Dar vienas vertimas jūsų dėmesiui, apie apatiją, sąstingį:
1. Apatija – tai troškimų ir emocijų nebuvimas. Kai vyrauja apatija, kūnas neturi energijos „žygdarbiams“. Net jei reikia judėti ir „spręsti problemas“, tam nėra energijos, būtent troškimų ir emocijų energijos. Jei automobiliui pritrūksta degalų, bet reikalinga važiuoti toliau, tai paprasčiausias ir nuo seniausių laikų prieinamas būdas – raumenų jėga stumti jį tolyn. Pastumdęs automobilį porą kilometrų, žmogus dažniausiai pavargsta, apima apatija ir „suryja“ jo norą stumti toliau, jis turi rasti kitą išeitį. 2. Apatija nuskausmina pernelyg stiprius jausmus. Stiprus ir ilgalaikis raumenų įtempimas sukelia pervargimą ir skausmą. Jei žmogus valios pastangomis negali atsisakyti tęsti tokio krūvio, įsijungia „apatijos“ saugiklis. 3. Apatija – tai gebėjimas galvoti apie problemą, bet jos nejausti. Bejėgiškai atsisėdęs prie automobilio žmogus gali pailsėti ir pratampyti pavargusius raumenis, pagalvoti, kaip dar galėtų savimi pasirūpinti. Kur rasti benzino, gal eiti į gyvenvietę šalia, gal pamiegoti ar prisiskambinti pagalbos tarnyboms. 4. Apatija praeina savaime, jei tam nemaišyti, nesikišti. Vidutinio tipo nuovargis praeina savaime, jei nuimama perkrova. Po to kurį laiką galėsite laisvai naudotis metodais, kurie praėjusį kartą sukėlė perkrovą ir skausmą. T.y. kraštutiniu atveju galite vėl stumti automobilį, jei per tą laiką nerandate kitos išeities. 5. Apatija – tai natūrali reakcija į beviltišką situaciją. Apatija atima iš žmogaus nerealius, žalingus pageidavimus ir reikalavimus, taip pat perkelia dėmesį į poreikį atsigauti po streso. Jei esi be degalų ir priekyje 100 km kelio, stumti mašiną visą kelią yra beprasmiška... ir geriau būtų tai suprasti. 6. Apatija – tai 3-ioji prisitaikymo prie neišvengiamo proceso dalis. Apatija natūraliai atsiranda po pervargimo (automobilio stūmimo), t.y. agresijos apraiškos. Agresija dažniausiai kyla po trumpo neigimo ("negali būti, kad pamiršau užsipilti degalų") t.y. to fakto, kad viskas įvyko taip, kaip įvyko. Bet po apatijos ir vidinių psichinių jėgų atkūrimo ("velniop tą mašiną, aš svarbesnis už geležies gabalą") ateina ryšių su išoriniu pasauliu atkūrimo fazė, t.y. progresas ("ieškosiu gyvenvietės netoliese ir ten nusipirksiu kanistrą benzino"). Visos 4 proceso dalys kartu sukuria sielvarto ar netekties išgyvenimo procesą. Šį procesą ryškiausiai ir ilgiausiai galima pastebėti žmonėse, kurie patyrė artimųjų mirtį. 7. Apatija – tai nebaigtas sielvartas. Jei jaučiatės apatiškas, jūsų gyvenime įvyko kažkoks praradimas (pavėlavote į susitikimą, praradote laiką ieškant degalų). Ir dabar jaučiasi praradimo sukelta tuštuma. 8. Apatija lengviau ir greičiau išgyvenama, kai saugu ir šilta. Galite atkurinėti jėgas ir leisti sau jaustis bejėgiu, kai aplink saugu. Kai šalia yra patikimų žmonių, kurie už jus išspręs išorines problemas ir palaikys šiltą požiūrį į jus, nieko nereikalaudami (galvoti apie važiavimą į gyvenvietę pasiimti benzino tikrai lengviau, jei pavėlavimas į susitikimą neužtrauks rimtų pasekmių). 9. Kova su apatija apskritai tik pablogina apatiją. Paskutinės energijos išeikvojimas kuriant iliuziją, kad turite daug jėgų, yra veiksmas, kuris pasmerktas nesėkmei, kaip ir bandymas stumti automobilį, kai esate įstrigę aukštai kalnuose. 10. Apatija gali tapti lėtine, jei ją per daug skausminga ar baisu prisiminti. Kartais gyvenime nutinka įvykių, kurie atneša tiek skausmo, kad neįmanoma su juo susidoroti, o visiškai atsigauti nėra laiko. Tada vienintelė išeitis gali būti „atidėti šią problemą vėlesniam laikui, o gal ir visam laikui“. Tik po to turėsite jėgų tiesiog bent jau pakilti iš lovos. O jei šią patirtį perkelsime į pavyzdį su automobiliu be benzino, tai naktį kalnuose esant -20°C geriau prasiblaškyti mintimis apie tai, kas nutiks automobiliui, jei nebus kaip sušilti, o pūga pamažu pavers jį didele sniego pusnimi. 11. Lėtinė apatija sukelia skausmingos tuštumos jausmą. Taip, nemalonu, kai po šešių mėnesių vasarą striukės kišenėje randi kalnuose įstrigusio automobilio raktelius. O jei praradimas susijęs ne su daiktu, o su žmogumi, tada dar sunkiau. "Galbūt kada nors prisiminsiu... bet kol kas tik apsimesiu, kad mašina manęs tebelaukia garaže ir galėsiu ja naudotis, kai reikės." 12. Tarp lėtinės apatijos priepuolių atsiranda tų jausmų, kurie sukėlė apatiją, „vaiduokliai“. „Skubiai reikia mašinos... Turiu ją garaže... bėgu ten... štai rakteliai, atsidarau... aaaaaaaaaaaaaa!!! jos vėl nėra. Vėl vėluoju, vėl visi planai griūna paskutinę akimirką, viskas tuščia ir beprasmiška. Aš nieko nenoriu, aš nieko nesugebu“. 13. Su lėtine apatija galite susidoroti sąmoningai grįžę prie skausmo, norėdami per jį pereiti su noru padėti sau. „Aš vis tiek galiu ką nors nuveikti, galiu išmesti raktelius, neatnaujinti automobilio draudimo, parduoti garažą, pagalvoti apie kitus keliavimo būdus. Gal patogiau būtų važiuoti traukiniu? Įdomu, kas liko iš to mano automobilio palikto kalnuose." Iš puslapio "Psichologija, manipuliacija, įtaka", autorius Aleksandras Stešinas Vertimas: Laurynas Sadzevičius
0 Comments
Šįsyk nusprendžiau padaryti tiesiog pažodinį vertimą nedidelio, aiškaus ir paprasto teksto apie emocijų/jausmų slopinimą, taigi jūsų dėmesiui: Kalbant apie užgniaužtas emocijas, kažkodėl prisimenama tik sveikata ir psichosomatika. Matyt, psichologijos populiarinimas pamažu daro savo darbą ir dabar pradedame suprasti, kad daugelis ligų turi psichologines šaknis. Tačiau tai - tik vienas iš kelių būdų, kaip galima realizuoti uždraustus jausmus. Yra daug būdų, kaip sulaikyti save nuo tam tikro jausmo, apsimesti, kad jo nėra, mes visi tai darome karts nuo karto ir tai yra tarsi įprastas dalykas. Kita vertus, užrakinta energija reikalauja išlaisvinimo, jei emocijos neranda „oficialiai leistinos“ išeities, jos pasirenka vieną ar kelis iš toliau pateiktų variantų. 1. Nekontroliuojami protrūkiai. Lengviausias būdas paaiškinti protrūkius yra per pyktį ir susierzinimą. Jei nuolat esame susierzinę, bet stengiamės to neparodyti, kaupiasi pyktis, ir bet kokia smulkmena tam tikru momentu gali tapti paskutiniu lašu, sulaužančiu kupranugariui stuburą. Rizikos grupei, žinoma, priklauso taiką mylintys, mandagūs ir paklusnūs žmonės. Kitaip tariant, tie, kurie bijo konfliktų ir siekia įtikti kitiems, tie, kurie neišveikia, o „taupo“. Šis mechanizmas pasireiškia labai aiškiai, pastatyta daug filmų su apie tai, pavyzdžiui, seni, bet gerai žinomi "Pakaks" (2002) ir "Psichoterapija" (2023). Tačiau tas pats mechanizmas veikia ne tik su pykčiu, bet ir su kitais jausmais. Pavyzdžiui, nuslopintos baimės gali pasireikšti fobijomis, nakties košmarais ir panikos priepuoliais. O sentimentalūs žmonės, kuriuos iki ašarų gali sujaudinti koks nors filmas ar istorija, dažniausiai yra tie, kurių viduje yra daug neišgyvento liūdesio. Pateiksiu porą pavyzdžių: Pas mane atėjo moteris su panikos priepuoliais. Po antrųjų motinystės atostogų santykiai su vyru atšalo iki kaimynystės, o bandymai ką nors pataisyti niekur nenuvedė. Kurį laiką ji gyveno tokioje būsenoje, tada jos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pradėjo galvoti apie skyrybas. Tada ir atsirado panikos priepuoliai. Išoriškai viskas buvo gerai ir ramu, tačiau viduje ją kankino dvi baimės. Visų pirma, baisu palikti savo vyrą dėl kito, nes užmegzti naujus santykius nėra taip paprasta, o svarbiausia – nėra garantijų, kad viskas pavyks. Kita vertus, baisu viską palikti kaip yra ir visą gyvenimą gyventi su savo „kaimynu“. Pasirodo, ji pakliuvo tarp dviejų baimių ir negali pasirinkti nė vieno varianto. Nerimas kaupėsi ilgą laiką ir pasireiškė panikos priepuolių forma. Kai mūsų darbas leido jai įveikti savo baimes ir pasirinkti, kaip ji nori kurti savo gyvenimą, panikos priepuoliai išnyko savaime. Tėvai atėjo su 8 metų berniuku. Berniukas nėra pasitikintis savimi, nerimauja ir nuo menkiausio dalyko iškart apsipila ašaromis. Kelis kartus verkė mokykloje vidury pamokos, o tai sukėlė jo klasės bendramokslių pajuoką. Jis atsargiai įėjo į mano kabinetą, tyliai atsisėdo ant kėdės ir bandė tapti nematomas. Į mano klausimus jis atsakinėjo vienaskiemeniais žodžiais, beveik nežiūrėdamas į mane. Jis atrodė taip, lyg būtų labai kaltas prieš mane, ir lyg aš jį barčiau iš visų jėgų ir apie viską. Pokalbio metu sužinojome, kad tėvai draudžia jam verkti ir, kad jis turi būti drąsus ir stiprus, nes yra būsimasis tėvynės gynėjas (jo tėtis – kariškis). Dėl to vaikas atsiduria tokioje situacijoje, kai jo nepriima, gėdinama, jis baramas ir bandoma jį pakeisti. Žinoma, tai nepadeda jam susidoroti su ašaromis, priešingai, tai padidina neviltį dėl to, kad jis negali susidoroti. Kuo labiau jis bando save tramdyti, tuo labiau primena perpildytą arbatos puodelį, vienas lašas ir viskas išsilies. Sunku buvo įtikinti tėvus leisti jam verkti, tačiau kai jie įgyvendino šį eksperimentą ir priėmė sūnų net su jo ašaromis, berniukas labai greitai tapo drąsesnis. Atrodytų paradoksalu, tačiau jau po dviejų savaičių jis išmoko daug geriau valdyti savo jausmus ir susidoroti su ašaromis. Apidebdrinus: jei dėl nedidelės priežasties periodiškai patiriate kokį nors nekontroliuojamą jausmą, tai reiškia, kad iš tikrųjų jis jums kyla dažnai ir jį kaupiate, o pastebite tik tada, kai jis tampa nevaldomas. 2. Nesąmoningi veiksmai. Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į rašybos klaidas, liežuvio susipainiojimus ir atsitiktinius veiksmus, o galėtų. Atradimą, kad šios nedidukės 'avarijos' toli gražu nėra atsitiktinės, prieš šimtą metų padarė Sigmundas Freudas, ji tai aprašė savo darbe „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1901) Prieš kelerius metus pastebėjau, kad dažnai „netyčia“ įsipjaudavau skusdamas bulves ar ką nors tarkuodamas arba eidamas užkliūdavau už kampo. Tokiomis akimirkomis pradėjau savęs klausti, apie ką ką tik galvojau ir tada supratau, kad kiekviena mano nedidelė trauma buvo susijusi su tuo, kad jaučiau kaltę ar gėdą ir nesąmoningai baudžiau save už „blogas“ mintis. Kai nustojau per daug kaltinti save, traumos liovėsi. Vieną dieną mano klasės draugas pamiršo mano vardą, buvo keista, nes tuo metu mes jau keletą metų kartu mokėmės. Dabar suprantu, kad jis dėl kažko ant manęs supyko. Kas turi vaikų, žino, kad vaikai linkę pamiršti užduotis, kurių nemėgsta (emocija – pasibjaurėjimas): - Ką tau liepiau daryti? - Ką? - Laikas eiti miegoti! Arba: - Miša, ar tu padarei namų darbus? - Taip. - Ar išmokai ir eilėraštį? - O ne, pamiršau... Su kolegomis juokaujame, kad jei žmona netyčia aplieja vyrą arbata, yra du variantai: jei arbata buvo karšta, vadinasi, ji ant jo pyko, o jei šilta, tai tiesiog norėjo dėmesio. Apibendrinus: rašybos klaidos, liežuvio susipainiojimai, praklausymai, atsitiktiniai susižalojimai ir užmaršumas nėra atsitiktiniai dalykai. Jie atlieka tam tikrą funkciją ir gali būti iššifruoti, norint sužinoti ką nors svarbaus apie save ir savo emocijas. 3. Psichosomatika. Trečias būdas, kuriuo gali pasireikšti nesuvirškintos emocijos, yra psichosomatika, tai yra fizinės ligos, kylančios iš psichologinės būsenos. Atrodo, kad žmogus sudaro nesąmoningą kontraktą savyje: - Verčiau šias emocijas išgyvensiu savo kūnu per simptomus, bet nesusidursiu su jomis tiesiogiai, nes tai per daug nemalonu. Apie psichosomatiką parašyta daug knygų, todėl pateiksiu tik vieną pavyzdį: Mano draugų vaikas kelis kartus per metus sirgo otitu (ausų uždegimu). Kai geriau juos pažinau, supratau, kodėl taip atsitiko. Vaikui buvo sunku ištverti nuolatinius priekaištus, kuriuos jam meta tėvai. Kažkuriuo metu berniukas tiesiog atsisėdo ir užsidengė ausis, o tai reiškė: „Aš to nebegirdžiu! Aš noriu to nebegirdėti!" Apibendrinus: kartais gana dažnos fizinės ligos prasideda nuo emocijų slopinimo. 4. Beprotybė. Kartais psichikos ligos yra pasekmė to, kad žmogus nesusitvarko su savo emocijomis arba neapsisaugo nuo nepakenčiamų emocijų. Pavyzdžiui, viena iš psichologinių šizofrenijos vystymosi teorijų pristato „dvigubo ryšio“ sąvoką. Dvigubas įrišimas yra nurodymas, kuris prieštarauja pats sau, pavyzdžiui, „lik ten, ateik čia“. Jei su žmogumi bendrauji vadovaudamasis tokiais nurodymais, kartais sutrinka jo mąstymas, ypač jei tai - vaikas. Mano klientui vaikystėje teko siurbti kilimą. Kai jis tai darydavo, jo mama visada rasdavo prie ko prisikabinti, ir jis jausdavosi kaltas. Natūralu, kad jis nekentė siurbimo ir įvairiais būdais bandė nuo jo išsisukti. Bet tada jį išvadino parazitu ir išbardavo, ir vėl buvo kaltas. Rezultate vaikas turi tokią iškreiptą logiką: aš kaltas, jei tai darau, nes tikrai padarysiu blogai, o jei to nepadarysiu, esu kaltas, nes esu parazitas. Tokioje situacijoje kaltės jausmo atsikratyti neįmanoma, nebent... nustosti naudotis logika. Logika pavojinga: jei vienas dalykas logiškai išplaukia iš kito, aš vėl būsiu kaltas, o tai skaudu. Verčiau išprotėsiu, tada bent jau nesijausiu kaltas. Dažnai panaši istorija nutinka ir su vaikų pykčio išraiška. Kai vaikas elgiasi agresyviai, jis yra baramas. Tada jis draudžia sau rodyti pyktį ir stengiasi neparodyti savo nepasitenkinimo, kad išvengtų priekaištų. Dėl to tokie vaikai negali apsiginti nei mokykloje, nei kieme. Už tai jie vėl barami. Vaiko galvoje kyla sumaištis: jei aš pastoviu už save, jie mane bara, jei aš nepalaikau savęs, jie mane vėl bara. Kad ir ką daryčiau, būsiu kaltas. Vaikai pradeda ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo kaltės jausmo. Vienas iš variantų – nieko nedaryti be nurodymų iš išorės. Bet koks savarankiškas veiksmas laikomas pavojingu ir jo atsisakoma, paaukojama. Priklausomai nuo sutrikimo laipsnio, simptomai gali būti įvairūs: nuo infantilumo ir noro nuolat ieškoti vadovaujančio partnerio iki nesugebėjimo išeiti iš kambario. Apibendrinus: kai kurios psichikos ligos kyla iš žmogaus auklėjimo ir jo emocinės būklės. Šie variantai niekaip neprieštarauja vienas kitam ir neatskiria vienas kito. Niekas netrukdo pasąmoningam žmogui kaitalioti metodus ar juos maišyti. Pavyzdžiui, jei žmogus taip stipriai nenori kur nors eina, kad net netyčia susižaloja, tai yra kartu ir psichosomatinis, ir nesąmoningas veiksmas. Šie mechanizmai veikia pasąmoningai. Be to, jei mes apie juos sužinome, jie nustoja veikti. Sąmoningumas ties savo emocijomis yra raktas į geresnę savijautą. Gera žinia čia yra ta, kad to galima išmokti. Autorius: Aleksandras Musichinas Vertė: Laurynas Sadzevičius
Šis įrašas - apie paradoksą, dichotomiją.
PARA kilęs iš lotyniško žodžio „atskirai nuo“, o DOX reiškia „mūsų nuomonė“. Žodis „paradoksas“ pažodžiui reiškia „atkirtas nuo mūsų nuomonės“. Taigi :) visi, kurie sako, kad nekreipk dėmesio į tai, ką kiti apie tave galvoja, tesako tau būt paradoksaliu :D Paradoksų yra įvairių ir apskritai tai - labai įdomus dalykas. Paprasčiau tariant, jūs turite įveikti baimės ir nerimo barjerą, kurį sukuria trauma tam tikroj tavo gyvenimo srityje. Pavyzdys gali būti su lytimi susiję gyvenimiški potyriai trans-žmonėms, tu tarsi tuo beprotiškai stipriai rūpinies iki to momento, kai to nebedarai... Tik tada tau iš tiesų būna viskas lyg ir gerai... Vėliau tai aprašysiu Greezer paradokse. Tiesiog pirmiausia norėjau suteikti pakankamai dėmesio pačiam paradoksui... kaip netikėtam ir keistam reiškiniui. Kai kurie dalykai nepriklauso nuo mūsų nuomonės. Gerai turėti tą nuomonę, tik... ne visada jos tiek daug reikia :) Kritika ir cenzūra iš vis ne itin veikia, tai tik trukdo gauti trokštamos laisvės saviraiškoje, nesvarbu ar kritikuoji, cenzūruoji save ar kitus... to reikalauji iš kitų ar patiri poreikį pasidalinti :D šiuo labiau kompostu gal (nei žiedais) su kitais... lyg tai nebūtų kuo geriau dalintis. Tai yra pralaimėjimo abiejuose pusėse (lose/lose) situacija, kurioje norite išlaikyti save ir kitus.. arba būti prilaikomi kitų arba išlaikyti juos joje. Ir tik ištrūkus iš šio rato, kuris tarsi turėtų atnešti tau norimą ramybę ir laimę... iš tiesų patirsi išsilaisvinimą. NE NUOMONĖS ribose..., o už jų. Gerai, dabar... paprastas pavyzdys vadinamas Geezerio paradoksu: idėja, kad žmonės su amžiumi netampa kietesni, o tieisog mažiau rūpinasi, kad būtų tokiais. Paradoksas išreiškiamas taip: „Su amžiumi tu netampai kietesnis, bet tau vis mažiau rūpi būti šauniam, o tai yra vienintelis tikras būdas būti tokiu“. Ar pagauni? Nereikia daugiau nuomonių, daugiau įtakos iš aplinkinių... ar suteikti daugiau nuomonių ir įtakos. Nerūpestingas, bet ne neatsargus (ang: care-less, but not careless). Galima tai aprašyti ir kaip tam tikrą dichotomiją. Tarsi laikyti, turėti savyje tam tikras priešybes ir abi jas išreikšti, kad bent šiek tiek patikėti, kad jūsų tiesa yra tiesa... Ir kad sulauktumėte pasitikėjimo tuo bent iš savęs paties, jei ne kitų. Nuolat mindamas ir išreikšdamas tik vieną pusę, esi ne itin įtikimas, netikras, gąsdinantis... kažkiek, susvetimėjęs, atitrūkęs, sunkiai suvokiamas. Jei tau rūpi, knieti kažkas, kas tau sukėlė didžiulę traumą (ir visai gerai tuo rūpintis), tu taip pat gali išgyti iki stadijos, kur tau tai arba ne tiek rūpi arba neberūpi. Tokia ta dichotomija. Ne laukti, kol viskas jau bus įgyvendinta ir tvarkoj, bet būti harmonijoje ir ties kiekvienu žingsniu link tikslo. Žinoma, čia nepaminėjau visų kitų gijimo etapų: - neigimas. Niekaip nesutnkama su tuo faktu, kad buvai traumuotas tam tikroje gyvenimo srityje. - kova. Žaizdos atvėrimas ir automatinis atsišliejimas tiesiai į priešingą poziciją nuo tos, į kurią įstūmė trauminė patirtis. Daugybė aštrių emocijų ir sunkių būsenų šioje stadijoje. Žmonės pradeda projektus, keičia šalis ir vardus, palieka neveikiančius santykius šiame etape, laužo primityvius, įsisenėjusius parjerus ir dažnai patiria juoda/balta nuotaikų kaitas. - sielvartas. Jautiesi izoliuotas, vienišas, atskirtas, pasimetęs, nesavarankiškas, išsekęs, tarsi be tvirtumo ir taip toliau. Daug laiko praleidi vienas, jauties defektuotas, pažeidžiamas. Šis etapas gali būti ilgalaikis, ypač dar ir todėl, kad šiais laikais labai priimtina būti auka. Žmonės išgyvena patirtą nuoskaudą dėl traumos šiame etape tol, kol to užtenka pereiti į lengvesnę būseną. - derybos. Čia žmonės pradeda kalbėtis, matuoti kas ir kaip, vis tiek dar jaučia pažeidžiamumą ir grįžta į asmeninį kokoną, o tada vėl bando išeiti iš jo, jie nebėra įsitikinę laikytis tų senų nuoskaudų, bet dar ne taip saugiai jaučiasi, kad tiesiog nusimestų savo savo įsisenėjusią naštą ir pan. - nušvitimas. Žmonės patiria palengvėjimą ir žvalumą, ramybę ir vėl jaučiasi vientisi, nesuskilę, jaučias savimi. Jie nusimeta tai, kas nėra jų, jaučiasi normaliai ir gerai, moka užmegzti autentiškus ir patogius ryšius. Šalia jų lengva ir šilta būti. Labai dažnai neigimą patiriantys žmonės IMITUOJA nušvitimą, tokiu būdu jie pa(si)teisina savo nenorą patirti gijimą. Jei žinai, tai žinai :) „Paprastumo paradoksas yra tas, kad visko supaprastinimas yra sunkus darbas“ – Bilas Jensenas Iš pradžių maniau, kad šiuo įrašu pakartosiu ir išplėsiu temą apie pilko akmens elgesio metodą... ir kad jis bus nukreiptas į žmones, kurie negali susidoroti su paprastu ir aiškiu "ne"... tai realiai - rimta problema, nes sukelia daug problemų ir nereikalingų dramų, jei ne dar prastesnių pasekmių. Žmonės tave ignoruoja, provokuoja, kaltina... grasina, įtaria... Toks apgailėtinas cirkas, kur kaskart atsisukęs pamatai klouną, kuris su tavimi elgiasi taip, lyg tu būtum juo... Tai pribloškia... Niekur negali rasti kažko tiesiog padoraus ir tai taip dažna, taip dažna. Bet... Finale vis tik atsigręžiau į žmogų, kuriuo esu... Kadangi sena tiesa sako, kad jei visi aplinkui atrodo kaip sudužę veidrodžiai, greičiausiai jie atspindi tave patį. Taigi.... Kaip tapti tuo žmogumi, apie kurį taip ilgai svajoji, o dabar štai kažkodėl nebegali.. bent jau iš pažiūros negali, nes realiaivienintelė to priežastis – gryna baimė ir nerimas dėl naujumo. Gyvūnų karalystėje yra keletas metamorfozės pavyzdžių, kai gyvūnai pakeičia savo esybę į visiškai skirtingas formas, pavyzdžiui, kai kurie vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, bitės, skruzdėlės ir daugelis kitų. Arba kai kurie krabai :) ropliai taip pat visiškai pakeičia odą, nors ir išlieka pradinėje formoje. Tai nėra taip nauja... Mes, žmonės taip pat tampame ir prarandame senąjį aš toj mistiškoje praeityje, į kurią galime patekti mintimis ir emocijomis vien ją prisimindami. Ir, žinoma, mes tokių kismų nepatiriame kartą gyvenime... Būna bent keletą kartų, kai tai vyksta ir dažnai mes galiausiai nebeatsigręžiame į savo seną pavidalą :) arba atsigręžiame, bet šiek tiek vėliau ir su nauja šypsena bei ramybe širdyje. Jei gyvendami šį gyvenimą žmonės gali patirti tiek pragarą, tiek rojų, jie taip pat gali persikūnyti, savotiškai reinkarnuotis iš vienos būsenos į kitą... Nereikia mirti, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų :) ir net ne sykį gyvenime. Ir kaip gyvūnams, norint užbaigti tokią metamorfozę, mums reikalingos papildomos saugos priemonės... Šiam procesui reikia laiko, didžiulio energijos kiekio ir kitų resursų... ir dažniausiai tai vyksta be didelės pagalbos, o kaip tik su pavojais iš aplinkos. Esame pažeidžiami, retai elgiamės ar neatrodome savimi... tai glumina ir verčia kitus suabejoti mūsų sveiku protu, morale ar dar kuo nors kitu. Mūsų įprastas socialinis ratas gali mūsų nelabai atpažinti... ir tokia jų reakcija gali būti laikina arba užtrukti priklausomai nuo situacijos. Taigi, išdrįsti tapti - ne tik laimėjimas, bet ir praradimas... o juk naujas tu tiesiogiai reiškia naują pasaulį besiveržiantį iš vidaus... kai vyksta šis procesas, jis tave tarsi laužia iš vidaus, o tu dažnai pats ne visai atpažįsti nei naujo savęs nei tavo naujo požiūrio į aplinką... Matai savo naujomis akimis, girdi savo naują vidinį balsą... tai taip trapu ir švelnu, tačiau... taip neįprasta, aštru ir todėl baugina... ir šie nauji dariniai vis dar slepiasi ir bėga nuo ypač šiek tiek nepasitikinčių žmonių... Tavo širdis dar nelabai žino savo naujo kompaso... žmonės timpteli ją mylėti, jei jiems trūksta meilės... arba gerbti, jei jiems trūksta ir to. Jie jus kaltina dėl šio proceso, patys apsimesdami bent jau sau dorybingais... tarsi niekada nėra patyrę kažko panašaus, arba tiesiog tai buvo jiem taip seniai, kad jūsų virsmas atrodo kaip jų smūgis jų pasirinktai stagnacijai, kurį jie visada pateikia kaip stabilumą... Taip pat jūs tokiu metu atpažįstate grožų ir tyrumą žmonėse ir įpuolat į tai žmonėse... taip dažnai... su tokiu dideliu noru to laikytis... ir kartu su nesugebėjimu sustoti šiame virsmo procese... Ir tai taip žiauriai liūdna... mano drauge, labai liūdna. Ir tu žinai, kad tavo senasis 'Aš' bus paskerstas už tave arba tavo paties pastangomis... Ir žinai, koks tai skausmas ir kančia... kitaip tariant, tu žinai kai ką iš ankstesnių patirčių, o tai, ko dar negali žinoti, tave tai labiau gąsdina. Na, kaip ir visi žmonės patiria audringą nerimą dėl naujovių... Net jei jos realiai išlaisvina... Tai vat dėl to tai sunku... sunku virsti Kodėl tai būtina? Na, tu gali likti įstrigęs ir laimingas... niekada neprarasti dalykų, draugų, niekada neįgyti nieko iš esmės naujo... bet jeirimtai nori pasiekti savo svajonę... Tavo senasis aš turi mirti/nueiti užmarštin kelis kartus, kad taptum žmogumi, kuris TIKRAI galiišpildyti tavo svajones realiai, nesustabdomai ir neišvengiamai. Taigi... laimė yra pervertinta... Kai esi savo gyvenime toje vietoje ir tuo metu, kur tikslas ir prasmė yra viskas, ko įmanoma laikytis... o ramybė ir laimė ateis kiek vėliau... Galima įkvėpti, užmerkt akis, ir peršokti tą barjerą link savo tikslo... tiek kartų, kiek reikia, kad jį pasiektumėte; na, arba... numirti bandant jį pasiekti. Beje, jei pasiekus savo svajones lieka šiek tiek laiko... galima sukurti naują svajonę. Tad tai - ne argumentas, kad "po to nebeturėsiu ko siekti" :) juokinga, bet ne argumentas. Nei „tu“, nei „jie“ niekas iš mūsų niekada nebus tobuli... nors mes visi vis tiek esame savaip idealūs, kažkaip. Atsipalaiduokim, eikim į priekį, pailsėkim, kartokim ir mėgaukimės!
Neseniai keletas žmonių man parodė porą žodžių, kuriuose priešdėlis para- buvo pakeistas į meta-, tai įdomu ir, šiaip, ką šis meta- priešdėlis gali mums atskleisti apskritai. Mane nustebino šie 2 žodžiai: - meta-kognityvumas & - metanoja Abu jie turi savo atitikmenį su priešdėliu para', ir su juo pirmasis skambėtų taip - para-kognityvumas, o kitas tiesiog taip - paranoja. Šiek tiek daugiau apie abu. Meta-kognityvumas pažodžiui reiškia mąstymą apie mąstymą, tokį tarsi savo mąstymo proceso stebėjimą ir vertinimą iš šono, o ne tiesiog skendint viduje savo mintyse. Tokiu būdu galite užfiksuoti kai kuriuos netinkamus mąstymo modelius ir vėliau su jais padirbėti. Gerbiamas skaitytojau, tikiuosi, žinote, kad mes esame efektyviausi, visavertiškiausi ir laimingiausi, kai suprantame dalykus arčiausiai jų objektyvios tikrovės, na kitaip tariant, kai mūsų įsitikinimai yra kiek įmanoma artimesni objektyviai realybei. Tuomet darome mažiau klaidų, greičiau atsikeliame nugarmėjus į gyvenimiškas duobes, būname lankstesni ir švelnesni bei stipresni, gražeeeesni :) t.t. Taigi šis įrankis – mokėjimas stebėti savo proto procesus ir atpažinti nuosavo mąstymo modelius atrodo solidus ir vertingas, kurį tikrai ne pro šalį turėti kišenėje ir karts nuo karto panaudoti. Sumečiau keletą paveikslėlių sau, kad geriau suprasčiau. Aš dar nesigilinau į tai pakankamai, bet jei sudomintų, galima pasidairyti žemiau įdėtam dokumente, čia - tokia tarsi santrauka apie svarbiausius punktus anglų kalba: Google doc Šiokį tokį trumpą aprašymą leutuvių kalba galima rasti čia. Beje, para-kognityvumas daugiausia susijęs su telepatija, jei teisingai supratau benaršydamas. Ir tada dar yra metanoja... Buvo įdomu įsigilinti, ką šis žodis reiškia ir kas glūdi tame. Pirmą kartą tai išgirdau A.Arestovičiaus vaizdo įraše, kur jis atsakinėjo į savo gerbėjų klausimus. Kai kuriuos šio fenomeno aprašymus angliškai galite rasti čia arba čia. Lietuviškai - čia (vienok lietuviškas aprašymas yra teologinis, mano manymu, o įraše kalbu iš psichologinės pusės). Kaip žmogus, kuriam teko susidurti su savo polinkiu į klasterio A "viražus", akimirksniu atpažinau, kad tai buvo tikslus kai kurių patirčių, kurias patyriau 2012 m. pradėjęs savo pirmąjį tinkamą koučingo procesą, atitikmuo. Dažniausiai tai buvo labai keista patirtis, nes tokiu metu yra ne tik sunku ir chaotiška, bet ir baisu, ir tai tikrai atrodė kaip laikina beprotybė... Man dar keisčiau buvo tai, kad tai visada, pabrėžtinai VISADA turėjo teigiamą rezultatą ir po to jaučiausi rimtai kaip naujas žmogus . Kodėl tai svarbu? Manau, svarbu to nebijoti... kai esate tinkamam gyjimo, augimo procese, jus užklumpa metanoja, ir labai gera idėja būtų per tai pereiti, o ne vengti. Ypač jei anksčiau gyvenime susidūrėte su kažkuo labai panašiu, tik su priešingais (negatyviais) rezultatais, o dabar dvejojate ir nedrąsu tai patirti dar kartą... Iš esmės reikia peržengti tokį barjerą, nes kitaip tektų likti įstrigusiam gyvenime... „laimingam“, „saugiam“ ir visiškai įstrigusiam. Trumpiau tariant, lotyniškas meta- priešdėlis atrodo vertas dėmesio :D... atrodo tikrai optimistiškai. :) Na, o paranoja reiškia nuolatinio aplinkinių akylo dėmesio jausmą. Kalbant apskritai, kiek svarbūs yra žodžiai, kuriuos vartojame? :) Net nežinau, kiek plačiai galima kalbėti apie žodžių galią ir kaip ją naudojame su kitais ir savimi. Tuo tarpu čia keletas faktų apie kalbą:
- Niekas nežino, kada tarp mūsų atsirado kalba...Galimai ji atsirado su pirmaisiais anatomiškai moderniais žmonėmis.. taigi anksčiau nei išradom ugnį... - Žodžiai gali pasiųsti žmogų myriop, ir žodžiai gali prikelti žmones iš itin pavojingų ligų gniaužtų, iš esmės tam ir yra psichoterapija... - Mes dalijamės jausmais ir žiniomis per savo žodžius, tai gali įkvėpti ir sugėdinti, gali pakelti ar sugadinti nuotaiką, gali praplauti smegenis ar apšviesti, na, ir taip toliau... Paramos žodžiai yra mano pirminė meilės kalba, todėl galiu ramiai sakyti, kad... žinau žodžio galią. Tai, kaip tu jį pasakai, žodžio vertę ir žinią, kurią perteikiam... dovanas ir parazitus, kuriuos kalba gali savy turėti... man pažįstama žodžio magija ir kaip ji nuveda į grynos fantazijos pasaulį, kad susikurtumėte savo būsimo gyvenimoo viziją link kurios galėtumėte keliauti sau... su kompanija arba vienas, jei taip jau išeina. Žmogus gali nekalbėti ir būti paslaptingas, gali kalbėti apie viską kaip kokia radija ir vis tiek būti neįskaitomas. Žodžiais galite padaryti bet ką, todėl tai taip svarbu. Keli sakiniai gali pakeisti jūsų gyvenimą be galimybės grįžti prie to žmogaus, kuriuo buvote prieš sužinodami tuos sakinius. Todėl prašau, būkim sąmoningai apie tai, ką nešam savo žodžiais ir kokią magiją jais perduodame. Ar tavo žodžiai tiesūs, energingi ir sutvirtinantys apdaužytą vidinį stuburą, ar jie juokingi ir kutena tavo apleistą ir sustingusį juoko kauliuką, o per jį ir širdį :) ar jie pakelia nuotaiką ir tirpdo virš tavęs ar tavo viduje susitelkusius tamsius debesis primindami apie nuosavo proto egzistavimą, kad vėl sugrįžtum į savo svajones :)) Šiek tiek paprastų, bet tikėtinai ne prastų naujienų apie sveikatą. Mane labai nsutebino gerąja prasme serialas pavadinimu: Live to 100: Secrets of the Blue Zones Kalbama apie įvairius kasdienio gyvenimo įpročius, kurie lemia ilgaamžiškumą. Ko reikia, kad ilgai gyventum? Keletas dalykų kartojasi kiekvienoje mėlynojoje planetos zonoje: - dieta užpildyta augalais. JAV mėlynoji zona yra NETGI veganiška, bet kitos zonos – ne. Italų zonoje buvo naudojama gana nemažai kepinių, kas nėra laikomas sveiku maistu, bet visi jų kepiniai buvo pagaminti iš raugo tešlos, todėl tai jau visai kita kepinio kokybė. Graikija naudoja vyną ir medų, ir vėlgi, šie produktai tebėra gaminami labai senoviniu būdu, be chemijos ar greitumo, graikų mėlynieji zonistai taip pat yra dideli žolelių arbatų gerbėjai. Kosta rikiečiai ir japonai taip pat gamino daugybę jų tradicinės virtuvės receptų, nevartojo gatavo maisto iš parduotuvių ar restoranų. - fizinis aktyvumas, kuris daugmaž gaunasi natūraliai, be narystės džime. Italijos zonoje buvo labai kalnuota, kalvota aplinka, kuri privertė žmones palaikyti formą tiesiog vaikščiojant aukštyn žemyn iki parduotuvių ir kaimynų, Japonijos zonoje vyravo tradicinis interjero dizainas, kuriame paprastai nebūna suolelių ir pagalvėlių, kėdžių ir pan., žmonės kasdien daug tupiasi ir keliasi tuo tvirtindami nugaros ir kojų raumenis, Kosta Rikos zonoje vyravo tendencija kasdien dirbti daugybę darbų be technikos pagalbos ir tai padėjo jiems išlikti aktyviems. - glaudi bendruomenė, daug veiklos kartu ir rūpinimasis vieni kitais. Žmonės susirinkdavo kartu žaisti sportinius žaidimus JAV, šoko vakarias po maisto Graikijoje, sodininkavo Japonijoje ir t.t. Siestos, vakarienės kartu, vizitai į ligoninę kažkam susirgus. Žmonės daug laiko praleido prie savo nedidelių daržų, sodų, labiausiai vertino ir laiko skyrė savo artimiems. - tam tikri tvirtų pamatiniai principai, gyvenimiška filosofija, kai kuriose mėlynosiose zonose – net ir religija ar tikėjimas. Dažniausiai tai - bendruomeniniai įsitikinimai, pavyzdžiui, buvimas kartu ir pagalba vienas kitam, dėkingumas, kai kurie labiau praktiški: atsistoti nuo stalo būnant tik 80% sočiam, kad nepersivalgyti, atlikti savo darbą, dėl kurio esi atsakingas. Būtent tai skatina žmones išlikti motyvuotais ir nesustoti. Taigi tai yra, mano nuomone, nuostabūs šio ilgamečio tyrimo esminiai principai, kuriuos radau sau. Arodo, kad šie įpročiai kartu atneša ir laimę, ir stabilumą, ne vien ilgesnį gyvenimą. Kitas dalykas, kurį vėl ir vėl atrandu, tai turbūt tas principas - „Gyvenk ir leisk kitam gyventi“. Nes, žinai, kiekvienas turi savo suvokimą, kaip būti sveikam, kaip gyventi ilgiausiai, o ir ar ilgai gyventi apskritai :) Man asmeniškai sveikata reiškia laimingumą, gerą savijautą, todėl to ir siekiu ir kalbu apie tai... nors ir vėl gi, galbūt laimė yra pervertinama ir žmonės tiesiog yra tokie, kokie yra. Galbūt mūsų ligos yra tam, kad rastume ką nors, kas geriausiai mumis sergančiais pasirūpintų, palaikytų, :)) leisdami matyti savo bėdas ne kaip kliūtį, o kaip dalį to žmogaus, kuris mylimas ir rūpi. Arba matyti tai kaip svarbią dalį, kuri priverčia bet kurį tapti stipriu, tokiu žmogumi, kuris nuolat kaunas kaip tik gali geriausiai. Kiekvienas yra labai svarbus ir turi teisę pasirinkti savo unikalius sprendimus, tai yra vienintelis būdas išlaikyti įmanomai geriausią formą ir laisvą valią. Juk niekas nėra apsaugotas nuo klaidų ir mokymosi iš jų. Tiesiog gal reikalas tame, kad... tai - būdas parodyti, kad kažkas rūpi, jei bandai pakeisti jų požiūrį, bent jau paveikti jį, bandai nušlifuoti savo argumentus... stengies jausti žmogų vis giliau, tapti kantriu vis netobulesnėms jo asmenybės dalims.. Stengies surizikuoti tomis kryptimis, kurias tau nurodo... pabandai priimti iki galo ne tik tas dalis, savybes, kurios labai patinka, bet ir tas dalis, kurių tiesiogine prasme bijai ir drebi, ir vis tiek įtrauki jas į savo asmeninę erdvę... kantriai lieki su jomis, kol pamatai, kaip ir kas yra iš tikrųjų. Paprastai tos savybės, dalys tiesiog niekada negavę atlaidumo, suprantimo, bet nori būti vertinamos kaip geros ir brangios... arba būti laikomos išdidžiais ir elegantiškais maištininkais, kurie sėdi savo įspūdinguose sostuose, nors ir sukelia mums tokį nerimą, kad sproginėjam kas 3 sekundes :D nuo jų keliamos betvarkės ir keistenybių. Manau, mokausi komandinio požiūrio ir lankstumo. Mumyse yra erdvių, kur telpa daugiau, nei mes manome, o ir žmonės gali nuveikti daug daugiau, nei tikisi :) Aš nieko nežinau Kamanių Šilelio versijoje :))🎵🎶 🎵🎶 🎵🎶🎵🎶 🎵🎶
Visi žino, kad kuo didesnes pajamas gaunam, tuo laimingesni ir labiau patenkinti jaučiamės, bet galbūt ne visi žino, kad pasiekus konkretų pajamų dydį, pasitenkinimas nebeauga, plokštėja. Todėl ir nusprendžiau parašyti apie tai, galbūt kam nors bus naudinga žinoti, kad tas įsitikinimas, jog tik labai didelis pinigų kiekis gali užtikrinti gerą savijautą, yra visiškas mitas, o be to čia apskritai yra daugiau niuansų. Pirminį tyrimą šia tema 2010 m. atliko Danielis Kanemanas ir Angusas Dytonas. Abu autoriai yra Nobelio premijos laureatai, šį tyrimą galite rasti čia. Jų tyrimas nurodo, kad egzistuoja tam tikra pajamų suma, po kurios žmonės nebegauna emocinio postūmio, motyvacijos, kitaip tariant – po tam tikros sumos emocijos tampa 'drungnos', nemotyvuojančios. Tyrėjai išsiaiškino, kad JAV žmonės uždirbantys daugiau nei vidutiniškai 75 000 USD per metus (maždaug 50 000 GBP tada, kai buvo atliktas tyrimas - 2010 m., suma pakitus dėl infliacijos) žmonės nebepatiria didesnio pasitenkinimo / mažiau neigiamų emocijų. Yra prielaida, kad emocijos nusistovi dėl to, kad pasiekus tam tikrą komforto lygį, jo perteklius nebesuteikia to paties pasitenkinimo, o visa atsakomybė dėl pinigų suvaldymo išlieka ta pati arba netgi didėja. Kiekvienai šaliai ir miestui ši sumos riba skiriasi, labiau išsivysčiusiose šalyse ir miestuose ji didesnė, o mažiau pažengusiose mažesnė. Ir taip, matyt, dauguma žmonių įvardija panašias sumas toje pačioje šalyje iiiiiir tame pačiame mieste. Štai keletas statistinių šalių pavyzdžių: Šį šaltinį ėmiau dėl jame pavaizduotų realistiškesnių sumų. Yra ir kitos vaizdinės medžiagos, straipsnių, pavyzdžiui – „Daily Mail“. Kitą svarbų veiksnį, susijusį su finansais ir pasitenkinimu, radau Ramito Sethi veikloje. Ramitas S. – amerikiečių rašytojas, savarankiškai paskelbęs save asmeninių finansų patarėju. Jis yra kelerių knygų, laidų (galima rasti ir „Netflix“ platformoj) ir pan. autorius. Pagrindinis jo mokymų raktas, manau, yra ne bijoti, ne vengti jau esamų finansinių sistemų regione, kuriame gyvename, o vietoj to geriau jas pažinti ir panaudoti savo ir savo senyvo amžiaus dienų labui. Bet ne vien tik tai... Jis turi neįtikėtinai naudingą ir novatorišką įžvalgą, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienam reikia kitokio „turtingo gyvenimo“ stiliaus. Tai gan paprasta idėja, pvz: - Jonas mėgsta keliauti ir nemato nekilnijamos nuosavybės naudos, todėl jo "turtingas gyvenimas" būtų toks, kur jis išleidžia viską, ką gali, kelionėms ir visiškai neleidžia nė cento nekilnojamam turtui. Galbūt jis aplankys net ir daugelį itin turtingų šalių, bet niekada nenusipirks buto ar net kambario. – Magda nori kurti labdaros organizacijas ir jaustis turtinga tokiu būdu, atiduodama viską įmanomą bendruomenei, o drabužiuose, madoje ir panašiuose dalykuose nemato vertės. Taigi ji retkarčiais gali imtis reikliausių ir rizikingiausių labdaros projektų, bet taip pat gali dėvėti tą pačią aprangą, kad reprezentuotų savo projektus 3 metus iš eilės. Taip yra todėl, kad ji mato save kaip turtingą žmogų tokiu būdu ir niekaip kitaip. Na, lyg ir perdaviau šią idėją, manau. Ji yra apie savęs pažinimo reikalingumą ir leidimą sau turėti viską, ko labiausiai trokšti, ir nesivarginti dėl jokių normų ir rūpinimosi tuo, ko tiesiog nevertini ir laikai labiau kliūtimi. Taigi, pagrindinės mintys, kurias norėjau perduoti yra: 1) Pinigai suteikia pasitenkinimą tik iki tam tikros sumos. 2) Pravartu žinoti savo "turtingo gyvenimo" stilių ir jo laikytis.
Šį kartą rašau apie gynybos mechanizmus, jų yra tikrai daug, be to juos galima būtų pavadinti gan švelniau, pavyzdžiui: meniniais ir kūrybiniais problemų sprendimas. Kai kalbam apie gynybos mechanizmus, paprastai kalbama apie žmonių (visų žmonių) elgesį, kai tiesiog nenori atsidurti tose pačiose situacijose, kurios sukėlė jiems daug kančios ir emocinio diskomforto (galima rasti video čia arba čia). Žmonės įvardina diskomfortą įvairiai, pvz: "man tai sukėlė blogus jausmus“, „aš jaučiausi blogai“ ir pan., ne tai, kad situacija objektyviai ir apskritai turėjo būti absoliučiai bloga, na, bet... tai - jau kita tema. Taigi gynybos mechanizmai yra būdai kaip nors išvengti ir apeiti šias problemines situacijas, kad daugiau neatsidurtumėme panašioje psichinėje/emocinėje būsenoje. Žmonės dažnai turi kelis gynybos mechanizmus ir naudoja juos tam tikrais deriniais. Vienas tokių mechanizmų klasifikavimo pavyzdžių gali būti ši raganiškai atrodanti eneagrama (ne pentagrama :D jokių prakeikimų nevyks, pažadu) Taigi, šiek tiek ekstrapoliuokime kiekvieną iš šių dalykų: 1. REAKCIJOS FORMAVIMAS – jaučiamo jausmo išreiškimas priešingu. 2. REPRESIJA – „nepriimtinų“ jausmų slopinimas ir pavertimas priimtinesne emocinės energijos forma. 3. IDENTIFIKACIJA – visiškas mums duodamo vaidmens prisiėmimas iki tiek, kad prarandame ryšį su tuo, kas esame viduje. 4. INTROJEKCIJA - nesąmoningas žmogaus ar fenomeno savybių įtraukimas į savo psichiką. 5. IZOLIACIJA – gali būti fizinis atsitraukimas nuo kitų, bet taip pat reiškia pasitraukimą į mintis, atsitraukimą nuo savo emocijų. 6. PROJEKCIJA – vidinių rūpesčių ir baimių priskyrimas aplinkiniams ir išorinėms situacijoms. 7. RACIONALIZACIJA – likimas galvoje, jausmų ir elgesio aiškinimas arba pateisinimas, siekiant išvengti skausmo ar atsakomybės. 8. NEIGIMAS – priverstinis dėmesio ir jausmų nukreipimas, pagrįstas valia ir kontrole. 9. NARKOTIZAVIMAS – maisto, gėrimų, pramogų ar pasikartojančių mąstymo ir veiklos modelių naudojimas „užsimigdymui“. P.S.: Ši gynybos mechanizmų klasifikacija pagrįsta devynių Eneagramos asmenybės tipų teorija ir kiekvienas tipas linkęs naudoti vieną savo esminį, pirminį gynybos mechanizmą (šaltinis – čia). Tačiau palikime šią asmenybės tipų klasifikaciją būsimiems tinklaraščio įrašams. Daugiau apie devynis eneagramos asmenybių tipus – čia su nemokamu testu, jei kam patiktų. Eneagramos asmenybės tipų klasifikacija buvo sukurta pagal Didijį Penketą (daugiau šiame blogo įraše) Ir keli žodžiai iš klasikinės, akademinės pusės apie psichologinės gynybos mechanizmus: Keletas žmonių sukūrė skirtingas teorijas ir klasifikacijas, pirmoji iš jų buvo Ana Froid, Zigmundo Froido dukra, jie abu tyrė šiuos mechanizmus. Kiti autoriai, kuriuos reiktų paminėti: Otas F. Kernbergas, Džordžas Emanas Vaillantas ir Robertas Plutčikas. Keli autoriai gynybos mechanizmus taip pat suskirstė į kai kurias kategorijas, man asmeniškai patinka Džordžo Emano Vaillanto keturių lygių klasifikacija:
Na ir imamės menų, ar ne? Brandžiai tik :) 🎨
Apie santykius dažnai sakoma: - Blogiausia būti vienam ir blogam santykyje su savimi, tai gali būti mirtina... - Mažiau prastai yra būti bloguose santykiuose su kuo nors kitu. Vis tik tai sunkus metas ir būsena. - Be abejo visai gerai būti yra vienam ir palaikyti gerą santykį su savimi. Iš tikrųjų tai - šaunių vienišių būdas :) su daug iš ties gero laiko su kai stipraus meilės ilgesio bangomis. - O geriausia tikrai yra tinkama sąjunga su kuo nors kitu... Mes visi trokštame tokios patirties, o kai kam tai jau pasisekė :) - gilus, nuoširdus, paprastas ir saugus gyvenimas ir būsena. Taigi... kaip papulti ant šios pakylos numeris 1 ir ar tai paprasta? Gal pradžiai tiesiog reik įvardinti visus kelionės etapus, kuriuos turime pereiti iki harmoningų (šaltinis yra anglų kalba, lietuvių kalba galima rasti čia):
Manau, kad šis paveikslėlis tai tiksliai iliustruoja (šaltinis)⬇️ Kai kurie žmonės net negali iki galo įeiti į "Kovos dėl valdžios" etapą, jau nekalbant apie sėkmingą jo praėjimą. Čia nukrenta mūsų kaukės ir puošnūs apdarai, čia mes, įsitikinę abipuse meile/trauka, pradedame būti atviresni ir parodyti savo mažiau patrauklią ar sveiką pusę... Tai etapas, kuriame gali kilti tokių minčių: „Aš buvau išduotas“, man melavo“, „aš niekada tam nepasirašiau“, „tai visiškai kitoks žmogus nei tas, kurį sutikau“, „aš buvau apgautas, apgautas“, „kokia nesąmonė, tai nepriimtina“. „Tai tikrai ne man skirta“. Aaaaarba gali kilti minčių panašių į: „O dieve, dabar matosi, kas aš iš tikrųjų esu, tiesiog tyliai dingsiu ir viskas“, „o ne, niekas to negali sužinoti apie mane, aš tiesiog greitai susirasiu kitą, kad nepatirti šitos gėdos ir skausmo", "tai - ne aš ir tai - ne meilė, man reikia kito", "dabar manęs niekas nemylės ir nebepatiksiu... Man buvo geriau vienam, ką aš sau galvojau, aš per prastas", "aš toks nevykęs, beveik nepataisomas... Jėzau... Man reikia daug daugiau laiko tam pasiruošti, man nepavyks, tiesiog pasiduodu", "ir VĖL - tai, geriau jau palieku viską, kad neperaugtų į tą bjaurastį kaip anskčiau su kitais“, „NIEKADA DAUGIAU, kodėl negaliu suprasti šių 2 žodžių: daugiau niekada... dabar turiu su tuo tvarkytis, tiesiog neverta ir tiek“. Pažįstama? Jei vis dar esate viengungis arba tiesiog negalite apsispręsti po 20 ir daugiau bandymų gyvenime, esu tikras, jums pažįstamos panašios mintys. Taip, žinoma, yra poliamoriškų ar aseksualių žmonių, bet visi likusieji... Daugeliui tikrai labai sunku būti tiesiog savimi ir priimti savo mylimą žmogų tokį, koks jis yra taip pat. Niekaip negalime sustoti pataikauti ar kad mums pataikautų. Yra keletas svarbių paminėjimų tiems, kurie nori rizikuoti ir daryti tai teisingai. – Išlikite atviri ir stenkitės išgirsti bei priimti mylimo žmogaus poreikius ir asmenines ribas. Tai gali užtrukti, tiesiog nereik sustoti, to pilnai pakanka. - Likite nuoširdūs ir nurodykite savo poreikius bei asmenines ribas. Ir: - Niekada netildykite nei savęs, nei mylimo žmogaus, kitaip tai 100% kelias į nesėkmę - Jei reikalinga, sužinokite, išgryninkite savo poreikius ir asmenines ribas ir išlikite jiems ištikimi. - Jeigu jaučiate/numanote, kad jūsų poreikiai/ribos:
- Jei matote / žinote, kad jūsų poreikių/ribų išraiška nėra sveika, pavyzdžiui:
Lyg ir viskas. Žemiau paveikslėlis kaip tik iliustruoja/primena, kaip vairuoti savo dėmesį "Kovos dėl valdžios" etape: Ir paskutinis padrąsinantis žodis: - Bičiuli, tu eini link Palaimos santykių etapo, tai galima gi šiek tiek pralinksmėti :)) Tavęs laukia puikus tikslas - Iš visų 6 etapų šis, "Kovos dėl valdžios" etapas yra labiausiai gyvenimą keičiantis, jis yra epiškas, o kova yra tokia pat neįtikėtina, kaip ir istorija apie ją po to :)) Mums tai pažįstama ir mums būtinai pavyks!
Tikiuosi, kad jums patiko čia pateiktas info šūsnis ir patys pasuksite asmeniniu keliu link geros santykių sveikatos.
Daugiau apie santykius ir prieraišumą galite rasti mano blog'e pradedant nuo čia. 🥊 OK.. Tai be didelių įžangų prie asmeninių ribų sąrašiuko, t.y. tų dalykų, kurių nereikėtų daryti ar tai nereikėtų provokuoti manęs tam:
OK... Manau, tam kartui tiek. Ilgas įrašas, bet bent jau aiškus ir išsamus. Tikiuosi, kam nors tai padės suprasti, ko norėtųsi pačiam/pačiai ir ko tikrai negalėtumėte leisti savo artimųjų rate... Šiokio tokio švyturio ⛯ statymas tiems, kam ne vis vien, kas arti jų ir prie ko jie norėtų būti arti patys. Svarbios pastabos: - Šiame įraše miniu ar tarsi kreipiuosi į skirtingas lytis, ir tai yra apie mūsų skirtingus ryšius su skirtingomis lytimis (priklausomai nuo orientacijos) bei dar ir apie tai, kad mūsų smegenys/kūnai yra absoliučiai tiek pat sudėtingi kaip ir pati visata, ir dažniausiai (nors ne visad) sunkiai įmanoma kalbėti apie konkretų žmogų kaip vienalytį, vienodą, vientisą lydinį be jokių niuansų ir poezijų :D Daugiau apie tai galite perskaityti anglų kalboje čia arba čia ir pan. ☯️☯️☯️ - Ankstesnį mano bandymą nustatyti asmenines ribas galite pasižiūrėti šiame įraše – čia. - Jei bandei susisiekti su manimi ir netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei -50% (arba nė nesupratai didžiosios dalies mano teksto), būk žmogus ir tiesiog nukreipki savo pastangas užmegzti draugystę į ką nors tinkamesnį nei aš. Gražiausios dienos linkėjimai visiems!!! 💐
|
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
February 2025
Teminiai žodžiai
All
|