Straipsnis apie atsiskleidimą dėl savo kitokio seksualumo ar bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje. Taigi, šįsyk nusprendžiau parašyti apie tai. Negaliu labai daug rašyti apie kitus atsiskleidimus nei apie kitokį savo įgimtą (galbūt įgytą, nes nėra labai aišku, kaip yra iš tikrųjų) seksualumą, identifikaciją. Aš galiu numanyti, kad tai gali būti profesijos pasirinkimas, kai artima aplinka spaudžia link kito kelio, o tu nori kažko, kas kitiems nepriimtina. Tai gali būti taip pat savo draugų pasirinkimas, kam artimieji, bendradarbiai, bendramoksliai ir kiti žmonės, kurių negalėjai pasirinkti, na, žodžiu, šieji nepritaria tavo pasirinkimui su kuo draugauti ir pan. Tai gali būti apie norą keliauti, įstoti į armiją, apsigyventi kaime ir taip toliau. Taigi, apie atsiskleidimą. Atsiskleidimas pačia savo prigimtimi rodo, kad artima aplinka, kurios negali pasirinkti yra nelabai tinkama, nes kitaip nereikėtų atsiskleidinėti, t. y. dar vaikystėje tau būtų buvę leista būti savimi tiek, kiek tai tau aiškiai nekenkia viena ar kita prasme (pvz kitų vaikų daužymas kenkia ne vien jiems, bet ir tau, nes tiesiog liksi be žaidimų draugų arba jais taps tie, kurie irgi mušasi ir gali tave sužaloti). Taigi. Kaip ir labai aišku, kad tie, kas privalo, tai yra, kas jaučia labai didžiulį norą paskelbti, kas jie yra iš tikrųjų ir būti priimti normaliai, ne kaip kokie ateiviai, kuriuos privaloma priimti iš mandagumo ir apskritai dėl aplinkos normų.. taigi šie žmonės to negavo tada, kai to reikėjo. Jie užaugo, jie iš naujo suprato, kaip yra iš tikro ir kad tai yra kelias, kurio geriau negniaužti, nes tai tiesiog sugriaus gyvenimo kokybę bei jo trukmę tiek, kad įvertinus net ir prisimenamą siaubą bei paniką, kurios buvo vaikystėje, kai bandydavai būti savimi, na, tiesiog, susumavus, vis vien verta atsiskleisti. Atsiskleidimas dar gali įvykti dėl to, kad sąmoningai ar ne suki savo gyvenimą bei aplinkinių žmonių ar pačios aplinkos pasirinkimą ta linkme, kur tau būtų galima tai padaryti: nebegyventi netikro savęs, negyventi kažkokios rolės. Kitaip tariant, tu kuriesi, ieškai tos aplinkos, kuri būtų pakankamai saugi ir laisva ir tau nebereikėtų kentėti toliau, tai būtų pakankamai palanku, kad atsikratyti savo naštos, kurią prieš tai užkrovė mažiau saugi, laisva aplinka bei ją kuriantys žmonės. Saugesnės aplinkos kūrimas bei ieškojimas yra labai sunkus uždavinys tam, kas neturėjo tam pradmenų aplink save. Jei žmonės, su kuriais augai tave gniaužė, tu esi įpratęs prie to, jog tai normalu. Yra normalu save spausti iki tiek, kad prarastum savitumą. Dažnai žmonės, kurie prieina iki galimybės atsiskleisti vienoje sferoje, negali sau to leisti kitoje, nes tai jau tapę įpročiu: neleisti sau būti, tobulėti augti taip, kaip esi, tuo, kuo esi. Galbūt drįsčiau pasakyti, jog tai yra viena iš plačiai priimtinų normų socialinėje erdvėje, nesvarbu, kokioje šalyje. Gal kažkur mažiau, kitur daugiau. Bet tai – atskira potemė. Ši gynybos priemonė: savęs žalojimas iki tokio lygio bent jau buvo reikalinga, nes būdamas vaiku, negali nepaklusti ir nepritapti prie tavo artimiausios aplinkos. Tu negali pats gauti maisto, šilumos, vandens. Be to tu mokaisi apie santykius su kitais bei savimi pagal artimiausių žmonių pavyzdį: kas yra normalu ir gerai, kas yra nepriimtina ir ko geriau nedaryti, kuo nebūti ir pan. Kas yra meilės ryšys, kaip tai išreikšti, kaip to geriau nereikšti. Kaip žiūrėti ir kontroliuoti, priimti/nepriimti savo jausmų, emocijų. Kokius įpročius išsiugdyti, kurie yra netinkami. Ir taip toliau. Kadangi vaikas pats to nežino, jis to mokosi, jo smegenys vystosi pagal tai, ką jis patiria iš aplinkos. Jis reiklus, jis nesavarankiškas. Galima sakyti, kad tu gali daryti bet ką su tokiu žmogumi, nes tu žinai, kad jis vienas neišgyvens, tad negali tavęs palikti ir tiesiog atsiskirti, todėl…. Vaikai yra tie žmonės, kurie kurie yra tikrieji herojai, jei jie vėliau privalo atsiskleisti bent jau patys sau dėl kažko, kas buvo juose bandyta sunaikinti ar tiesiog įgąsdinti juos to atsisakyti patiems sau, nes tai nepriimtina tiems, kas juos augino. Be abejo, aibė žmonių, kadangi šis tėvų/vaikų santykis net suaugus nėra vien išorinis, jis tarsi pasaulio pagrindo modelis jau yra įaugęs į mūsų psichiką, taigi aibė žmonių, kad išvengtų šio ir panašaus supratimo, perkelia atsakomybę nuo artimiausių jų vaikystės žmonių į mažiau artimus: mokytojus, tetas, senelius, jei auga su vienu iš tėvų, tuomet į tą, su kuriuo artimesnis ryšys nutrūko, jei augo su globėjais, tai kaltina biologinius tėvus, jei vienas iš tėvų/globėjų buvo labiau agresyvus, tai visa atsakomybė tenka jam. Ta prasme, žmonės negali pakelti minties, kad tie, kas buvo arčiausiai, juos išdavė.. Tai kartojasi vėl ir vėl. Vienišumo pojūtis, kurį sukelia minėti faktai, yra beveik nepakeliamas. Jautiesi lyg tas vaikas, kuris nebegali pasiekti maisto, šilumos, apsikabinimo, vedančios rankos ir t.t. Nors jau esi suaugęs, ir to tau nebereikia dėl išlikimo. Tu gali rinktis sau tinkamus žmones, profesijas, pasirinkti, ar nori identifikuotis, kaip jautiesi ir daryti pokyčius dėl to gyvenime ar ne. Viskas jau yra tavose rankose, bet jausmas, kad tarsi atitraukei save nuo tų žmonių, kurie visuose praeities įpročiuose buvo tavo pasaulis, yra toks gniuždančiai skausmingas, kad dažnas taip ir lieka perkėlęs atsakomybės ir priėmimo naštą visuomenei, laikmečiui arba sau – paskutinis variantas turbūt populiariausias, nes šis įprotis ir yra suformuotas anksčiausiai. Vienok, supratimas, jog tu negalėjai būti atsakingas už save ar priimantis save tada… Tu to mokeisi ir išmokai tiek, kiek artimiausi žmonės tai gebėjo tau perduoti, kiek jei patys to turėjo, kiek jei patys tuo buvo ir t.t. Taigi šis supratimas tiesiog yra realybės dalis. Vienišumo jausmas apima ir palikus intymų partnerį, gal ne tiek stiprus ir tiek ilgai besitęsiantis, bet ji būna. Ir tai yra sunku padaryti, bet poros skiriasi, nes mato geresnes perspektyvas ir numatomus rezultatus nelikdami su netinkamu žmogumi ir jo aplinka. Grįžtant.. Ką norėčiau pasakyti sau ir kitam žmogui yra tai, kad atsiskleidimo gali pakakti pačiam/pačiai sau. Nes, jei supranti, kodėl vis tai tavy buvo užgniaužta ir neturėjo balso bei vietos, tai nėra jokio reikalo tiems patiems žmonėms ar aplinkai, kuri tai įtakojo kažkaip dovanoti jų sulaužytą ir tavo pataisytą savastį. Mano akimis, pakanka tiesiog gyventi tą gyvenimą, kurio tiek troškai, būti tuo, kuo esi ir negalėjai niekaip išreikšti ar net įvardinti, o pats pasisakymas, istorijos pasakojimas, dalinimasis bei pagalba realiai turėtų būti suteikta tiems, kas moka ir geba priimti tave tokį, koks esi, buvai ir būsi, nes tik tai, kuo realiai esame ar artėjame prie to yra vertinga. Jei žmonėms ar kultūrai tai nėra priimtina ir reikalingos netgi priešingos tam kaukė, kad prisitaikyti, tuomet ta aplinka ar žmonės nėra vertingi ir sveiki pakankamai, kad pradėti gyventi realiai. Tebūnie jiems lieka tos kaukės, jei kitkas yra „per žiauru“. Be abejo, bet kuris gali pasirinkti aukos/kario kelią… Ir na, tebūnie :) tik...Vėl gi, tai – tiesiog įpročio atkartojimas, gyvenant ne sau ir save, bet kitiems ir kitus. Be abejo, jokioje terpėje negalime būti 100% savimi, net kai būname vieni, to pilnai išreikšti nesugebame, nes turime per daug dėmenų, interesų ir pan. Vienok būnant suaugusiais, mes galime rinktis sau tinkamesnę artimą aplinką, nei kad ją turėjome augdami. Jei norite taisyti vežimą, kuris jus pervažiavo tūkstančius kartų ir jį betaisant darys tą patį ir dar skųsis, koks jūs esate neteisus ir skaudinantis, tai… Galima rasti padoresnį transportą. Be to, turint suprantančią, sveikesnę artimą aplinką, yra paprasčiau leisti sugyti senoms žaizdoms bei geriau prisitaikyti ir prie aplinkos atšiaurumų, sustiprėjus. Beje, atsiskleidimą galima panaudoti kaip globėjų konfrontaciją ir įrodymą jų nevykusio auklėjimo/auginimo. Tai yra akivaizdus įrodymas ir jis yra pilnai jūsų užsitarnautas bei įsisąmoninta, tad tai – tinkama priemonė. Vienok, tik primenant reikalinga paminėti, jog konfrontuojant globėjus nereikia pamiršti, kad visi netinkami būdai bei išraiškos, kurie jus traumavo anksčiau, gali iškilti ir konfrontacijos metu, tad šis įvykis bus stipriai emocinis ir reikėtų turėti tam užnugarį: kur atsipūsti vėliau bei bendraminčių paramą. Nes konfrontacijos metu traumavę jus žmonės dažniausiai viską neigs bei gali tai daryti agresyviai ir pan., priklausomai nuo jūsų patirtų traumų dydžio ir jūsų pačių sveikumo: kuo didesnė atskirtis tarp pastarųjų, tuo reakcija bus agresyvesnė. Vienok konfrontacija yra turbūt neišvengiamai išbandoma kaip skausmo ir jo suvokimo, priėmimo - pykčio manifestas bei kaip realybės patikrinimas bei įsitikinimas darkart apie tai, kas yra kas. Visada tai galima padaryti raštu, jei gyvai yra per didelis krūvis ar net ir pavojus. Konfrontacija ir savo identiteto ištarimas balsu tiems, kas jį ilgus metus bandė neigti ir tuo žeisdavo, yra labai svarbi gijimo dalis. Be abejo, daugelis žmonių nėra įsisąmoninę, jog būtent taip ir buvo, tas jau minėta aukščiau. Bet jei tu supranti tai, atsiskleidimas taip pat yra priemonė įtvirtinti savo nepriklausomumui, unikalumui. Pasakymas, kad bet kokie įmanomi būdai negali pražudyti tos kibirkšties, kuri yra visuose mumyse ir jai tereikia gero vėjo, nei per didelio nei per mažo, kad įsiliepsnoti tiek, kiek ir turėtų būti. Mes kiekvienas tai galim. Galim leisti sau suteikti. Sėkmės einant link savo saugumo ir laisvės.
0 Comments
Leave a Reply. |
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
May 2024
Teminiai žodžiai
All
|