Savęs pažinimo kelias

OK.. Tai be didelių įžangų prie asmeninių ribų sąrašiuko, t.y. tų dalykų, kurių nereikėtų daryti ar tai nereikėtų provokuoti manęs tam:

• Ghost'ingas - 10%. Visiškai ir iki galo nemėgstu blokų ir dinginėjimų be jokių komentarų ar tai paimant situaciją ir ją perteikiant kažkokiu kampu, kuris atseit laiduoja galimybę užsiblokuoti, dingti amžiams. Arba - alternatyviai, jei mes abu ryšyje elgiamės ir jau n metų impulsyviai ir emociškai, reakcingai ir be didelių prognozių... Tuomet tai galima abiems ir abu turi likti nepakaltinami, negėdinami dėl to, nes kitaip ryšys nesilaikys. Bet geriausia apskritai to nedaryti arba, jei išeina, tai laikinai... Nes visiems visko būna, bet man reik bent kažko... ko nors, kad žinoti, jog žmogus neatskilo, kokios nors be ryšio žinutės, ar per kitus ar šiaip ženklo, kad ir kokio beprasmiško ir nesuprantamo :D
• Atsiribojimas -10%. Man reikalinga, kad žmogus su manimi bendrautų, ne vien tik privačiai ir ne vien tik viešai, bet kad nesibaimintų ir kartu zylioti viešumoje ar internetu ar gyvai ir taip pat galėtų laisvai leisti laiką ir dviese, jei taip išeina. Nematau reikalo būti tik nuvilktu sau, savo reikmėms kaip koks gyvūnėlis ar kad žmogų reikėtų laikyti tokio padarėlio rolėje, bei jokio reikalo nematau likti kažkokioje tai apsiseilėjusio fano ar tai idealo ant pjedestalo vietoje.
  
• Nebranda - 10%. Nesinori turėti žmogaus su neįgalumu, įskaitant ir finansinį.. emocinį taip pat. Na, norisi brandumo, suprantu, kad su tuo labai sunku beveik visiems, visi esam kažkame šlubi, o kai kada net ir akli. Tiesiog saugumas ryšyje svarbu... O jis tikrai remiasi į tai, kad tiek atskirai, tiek kartu žinai, kad kitu gali pasikliauti ir jis/ji neprapuls, o kartu neprapulsi ir pats. Kad viskas bus gerai... ir yra taip. Gal net labiau norisi, kad mudviejų traumos derėtų ir jų rezultatai tiesiog derėtų, o ne kirstųsi, nes idealiai nepriklausomas žmogus nėra sveika, realiai... kvepia kontra-priklausomybe... 

• Manipuliavimas - 15%. Neturėtų būti daug manipuliavimo... Na, tiesa ta, kad moterys išmokę šio dalyko, nes tai - geriausias įrankis gynybai ir gavimui, ko joms reikia be ypatingų kovų (su vyrais).. Bet ryšyje tai yra nepatikima, nepakenčiama ir provokuoja elgesiui, kurio vėliau nenori prisiminti nei viena liudininkas... O mes visi turėjom panašių moterų kaip globėjų augdami, tad siūlau į tai atkreipti dėmesį nebūtinai vien moterims. Taip pat gasligthing - tikslingo miglos pūtimo... Čia toks dar įmantresnis ir žiauresnis variantas. Jis veikia, bet trumpai ir su skausmingom pasekmėmis... Geriau apsieikim.. Pasitikėjimas, tikėjimas vienas kitu padeda čia.
• Disociacija - 15%.. Ką apie​ vyrus - abuojumas, atsiskyrimas, net ir esant fiziškai kartu. Ko nesinori, tai sėdėti kambaryje ir jaustis, lyg esi jame vienas, jokio ryšio, jokios meilės, jokio bendrumo.. Tai ne priimtina. Tu nesi daiktas, aš nesu daiktas, jungiamės, reik ryšio ir jis tikrai neprivalo būti super fiziškas, nors apsikabinimai ar paplekšnojimai visada gerai C: Taip daug paprasčiau ir lengviau... su šiokiu tokiu sąmoningumu ryšys atrodo kur kas malonesnis nei vien socialinė prievolė tarsi primesta tau C: Va... Beje, o jau visiškas atsiribojimas ir net savotiškas savasties praradimas yra visiškas siaubas, kuomet tavo pašnekovas (pažįstamas, draugas) atrodo puolamas kažkokių ne esamų priešų, kurie greičiausiai nusileido va ką tik iš kamino... Na, arba tu jam staiga tampi tuo priešu, kurį reik bet kokiom priemonėm neutralizuoti ar bent jau atsiriboti nuo jo. Ir na.. tai - ne ligoninė, o nei tu nei mes abu nesam pacientais... Priedo, jei man reikia vaidinti ligonį, kad jaustumeis vertingas, o gydytojau-padėjėjau, amžinas geradary... na.. Gal tada reik pasportuot ar kaip, tiek daug streso tikrai nieko gero neatneš abiems. Žodžiu, šis cirkas yra ne būtinai priimtinas.
• Neištikimybė - 20%.. Kas su neištikimybėmis ir nuvilnijimais... Be abejo, tiek fizinė, tiek emocinė neištikimybė yra neišdildomai skausminga ir vargiai atleidžiama, nebent abi pusės nori imtis atsakomybės dėl savo indėlio į tokius įvykius... Kas neištikimas, turi mokytis atsakomybės už geresnio elgesio su artimu tvirtumą, o kam buvo neištikimas, tas turėtų imtis atsakomybės už geresnio elgesio su savimi įtvirtinimą, tai čia su moterimis man...
  Kol kas man neaišku su emocine neištikimybe. Šiaip ar taip, emocinė išdavystė nėra paprastesnė nei fizinė, šiuo metu manau taip. Kaip kad visi nori žinoti, kieno atžala yra iš tiesų, taip ir norisi žinoti, ar žmogus nedings vieną dieną be didelių fejerverkų. Tad, kalbėkimės, sakykim, kas ne taip prieš sprogstant ar pradedant ieškoti prieglaudos kitoj širdy, klausykimės, aiškinkimės, kol suprasim... priimsim ir tada pamažu rasim išeitis. Kartais gražus išsiskyrimas ar ryšio statuso pakeitimas (pvz iš draugystės į pažįstamus) irgi - išeitis, kur kas geresnė nei dingimas ar konfliktų lavina... tylos siena, net ir likus kartu ar "mėšlo" vertimas už ryšio ribų ar netgi ant vaikų, jei tai - šeima.
• Nelygybė - 20%.. O su vyrais..?? Man norėtųsi, kad būtų smagu su draugu, kad nebūtų pernelyg rimtas ar skausmingas ryšys, kurio norėtųsi labiau vengti nei būti aplink... kur būtų kažkoks minų laukas.. nepereinami kambariai, labirintai... nepasiekiamumas, žvaigždės vaidinimas, negalia prisiartinti, nes mat, ponas siejasi tik su jam lygiais, o tu nesi lygus... noriu tiesumo, o ne vedžiojimo lyg asilo kažkur už morkos... patinka lygiavertiškumas ryšyje, kitokios dinamikos formavimą laikau išdavyste. Bei man nesinori taip pat visko ryšyje daryti vienam taip pat... noriu saugaus žmogaus, kuris matytų tai ir manyje... kad mes abu augintume saugumą vienas kitam ir sau tuo pačiu... jei matau, kad dirbu per daug arba kitas padaro už mane daugiau, mane tai slegia... noriu, kad būtų darbų, rolių, krūvio ir atsakomybės pasidalinimas... taip pat be sukčiavimų ir amžino statymo savęs į nugalėtojo poziciją... ar tai noras mane statyti į kažkokio karaliaus sostą, nieko prieš jame pasėdėti, jei to tikrai nusipelniau, bet ne dėl to, kad mane melžtų vis... aš gi ir taip linkęs duoti... o dar geriau kai melžia, bet apsimeta, kad ir man reik apsimesti, kad to nevyksta... žodžiu, melžėjus - LAUK, kaip ir karves... Ne tvartas, abu galim padėti ir priimti pagalbą, tereik pasistengti rasti sau tinkamą mainų partnerį... kitaip neišsilaiko niekas. ir tiek. Negalia priimti mainų kaip naudingų abiems po lygiai, tiek, kiek to yra... man yra neištikimybė draugystės principams. Tai - ne draugystė tada, o iškrypimas kažkoks.

OK... Manau, tam kartui tiek. Ilgas įrašas, bet bent jau aiškus ir išsamus. Tikiuosi, kam nors tai padės suprasti, ko norėtųsi pačiam/pačiai ir ko tikrai negalėtumėte leisti savo artimųjų rate... Šiokio tokio švyturio ⛯ statymas tiems, kam ne vis vien, kas arti jų ir prie ko jie norėtų būti arti patys.

Šis įrašas bus galbūt jau pasikartojantis ir tiesiog laikui bėgant pakitęs dėl patyrimų, o gal ir nebūtinai, na bet pasižiūrim prieš vertinant, kas gi gausis.
Aš noriu jame susirašyti savo preferencijas (ir ribas sekančiame įraše) grynai draugiškam ryšiui, t.y. ne būtinai romantiniam, kaip kad dariau anksčiau beveik visad. Gal kad nebuvau sąmoningas, gal kad dar vis pasiduodavau chemijai ten ir įkarščiui ir t.t. Dabar man norisi kažkokio ramesnio požiūrio, pradėti ramiai ir ne staiga, nors tas staigumas tarsi ne maišo, bet, na, jis dažnai būna itin ne blaivus kažkoks, audringas, o smegenys vanoja, kiek įkabindamos iš paskos, bet vis vien nesėkmingai, o kai jau prisiveja, tai net ir širdis būna įtikinta, kad "visa tai - gryna nesąmonė" :D tai va... Arba gal neprisiveja, bet pradžioje proto balsas būna konkrečiai nutildytas... Ir tebūnie, bet vat kad turėti orientyrus vėl gi. Šaltus, ramius, patikrintus, taikius.
Preferencijos draugui:

• Žmogus žino savo domėjimosi sritis, tikslus gyvenime ir/arba yra susitaikęs su jo beprasmiškumu ir dėl to jaučiasi komfortabiliai (na, čia - ta laisvos valios dilema, kiek viso ko yra nulemta, o kiek susikuriam). Noriu žinoti, ar mum pakeliui, todėl prašau be reikalo neklaidinti mūsų abiejų.  +15%
• Žmogus supranta savo preferencijas, ribas, pageidaujamą/esamą gyvenimo stilių ryšyje (tiesiog paprastam suderinamumo pasitikrinimui). Abiem lytims: kiek reik fiziškai būti arti, kiek reik bendravimo, ar įmanoma prisitaikyti prie kitoniškumo, ar nemaišo vienodumas. Moterims: ar noris šeimos, ar nesikerta kiti svarbūs tikslai.  +15%
• Žmogus žino sau svarbiausias vertybes ir nori sužinot tavas. :)  +15%
• Žino arba nori pažinti savo prieraišumo stilių ir ties juo padirbėti, jei reikia (tai svarbu bet kuriam santykiui). Supranta, kad abiejų žmonių gerovė ryšyje yra abiejų reikalas.  +15%
• Žmogui patogu ir saugu tiek atskirai, tiek draugijoje su manimi, t.y. finansiškai, emociškai daugmaž nepriklausomas suaugęs.  +10%
• Neturi rimtai žalingų įpročių, o jei turi, norėtų arba jau bando jų atsisakyti. Sportuoja, prižiūri mitybą, miegą etc.  +10%
• Nėra nusistatęs prieš psichologiją ir LGBT žmones, politikoje itin kardinaliai nesilaiko nei vienos pusės, o jei laikosi, nėra aklai priešiškas priešingai pusei. Nėra priešiškas tikintiems/ateistams. Žodžiu neturi itin kritiško juoda/balta mąstymo.  +5%
• Žmogus žino arba nori pažinti abiejų meilės ir atsiprašymo kalbas, kad bendravimas ir laiko leidimas kartu būtų ir paprastesni, ir malonesni :)  +5%
• Jam/jai patinka gyventi labiau priemiestyje, toliau nuo triukšmo (esu jautrus triukšmui ir netvarkai). Nėra prisiekęs, nepajudinamas mėsėdis. + 5%
• Mėgsta keliauti arba neprieštarauja, kad keliaučiau aš, norėtų gyventi netoli ar drauge.​ + 5%

Na štai.... Vis tik pakito ir gerokai... priedo dabar bus aiškiau ties abiem lytimis, nes gan sunku kitaip greit susigaudyti, kas kaip :)) Čia - ankstesnis bandymas susidėlioti. Tad, ne bėda, jei ir neatsidursim kalno viršuje, oranžinė - irgi spalva. 

Ar esi bandęs susirašyti savo preferencijas, norus, pageidavimus?? Ar gali juos išreikšti žodžiais, aiškiai ir paprastai? Ar norėtum gauti panašų sąrašėlį iš kito? Ar apskritai mėgsti aiškumą ir nuoširdumą ryšyje? Kiek preferencijų turėtų būt "padengta", kad ramiai eitum į ryšį ir tikėtumeisi jį užauginti į kažką, na, ilgalaikio ir faino? Kaip greitai norėtumėte, kad žmogus pasidalintų savo atsakymais? Kiek laiko galėtumėte laukti, kol jie taip pat pabandys patikrinti jūsų suderinamumą? Kiek nesąmoningumo čia galėtumėte toleruoti, nes dauguma vis tik daugiau ar mažiau nesigilina arba bent jau nelaiko šių dalykų svarbiais?
 
P.s.: Aha!! Jei netyčia pasiskaičiavai, ką čia surašiau, ir gavai daugiau nei 50%, būk žmogus :D parašyk man, lol. Ok. 😊💚 

Kaip minėjau, ribas surašysiu kitame įraše, nes nesinori pateikti novelės ilgio teksto šiuolaikiniam žmogui, kuris turi vieną milijoną su puse reikalų ir negali gilintis į kito reikalus tokiu pat dėmesingumu. Taigi, gero skaitymo ir iki kito! :P

Taigi, apie edukacinę sistemą ir kodėl taip svarbu tie diplomai, kvalifikacijos, kursai, padarytų projektų/klientų skaičius, sukurtų ogranizacijų/renginių skaičius, parašytų knygų skaičius... Grupės, kursai.. mentoriai, pasekėjai ir dar aibė visko. Visi įmanomi tokie kultūriniai, sakykim, rodikliai apie žmogaus, specialisto sėkmę.
Kyla daug klausimų:
- Kiek laiko reikalinga tam, kad vien įrodyti savo kvalifikuotumą ir galimybę bent kai kuriems žmonėms tavimi pasitikėti kaip specialistu?
- Ar tikrai po tiek patvirtinančių sėkmę ir patikimumą rodiklių žmonės tikrai rinksis jus, o ne būtinai tiek visko turintį žmogų, kuris, sakykim tiesiog jaunesnis ar tiesiog jam ne tiek rūpi tie oficialiai priimami pasiekimai, bet grynai jo realaus darbo rezultatai ir žmonės, su kuriais jam tenka dirbti?
- Kur yra riba ar sveikas balansas tarp to vidinio variklio ir ugnies ir to, sakykim, labiau išoriško vertinimo ir pripažinimo, kuris nebūtinai toks jau ir išorinis.
Taip pat kyla ne būtinai tiesioginių klausimų, pvz:
- Kodėl žmonės taip linkę prisiekti viskuom įmanomu, kad jų santykiai yra ir TURI BŪTI paremti tik tuo vidiniu šauksmu, jausmu ir pan, kai tuo tarpu besirenkant specialistą, jie BŪTINAI ir BE ABEJONĖS rinksis kažką su ženkliais sėkmės išoriniais įrodymais?
Iš kur ta perskyra ir ar ji apskritai sveika, net jei ir normali, nes ji tikrai yra labai paplitus ir normalizuota... bet kuris, kas turi savo preferencijas, ribas ir tiksliai žino, kas santykiuose gali ir negali suveikti, yra laikomas kažkokiu ne normaliu, kaip ir tas, kuris dirba ir labai sėkmingai be ypatingų diplomų, bet nesuskaičiuojamų kursų, organizacijų ir t.t., bet grįžkim prie profesinio įvaizdžio formavimo.
Vėlgi turbūt ne pasirodysiu itin populiariu ir duok die, nepasiduosiu norui būtent lakstyti paskui "like"us, nors tai - jokiais būdais nėra prastas dalykas, turėti auditoriją, kuriai aktualu, ką tu veiki ir kuo dalinies, mes ir taip juk siaubingai atskirti vienas nuo kito dėl visokių ten tų traumų bei tų pačių sunkiai suvokiamų kultūrinių normų, pvz: išaukštinamos nepriklausomybės ir individualizmo.. (vėlgi, pvz gijimo laikotarpyje ar terapinantis, toks laikmetis yra neišvengiamas). Bet tikiuos, kartu ir nebus itin šalto ir racionalizuoto pateikimo, kas visiškai suluošina perduodamą žinutę, nes gi net AI stengiamasi padaryti socialiai priimtinais ir "emocingais" :D Mūsų geri, augantys ir auginantys ryšiai vieni su kitais yra neįmanomi išdildyti ir mums būtina turėti tam tikras kultūrines normas bei ribas, pagal kurias mes galėtume naviguoti besirenkant tuos specialistus, kuriais patys būti negalime, o tokių darbų kartais tiesiog reikia kasdienoje ir pan.

O kiek dar yra dėmesio laikui...
- Nespėsi,
- Per vėlu 
- Juk yra ir kitos gyvenimo sritys: norisi sukurti kažką panašaus į šeimą, galimai, norisi pakeliauti, pamatyti pasaulio, norisi susitvarkyti trauminius potyrius, norisi užsiimti kūno sveikata ir gal net stipriai, noris namų, noris tiesiog užsiimti kažkokiu hobiu.
- Kiek yra laiko tam, kad atrodyti patikimu specialistu ir dar gi per visą tą gūsį užsiėmimų neprarasti ar neužmiršti savo vidinės ugnies, savo aistros priežiūrai, jos išgryninimui, užtikrinti jos degimą ir vystymąsi, net jei ir be didelių oficialumų? Viskas turi savo kainą, laikas = pinigai... laikas apskritai taip svarbu ir kaip tų valandų vis per mažai paroje.
- Ar sugebėsim suderinti dalykus?.. gal tiesiog bus tokių laikmečių, kada ugnis bus palikta išlikti savaime... Ir ar tai blogai? etc etc. 

​Aš manau, kad realiai būtina turėti abu dėmenis, jei tikrai nori būti specialistu, kuris ne tik geras dėl to, kad yra, na, šiek tiek mištelėjęs ties tuo, ką daro ir kuo dega, bet dar ir turi tą oficialiai pripažįstamą bagažą tam, kad jo darbas būtų pripažintas ir pasiekiamas tiem, kam jo gali labai reikėti. Vienas kitą maitinantys dėmenys ir papildantys taip pat. Jei esi visiškas outsider'is, bet tikrai su nemažu talentu ir įdirbiu, kuris, sakykim, ne būtinai gali kelti įspūdį kitam, tai tokia situacija gali pamažu virsti į savisabotažą, paprasčiausiai, kam eiti keliu, kuris fainas ir reikalingas tik tau ir tavo vidiniam soc ratui? Tai - juk labiau hobio įvaizdis, nei profesijos... Ir vėlgi, jei tu ne degi tuo, kuo užsiimi, tam, ką studijuoji, kuri organizacijas ir pan... Na, gal pasirinkai tai dėl šeimos tiesioginio/netiesioginio spaudimo, gal pasirinkai, nes tai buvo laikoma paklausia to meto banga, gal dėl pinigų, dėl įvaizdžio, būti tarp ok žmonių ir dar ko... Tiesiog tai gali užgesti, išsekti, jei tai nelems to patikusio susijusio dalyko augimo, pvz - pinigų... ar soc pripažinimo tarp kolegų, ar šeima nebus patenkinta. Na, kitaip tariant tas dalykas, kurį laiduoja tavo pasirinkta profesija, jis ne augs ar augs laikinai ar ne tiek įspūdingai. Tiesą sakant, nežinau, jei nėra aistros, bet profesija laikosi ant kito pagrindo, kad ji trumpiau laikys, bet esu įsitikinęs, toks specialistas dažnai yra visiška įšalo žemė, kuri laikosi ant vien intelekto, o ne emocijų pagrindo... o mes visi esam emociški pagrinde, jau vien dėl to traumos, net jei jas supranti intelektualiai, jos negyja, nes emociniam lygmenyje niekas nekinta. Bet vėl gi, tikėtis, kad vien emocijos/aistros išveš profesines ambicijas bei polėkius... na tai - ne visai blaivaus ar brandaus žmogaus požiūris ir nusiteikimas... na, nors Don Kichoto istorija yra pakankamai romantiška, bet gal tiesiog ir kiek skausminga istorija.

P.s.: mano geriausias diplomas ever visvien yra už ištvermę ir sportinę dvasią, kai baigiau distanciją su sulūžusia slide atsilikęs nuo visų per gerus kelis šimtus metrų... 🏅 na, neskaitant visų kasmetinių už gerą mokymąsi.

Savęs žalojimasis yra priskiriamas susitapatinimo reakcijai, kodėl? Na, imkim paprastą itin fizinį pavyzdį iliustracijai: žmogus pasielgė taip, kad norisi jam trinktelėti ir gerokai... Ir štai, eini prie jo, kad skelti, ir jis staiga ima daužyti pats save, ar jei nori iškoneveikti jį, o jis pradeda koneveikti save, atsiprašinėja, susimažina, nusigalina, nusivertina... Tiesiog akyse tampa kažkokiu paliegėliu menkysta. Ar tuomet liktų bent kiek noro kažką jam (ar jai) daryti? Dažniausiai nebe, tiesiog noris nueiti ir nebegrįžti prie tokio arba iškviesti greitąją, jei labai save naikina, arba pasidžiaugti, kad "šiukšlės išsinešė pačios".. ar ten pagalvoji: "taip ir žinojau, kad jis - menkysta" ir pan. Esmė tokio elgesio yra sumažinti smurtą sau... Nes save nugalinsi ne tiek žiauriai, kiek kitas, sau trenksi gal ne į akį, o kažkur šalia ir ne tiek stipriai ir pan. Tu gali tai sukontroliuoti, o juk kito žmogaus veiksmų kontroliuoti negali realiai.. Tai štai. Gal dabar aišku, kodėl žmonės gali save žaloti... O kodėl ir kaip tai tampa problema? 
Problema tame, kad jei tokios gynybos reikėjo labai ilgai ir, sakykim, pastoviai, na, ta prasme aplink nebuvo palaikančių, girdinčių ar bent jau smalsesnių žmonių, ir tu ne tik kad patirdavai kažkokį smurtą kasdien, bet jis vyko nuolatos ir ilgą laiką... Ši ir panašios gynybos palaipsniui tapo gyvenimo dalimi, na... jos tapo TAVO dalimis... Tu buvai ir esi tuo, ką tavo aplinka visiškai atstūmė ir tu kartu tapai ir tarsi įauginai į save dalis, kurios atitiko tavo tą smurtaujančią aplinką... Ir būtent todėl tu vis dar gali būti ir savimi, ir tuo dariniu, kuris gali ir realiai smurtauja prieš save (na, nes taip pavykdavo sumažinti smurtą iš kitų kadaise)... Kitaip tariant, tavo aplinka, kurioj augai. tave išmokė, kad pasaulis yra toks, ir toks elgesys su savimi yra normalus, priimtinas ir net ir skatinamas. Tai štai... O laikai keičiasi, pasaulis didesnis nei vien giminės ir mokykla ir palaipsniui suaugęs žmogus suvokia, kad jo toks elgesys nėra itin adekvatus, bet jis tiesiog kitokio jo neišmoko, nes nebuvo kaip... O kas dar labiau klampina, tai kad nevalingai jam/jai norėsis išlaikyti pasaulį tokį, kokio išmoko, tad aplink būriuosis tokie, kurie yra arba panašūs į jį/ją arba į to žmogaus aplinką augant, na, t.y. panašūs į jo tėvus, senelius, brolius, seseris, mokytojus ir pan. Uždaras ratas. 
Ši problema, kurią vėlgi labai gerai ir paprastai įvardina neapykanta sau... Ji yra tikrai super sudėtinga... Nes net jei ir žmogus nueina į terapiją, koučingą ir pan., ir netgi gauna pavyzdį, aplinką, kurioje smurto prieš jį nėra, nei fiziškai nei psichologiškai... Kur profesionalas gali klysti ir klysta... ir turi savų bėdų, ne visada supranta ir pan, bet vis tik NE smurtauja... Netgi tada išlieka tas šešėlis, sakantis, kad su tavimi kažkas ne taip ir šis gydomasis ryšys tai tik įrodo, sveiki žmonės neina į terapijas, jie tiesiog gyvena lalalala... na tos mintys ir pan, kurios ir yra įaugintos iš mažumės, tiesiogiai ar nebūtinai... kurios sėdi lyg programos kodas smegenyse...  Be to pripratus prie aplinkos, kurioje augai, ją taip sudėtinga ir baisu keisti (baisu dėl nežinomybės, naujumo)...
Na bet... trumpai ir paprastai tariant, aš manau, kad ir kiek giliai įrašyti neapykantos sau programos kodai į smegenis, juos pakeisti tikrai įmanoma ir būtent koduotę, o ne mygtukų išdėstymą ir spalvą... Kaip kad mano daugelis su ta mintimi "jei imsiu pagalbą, vadinas, aš ne sveikas". Na, paprastai tokie žmonės turi įsitikinimą, kad per partnerį, draugus, veiklą, pasiekimus galima "atsikratyti" jos, tos neapykantos sau... o realiai jie ją taip dar tik pamaitina, juk kuo labiau "apkamšai" žaizdą, tuo labiau ji pūliuoja... tiesiog reik geros priežiūros ir atvirumo, kad prasidėtų realus gijimas. Tai - taip pat plati tema, nes daug specialistų veda labai standartiškus užsiėmimus, ir daug paprasčiau yra išrašyti vaistus užklijavus diagnozę, vietoj ilgų pasikartojančių pokalbių, ilgai pumpuojamos besąlygiškos meilės, kol žmogus pamažu ir labai lėtai atsigaudinėja... su ta rizika, kad gali ir neatsigauti. Man terapeutė (kuri turi pakankamai suktą humoro jausmą :D)  vis sako, kad einu sunkesniais keliais, bet ar tikrai jie sunkesni, jei alternatyva - vaistų kalnas... ar/ir kokia nors "efektyvi" priklausomybė, mano atveju turbūt būtų darbas (su įtaigiais pasiekimais) ir toksiški santykiai (po kurių būtų šarmo turintis lipimas iš TOS PAČIOS, bet kiek skirtingos duobės). :D tai, na, tikrai kad sunkesnis kelias toks tada... 
Tai tiek... Ir jei jūsų kažkurią tikrai svarbią asmenybės dalį tiesiog nustūmė į nebūtį kaip nesančią ir jūs dabar turit įspūdingą savęs nekentimo automatinį mechanizmą ties ja... Aš tikiu, kad tai įmanoma numaldyti... ir perduodu gerą energijos gūsį tiem, kas jau bando tai pažaboti.
AHA, tiesa! apie savikontrolę :)) na, juk sako žmonėms, kas ji/jis nesusikontroliuoja ties žalojimusi... Yra atvirkščiai... Jie išmokę tiek kontroliuotis, kad tai išeina už žmogiškumo sau ribų... ir gali net užsipulti ar pradėti pūst miglą ir pan. ir jums, jei parodote, kad su jumis to nereikia, kad gali atleisti tą kontrolę bent kiek nuimti. Visi šie demonai ir monstrai, pabasos ir tamsa viduje... tapę "geriausiais" ir, bene, vieninteliais "draugais" kadais... Gali pamažu užleisti vietą tom dalims, kurios buvo išstumtos, demoralizuotos, atkirstos ir paliktos likimo valiai... Tokiu būdu neapykanta sau pamažu pradeda tirpti. Būti raudonplaukiu yra ok, rašyti kaire yra ok, daugelis dalykų šiandien yra ok, kas buvo visiškas tabu kokioj Tarybų Sąjungoj, ar kokiuose Kybartuose (nieko neturiu prieš kaimą, pats jame augau kažkiek).
​Tu supranti realybę ir savastį pakankamai adekvačiai, tu pakankamai gerai žinai, kas esi ir ko nori, tu moki daryti sprendimus ir pasirinkimus, tu moki gyventi, tu esi pasiruošęs saugiems santykiams. Nebūtinai idealiai, ne būtinai be kliurkų... bet tikrai nebūtinai su ta nežmoniška neapykanta sau ir savo elgesiui taip pat. ​

Taigi.... Dar viena žinutė apie diagnozes. Pasistengsiu trumpai, kol lavina priešiškai nusistačiusių žmonių dėl to, kad mūsų nuomonės nesutampa, dar nevirto į tokį kiekį, kuris inicijuotų socialinių tinklų algoritmus stebėti mano veiklą taip, lyg tai būtų na, mažiausiai terorizmas :D Juokauju, mano giliu įsitikinimu, negalia išvengti cancel culture ar, sakykim, victim culture susidorojimo su tavimi, yra tam tikras ženklas, kad atitrūkai nuo laiko tėkmės ir nebejauti vadinamo Zeitgeist (lt: laikmečio dvasios, kaip kad vadino populiarų judėjimą apie 2007-2011metus, paremtą to paties pavadinimo filmų serija, ir kas man padėjo tapt ateistu tuomet)... Tai va... Ir šis cancel culture reiškinys nėra joks naujas dalykas apskritai, tai tik modernizuotas ir suskaitmenintas tradicinis Lynčo teismas.. Čia yra dar vienas tas istorijai aklas žmonijos įsitikinimas lygiai toks kaip kad tas, kuris skelbia, jog LGBT žmonių anksčiau "nebuvo"... ar kad žmonės, o jau tuo labiau VISI vyrai tik šiais itin siaubingais laikais tapo visiškai iškrypę, kai tuo tarpu internetas pilnas senovės civilizacijų piešinių bei skulptūrų apie bet kurį įmanomą nukrypimą nuo misionieriaus pozos ir pan, jau neskaitant apskritai nepaaiškinamų piešinių ar ten... vaginos formos žmonių (o ne gamtos) sukurto vadinamo Įsčių urvo (Ultroba urvas). Taigi.., apie ką aš norėjau parašyti, tėra nedidukė tema, bet ji svarbi tad grįžkime prie jos. 
Jei trumpai tariant, aš nesu šalininkas tos nuomonės, kad jei turi problemą ar išskirtinumą: antsvorį, kitokią orientaciją, vidinį barjerą įsidarbinimui, negalią rasti sau partnerį ir pan., na, kad turint kažką, kas realiai tarsi ir nėra gerai ar ne įprasta, kad tokiam dalykui tereikia priėmimo ir patvirtinimo, kad tai nėra tokia jau problema ir kad svarbiausia yra tai priimti ir su tuo gyventi. Mano nuomone, tai yra pirmas ir dėl to, bene, svarbiausias žingsnis savo gyvenimo statybose, bet jis tikrai nėra galutinis, na, ne mano gyvenime. Ir tai nėra vien apie fizinę, finansinę, seksualinę, profesinę sveikatą, bet ir apie emocinę, santykių pusę mūsų kasdienybėje. Galimai man pačiam reikėjo apsišviesti, kad emocinės sveikatos sektoriuje ši kryptis šiuo metu yra dar paaštrėjus ir žmonės raginami neslėpti ir atsiverti apie savo problemas ir tokiu būdu efektyviau integruotis į aplinkinį sociumą. Ir tikrai šis žingsnis yra super svarbus, priimti tai, kaip yra čia ir dabar kiekvienam iš mūsų, nes, visų pirma, be šio žingsnio iš vis neįmanoma nieko padaryti ar net prieiti prie idėjos apie kažkokius pozityvius pokyčius, bet.... Bet šis viso ko priėmimas ir manymas, kad tai ir yra viskas, ko žmonėms reikia... na, tai tikrai nėra geriausia išeitis, mano akimis. Jau nekalbant apie fizinę sveikatą... Na, neužtenka vien tik susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, koja ką tik lūžo.
Bet pereikime prie emocinės sveikatos. Nežinau, ar tai žinoma, bet pavojingiausi sutrikimai gyvybei yra ne šizofrenija, net ne depresija ar dar kas, bet sutrikimai susiję su maistu ir svorio reguliavimu, nes jie greičiausiai gali privesti prie rimtų problemų, o ir prie fatalių jų (apie tai pasiskaityti anglų kalba galima čia arba pasiklausyti labai neblogos laidos lietuviškai - čia). Nežinau, ar čia verta kažką itin stipriai aiškinti, bet vien savęs priėmimas tikrai nepadės įveikti sunkumų ir pakeisti esamą padėtį į mažiau pavojingą. Ir tai tikrai nėra vien apie kitų nuomonę, nors beveik 100% tas įaugęs užaštrintas dėmesys į kitų nuomonę ir lemia tokį elgesį su savimi. Tiesiog trumpai tariant, mano šio straipsnio taikinys yra tekstu užrašyti tai, kad vien priimti savo išskirtinumą nebūtinai yra kelio pabaiga. Lygiai kaip galima rasti būdų numesti/priaugti svorio ir turėti gerą fizinę formą arba, tarkime, paskirti savo gyvenimą santuokos lygiateisiškumui apginti, jei esate homoseksualus, lygiai taip galima dirbti su savo emocinėmis problemomis, kurios (vis tik) dažniausiai yra nurture (auklėjimo), o ne nature (prigimties) išdava, kitaip tariant ne įgimtos, bet įgytos.. Gera žinia čia yra ta, kad įgytos problemos dažniausiai yra atstatomos ir tie gynybiniai elgesio ar požiūrio į save ir kitus mechanizmai yra keistini, ne visada, anaiptol, bet dažniausiai. Kitaip nei fizinės sveikatos rūpyboje, psichologinės sveikatos priežiūroje visa diagnostika yra paremta, sakykim, ne būtinai empiriškais stebėjimais, o diagnostiką paremtą simptomatika vargiai galima laikyti itin patikima ir objektyvia ar net moksliška. Čia galima dar daug ko paminėti (galite žvilgterėti į šį įrašą), bet esminis punktas yra tas, kad vien priimti negalavimą, kuris išryškėjo, yra super svarbu, bet ties tuo apsistoti nepatarčiau tol, kol pačiam žmogui (su pagalba ar be jos) netaps aišku, kad jis/ji arba negali arba nenori keisti esamos situacijos... Nes vien prisitaikymas prie esamų kultūrinių normų ir/ar problemos neigimas tikrai nėra optimumas. 

Tiesiog kviečiu kvestionuoti dalykus ir patikrinti juos... Lygiai kaip ir nesusivesti savęs į laboratorinės žiurkės vaidmenį sau pačiam, kad tik niekuomet nesusitaikyti su savo ne idealia sveikata... kas yra kievieno mūsų realybe, deja :)) Ir tiek. Linkėjimai. Na, jei kada sutiksit idealiai sveiką žmogų, galimai tai įvyks nebent sapne. ​

Sveiki, duok die, šis įrašas nedvelks visišku pykčiu ir liūdesiu, nes pastarosiomis dienomis būtent taip jaučiuosi. 
Ar tu pirktum kieno nors širdį, jausmus...? I rar parduotum tai už pinigus ar kitą materialią gerovę kitam? Kiek tai lemia santykius ir kaip mes derinam vidinius ir išorinius resursus... Ar tikrai laimė - ne piniguose ir kiek daug žmonės atiduotų už  jų norimos karjeros posūkį ar paprasčiausius namus su normalia skalbimo mašina, jau nekalbant apie tinkamus vaistus savo sergančiam augintiniui, ar net ir sau. 
Keista... kaip dažnai mes tiesiog imam ir nuriedam arba visiškai į vidų ir tampam karališkomis elgetomis, nes nepramokstam užsidirbti, įgyti materialinės, net ir fizinės nepriklausomybės, juk kiek suaugusių vaikų vis tebegyvena su tėvais ar kitais globėjais... Na, arba mes visiškai pasiduodam būtent tapimui visiškai apsirūpinusiu materialiai ir priklausomu dvasiškai vidumi... Na, kitaip tariant, mums būtina turėti aplinkui tuos, kuriem reikalinga mūsų parama... Ir vėlgi... kiek suaugusių žmonių, kurie sugeba pilnai apsirūpinti, dalį to gebėjimo vis dar teikia su jais tebegyvenantiems tėvams ar kitiem globėjams. 
Tiesą sakant aš nežinau gero balanso tarp ko-/kontra- priklausomybės ir ar tai tikrai sukuria tą ryšį, kur žmogus nori priklausyti, kur jis nori padėti ir kad jam būtų padedama... sakau apei ryšį, kuriame žmogus yra savimi ir daro tai iš mūsų natūralių, neišvengiamų socialinių poreikių... O kur tai yra įprastiniai veiksmai, net mąstymas, kuriuo mes kaip tik užsibarikaduojam... kur mes tampam neprieinami nei kitiems, nei sau... na bet savotiškai visvien dori ir tarsi pažeidžiami?? Nes juk priimam pagalbą jei ne vienokią, tai kitokią. 
Aš noriu, kad žmogus duotų dėl to, kad jis tai daro ir taip, na, ta prasme, jam absoliučiai malonu tai daryti ir jam palaima matyti, kad tau tai patinka... be jokio noro gauti kažką atgal už tai...
Aš noriu, kad žmogus priimtų dėl to, kad jis gali ir be to, tai jam nėra gyvybiškai būtina, bet jam malonu matyti, kad kitam tai įplieskia šypseną ir džiaugsmą... Kad jam tai yra tarsi, kaip Teal Swan sako - "pozityvus socialinis žestas, elgesys"... tai prasminga todėl, kad mes socializuojamės norim ar nenorim, vienais ar kitaip būdais susikūkaujam, jei ne sėdim glėbyje vienas kito :D ar bent susapnuojam kokią nesąmonę ar koks vaizdelis su labai rūpimu žmogumi prabėga prieš akis, kai netyčia nusivoži kokioj parduotuvėj ant grindų ar pamiršti, kur tavo vežimėlis su produktais :D na, būna gi... tarsi kažkokie sargai ar kaip tik demonėliai, stumiantys nuo dalykų, nuo kurių reik atsistumti.

Tai va, tai už kiek parduosim širdį... ir už kiek ją nupirksim... ir ar tu esi parduodantis ar perkantis ar abu?? Ar tau tiesiog rūpi mainai ten, kur laimim ir pralaimim... ten, kur esam visuomeniški ir tenorim dalintis, bet visvien renkamės "savo lygos" aplinką... neišvengiamai. 

Kažkaip kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad trauma kaip ir bet kas, kas sunkiai paveikia žmogų, ar tai vyksta šeimoje, ar šeima tiesiog nelabai sąmoningai geba gaudytis visuomenės normose, todėl adaptuoja jas be empatijos ar net užuojautos, greičiau su panika ir tykiu nerimu, kad neduok die atžala nesugebės tapti geru piliečiu, dalimi visko, kas mums visiem yra pasaulis. Tokie skirtingi...ir tokie be apgailestavimų tikri. Tokie atitolę į savus ir nuosavus dalykus ir reikalus... ir beribiškai susiję su bet kuo, net su tom dulkelėmis, kurias matai kambaryje sklandančias ore, nušviestame saulės spindulių.... 

Nežinau, sunkoka rašyti ir daug painiavos, tad, kad neišvengiamai nesusidurti su per dideliu supaprastinimu ar pernelyg ilga litanija apie dalykus, kurie kasdieniški... Linkiu visiems tiek pat pasitikėjimo/tikėjimo, kiek ir bendrumo/meilės. 

​ir

Dar vienas klausimas kirbantis galvoje yra apie žmones, kurie negali bendrauti viešai su artimais ir tuos, kurie negali bendrauti privačiai su artimais... kažkas iš juoda/balta srities, bet apie tai vėliau.

Taigi pratęsiant laisvės ir stabilumo temą... Labai patiko žmogaus mano grupėje klausimas apie laisvę ir stabilumą, kas konkrečiai patiko, tai įvardinimas. Laisvė ir stabilumas, kokia įžvalga! Nes juk aš pats visad maniau, jog laisvė ir saugumas eina tarsi priešingo poliariškumo pusėse... O iš tiesų, nė velnio! Būtent stabilumas eina priešais laisvę, o saugumas gali būti tiek vienam, tiek kitam poliuje, kaip ir tiek pat nebūti jame. Vėlgi... labai dažnai pagalvoju, kiek stipriai mūsų disfunkcinėse šeimose, o net nebūtinai šeimose, bet apskritai visuomenėje yra pašiepiamas saugumas... Ir būtent tos pusės, kurios realiai yra gan priešinguose poliuose tarsi išblaško žmogų ir jis tarsi turi rinktis veiną arba kitą polių ir laikyti tai kažkokiu savo esminiu pasirinkimu be didesnio lankstumo. Iš tiesų, kaip kad ir prieraišumo stiliai rodo, ne visad "teisingo" poliaus pasirinkimas yra išeitis... Išeitis yra saugume, o koks polius tuo metu yra saugesnis, tą ir renkiesi... 

Taigi... ką tuomet reiškia stabilumas, kai žmogus kinta, jo gyvenimas kinta, o tiek namai, tiek šeima, tiek šalis nesikeičia... Toks žmogus tampa savo stabilios aplinkos tiek viduj, tiek išorėje kaliniu. Kaip kad sakoma „Augimas yra skausmingas. Pokyčiai yra skausmingi. Tačiau nieko nėra tiek skausmingo, kaip likti įstrigus vietoje, kuriai tu nepriklausai.“ – Mandy Hale. Stabilumas tampa nesaugiu. 
Na, o kaip laisvė gali būti ne saugia?? (Blog'o įrašas apie laisvę) Oij... na, kiek žmonių per "netyčia" atsidūrė vienutėje už "netyčia" surūkytą suktinę... Ar už ?? pinigų viešoje vietoje deginimą priešinantis ?? kapitalizmui... Už nežinojimą paprastų taisyklių, už važinėjimą be bilieto ar išgėrus ir taip toliau... Tiesiog, kai kada laisvė nėra tas pats, kas neatsakingumas ir priimtų visuotinių įstatymų ar normatyvaus elgesio atmetimas... kai kada laisvė yra šių dalykų supratimas ir gebėjimas su jais susitvarkyti išliekant saugiu. 
​Jei gyveni šalyje, kur sunku su žmogaus teisėmis, gali išvykti, jei negali išvykti, gali prisidėti prie judėjimo, kad pakeisti padėtį šalyje ir daryti tai taip, kad rizika taptų suskaičiuota, ne beprotiška, net jei ir taptum įkalintas ir pan. Visa tai - pasirinkimai, svarbiausia rinktis saugumą, nes ... kaip bebūtų šaunu su ta laisve, niekam nereikia tavęs mirusio ar įkišto kažkur ar prikimšto vaistais... ar praplautomis smegenimis ir pan, to nereikia niekam. Mes visi darom kažkokius kompromisus, nes visiška laisvė - lakstyti nuogam, kai užplaukia, daužyti "priešų" langus ir deginti mašinas.. na tai yra :)) prasčiau nei gyvūnų pasaulyje. Kaip kad sako "Įprastai stabilumą laikome pastoviu gyvenime, o atsitiktinumus – išimtimi, tačiau yra visiškai priešingai. Iš tikrųjų atsitiktinumai yra taisyklė, o stabilumas – išimtis." - Gabrielis Orozco. Laisvė tampa nesaugia.

Taigi, ilgai nesukiojant to paties, tai, ką noriu pasakyti, yra apie stabilumą šįsyk... Aš jį matau saugiu tuomet, kai jis veikia kaip resursų praradimo prevencija. Tai nėra apie tai, kad orientuotis į resursų gavimą bet kokiomis priemonėmis, bet kuriuo metu iš bet kokio įmanomo ar net neįmanomo šaltinio. Tokiu elgesiu žmogus susipriešina su aplinka, savimi, savo vidine ramybe ir net pasitikėjimu... Tai labai išderina ir kitus, tu atrodai lyg amžinai nepasotinamas, parazituojantis, pavojingas, toks energetinis vampyras arba nestabilus agresorius, kuris desperatiškai ieško dar vienos aukos, dar vieno kažko, kas trumpam pasotintų, - dar vieno skrydžio, dar vieno naujausio mados klyksmo... dar vieno trumpalaikio pasitenkinimo, dar vieno BET KO. 
Tuo metu, kai gali orientuotis į tai, ką jau turi, kas jau vyksta ir yra pakankama, o gal net ir linksma... ir bandyti tai išaikyti ir išsukti nuo kitų norinčių tai suvartoti sau, nes mes visi linkę kaupti dalykus, ir gauti jų daugiau ar bent pakankamai.. ir tai tikrai nebūtinai apie materialią gyvenimo pusę, tai yra ir apie draugus, ir net jei jų nenorim daugiau, tai tada tikrai norim geresnių - artimesnių, labiau linkusių į bendradarbiavimą ir taip toliau ar gal net patobulinti ryšį su jau esamais, pagilint ar įsidrąsint visu pajėgumu vytis juos ar/ir leisti jiems vytis save... Tai - tiesiog neišvengiami poreikiai, kurių niekas nė nemano kažkaip suvaldyti, bet greičiau jau PATENKINTI... tad :) vienokia ar kitokia konkurencija neišvengiama... ir tai priėmus, galima į tai pasižiūrėti ir per to paties saugumo prizmę, gyvenimas - tarsi sporto žaidimas, mes visi sportuojam ir ir dėl šios sportinės dvasios, galima pasistengti dar ir laimėti... O laimejimui reikalinga ne vien veržtis, bet ir bandyti išvengti nesėkmės. Tai štai... manau, jog stabilumas yra apie gebėjimą išvengti nesėkmės, nesivaikant ne tavo ar nerealistiškų užsirėžimų, tikslų; lygiai kaip kad laisvė yra bandymas orientuotis į sėkmę, į savo tikslus, o ne nesėkmę ar kažkieno kito siekius. Panašiai kaip kad užsidirbti ir taupyti, vien gerai uždirbti nėra pravartu, kaip ir vien mokėti gerai taupyti... Kai kada viena, kai kada kita yra svarbiau. 
Kaip kad laisvė būtų leisti sau orientuotis ties savo gyvenimo kryptimis, taip stabilumas panašus į gebėjimą išvengti atsijungimo nuo jų, jei paprastai įvardinus. :) Mėgaukitės

Absoliučiai netikėtas blogo įrašas ir man pačiam. Jis bus apie santykius ir muziką... Taigi.
Pradžioje gal dar pasidalinsiu neseniai atrastu Psych2Go kanalo video, kuriame apibūdinami žmonių tipai, kurie nelinkę dirbti ties savo poliškumu, kas dažniausiai lemia nesėkmingus santykius tiek jiems, tiek tiems, kurie bando juos užmegzti su tokiu žmogumi.
Gan paprasta idėja, bet gerai sugrupuota ir labai aiškiai išskirti tipažai, aš sau radau bent 4 ir, bene, kaip ir dauguma esat pastebėję, mūsų tie ekstremalumai elgesyje pasireiškia kaip tik aštresnėse situacijose, kuomet reikalinga atstovėti savo asmenines ribas arba atsitrenkiame į jas kitame žmoguje... Tad, mano manymu, yra labai svarbu atsiminti, kad visi turim tuos radikalumus ir pažinti juos sąmoningiau. Na, o tuomet juos kažkaip išmokti atpalaiduoti, vos pajunti, kad įtampa vers tave viską nukirsti arba apipilti kažkurį iš jūsų - save ar partnerį, įvairiom, nebūtinai pelnytom pamazgom, kritika, staigiu tapimu auka... ar visapusišku teisuoliu ir pan. Na, ilgai nelaukus, štai - video, o aš galimai jį dar ir trumpai įrašysiu lietuviškai tiems, kas negali kokybiškai perimti informacijos anglų kalba.

Štai... Na o dabar, pereikime prie santykių ir muzikos :)))  Mane įtakojo parašyti šį straipsnį matyti komentarai mano sukurtoje LGBT+ ir draugai grupėje... Aš tiek rašiau apie prieraišumo tipus, klasifikavau, kūriau memus ir dar ko tik nedariau ir vis tebeskaitau knygas ir domiuosi ir štai... staiga, niekam neprašant, žmogus pradeda rašyti įžvalgas apie prieraišumo tipus kito žmogaus prašyme padėti arba čiate pasiūlo paskaityti knygą šia tema. Teko suvokti, kad visi mano rašymai nėra nepastebėti ir žmonės domisi, netgi bando adaptuoti ir bendrauti su kitais šiomis temomis. Absoliučiai nuostabu :)) ir ačiū visiems, kam įdomu ir randat kažką sau tame. Na gerai, nubraukus jaudulio ašarėles :D .... taigi, MUZIKA. Aš nuo vaikystės esu susijęs su ja, vaikystėje dėdė (mamos brolis) turėjo juostinį magnetofoną ir net mikrofoną, tad muzika skambėdavo troboje :D ir mes taip pat dainuodavom ir šokdavom, persikėlus pas tėvus vėliau, vėlgi ne už ilgo atsirado jau kasetinis magnetofonas ir muzika tebesiliejo... tiek pop, tiek rock ir dar visko. Nelabai moku groti, kažkiek išeina dainuoti, bet klausytis ir gyventi ja man kažkaip būtina... kaip ir kad kūnas pradeda nevalingai judėti pagal kažkur išgirstą mėgiamą melodiją. Kuo dėti santykiai ir prieraišumo stiliai? Šiaip yra pastebėta (pvz čia), kad žmonių pasirenkamos melodijos, dainų žodžiai gali išduoti jų prieraišumo stilių. Pateiksiu po vieną pavyzdį kiekvienam prieraišumo tipui:
Sonny & Sher - I got you babe. Labai aiškiai pozityvi ir abipusiška daina, abu dainos "veikėjai" patenkinti ir viltingai žiūri į savo ryšį. Nesijaučia nesaugumo ar atstumo. Patogumas, bendradarbiavimas, saugus prieraišumas.
Abba - The winner takes it all. Žmogus jaučiasi paliktas... kitas kažkas vėl laimėjo ir jį paliko. Viltis yra ir ji juntama, juntamas labai didelis ilgesys ir prisirišimas ir tarsi negalėjimas nieko pakeisti... viskas yra laimėtojo rankose, nors žmogus ir labai myli ir nori santykių. Tipinis neramus prieraišumas.
TLC - No scrubs. Labai aiškiai išsakyta nuomonė, įvairūs pageidavimai, asmeninės ribos. Kitas žmogus iškart matosi, kad turėtų vaikščioti kiaušinių lukštais, o jo pageidavimai nebūtinai net ir svarbūs, svarbu tik kad jis įvykdytų duotuosius, nes kitaip santykių nebus. Idealo ieškojimas ir neradimas, užsisklendimas. Tipiškas vengimo tipas santykiuose.
Halsey - Sorry. Na, kaip ir klipe, taip ir žodžiuose aišku, kad santykiai panašūs į karą, bet tų santykių lyg norisi, nes kažkaip liūdna ir dėl to, kad jie baigiasi, o gal net ir ne būtinai... tokia sumaištis, lyg nusivylimas DAR SYKĮ ir tokia nuotaika vyrauja, lyg niekas niekad nepasikeis ir suksiesi tokiam štai rate, kur nori santykių, bet jie niekada nepavyksta, gal būt gerai be jų, bet jie tau vis vien "nutinka". Dezorganizuotas prieraišumas.

O finale, kadangi aš pasidariau tai sau mokymuisi per melodijas ir žodžius, siūlau ir jums pasiklausyti šio saugaus prieraišumo stiliaus dainų sąrašo Spotify programėlėje:

Melodijų pasiūla imta iš keleto straipsnių ir sąrašų rastų internete, kol kas savo melodijų atrasti nebandžiau, gal su laiku ir gausis, jei tai užkabins (asmeniškai norisi daugiau roko ar hiphopo, bus matyt). Dainų yra nemažai sąraše, tad nemanau, kad labai greit atsibos. 
Tai yra mano nedidukė dovana melomanams ir Ψ-fanams.
Aha, ir, jei patiko, nepamirškite pasidalinti šiuo įrašu savo medijose, o gal net ir nuspausti PayPal ar Revolut paramos mygtuką (aukščiau dešinėje)  arba čia.
Iki kito susirašymo!

Iš Neįtikėtinų faktų puslapio Facebook'e kažkaip kartais pasigaunu kokią mintį, duok die, ji dar ir reali būna, nes ne viskas laiku sutikrinama ir klaidų pasitaiko visur. Na, bet... apie mintį... Mintis buvo ta, kad didžiausia žmonių baimė, pasirodo, nėra ta universalioji mirties baimė, kaip man atrodė... vis tik tai - nesėkmės baimė ir šiaip paėmus realiai, juk dar ne per seniausiai nemokėjom skraidyti, po to iki Mėnulio, dabar iki Marso ir, nemanau, kad tie skrydžiai iš vis netaps beprotiški su laiku... taigi, kad ta mirtis dar neįveikta, mano akimis, tėra tiesiog dar viena nesėkmė. KOL KAS... gaila, kad neišeis gyventi tuo metu, kai ji bus nugalėta kaip kad kadais nugalėjom dangų ir Dedalo ir Ikaro mitas tapo tikrove su laiminga pabaiga. 

Gerai, dabar šuoliukas į papildančią temą: kadais man buvo sunku tiesiog gyventi čia ir dabar, šia akimirka, momentu.... koncentruotis į gyvenimą, o ne į jo pavojus, kad oioi kažkas įvyks... kažkas nutiks ir viskas, susirgsiu vėl... vėl neišeis ir viskas risis tiesiai į prarają vėl. Tiesiog buvau iš tų žmonių, kurių gyvenimas ėjo pro šoną, kuomet koncentravausi į išgyvenimą, kitaip tariant į tuos menkus kelis procentus realybės, kurie šiame XXIa. suaugusiam žmogui reiškia mirtį. Na, net covid'o siautėjimo metu nesant rizikos grupėje ir saugantis, prižiūrint sveikatą ir t.t., ten tie procentai nebuvo neįmanomi... Na štai, tai ką išmokau pirmame savo gijimo procese, koučinge, buvo būtent gyventi gyvenimą, o ne suktis išgyvenime, kas yra nuolatinis stresas.... ir pavojų skenavimas aplink, kas veda į visokius overthinking ir pan. Įsivaizduok, kiek energijos išvaistai, kai ją sukoncentruoji į tuos 5% apie tai, kad staiga susirgsi, nukris plyta nuo stogo ant tavęs ar satelitas, išlįs banditas ir dar ten n scenarijų realių ir nerealių... mašina suges, pėstysis iššoks į kelią, etc etc... visi nusisuks... visi nekęs, neturėsiu draugų. VISI :D na žodžiu. Tai va, o kiek ta energija tampa produktyvi, jei ją sudedi į 95% užtikrintumo, kad nieko fatalaus tau nenutiks kas sekundę ar kas dieną, kad oras kvepai žiedais ir kad kraujas pulsuoja gyslomis? Gyvenimo kokybė apsiverčia, ji tampa nebeatpažįstama... ir ne todėl, kad laimėjai loteriją, ar sutikai svajonių princą/princesę... viskas įvyksta viduj augant saugumui, jį atstatinėjant. Aišku, juokinga, ar ne? Bet mes net nežinom, kad gyvenam įtampoj, labai dažnai žmonės net nesusimąsto, jie tiesiog nesuvokia, kodėl jiem nesiseka, kodėl jie negali mest rūkyti.. kodėl neprasimuša, kodėl nebaigia universiteto ir dar visokie 'kodėl'... kodėl. Tai vat todėl, kad nesaugu apskritai gyventi, būti, energijos į nusiraminimą sukišama tiek, kad kiti dalykai tampa ne tokie ir pasiekiami. Juk nusiraminti ir nebijoti reik nuolat... 

Grįžtant... prie neįtikėtinų faktų :D Šis faktas apie nesėkmę man nunešė pusė galvos, kai supratau, kad aš turiu potrauminį įsitikinimą, kad man negali pavykti niekas gyvenime, jei aš esu vyras... Tai po-trauminis dalykas, nes kadangi esu translytis, tai mane auginant visuomenėje, kurioj teko gimti, na, tokie dalykai buvo tabu.. tiesiog yra kūnas ir vat tiek, na kaip kad giliai giliai priešistorėje žmonės, jei matydavo, kad Saulė apsisuka aplink Žemę lauke, vadinas taip ir yra... Nebuvo žinių (galima peržiūrėti keletą šaltinių apie biologinę translytiškumo dalį šio straipsnio apačioje)), nebuvo galimybių, niekas nesiklausė ir nekreipė dėmesio ar dar ir guzų gaudavai už "nesąmones" arba tiesiog juokingas buvai... Na bet nesigilinant į tai... esmė ta, kad tik nebūnant savimi, aš galėjau išgyventi, gauti kažko, ten meilės, atidumo, švelnumo, draugystės su aplinka. Bet kur, namie, mokykloj, kieme. Dėl to tai - potrauminis dalykas, aš suvokiu, kad man pasisektų net būnant pagaliu ar šešku, bet įaugę įpročiai, viskas, ko mokytasi, sako viduj, pasąmoningai, kad pasiseks tik būnant taip, elgiantis šitaip, o ne kitaip... Ir vėlgi žmogus natūraliai sudeda visą energiją į nesėkmės išvengimą, net jei protu suvokia, kad geriausia būti, kuo esi, o ne tuo, kuo išmokai būti. Tiesiog kuo labiau esi savimi, tuo geriau viskas einasi ir jautiesi ir pan. Tai va... Tai net jei koučinge išmokau koncentruoti energiją į 95%, o ne 5% dėl išgyvenimo bendrai; tai atradus save iš naujo lyties prasme... prireikė dar vieno gydančio ryšio, kad darsyk grįžti prie 95% (tik šįsyk apie sėkmę), o ne suktis tuose 5%... kurie šiaip įprasti daugeliui tiek vyrų, tiek moterų... Dažnas bijo nesėkmės būnant vyru:
- kad neatstumtų moteris (ar vyras)
- kad pavyktų turėti pakankamai resursų
- kad kažką paliktum po savęs vertingo
- kad suvoktum, kokia tavo gyvenimo misija
- kad būtum padorus, bet ir atsipalaidavęs
dar n visko....
Kaip ir moterys to bijo... Ir mūsų energija susivaro į tuos 5%... O realiai kiekvienas puikiai žino geriausius būdus, paprasčiausią požiūrį... priimtiniausią elgesį, giliausiai tūnančią aistrą savy... tai natūralu kiekvenam. Tai štai, dar tokį procesą gijime vadina tarsi laidų perjungimu - re-wiring. Kuomet tai, kas buvo pajungta išlikimui, dabar gi, gali būt atjungta ir perjungta klestėjimui (ang: thriving). Būtent tada ta kitų nuomonė tampa... tarsi patarėja, bet jokiu būdu ne teisėja. Na, kas padeda pasiekti dar daugiau... nei kad perspėja apie mirtinus pavojus, kai jų beveik nėra suaugusiam žmogui, nes viską gali, ko negali, gali susitarti su tuo, kas gali ir pan. Ko neturi, gauni, ko ne gauni, pasižiūri, kaip kiti gauna ir pakartoji tai t.t. na... tiek.

🏳️ Linkiu saugumo visų pirma... Laisvė pati jus pasigaus, kai tapsit saugesni :P o ne atvirkščiai. 🏳️

Ir keletas nuorodų į tekstinio  formato įrašus:

3) Vikipedijos nuoroda apie įvairius susijusius tyrimus 
4) Kelios nuorodos į PUBMED (United States National Library of Medicine) svetainę:
- A sex difference in the human brain and its relation to transsexuality 
-  A sex difference in the hypothalamic uncinate nucleus: relationship to gender identity
-  Male-to-female transsexuals have female neuron numbers in a limbic nucleus
-  Regional gray matter variation in male-to-female transsexualism
-  White matter microstructure in female to male transsexuals before cross-sex hormonal treatment. A diffusion tensor imaging study