiausiai nebeatsigręžiame į savo seną pavidalą :) arba atsigręžiame, bet šiek tiek vėliau ir su nauja šypsena bei ramybe širdyje. Jei gyvendami šį gyvenimą žmonės gali patirti tiek pragarą, tiek rojų, jie taip pat gali persikūnyti, savotiškai reinkarnuotis iš vienos būsenos į kitą... Nereikia mirti, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų :) ir net ne sykį gyvenime.

Ir kaip gyvūnams, norint užbaigti tokią metamorfozę, mums reikalingos papildomos saugos priemonės... Šiam procesui reikia laiko, didžiulio energijos kiekio ir kitų resursų... ir dažniausiai tai vyksta be didelės pagalbos, o kaip tik su pavojais iš aplinkos. Esame pažeidžiami, retai elgiamės ar neatrodome savimi... tai glumina ir verčia kitus suabejoti mūsų sveiku protu, morale ar dar kuo nors kitu. Mūsų įprastas socialinis ratas gali mūsų nelabai atpažinti... ir tokia jų reakcija gali būti laikina arba užtrukti priklausomai nuo situacijos. Taigi, išdrįsti tapti - ne tik laimėjimas, bet ir praradimas... o juk naujas tu tiesiogiai reiškia naują pasaulį besiveržiantį iš vidaus... kai vyksta šis procesas, jis tave tarsi laužia iš vidaus, o tu dažnai pats ne visai atpažįsti nei naujo savęs nei tavo naujo požiūrio į aplinką... Matai savo naujomis akimis, girdi savo naują vidinį balsą... tai taip trapu ir švelnu, tačiau... taip neįprasta, aštru ir todėl baugina... ir šie nauji dariniai vis dar slepiasi ir bėga nuo ypač šiek tiek nepasitikinčių žmonių... Tavo širdis dar nelabai žino savo naujo kompaso... žmonės timpteli ją mylėti, jei jiems trūksta meilės... arba gerbti, jei jiems trūksta ir to. Jie jus kaltina dėl šio proceso, patys apsimesdami bent jau sau dorybingais... tarsi niekada nėra patyrę kažko panašaus, arba tiesiog tai buvo jiem taip seniai, kad jūsų virsmas atrodo kaip jų smūgis jų pasirinktai stagnacijai, kurį jie visada pateikia kaip stabilumą... Taip pat jūs tokiu metu atpažįstate grožų ir tyrumą žmonėse ir įpuolat į tai žmonėse... taip dažnai... su tokiu dideliu noru to laikytis... ir kartu su nesugebėjimu sustoti šiame virsmo procese... Ir tai taip žiauriai liūdna... mano drauge, labai liūdna.
Ir tu žinai, kad tavo senasis 'Aš' bus paskerstas už tave arba tavo paties pastangomis... Ir žinai, koks tai skausmas ir kančia... kitaip tariant, tu žinai kai ką iš ankstesnių patirčių, o tai, ko dar negali žinoti, tave tai labiau gąsdina. Na, kaip ir visi žmonės patiria audringą nerimą dėl naujovių... Net jei jos realiai išlaisvina...
Tai vat dėl to tai sunku... sunku virsti
Kodėl tai būtina? Na, tu gali likti įstrigęs ir laimingas... niekada neprarasti dalykų, draugų, niekada neįgyti nieko iš esmės naujo... bet jeirimtai nori pasiekti savo svajonę... Tavo senasis aš turi mirti/nueiti užmarštin kelis kartus, kad taptum žmogumi, kuris TIKRAI galiišpildyti tavo svajones realiai, nesustabdomai ir neišvengiamai. Taigi... laimė yra pervertinta... Kai esi savo gyvenime toje vietoje ir tuo metu, kur tikslas ir prasmė yra viskas, ko įmanoma laikytis... o ramybė ir laimė ateis kiek vėliau... Galima įkvėpti, užmerkt akis, ir peršokti tą barjerą link savo tikslo... tiek kartų, kiek reikia, kad jį pasiektumėte; na, arba... numirti bandant jį pasiekti.

Beje, jei pasiekus savo svajones lieka šiek tiek laiko... galima sukurti naują svajonę. Tad tai - ne argumentas, kad "po to nebeturėsiu ko siekti" :) juokinga, bet ne argumentas.
Nei „tu“, nei „jie“ niekas iš mūsų niekada nebus tobuli... nors mes visi vis tiek esame savaip idealūs, kažkaip. Atsipalaiduokim, eikim į priekį, pailsėkim, kartokim ir mėgaukimės!