Savęs pažinimo kelias

Apie santykius dažnai sakoma:
- Blogiausia būti vienam ir blogam santykyje su savimi, tai gali būti mirtina...
- Mažiau prastai yra būti bloguose santykiuose su kuo nors kitu. Vis tik tai sunkus metas ir būsena.
- Be abejo visai gerai būti yra vienam ir palaikyti gerą santykį su savimi. Iš tikrųjų tai - šaunių vienišių būdas :) su daug iš ties gero laiko su kai stipraus meilės ilgesio bangomis.
- O geriausia tikrai yra tinkama sąjunga su kuo nors kitu... Mes visi trokštame tokios patirties, o kai kam tai jau pasisekė :) - gilus, nuoširdus, paprastas ir saugus gyvenimas ir būsena.

Taigi... kaip papulti ant šios pakylos numeris 1 ir ar tai paprasta? Gal pradžiai tiesiog reik įvardinti visus kelionės etapus, kuriuos turime pereiti iki harmoningų (šaltinis yra anglų kalba, lietuvių kalba galima rasti čia):

1. Įsimylėjimas
2. Medaus mėnuo
3. Kova dėl valdžios
4. Stabilumas
5. Įsipareigojimas
6. Palaima

Gana daug porų paprastai praeina 3 pirmuosius etapus ir tada viskas baigiasi, daugeliui lemtingiausia yra būtent trečioji stadija – "Kova dėl valdžios" (lietuviška medija šią stadiją dažnai vadina "Nusivylimo", "Atmetimo" ir pan. stadija).

Manau, kad šis paveikslėlis tai tiksliai iliustruoja (šaltinis)⬇️

Yra keletas svarbių paminėjimų tiems, kurie nori rizikuoti ir daryti tai teisingai.
– Išlikite atviri ir stenkitės išgirsti bei priimti mylimo žmogaus poreikius ir asmenines ribas. Tai gali užtrukti, tiesiog nereik sustoti, to pilnai pakanka.
- Likite nuoširdūs ir nurodykite savo poreikius bei asmenines ribas.
Ir:
- Niekada netildykite nei savęs, nei mylimo žmogaus, kitaip tai 100% kelias į nesėkmę
- Jei reikalinga, sužinokite, išgryninkite savo poreikius ir asmenines ribas ir išlikite jiems ištikimi.
- Jeigu jaučiate/numanote, kad jūsų poreikiai/ribos:

• nėra adekvatūs, sveiki, realistiški

• ar iš tikrųjų nėra jūsų, o tik iš įpročio kartojami poreikiai/ribos, kurias kažkas jums įteigė anksčiau

tuomet tiesiog padirbėkite ties tuo.
- Jei matote / žinote, kad jūsų poreikių/ribų išraiška nėra sveika, pavyzdžiui:

• sproginėjanti: šaukimas, žodinis smurtas, psichologinis skaudinimas, neištikimybė ir kt.
• išjungianti: blokavimas, emocinis atitolimas, toksiškumas, manipuliavimas ir kt.

tada jūs turite su tuo tvarkytis, kol išmoksite sveikesnių būdų. Ne tavo partneris turi kažką daryti, o tu. Tai juk to verta, tu gali tai!
Lyg ir viskas.

Žemiau paveikslėlis kaip tik iliustruoja/primena, kaip vairuoti savo dėmesį "Kovos dėl valdžios" etape:​

OK.. Tai be didelių įžangų prie asmeninių ribų sąrašiuko, t.y. tų dalykų, kurių nereikėtų daryti ar tai nereikėtų provokuoti manęs tam:

• Ghost'ingas - 10%. Visiškai ir iki galo nemėgstu blokų ir dinginėjimų be jokių komentarų ar tai paimant situaciją ir ją perteikiant kažkokiu kampu, kuris atseit laiduoja galimybę užsiblokuoti, dingti amžiams. Arba - alternatyviai, jei mes abu ryšyje elgiamės ir jau n metų impulsyviai ir emociškai, reakcingai ir be didelių prognozių... Tuomet tai galima abiems ir abu turi likti nepakaltinami, negėdinami dėl to, nes kitaip ryšys nesilaikys. Bet geriausia apskritai to nedaryti arba, jei išeina, tai laikinai... Nes visiems visko būna, bet man reik bent kažko... ko nors, kad žinoti, jog žmogus neatskilo, kokios nors be ryšio žinutės, ar per kitus ar šiaip ženklo, kad ir kokio beprasmiško ir nesuprantamo :D
• Atsiribojimas -10%. Man reikalinga, kad žmogus su manimi bendrautų, ne vien tik privačiai ir ne vien tik viešai, bet kad nesibaimintų ir kartu zylioti viešumoje ar internetu ar gyvai ir taip pat galėtų laisvai leisti laiką ir dviese, jei taip išeina. Nematau reikalo būti tik nuvilktu sau, savo reikmėms kaip koks gyvūnėlis ar kad žmogų reikėtų laikyti tokio padarėlio rolėje, bei jokio reikalo nematau likti kažkokioje tai apsiseilėjusio fano ar tai idealo ant pjedestalo vietoje.
  
• Nebranda - 10%. Nesinori turėti žmogaus su neįgalumu, įskaitant ir finansinį.. emocinį taip pat. Na, norisi brandumo, suprantu, kad su tuo labai sunku beveik visiems, visi esam kažkame šlubi, o kai kada net ir akli. Tiesiog saugumas ryšyje svarbu... O jis tikrai remiasi į tai, kad tiek atskirai, tiek kartu žinai, kad kitu gali pasikliauti ir jis/ji neprapuls, o kartu neprapulsi ir pats. Kad viskas bus gerai... ir yra taip. Gal net labiau norisi, kad mudviejų traumos derėtų ir jų rezultatai tiesiog derėtų, o ne kirstųsi, nes idealiai nepriklausomas žmogus nėra sveika, realiai... kvepia kontra-priklausomybe... 

• Manipuliavimas - 15%. Neturėtų būti daug manipuliavimo... Na, tiesa ta, kad moterys išmokę šio dalyko, nes tai - geriausias įrankis gynybai ir gavimui, ko joms reikia be ypatingų kovų (su vyrais).. Bet ryšyje tai yra nepatikima, nepakenčiama ir provokuoja elgesiui, kurio vėliau nenori prisiminti nei viena liudininkas... O mes visi turėjom panašių moterų kaip globėjų augdami, tad siūlau į tai atkreipti dėmesį nebūtinai vien moterims. Taip pat gasligthing - tikslingo miglos pūtimo... Čia toks dar įmantresnis ir žiauresnis variantas. Jis veikia, bet trumpai ir su skausmingom pasekmėmis... Geriau apsieikim.. Pasitikėjimas, tikėjimas vienas kitu padeda čia.
• Disociacija - 15%.. Ką apie​ vyrus - abuojumas, atsiskyrimas, net ir esant fiziškai kartu. Ko nesinori, tai sėdėti kambaryje ir jaustis, lyg esi jame vienas, jokio ryšio, jokios meilės, jokio bendrumo.. Tai ne priimtina. Tu nesi daiktas, aš nesu daiktas, jungiamės, reik ryšio ir jis tikrai neprivalo būti super fiziškas, nors apsikabinimai ar paplekšnojimai visada gerai C: Taip daug paprasčiau ir lengviau... su šiokiu tokiu sąmoningumu ryšys atrodo kur kas malonesnis nei vien socialinė prievolė tarsi primesta tau C: Va... Beje, o jau visiškas atsiribojimas ir net savotiškas savasties praradimas yra visiškas siaubas, kuomet tavo pašnekovas (pažįstamas, draugas) atrodo puolamas kažkokių ne esamų priešų, kurie greičiausiai nusileido va ką tik iš kamino... Na, arba tu jam staiga tampi tuo priešu, kurį reik bet kokiom priemonėm neutralizuoti ar bent jau atsiriboti nuo jo. Ir na.. tai - ne ligoninė, o nei tu nei mes abu nesam pacientais... Priedo, jei man reikia vaidinti ligonį, kad jaustumeis vertingas, o gydytojau-padėjėjau, amžinas geradary... na.. Gal tada reik pasportuot ar kaip, tiek daug streso tikrai nieko gero neatneš abiems. Žodžiu, šis cirkas yra ne būtinai priimtinas.
• Neištikimybė - 20%.. Kas su neištikimybėmis ir nuvilnijimais... Be abejo, tiek fizinė, tiek emocinė neištikimybė yra neišdildomai skausminga ir vargiai atleidžiama, nebent abi pusės nori imtis atsakomybės dėl savo indėlio į tokius įvykius... Kas neištikimas, turi mokytis atsakomybės už geresnio elgesio su artimu tvirtumą, o kam buvo neištikimas, tas turėtų imtis atsakomybės už geresnio elgesio su savimi įtvirtinimą, tai čia su moterimis man...
  Kol kas man neaišku su emocine neištikimybe. Šiaip ar taip, emocinė išdavystė nėra paprastesnė nei fizinė, šiuo metu manau taip. Kaip kad visi nori žinoti, kieno atžala yra iš tiesų, taip ir norisi žinoti, ar žmogus nedings vieną dieną be didelių fejerverkų. Tad, kalbėkimės, sakykim, kas ne taip prieš sprogstant ar pradedant ieškoti prieglaudos kitoj širdy, klausykimės, aiškinkimės, kol suprasim... priimsim ir tada pamažu rasim išeitis. Kartais gražus išsiskyrimas ar ryšio statuso pakeitimas (pvz iš draugystės į pažįstamus) irgi - išeitis, kur kas geresnė nei dingimas ar konfliktų lavina... tylos siena, net ir likus kartu ar "mėšlo" vertimas už ryšio ribų ar netgi ant vaikų, jei tai - šeima.
• Nelygybė - 20%.. O su vyrais..?? Man norėtųsi, kad būtų smagu su draugu, kad nebūtų pernelyg rimtas ar skausmingas ryšys, kurio norėtųsi labiau vengti nei būti aplink... kur būtų kažkoks minų laukas.. nepereinami kambariai, labirintai... nepasiekiamumas, žvaigždės vaidinimas, negalia prisiartinti, nes mat, ponas siejasi tik su jam lygiais, o tu nesi lygus... noriu tiesumo, o ne vedžiojimo lyg asilo kažkur už morkos... patinka lygiavertiškumas ryšyje, kitokios dinamikos formavimą laikau išdavyste. Bei man nesinori taip pat visko ryšyje daryti vienam taip pat... noriu saugaus žmogaus, kuris matytų tai ir manyje... kad mes abu augintume saugumą vienas kitam ir sau tuo pačiu... jei matau, kad dirbu per daug arba kitas padaro už mane daugiau, mane tai slegia... noriu, kad būtų darbų, rolių, krūvio ir atsakomybės pasidalinimas... taip pat be sukčiavimų ir amžino statymo savęs į nugalėtojo poziciją... ar tai noras mane statyti į kažkokio karaliaus sostą, nieko prieš jame pasėdėti, jei to tikrai nusipelniau, bet ne dėl to, kad mane melžtų vis... aš gi ir taip linkęs duoti... o dar geriau kai melžia, bet apsimeta, kad ir man reik apsimesti, kad to nevyksta... žodžiu, melžėjus - LAUK, kaip ir karves... Ne tvartas, abu galim padėti ir priimti pagalbą, tereik pasistengti rasti sau tinkamą mainų partnerį... kitaip neišsilaiko niekas. ir tiek. Negalia priimti mainų kaip naudingų abiems po lygiai, tiek, kiek to yra... man yra neištikimybė draugystės principams. Tai - ne draugystė tada, o iškrypimas kažkoks.

OK... Manau, tam kartui tiek. Ilgas įrašas, bet bent jau aiškus ir išsamus. Tikiuosi, kam nors tai padės suprasti, ko norėtųsi pačiam/pačiai ir ko tikrai negalėtumėte leisti savo artimųjų rate... Šiokio tokio švyturio ⛯ statymas tiems, kam ne vis vien, kas arti jų ir prie ko jie norėtų būti arti patys.

Šis įrašas bus galbūt jau pasikartojantis ir tiesiog laikui bėgant pakitęs dėl patyrimų, o gal ir nebūtinai, na bet pasižiūrim prieš vertinant, kas gi gausis.
Aš noriu jame susirašyti savo preferencijas (ir ribas sekančiame įraše) grynai draugiškam ryšiui, t.y. ne būtinai romantiniam, kaip kad dariau anksčiau beveik visad. Gal kad nebuvau sąmoningas, gal kad dar vis pasiduodavau chemijai ten ir įkarščiui ir t.t. Dabar man norisi kažkokio ramesnio požiūrio, pradėti ramiai ir ne staiga, nors tas staigumas tarsi ne maišo, bet, na, jis dažnai būna itin ne blaivus kažkoks, audringas, o smegenys vanoja, kiek įkabindamos iš paskos, bet vis vien nesėkmingai, o kai jau prisiveja, tai net ir širdis būna įtikinta, kad "visa tai - gryna nesąmonė" :D tai va... Arba gal neprisiveja, bet pradžioje proto balsas būna konkrečiai nutildytas... Ir tebūnie, bet vat kad turėti orientyrus vėl gi. Šaltus, ramius, patikrintus, taikius.
Preferencijos draugui:

• Žmogus žino savo domėjimosi sritis, tikslus gyvenime ir/arba yra susitaikęs su jo beprasmiškumu ir dėl to jaučiasi komfortabiliai (na, čia - ta laisvos valios dilema, kiek viso ko yra nulemta, o kiek susikuriam). Noriu žinoti, ar mum pakeliui, todėl prašau be reikalo neklaidinti mūsų abiejų.  +15%
• Žmogus supranta savo preferencijas, ribas, pageidaujamą/esamą gyvenimo stilių ryšyje (tiesiog paprastam suderinamumo pasitikrinimui). Abiem lytims: kiek reik fiziškai būti arti, kiek reik bendravimo, ar įmanoma prisitaikyti prie kitoniškumo, ar nemaišo vienodumas. Moterims: ar noris šeimos, ar nesikerta kiti svarbūs tikslai.  +15%
• Žmogus žino sau svarbiausias vertybes ir nori sužinot tavas. :)  +15%
• Žino arba nori pažinti savo prieraišumo stilių ir ties juo padirbėti, jei reikia (tai svarbu bet kuriam santykiui). Supranta, kad abiejų žmonių gerovė ryšyje yra abiejų reikalas.  +15%
• Žmogui patogu ir saugu tiek atskirai, tiek draugijoje su manimi, t.y. finansiškai, emociškai daugmaž nepriklausomas suaugęs.  +10%
• Neturi rimtai žalingų įpročių, o jei turi, norėtų arba jau bando jų atsisakyti. Sportuoja, prižiūri mitybą, miegą etc.  +10%
• Nėra nusistatęs prieš psichologiją ir LGBT žmones, politikoje itin kardinaliai nesilaiko nei vienos pusės, o jei laikosi, nėra aklai priešiškas priešingai pusei. Nėra priešiškas tikintiems/ateistams. Žodžiu neturi itin kritiško juoda/balta mąstymo.  +5%
• Žmogus žino arba nori pažinti abiejų meilės ir atsiprašymo kalbas, kad bendravimas ir laiko leidimas kartu būtų ir paprastesni, ir malonesni :)  +5%
• Jam/jai patinka gyventi labiau priemiestyje, toliau nuo triukšmo (esu jautrus triukšmui ir netvarkai). Nėra prisiekęs, nepajudinamas mėsėdis. + 5%
• Mėgsta keliauti arba neprieštarauja, kad keliaučiau aš, norėtų gyventi netoli ar drauge.​ + 5%

Na štai.... Vis tik pakito ir gerokai... priedo dabar bus aiškiau ties abiem lytimis, nes gan sunku kitaip greit susigaudyti, kas kaip :)) Čia - ankstesnis bandymas susidėlioti. Tad, ne bėda, jei ir neatsidursim kalno viršuje, oranžinė - irgi spalva. 

Ar esi bandęs susirašyti savo preferencijas, norus, pageidavimus?? Ar gali juos išreikšti žodžiais, aiškiai ir paprastai? Ar norėtum gauti panašų sąrašėlį iš kito? Ar apskritai mėgsti aiškumą ir nuoširdumą ryšyje? Kiek preferencijų turėtų būt "padengta", kad ramiai eitum į ryšį ir tikėtumeisi jį užauginti į kažką, na, ilgalaikio ir faino? Kaip greitai norėtumėte, kad žmogus pasidalintų savo atsakymais? Kiek laiko galėtumėte laukti, kol jie taip pat pabandys patikrinti jūsų suderinamumą? Kiek nesąmoningumo čia galėtumėte toleruoti, nes dauguma vis tik daugiau ar mažiau nesigilina arba bent jau nelaiko šių dalykų svarbiais?
 
P.s.: Aha!! Jei netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei 50%, būk žmogus :D parašyk man, lol. Ok. 😊💚 

Kaip minėjau, ribas surašysiu kitame įraše, nes nesinori pateikti novelės ilgio teksto šiuolaikiniam žmogui, kuris turi vieną milijoną su puse reikalų ir negali gilintis į kito reikalus tokiu pat dėmesingumu. Taigi, gero skaitymo ir iki kito! :P

Taigi, apie edukacinę sistemą ir kodėl taip svarbu tie diplomai, kvalifikacijos, kursai, padarytų projektų/klientų skaičius, sukurtų ogranizacijų/renginių skaičius, parašytų knygų skaičius... Grupės, kursai.. mentoriai, pasekėjai ir dar aibė visko. Visi įmanomi tokie kultūriniai, sakykim, rodikliai apie žmogaus, specialisto sėkmę.
Kyla daug klausimų:
- Kiek laiko reikalinga tam, kad vien įrodyti savo kvalifikuotumą ir galimybę bent kai kuriems žmonėms tavimi pasitikėti kaip specialistu?
- Ar tikrai po tiek patvirtinančių sėkmę ir patikimumą rodiklių žmonės tikrai rinksis jus, o ne būtinai tiek visko turintį žmogų, kuris, sakykim tiesiog jaunesnis ar tiesiog jam ne tiek rūpi tie oficialiai priimami pasiekimai, bet grynai jo realaus darbo rezultatai ir žmonės, su kuriais jam tenka dirbti?
- Kur yra riba ar sveikas balansas tarp to vidinio variklio ir ugnies ir to, sakykim, labiau išoriško vertinimo ir pripažinimo, kuris nebūtinai toks jau ir išorinis.
Taip pat kyla ne būtinai tiesioginių klausimų, pvz:
- Kodėl žmonės taip linkę prisiekti viskuom įmanomu, kad jų santykiai yra ir TURI BŪTI paremti tik tuo vidiniu šauksmu, jausmu ir pan, kai tuo tarpu besirenkant specialistą, jie BŪTINAI ir BE ABEJONĖS rinksis kažką su ženkliais sėkmės išoriniais įrodymais?
Iš kur ta perskyra ir ar ji apskritai sveika, net jei ir normali, nes ji tikrai yra labai paplitus ir normalizuota... bet kuris, kas turi savo preferencijas, ribas ir tiksliai žino, kas santykiuose gali ir negali suveikti, yra laikomas kažkokiu ne normaliu, kaip ir tas, kuris dirba ir labai sėkmingai be ypatingų diplomų, bet nesuskaičiuojamų kursų, organizacijų ir t.t., bet grįžkim prie profesinio įvaizdžio formavimo.
Vėlgi turbūt ne pasirodysiu itin populiariu ir duok die, nepasiduosiu norui būtent lakstyti paskui "like"us, nors tai - jokiais būdais nėra prastas dalykas, turėti auditoriją, kuriai aktualu, ką tu veiki ir kuo dalinies, mes ir taip juk siaubingai atskirti vienas nuo kito dėl visokių ten tų traumų bei tų pačių sunkiai suvokiamų kultūrinių normų, pvz: išaukštinamos nepriklausomybės ir individualizmo.. (vėlgi, pvz gijimo laikotarpyje ar terapinantis, toks laikmetis yra neišvengiamas). Bet tikiuos, kartu ir nebus itin šalto ir racionalizuoto pateikimo, kas visiškai suluošina perduodamą žinutę, nes gi net AI stengiamasi padaryti socialiai priimtinais ir "emocingais" :D Mūsų geri, augantys ir auginantys ryšiai vieni su kitais yra neįmanomi išdildyti ir mums būtina turėti tam tikras kultūrines normas bei ribas, pagal kurias mes galėtume naviguoti besirenkant tuos specialistus, kuriais patys būti negalime, o tokių darbų kartais tiesiog reikia kasdienoje ir pan.

O kiek dar yra dėmesio laikui...
- Nespėsi,
- Per vėlu 
- Juk yra ir kitos gyvenimo sritys: norisi sukurti kažką panašaus į šeimą, galimai, norisi pakeliauti, pamatyti pasaulio, norisi susitvarkyti trauminius potyrius, norisi užsiimti kūno sveikata ir gal net stipriai, noris namų, noris tiesiog užsiimti kažkokiu hobiu.
- Kiek yra laiko tam, kad atrodyti patikimu specialistu ir dar gi per visą tą gūsį užsiėmimų neprarasti ar neužmiršti savo vidinės ugnies, savo aistros priežiūrai, jos išgryninimui, užtikrinti jos degimą ir vystymąsi, net jei ir be didelių oficialumų? Viskas turi savo kainą, laikas = pinigai... laikas apskritai taip svarbu ir kaip tų valandų vis per mažai paroje.
- Ar sugebėsim suderinti dalykus?.. gal tiesiog bus tokių laikmečių, kada ugnis bus palikta išlikti savaime... Ir ar tai blogai? etc etc. 

​Aš manau, kad realiai būtina turėti abu dėmenis, jei tikrai nori būti specialistu, kuris ne tik geras dėl to, kad yra, na, šiek tiek mištelėjęs ties tuo, ką daro ir kuo dega, bet dar ir turi tą oficialiai pripažįstamą bagažą tam, kad jo darbas būtų pripažintas ir pasiekiamas tiem, kam jo gali labai reikėti. Vienas kitą maitinantys dėmenys ir papildantys taip pat. Jei esi visiškas outsider'is, bet tikrai su nemažu talentu ir įdirbiu, kuris, sakykim, ne būtinai gali kelti įspūdį kitam, tai tokia situacija gali pamažu virsti į savisabotažą, paprasčiausiai, kam eiti keliu, kuris fainas ir reikalingas tik tau ir tavo vidiniam soc ratui? Tai - juk labiau hobio įvaizdis, nei profesijos... Ir vėlgi, jei tu ne degi tuo, kuo užsiimi, tam, ką studijuoji, kuri organizacijas ir pan... Na, gal pasirinkai tai dėl šeimos tiesioginio/netiesioginio spaudimo, gal pasirinkai, nes tai buvo laikoma paklausia to meto banga, gal dėl pinigų, dėl įvaizdžio, būti tarp ok žmonių ir dar ko... Tiesiog tai gali užgesti, išsekti, jei tai nelems to patikusio susijusio dalyko augimo, pvz - pinigų... ar soc pripažinimo tarp kolegų, ar šeima nebus patenkinta. Na, kitaip tariant tas dalykas, kurį laiduoja tavo pasirinkta profesija, jis ne augs ar augs laikinai ar ne tiek įspūdingai. Tiesą sakant, nežinau, jei nėra aistros, bet profesija laikosi ant kito pagrindo, kad ji trumpiau laikys, bet esu įsitikinęs, toks specialistas dažnai yra visiška įšalo žemė, kuri laikosi ant vien intelekto, o ne emocijų pagrindo... o mes visi esam emociški pagrinde, jau vien dėl to traumos, net jei jas supranti intelektualiai, jos negyja, nes emociniam lygmenyje niekas nekinta. Bet vėl gi, tikėtis, kad vien emocijos/aistros išveš profesines ambicijas bei polėkius... na tai - ne visai blaivaus ar brandaus žmogaus požiūris ir nusiteikimas... na, nors Don Kichoto istorija yra pakankamai romantiška, bet gal tiesiog ir kiek skausminga istorija.

P.s.: mano geriausias diplomas ever visvien yra už ištvermę ir sportinę dvasią, kai baigiau distanciją su sulūžusia slide atsilikęs nuo visų per gerus kelis šimtus metrų... 🏅 na, neskaitant visų kasmetinių už gerą mokymąsi.

Savęs žalojimasis yra priskiriamas susitapatinimo reakcijai, kodėl? Na, imkim paprastą itin fizinį pavyzdį iliustracijai: žmogus pasielgė taip, kad norisi jam trinktelėti ir gerokai... Ir štai, eini prie jo, kad skelti, ir jis staiga ima daužyti pats save, ar jei nori iškoneveikti jį, o jis pradeda koneveikti save, atsiprašinėja, susimažina, nusigalina, nusivertina... Tiesiog akyse tampa kažkokiu paliegėliu menkysta. Ar tuomet liktų bent kiek noro kažką jam (ar jai) daryti? Dažniausiai nebe, tiesiog noris nueiti ir nebegrįžti prie tokio arba iškviesti greitąją, jei labai save naikina, arba pasidžiaugti, kad "šiukšlės išsinešė pačios".. ar ten pagalvoji: "taip ir žinojau, kad jis - menkysta" ir pan. Esmė tokio elgesio yra sumažinti smurtą sau... Nes save nugalinsi ne tiek žiauriai, kiek kitas, sau trenksi gal ne į akį, o kažkur šalia ir ne tiek stipriai ir pan. Tu gali tai sukontroliuoti, o juk kito žmogaus veiksmų kontroliuoti negali realiai.. Tai štai. Gal dabar aišku, kodėl žmonės gali save žaloti... O kodėl ir kaip tai tampa problema? 
Problema tame, kad jei tokios gynybos reikėjo labai ilgai ir, sakykim, pastoviai, na, ta prasme aplink nebuvo palaikančių, girdinčių ar bent jau smalsesnių žmonių, ir tu ne tik kad patirdavai kažkokį smurtą kasdien, bet jis vyko nuolatos ir ilgą laiką... Ši ir panašios gynybos palaipsniui tapo gyvenimo dalimi, na... jos tapo TAVO dalimis... Tu buvai ir esi tuo, ką tavo aplinka visiškai atstūmė ir tu kartu tapai ir tarsi įauginai į save dalis, kurios atitiko tavo tą smurtaujančią aplinką... Ir būtent todėl tu vis dar gali būti ir savimi, ir tuo dariniu, kuris gali ir realiai smurtauja prieš save (na, nes taip pavykdavo sumažinti smurtą iš kitų kadaise)... Kitaip tariant, tavo aplinka, kurioj augai. tave išmokė, kad pasaulis yra toks, ir toks elgesys su savimi yra normalus, priimtinas ir net ir skatinamas. Tai štai... O laikai keičiasi, pasaulis didesnis nei vien giminės ir mokykla ir palaipsniui suaugęs žmogus suvokia, kad jo toks elgesys nėra itin adekvatus, bet jis tiesiog kitokio jo neišmoko, nes nebuvo kaip... O kas dar labiau klampina, tai kad nevalingai jam/jai norėsis išlaikyti pasaulį tokį, kokio išmoko, tad aplink būriuosis tokie, kurie yra arba panašūs į jį/ją arba į to žmogaus aplinką augant, na, t.y. panašūs į jo tėvus, senelius, brolius, seseris, mokytojus ir pan. Uždaras ratas. 
Ši problema, kurią vėlgi labai gerai ir paprastai įvardina neapykanta sau... Ji yra tikrai super sudėtinga... Nes net jei ir žmogus nueina į terapiją, koučingą ir pan., ir netgi gauna pavyzdį, aplinką, kurioje smurto prieš jį nėra, nei fiziškai nei psichologiškai... Kur profesionalas gali klysti ir klysta... ir turi savų bėdų, ne visada supranta ir pan, bet vis tik NE smurtauja... Netgi tada išlieka tas šešėlis, sakantis, kad su tavimi kažkas ne taip ir šis gydomasis ryšys tai tik įrodo, sveiki žmonės neina į terapijas, jie tiesiog gyvena lalalala... na tos mintys ir pan, kurios ir yra įaugintos iš mažumės, tiesiogiai ar nebūtinai... kurios sėdi lyg programos kodas smegenyse...  Be to pripratus prie aplinkos, kurioje augai, ją taip sudėtinga ir baisu keisti (baisu dėl nežinomybės, naujumo)...
Na bet... trumpai ir paprastai tariant, aš manau, kad ir kiek giliai įrašyti neapykantos sau programos kodai į smegenis, juos pakeisti tikrai įmanoma ir būtent koduotę, o ne mygtukų išdėstymą ir spalvą... Kaip kad mano daugelis su ta mintimi "jei imsiu pagalbą, vadinas, aš ne sveikas". Na, paprastai tokie žmonės turi įsitikinimą, kad per partnerį, draugus, veiklą, pasiekimus galima "atsikratyti" jos, tos neapykantos sau... o realiai jie ją taip dar tik pamaitina, juk kuo labiau "apkamšai" žaizdą, tuo labiau ji pūliuoja... tiesiog reik geros priežiūros ir atvirumo, kad prasidėtų realus gijimas. Tai - taip pat plati tema, nes daug specialistų veda labai standartiškus užsiėmimus, ir daug paprasčiau yra išrašyti vaistus užklijavus diagnozę, vietoj ilgų pasikartojančių pokalbių, ilgai pumpuojamos besąlygiškos meilės, kol žmogus pamažu ir labai lėtai atsigaudinėja... su ta rizika, kad gali ir neatsigauti. Man terapeutė (kuri turi pakankamai suktą humoro jausmą :D)  vis sako, kad einu sunkesniais keliais, bet ar tikrai jie sunkesni, jei alternatyva - vaistų kalnas... ar/ir kokia nors "efektyvi" priklausomybė, mano atveju turbūt būtų darbas (su įtaigiais pasiekimais) ir toksiški santykiai (po kurių būtų šarmo turintis lipimas iš TOS PAČIOS, bet kiek skirtingos duobės). :D tai, na, tikrai kad sunkesnis kelias toks tada... 
Tai tiek... Ir jei jūsų kažkurią tikrai svarbią asmenybės dalį tiesiog nustūmė į nebūtį kaip nesančią ir jūs dabar turit įspūdingą savęs nekentimo automatinį mechanizmą ties ja... Aš tikiu, kad tai įmanoma numaldyti... ir perduodu gerą energijos gūsį tiem, kas jau bando tai pažaboti.
AHA, tiesa! apie savikontrolę :)) na, juk sako žmonėms, kas ji/jis nesusikontroliuoja ties žalojimusi... Yra atvirkščiai... Jie išmokę tiek kontroliuotis, kad tai išeina už žmogiškumo sau ribų... ir gali net užsipulti ar pradėti pūst miglą ir pan. ir jums, jei parodote, kad su jumis to nereikia, kad gali atleisti tą kontrolę bent kiek nuimti. Visi šie demonai ir monstrai, pabasos ir tamsa viduje... tapę "geriausiais" ir, bene, vieninteliais "draugais" kadais... Gali pamažu užleisti vietą tom dalims, kurios buvo išstumtos, demoralizuotos, atkirstos ir paliktos likimo valiai... Tokiu būdu neapykanta sau pamažu pradeda tirpti. Būti raudonplaukiu yra ok, rašyti kaire yra ok, daugelis dalykų šiandien yra ok, kas buvo visiškas tabu kokioj Tarybų Sąjungoj, ar kokiuose Kybartuose (nieko neturiu prieš kaimą, pats jame augau kažkiek).
​Tu supranti realybę ir savastį pakankamai adekvačiai, tu pakankamai gerai žinai, kas esi ir ko nori, tu moki daryti sprendimus ir pasirinkimus, tu moki gyventi, tu esi pasiruošęs saugiems santykiams. Nebūtinai idealiai, ne būtinai be kliurkų... bet tikrai nebūtinai su ta nežmoniška neapykanta sau ir savo elgesiui taip pat. ​