Kodėl žmonės gali bijoti pripažinti, jog yra translyčiai. Ilgalaikės/trumpalaikės perspektyvos (reziume trumpai)

Vaiko auginimas, nuo gimimo jam priskiriant proto lytį, kuri privalomai atitiktų kūno lytį lemia asmenybės susiskaidymą, kai turi tarsi vaidinti, jog esi tai, kas tavo proto sandaroje užima daug mažesnę (kiekiu, reikšmingumu) vietą. T.pr. visi vyrai gali vaidinti moteris, elgtis moteriškai, kaip ir moterys vyriškai. Bet jei esi verčiamas gyventi nuolat tokioje būsenoje: tarsi aktoriauti nuolat ir kartu gyventi - spręsti įvairias kiekvienam gyvenimiškai kylančias problemas ir t.t. Tai išvargina, nes yra papildomas apkrovimas. Be asmenybės priverstinio susiskaidymo, turi papildomą nuovargį, be to dažniausiai matai aplinkinius, kurie gali pilnai reikšti savo „aš“, kas įtikina, jog esi pasmerktas ir defektuotas. Ši neteisybė įgalina tik vienam – neapykantai sau, sielvartavimui dėl tokio elgesio su tavimi, izoliacijai ir pan. Visa tai – psichologinės problemos, kurios lemia mažiau efektyvų žmogaus elgesį visuomenėje, tad kenčia ne vien translytis, bet ir jo aplinkiniai. Ir viskas dėl neteisingo auginimo. Tai galima gydyti ir žmogus gali atrasti supratimo ir drąsos atkabinti šitus šarvus ir būt tuo, kuo yra, buvo ir bus. Visuomenėje nesant išsamių, mokslu pagrįstų, vieningus, aiškiai klasifikuotus rezultatus nurodančių žinių/tyrimų, sunku būti tikram dėl savo asmeninio supratimo/pajautimo/žinojimo. Tuo labiau, kai tradicijos apskritai sunkiai pripažįsta įvairialypės žmogaus seksualinės prigimties egzistavimą. Visuomenė apskritai nepriima žmonių labiau pažinusių savo vidų ir mintis. Tai juk veda į „negerą“, „neteisingą“ elgesį, elgesį, kuris iš tikrųjų atspindi labiau mus ir mūsų vidų nei kad aplinkinių poreikius bei papročius ir už tokį elgesį būdavom tiek baudžiami ilgą savo gyvenimo dalį. Vienok, tai nereiškia, kad šios žinios ir mokymasis, kuris išlaisvina, neatneša vaisių, tad linkiu kiekvienam atrasti kelią iš vienučių arba jas įsirengti prabangiai, kai prireikia atsijungti nuo žmonių :)
Žinoma, galima rinktis nekeisti kūno, gyventi ne savo tikrosios lyties gyvenimą ir pan. Bet, kiek tenka susidurti su žmonėmis, gyvenančiais taip nesąmoningai, dažnas jų turi įvairiausių problemų, ir žinoma, kas jų neturi ar ne? Bet, sakyčiau, gal lygis svarbu ir supratimas, kad pagaliau atvėrus kelią tiesai – įvardinus savo stipresnę psichės dalį stipresne, o silpnesnę – silpnesne, gali imtis ir esmingesnių sau dalykų, turėti daugiau vidinės ramybės. Pripažindamas, kas esi, tarsi atlaisvini didelę dalį bereikalingos apkrovos. Žinoma, atsiranda kitokios apkrovos, bet tuomet gali sverti, kada esi laimingesnis – ar su senosiom apkrovom ar su naujomis. Niekad nepasakyčiau, kad visi turi ir privalo atsiverti dabar ir būti drąsūs, niekad nesuklupti ir pan. Bet tiesiog, viskam yra ribos ir viskam yra įvertinimai, galime leisti sau pasirinkti patogesnes ir malonesnes, net jei aplinkiniai sunkiau priims.. Kaip bebūtų keista, atradus kažką tikrai svarbaus, supranti, kiek žmonių liko užsimerkę, todėl yra sunku eiti vienam… Bet po to atrandi kitas grupes, kitas širdis, kurios tarsi patvirtina, kad gerokai paaugai ir tau reikalinga atitinkama kompanija. Be abejo, tam reikalingas laikas ir gali atrodyti be pabaigos sulipimo sienom intarpais. Sėkmės atradimuose.

P.s.: mokslinių tyrimų susijusių su seksualumu yra daug, bet jie nėra davę vieningų aiškių rezultatų.

---