Atpirkimo ožys aplanko kinoteatrą 2

Sveiki, laimingų Naujųjų Metų visiems :D Ir tikiuosi, kad po šio šventinio buitinio persivalgymo maratono visi be didesnių traumų grįšime prie sveikesnio gyvenimo būdo :)
Ir šios dienos tema iš narcisistinio elgesio įvairovėa arba, tarkime, kitas termina apibūdinimui – skraidančios beždžionės.
Apibūdinimas Facebook puslapyje Narcizas: "vienumoje narcizas nebūtų toks stiprus ir pajėgus todėl jam būtina suburti artimųjų rate kompaniją, kuri jį remtų ir palaikytų, o prireikus - imtųsi veiksmų - pultų, įkalbinėtų ir sugrąžintų auką (atpirkimo ožį) į toksišką narcisizmo ratą
dažniausiai skraidančios beždžionės nelinki nieko blogo, jos tik aklai tiki narcizo pasaka...ir taip pat - jos žino tik VIENĄ istorijos pusę, tą, kurią taip kruopščiai metų metais ir net dešimtmečiais fabrikavo narcizas."
Sinonimas: staigi priklausomybė

Terminas skraidančios beždžionės kaip metafora atėjo iš tos pačios istorijos apie Ozo šalies burtininką, šiame pasakojime Piktoji vakarų ragana sukuria skraidančias beždžiones, ir pasiunčia jas užpuldinėti pasakojimo herojus.
Trumpai tariant, skraidančios beždžionės yra žmonės, kuriems narcizas išplauna smegenis, kad jos užpuldinėtų jo pasirinktą asmenį ar grupę ar gintų patį narcizą, jei to reikia. Kuo daugiau kažkas turi skraidančių beždžionių, tuo įspūdingesni užpuolimai-gynybos generuojami saviems tikslams. Kodėl būtent šis populiariosios psichologijos terminas įtrauktas į atpirkimo ožio ir juodos avies nuotykius? Na, vėlgi šiems žmonėms smegenys buvo išplautos jau nuo pat vaikystės, todėl jie yra tobuli kandidatai smegenų plovimui dar kartą ir dar kartą, nes jie patys tai jau daro sau pasąmoningai, nes turėjo būtent tokį elgesį su jais, todėl jiems reikėjo prie jo priprasti, jį suintegruoti ir vėliau kartoti jau be papildomos įtakos iš aplinkos, tai tapo žmogaus „kasdienybe“. Labai tiesiai ir visapusiškai to neteigčiau, bet manau, ypač atsidūrus kiek keblesnėje gyvenimo situacijoje atpirkimo ožiai kažkam panorėjus gana lengvai ir efektyviai taptų narcizo skraidančiomis beždžionėmis. Akivaizdu (kaip ir Facebook puslapis Narcizas sako), kad atpirkimo ožiai taip pat itin gali lengvai tapti narcizo nusitaikyta auka - taikiniu, nes tai ir yra tai, ką jie suintegravo kaip saviindentifikaciją bei puikiai demonstruoja kasdienoje būdami labai akivaizdūs, patrauklūs ir tikrai įtikinantys nusitaikymui į juos. Galbūt jie taip pat gali būti narcizais, bet tai nėra labai tikėtina, nes dažniausiai jie labiau pratę būti "durų kilimėliais", o ne visagaliais išpūstais džinais. Nors taip gali nutikti, kai jei atpirkimo ožys yra ant geros bangos gyvenime, nes kaip jau minėta ansktesniuose įrašuose, būti durų kilimėliu ar išpūstu džinu yra veinitneliai atpirkimo ožiui žinomi egzistavimo būdai, taigi.. jei jie nėra savo įprastame soc vaidmenyje, tai tada yra atvirkštiniame. Taigi, grįžtant prie šiandienos temos, jei narcizas žino, kaip įtikinti žmogų, kad jis nusipelno gero elgesio (to atpirkimo ožiai niekada neturėjo arba itin retai, todėl jie to trokšta lygiai tiek pat kiek vandens) ir kad jis yra teisingas ir tinkamas saugoti, apginti gerus tikslus ir veiklas, aš neabejoju, kad tai 100% sukurtų puikią skraidančią beždžionę iš atsitiktinio žmogaus, kuris užaugo atpirkimo ožio vaidmenyje.
Tai štai taip sukuriamos realios vadinamos skraidančios narcizo beždžionės ir, manau, tai galima gan raiškiai pastebėti, kaip šis procesas vyksta visos šalies, tautos mąstu įvairiose pasaulio vietose... Dažnas iš mūsų matome kokios nors šalies, pavyzdžiui, Amerikos veiksmus Sirijoje, ir negalime suprasti, kas gi po velnių verčia žmones taip elgtis su kitais žmonėmis? Ir kodėl mes vis tik kartais pasielgiame taip, kad net sunku prisiminti? Nes norime turėti pakankamai saugumo ir žinoti, jaustis, kad bent kam nors priklausome, esame kažko didesnio už mus pačisu dalimi? Kažko, kas galėtų mumis pasirūpinti ir aiškiai parodytų ir patvirtintų, kad mes esame svarbūs ir kad rūpime? Ir tada mes sutriuškiname savyje visą žmoniškumą, kad turėtume tą svarbumą ir rūpestį... bet kokio žmogiško kilnumo krislą dėl tų saugumo lašelių... Peržengiame kiekvienam žmogui svarbias ribas ir prarandame savo atjautą, nebegirdime savo širdies ir tas saugumas, kurio mums taip reikėjo, dingsta lyg dūmas taip, lyg jo niekada nė nebuvo... niekada, niekada? na taip, niekada.
Matyt, kad balansavimo mankšta turėtų būti atliekama daug dažniau tam, kad pasiekti sveikesnę tarpusavio priklausomybę: tiek santykyje su savimi, tiek ir su aplinkiniais; nei užaštrintas egocentrizmas, nei hiperaltruizmas niekam niekada nieko gero neatnešė.

Taigi linkiu aplenkti ir nesivaikyti kvietimų kiek "pamedžioti" tiek pavienį žmogų, tiek žmonių grupę dėl bet kokių įmanomų priežasčių, nes tai visada yra šiek tiek įtartina, taip pat  išlikti geros formos ir gebėti apsiginti bei apginti jums artimus žmones nuo panašių dalykų. Kantrybės ir sumanumo 2022-aisiais!