Trumpai apie narcisizmą šeimose ir apskritai

Šįsyk - šiek tiek kitokia tema su šiek tiek kitokiomis nuotaikomis (na, nes darbas su santykiais vis vien yra šiek tiek džiugesnė ir lengvesnė tema bei prie jos tikrai grįšiu).
​Kodėl narcisizmas šiais laikais yra tokia dažna tema apskritai ir, ypač, tarp besidominčių saviugda? Manau, kad taip yra paprasčiausiai todėl, kad tai yra kažkokia „nauja banga“, galimai atspindinti laikmetį, kur matom itin daug fasado, o ne realumo ir lygiai kaip kurį laiką buvo kalbama (dar tebekalbama, gal tik nebe tiek) apie tūkstantmečio kartos egocentriškumą. Niekada nemačiau tiek daug grupių ir tiek daug žmonių bandančių keitai sudoroti ir VISAM LAIKUI! savo narcizus: dažniausiai tai yra buvę jų vaikinai/merignos ar bent jau jie taip sako... Ir ne ką rečiau šie garsiai rėkiantys, iškilmingai besidorojantys su blogiu, labai smerkiantys žmonės atrodo daug labiau panašūs į narcizus nei tie, kuriuos jie tuo kaltina.. Nesakau, kad tai - šimtaprocentinis faktas, bet man jie atrodo būtent taip: demonstratyviai didžiuojasi, kad daugiau jau „nebėra auka!“, pradeda pasakoti istorijas apie kai kuriuos plačiai žinomus žudikus ir tvirkintojus ir kaip dabar jie džiaugiasi, kad pagaliau išsisuko nuo savo baisių, siaubingų, itin žeidžiančių buvusių partnerių... Na, aš paprastai matau tokias istorijas, kartais tikria atrodo, kad žmonėms sunku, vis tik dažnai yra itin... kažkaip purvina viskas. Kartais žmonių istorijos yra apie jų tėvus, šeimas, kuriose augo ir panašiai, kas, manyčiau, gali būti daug realistiškiau, visgi... dažnokai tai gali būti tiesiog įprastas, rimtas "aukos mentaliteto" demonstravimas... Šiais laikais, kai žmonėms prieinama krūva informacijos apie PTSD, traumų gydymą .. piktnaudžiavimą autoritetais, politkorektiškumą, saugios zonas ir taip toliau..., realybė tarsi apsivertė, kur žmonės, kurie sugeba įrodyti, kad buvo skriaudžiami, yra labiau garbinami nei kad padedama žmonėms, kuriuos iš tiesų skriaudė (ir galimai ilgai metus šeimoje dar prieš sutinkant partnerį/partnerę)... Ir kur žmonės, kurie nėra skriaudikai, bet paprasčiausiai nesilaiko visos šios apsivertusios beprotybės, yra kaltinami ir baudžiami už tai. Mes gyvename tarp melagių ir manipuliuojančių parazitų ir kuo labiau pasąmoningas tu lieki, tuo daugiau žalos tu atneši aplinkai, nes tuo mažiau tu gali išjudėti iš „mano įprasto aš“ ir tapti kitokiu, tikresniu, net jei to tavo naujojo "aš" nekenčia tokia daugybė minios... kitaip tu tiesiog prisidedi prie to melo... Na kitais žodžiais, jei bjaurusis ančiukas nebūtų išsiveržęs iš urvo, kur slėpėsi nuo patyčių ir skriaudos, jis nebūtų pamatęs, kuo tapo.
Vėlgi, ne tai, kad šeimose ir santykiuose nėra narcisizmo, jo yra daug, vis tik .. tas didelis burbulas išpūstas iš narcisizmo tiesiog nesutampa su bendra B grupės asmenybės sutrikimų (įskaitant psichopatiją ir pan.) paplitimo statistika ir jis skaičiuoja tik 1-6% gyventojų (šaltinis). Bet, žinoma, tai tegali būti labai jau įprastu tapęs atotrūkis tarp realybės ir žiniasklaidos... šiandien turime aibę tiek daug panašių pavyzdžių, na kaip kad ir šis: tiek daug žmonių taip garsiai rėkauja apie tai, kad šiais laikais beveik kas antras jaunuolis „tampa“ translyčiu, palyginti su statistika, kuri rodo, kad bent 2016 m. laikančių save tokiais žmonių JAV tebuvo 0,5–0,6% (šaltinis). Tiesiog labai sunku kažką besuprasti... ypač, kai dažnas staiga iškalbus ir nepaprastai didelis ekspertas, visapusiškai žinantis, kas yra narcizas, kas tvirkintojas, kas vaidina auką, kas yra translytis, kas yra transfobas, o kas - dar kažkas. Kad ir kaip bebūtų, tai, tiesą sakanat, labai vargina.
Kaip bebūtų :D mumyse visuose yra kažkiek narcisizmo ir tai yra sveika... Rimtai. Na, kadangi visi esame kažkiek kūdikiais, kitaip tariant vis dar turime akimirkų, kai staiga tampam visatos centru ir nebeturime ribų, būdami vienybėje su kažkuo, ypač tuo, ką matome lyg kažką daugiau nei mes patys, ką mylime kažką tiek stipriai .. Priimti ką nors lyg mūsų ar mūsų gyvenimo dalį - matyti kitą lyg kūdikį ar būti kažkieno pasaulio, kažkieno dalimi.. Žinai, kaip kad sakai kam nors, ką tikrai siaubingai myli: „mano mažyti/mažyte", "saulyte, širdele", utiutiu, žodžiu :D. Be to mums reikia autoritetų gyvenime, tai gali būti konkretūs žmonės ar kokios nors kitaip išreikštos personifikacijos: organizacijos, kažkokios dievybės, politinė spartijos, muzikantai, įstaigos, autoriai ar personažai knygose. Jie reikalingi mums kaip vedliai, mums būtina kažkuo vadovautis savo gyvenime, mokytis, pasitikėti kažkuo savo asmeninaim ir karjeriniamaugimui. Mes taip pat įprastai pasirenkame savo partnerius, kurie yra panašūs į mūsų vyriškus / moteriškus globėjus (dažniausiai panašius į mūsų tėtį / mamą). Taip pat mes nesąmoningai norime būti panašūs į juos - globėjus :) net jei maištingai jiems prieštaraujame, kuo labiau prieš juos protestuojame, tuo aistringiau pasakome, kiek tas žmogus/personifikacija mums svarbus. Na tai va, o grįžtant prie temos, tai narcisizmas kaip tik ir vystosi kūdikystėje, kai mažylis negauna tinkamos priežiūros arba/ir tos priežiūros nėra pakankamai: jis yra skriaudžiamas, apleistas arba abu iškart... Taigi užaugę šie žmonės daro bet ką, kad tiesiog „pataisytų“ tai: gautų tinkamą priežiūrą ir pakankamai jos, net jei jie jau seniai nebėra kūdikiai. Kūdikystėje visi tiesiog besąlygiškai turėtų gauti visą būtiną ir tinkamą priežiūrą, na, nes jie yra kūdikiai ir tai normalu, bet kai jau suaugęs žmogus besąlygiškai stengiasi būti kitiems visatos centru, tai  tikrai niekam neišeis į gerą... Be to juk niekas neprivalo imti ir be jokios priežasties nuolat rūpintis kažkuriuo kitu suaugusiu lug kūdykiu... O jau tikrai kad už tai bausti ir to reikalauti, aišku, negaliam ir tai apskritai nežmogiškas elgesys... Bet kaip bebūtų gaila, tai nepadeda tiems, kurie vis tik besąlygiškos priežiūros negavo būdami kūdikiais. Mano akimis, terapija ir savęs atkūrimas galėtų šiek tiek padėti, gali padėti kai kurios technikos, yra sukurti žaidimai, kuriuose galima bendrauti su savimi kaip, jei tu esi su savo tėvu ar vaiku ir pan.
Kaip bebūtų, pakalbėkime apie vaikus, kurie augo su tėvais (ar vienas iš tėvų), kai tie tėvai turėjo labiau išreikštus narcisizmo bruožus arba tiesiog nemokėjo/nemoka su tuo tinkamai susitvarkyti. Šiose šeimose vaikai skirstomi ir mylimi skirtingai:
paprastai vienas vaikas turi tarsi juodos avies ar atpirkimo ožio rolę - pasmerktas, problematiškas vaikas,
pamestas vaikas – tai tiesiog tas, į kurį niekas niekada nekreipia dėmesio, jis tiesiog pamirštas
bei auksinis vaikas ar šeimos herojus – apdovanotasis, gabusis, čempionas. 
Ir tada kiekvienam iš šių vaikų laikui bėgant išsivysto tam tikri sindromai ir pan, juodosios avys / atpirkimo ožiai turi Stokholmo sindromą, auksinis vaikas turi Jokastos kompleksą ir pan. Kituose aprašymuose galima daugiau rolių priskiriamų vaikams, pvz:
šeimoje gali būti vaikas juokdarys - klounas kaip kad Robinas Williamsas yr apasakojęs, kad pradėjo visus juokinti jau vai,
taip pat galima išskirti surogatinį globėją – vaikas, kuris rūpinasi kitais šeimos vaikais.
(šaltinis lietuvių kalba apie suskirstymą į auksinio vaiko ir atpirkimo ožio roles)

Schematiška nuotrauka, kuomet tėvas yra labiau narcizas:

Schema, kai mama šeimoje yra labiau narciziška:

O čia - visa visata sukuriama didžiulėje narcisistinėje šeimoje:

Šiaip ar taip tolesniuose savo įrašuose daugiau aptarsiu būtent juodos avies/atpirkimo ožio vaidmenis, nes būdamas kai kurių LGBT+ projektų lyderiu bei dalyviu matau, kad būtent tokio tipo žmonės ten sutinkami dažniausiai. Jie dažnai pačioje pradžioje bando apsimesti geresniais už bet ką aplink, o tada laikui bėgant staiga supranti ir įsitikini, kad jie dažniausiai jaučiasi taip, tarsi būtų patys nepajėgiausi ir neįgalūs tarp visų aplinkinių, nesvarbu, kokioje grupėje, veikloje ir tarp kokių žmonių... Nors šie žmonės yra dažnai labai gabūs, jie akimirksniu permato bet kokią nesąmonę kiaurai ir jie tikrai negali su tuo nei susitaikyti, nei apie tai patylėti, na, - pankai ir tiek. Paprastai puikiai atlieka pasekėjo, patarnautojo roles, amžini studentai... bei dažnai jie turi tam tikrų talentų ir sričių, kur jie yra tikrai saugūs ir patikimi žmonės. Juoda avis ar balta varna - šie euforizmai apskritai reiškia išsiskyrimą iš minios, buvimą kitokiu, tad... natūralu, kad šalyse, kur LGBT+ vis dar yra šioks toks tabu, kaip kad ir Lietuvoje (vis dar, šiuo metu rašant 2021-ieji metai eina į pabaigą, gruodis), todėl tokie vaikai dažniausiai yra savaime nustumiami į juodos avies vaidmenį disfunkcinėse šeimose. Tai - nepageidaujami vaikai (pirmagimiai nepasiruošusiems tėvams arba jauniausi netyčiukai), silpniausi, keisčiausi ir t. t., taip pat toks išskyrimas gali būti pagrįstas lytimi, vienok tikrai nesvarbu, kokios tam priežastys, nes jų paprasčiausiai apskritai neturėtų nė būti.

:) Šie du bičiuliai – juoda avis ir atpirkimo ožys bus jūsų personažai naujiems nuotykiams beprotiškame narciziško elgesio pasaulyje:

---

Šventinė dovana: filmas dubliuotas lietuvių kalba apie vaiką savo šeimoje nustumtą į juodos avies rolę, vėliau prarastą, bet laimingo atsitiktinumo dėka atrastą ir prikeltą kito žmogaus pastangomis :) Tad malonių peržiūrų: