Ir niekada man meilės nebus per daug!!! :D

Taigi.... pabaigus juodos avies ir atpirkimo ožio nuotykius (ar bent jau kol kas jie baigėsi trumpesnei ar ilgesnei pauzei)... noris pakalbėti apie ribas. Anksčiau, pirmame (po kelių metų pertraukos) spontaniškame šio tinklaraščio įraše apie santykius rašiau labiau apie verbalizuotus poreikius, kad sukurti ryšį, kurio rimtai norisi, na, tokiu būdu žmonėms, kurie nori tapti draugais ar dar artimesniais, būtų aiškiau, ko tu ieškai ir tikiesi, kad ryšys su tavimi būtų tikrai geras. Na tai va, o dabar... Atsirado itin stiprus poreikis pereiti prie aiškių ribų... Tai - gal kažkiek priešingas dalykas poreikiams, preferencijoms, bet realiai tai - vis apie tą patį... Poreikiai yra apie tai, ko nori, o ribos yra apie tai, ko tu nenori ryšy. Nes kai kurie dalykai, jei jie yra peržengiami, žmones gali sužaloti taip, kad ryšys bus arba nebepataisomas, arba tai užtruktų labai ilgai ir reikalautų labai daug pastangų, todėl kartais geriau pažeidėjus tiesiog paleisti arba leisti jiems rasti būdus išeiti patiems... Tai po poreikių įvardinimo taip pat yra neapasakomai super labiausiai gerai susižinoti, kad tu turi tas ribas, o jau iš vis tobula yra 🙌, kai jas išreiški žodžiais. Ir tai - tik mano nuomonė, bet manau, kad šie dalykai gali palengvinti ir nušviesti kitom šviesom begales įsiskaudinimų ir nesusipratimų, kas visuomet tupi santykiuose, nes, na visi juk ne tobuli iš esmės esam... O ir dar dėl to taip vyksta, nes santykiai labiausiai prikelia mūsų buvusį ryšį su tėvais: kiekviena menkiausia traumuojanti patirtis, kurios nesi tyrinėjęs ir tvarkęs, leis suprasti, kaip siaubingai suvarytas esi tiek tu, tiek tavo įgūdžiai ryšiui, tiek žaizdos, kurias būnant vienišu dar kažkaip pavyksta nukišti "kažkur", kad "nesimatytų". Jau nekalbant apie tai, kad tavo partneris/draugas turės tuos subtilius ir brangius :D atsivėrimus apie savo suknistumą ir nuosavas žaizdas taip pat ir jis/ji skaudės vien dėl to, kad esat drauge taip pat... todėl tau nelabai lieka kam skųstis ir kur pasisukti, visa tai jau - tavo rūpestis, tiek gijimas, tiek augimas, tiek bandymai išreikšti visa tai žodžiais (ne mėtomom tapkėm ar buteliais, darbu non stop). Taigi... kuo mažiau rūko (net jei jis toks rožinis ir rožinis :D) ir painiavos - starte, tuo geresnis procesas, vyksiantis ilgesnį laiką. Štai tokį receptą ir bandau čia užrašyti, jį prisitaikyti ar ne – spręsti jums.
Žemiau surašytos mano grubios, ne visai apšlifuotos ribos... Puikiai žinau, kad mes visi sutinkame nuostabių žmonių, net turėdami partnerį/ę, ir tie sutikimai nesibaigia, kol esame gyvi. Vis dėlto... jei ryšys su partneriu yra tikras ir pakankamai brandus, susitikus su kitais vaikščiojančiais stebuklais ✨, kai kada sielos gali laikinai paklaidžioti nebūtuose vietose, galbūt net kūnas gali vis įkaisti, bet... tai niekada nėra rimta ar nepakankamai rimta ir galiausiai, be didesnių "nuotykių" ar visai be jų tampa kažkuo kitu: pamoka, draugyste, unikaliu darbo projektu, džiaugsmu sutikus puikų žmogų. Ir asmeniškai aš nepriimčiau šių žemiau esančių dalykų sulaužymo arba bent jau ne 3-4 kartus iš eilės be pastangų keistis ženklų:

• neturėtų būti fizinio intymumo su kitu žmogumi. Ten apsikabinimai, labas/viso gero apsibučiavimai - ok. Yra tikrai ypatingų žmonių, nemanau, kad tai peržengtųų ribas, jei ryšys yra ok. Prieraišumas, bendrumas.
• neturėtų būti rimtų santykių su kažkuo kitu, kai aš esu pa’ghost’intas ir paliktas tiesiog bam neribotam laikui. Įmanoma pamilti, įmanoma turėti ryšį stiprų, bet ne santykius. Mes sutinkam aibę nuostabių žmonių…. Bet tai kažkaip tiesiog… atranda savo vietas, ir niekas nelieka užgautas. Lojalumas, pasitikėjimas.
• neturėtų būti vyras – geriausias draugas kažkur kitur nei čia, many. Visi kiti – antrieji, tretieji geriausi draugai. Laikas kartu, darbai, projektai – ok, be abejo su kitais. Būna klaidų, žmonės keičiasi… turėtum būti užtikrinta, kad nieko nėra arčiau… net jei ir neaišku. Petis atsiremti, pagalbos ranka.
• neturėtų būti to kvailo ir visiško bloko, ghost’inimo, dingimo mėnesiams…. Man reikalingas ryšys ir užtikrinimas, kad jis nedingo. Galima dingti su visam savaitei, max dviem, ne ilgiau. Galima susitarti dėl pauzės, ji gali ištikti staiga ir taip, be kalbos, bet turėtų būti verbalizuota po kurio laiko, kai jau pačiai/iam aišku, kas ir kodėl nutiko. Visko būna, geriau nereikia bėgti.. slėptis, geriau pasisakyti ir tada susitarti pabūti atskiriau. Faina kompanija ir supratimas.
• neturėtų būti stiprių priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo (įskaitant psichiatrinius vaistus): ir alkoholis, ir rūkymas, ir 5+ puodeliai kavos/dienoj, jointai non stop, ir kitkas, kas nėra kaip patirtis ar pakartotina, retai daroma ypatinga kelionė į kažkur (ten ajahuaska ar kokie grybai su tinkama priežiūra ir pan) ar draugystės pažymėjimas (kai kas būtinai turi nusilakti kartą per metus su būtinai vienu ir tuo pačiu žmogumi :D iki smigimo vietoj)… žodžiu, viskas, kas tau būtina iš drugs'ų, kad būti „normaliai“ kasdien, kai jau ir taip esi normaliai, tai to neturėtų būti. Tai svarbu, nes savireguliacijai ir taip naudojam: muziką, sportą, menus, socializavimąsi, savityrą... ir tos taršos aplink – per akis… ir, jei fizinė sveikata – ok, tai nieko super sunkaus ir pakartotino nebūtina turėti. Blaivumas ir gebėjimas pakelti ūpą.
• neturėtų būti kažkokio neįgalumo, kurio negalėtumei suvaldyti vienas/viena arba su jau esamo soc rato pagalba. Aš negaliu ateiti į santykius dirbti slaugu ar gydytoju, be abejo, tai taptų ir mano rutina - pagalba ir pan su laiku, bet ateinu į ryšį kaip draugas ir pan, ne kaip profesionalus pagalbininkas. Nesu prieš žinojimą, kad visi iki vieno nesam tobuli, esu prieš nežinojimą, ko laukti, o sulaukus… negalėti su tuo gyventi. Parama ir kertinis akmuo atsispirti.
• neturėtų būti didelio toksiškumo. Taip sakant, visi turėtume sugebėti suvaldyti savo š patys.. Nes visi turime to ir nereikėtų tikėtis perkelti to "gero" ant kito ar kad atėjus į santykius tai tiesiog hopliaaaa ir išgaruos, puff. Na, taip nebūna.. Neišvengiamai, mes bandysim vienas kitą įmesti atgal į ok kelią vėl ir vėl, bet privaloma tai mokėti padaryti ir be manęs. Išklydimai, išskydimai, reikalavimai tyčiniai ar netyčiniai paramai ir pan būna, bet neturėčiau būti vienintelis, gebantis tai nustumti lauk. Komfortas ir lengvumas.
• taip pat nereikia didelio manipuliavimo… vėlgi… šitame pasaulyje su tokia galybe kažkokių rašytų ir nerašytų, sąmoningų ir ne taisyklių, etikos… kažkokių gan iškeiptų ir žvėriškų džiunglių, kurios suvaro stipriausius ir gan ne už ilgo :D tai normalu, kad pasimetam.. išsenkam… prasiveržia emocinis, primityvus kūnas ir siela… Ir, be abejo, vis vieni kitiem padedam atrasti ramybę ir aiškumą vėl ir vėl… bet tik primenu, ateinu į santykį ne tam…. Todėl tai turėtų būti įmanoma ir be manęs. Aiškumas ir ramybė. 

​Taip pat yra meilė, priėmimas, pagarba ir empatija... tai turi būti (kiekviename ryšyje, nes iš tikrųjų aš be to iš vis nelabai ką galiu įsivaizduoti). Aš vis dar mokausi šių dalykų... Tai - labai sunkus menas. Kantrybė ir drąsa padeda, galbūt.. Nesu tikras, bet galim išsiaiškinti tai pakeliui :)

O štai taip atrodai ir įvairios :D mintys atsispindi veide, kai tavo ribos santykiuose yra saugios ir tavo poreikiai ryšiui išpildyti taip pat... :D na, beveik kaip Frankas Sinatra... tik gal kiek atviresnis ir nuoširdesnis apie tai, kas dedas viduj, na, bet kitą karta - kita mada or smthin, whatever.

Taip pat labai labai labai rekomenduočiau šį kanalą YouTube'je: Psych2Go – ypač lengvai suprantamas turinys, patys mieliausi piešiniai - tokie augalėliai iš visokių sėklelių🌱, svarbios temos (meilė, gyvenimas ir kiti demonai), daug vaizdo įrašų, iš kurių galima rinktis... mmm... vienas mano mėgstamiausių šalia rytinio puodelio arba trumpos pertraukėlės metu.

---

spustelk skrybėlę ------>🎩
<------ arba spausk tą užrašą 

---