Savęs pažinimo kelias

Straipsnis apie atsiskleidimą dėl savo kitokio seksualumo ar bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje.
Taigi, šįsyk nusprendžiau parašyti apie tai. Negaliu labai daug rašyti apie kitus atsiskleidimus nei apie kitokį savo įgimtą (galbūt įgytą, nes nėra labai aišku, kaip yra iš tikrųjų) seksualumą, identifikaciją. Aš galiu numanyti, kad tai gali būti profesijos pasirinkimas, kai artima aplinka spaudžia link kito kelio, o tu nori kažko, kas kitiems nepriimtina. Tai gali būti taip pat savo draugų pasirinkimas, kam artimieji, bendradarbiai, bendramoksliai ir kiti žmonės, kurių negalėjai pasirinkti, na, žodžiu, šieji nepritaria tavo pasirinkimui su kuo draugauti ir pan. Tai gali būti apie norą keliauti, įstoti į armiją, apsigyventi kaime ir taip toliau.

Taigi, apie atsiskleidimą. Atsiskleidimas pačia savo prigimtimi rodo, kad artima aplinka, kurios negali pasirinkti yra nelabai tinkama, nes kitaip nereikėtų atsiskleidinėti, t. y. dar vaikystėje tau būtų buvę leista būti savimi tiek, kiek tai tau aiškiai nekenkia viena ar kita prasme (pvz kitų vaikų daužymas kenkia ne vien jiems, bet ir tau, nes tiesiog liksi be žaidimų draugų arba jais taps tie, kurie irgi mušasi ir gali tave sužaloti). Taigi. Kaip ir labai aišku, kad tie, kas privalo, tai yra, kas jaučia labai didžiulį norą paskelbti, kas jie yra iš tikrųjų ir būti priimti normaliai, ne kaip kokie ateiviai, kuriuos privaloma priimti iš mandagumo ir apskritai dėl aplinkos normų.. taigi šie žmonės to negavo tada, kai to reikėjo. Jie užaugo, jie iš naujo suprato, kaip yra iš tikro ir kad tai yra kelias, kurio geriau negniaužti, nes tai tiesiog sugriaus gyvenimo kokybę bei jo trukmę tiek, kad įvertinus net ir prisimenamą siaubą bei paniką, kurios buvo vaikystėje, kai bandydavai būti savimi, na, tiesiog, susumavus, vis vien verta atsiskleisti. Atsiskleidimas dar gali įvykti dėl to, kad sąmoningai ar ne suki savo gyvenimą bei aplinkinių žmonių ar pačios aplinkos pasirinkimą ta linkme, kur tau būtų galima tai padaryti: nebegyventi netikro savęs, negyventi kažkokios rolės. Kitaip tariant, tu kuriesi, ieškai tos aplinkos, kuri būtų pakankamai saugi ir laisva ir tau nebereikėtų kentėti toliau, tai būtų pakankamai palanku, kad atsikratyti savo naštos, kurią prieš tai užkrovė mažiau saugi, laisva aplinka bei ją kuriantys žmonės.

Saugesnės aplinkos kūrimas bei ieškojimas yra labai sunkus uždavinys tam, kas neturėjo tam pradmenų aplink save. Jei žmonės, su kuriais augai tave gniaužė, tu esi įpratęs prie to, jog tai normalu. Yra normalu save spausti iki tiek, kad prarastum savitumą. Dažnai žmonės, kurie prieina iki galimybės atsiskleisti vienoje sferoje, negali sau to leisti kitoje, nes tai jau tapę įpročiu: neleisti sau būti, tobulėti augti taip, kaip esi, tuo, kuo esi. Galbūt drįsčiau pasakyti, jog tai yra viena iš plačiai priimtinų normų socialinėje erdvėje, nesvarbu, kokioje šalyje. Gal kažkur mažiau, kitur daugiau. Bet tai – atskira potemė. Ši gynybos priemonė: savęs žalojimas iki tokio lygio bent jau buvo reikalinga, nes būdamas vaiku, negali nepaklusti ir nepritapti prie tavo artimiausios aplinkos. Tu negali pats gauti maisto, šilumos, vandens. Be to tu mokaisi apie santykius su kitais bei savimi pagal artimiausių žmonių pavyzdį: kas yra normalu ir gerai, kas yra nepriimtina ir ko geriau nedaryti, kuo nebūti ir pan. Kas yra meilės ryšys, kaip tai išreikšti, kaip to geriau nereikšti. Kaip žiūrėti ir kontroliuoti, priimti/nepriimti savo jausmų, emocijų. Kokius įpročius išsiugdyti, kurie yra netinkami. Ir taip toliau. Kadangi vaikas pats to nežino, jis to mokosi, jo smegenys vystosi pagal tai, ką jis patiria iš aplinkos. Jis reiklus, jis nesavarankiškas. Galima sakyti, kad tu gali daryti bet ką su tokiu žmogumi, nes tu žinai, kad jis vienas neišgyvens, tad negali tavęs palikti ir tiesiog atsiskirti, todėl…. Vaikai yra tie žmonės, kurie kurie yra tikrieji herojai, jei jie vėliau privalo atsiskleisti bent jau patys sau dėl kažko, kas buvo juose bandyta sunaikinti ar tiesiog įgąsdinti juos to atsisakyti patiems sau, nes tai nepriimtina tiems, kas juos augino. Be abejo, aibė žmonių, kadangi šis tėvų/vaikų santykis net suaugus nėra vien išorinis, jis tarsi pasaulio pagrindo modelis jau yra įaugęs į mūsų psichiką, taigi aibė žmonių, kad išvengtų šio ir panašaus supratimo, perkelia atsakomybę nuo artimiausių jų vaikystės žmonių į mažiau artimus: mokytojus, tetas, senelius, jei auga su vienu iš tėvų, tuomet į tą, su kuriuo artimesnis ryšys nutrūko, jei augo su globėjais, tai kaltina biologinius tėvus, jei vienas iš tėvų/globėjų buvo labiau agresyvus, tai visa atsakomybė tenka jam. Ta prasme, žmonės negali pakelti minties, kad tie, kas buvo arčiausiai, juos išdavė.. Tai kartojasi vėl ir vėl. Vienišumo pojūtis, kurį sukelia minėti faktai, yra beveik nepakeliamas. Jautiesi lyg tas vaikas, kuris nebegali pasiekti maisto, šilumos, apsikabinimo, vedančios rankos ir t.t. Nors jau esi suaugęs, ir to tau nebereikia dėl išlikimo. Tu gali rinktis sau tinkamus žmones, profesijas, pasirinkti, ar nori identifikuotis, kaip jautiesi ir daryti pokyčius dėl to gyvenime ar ne. Viskas jau yra tavose rankose, bet jausmas, kad tarsi atitraukei save nuo tų žmonių, kurie visuose praeities įpročiuose buvo tavo pasaulis, yra toks gniuždančiai skausmingas, kad dažnas taip ir lieka perkėlęs atsakomybės ir priėmimo naštą visuomenei, laikmečiui arba sau – paskutinis variantas turbūt populiariausias, nes šis įprotis ir yra suformuotas anksčiausiai. Vienok, supratimas, jog tu negalėjai būti atsakingas už save ar priimantis save tada… Tu to mokeisi ir išmokai tiek, kiek artimiausi žmonės tai gebėjo tau perduoti, kiek jei patys to turėjo, kiek jei patys tuo buvo ir t.t. Taigi šis supratimas tiesiog yra realybės dalis. Vienišumo jausmas apima ir palikus intymų partnerį, gal ne tiek stiprus ir tiek ilgai besitęsiantis, bet ji būna. Ir tai yra sunku padaryti, bet poros skiriasi, nes mato geresnes perspektyvas ir numatomus rezultatus nelikdami su netinkamu žmogumi ir jo aplinka.

Grįžtant.. Ką norėčiau pasakyti sau ir kitam žmogui yra tai, kad atsiskleidimo gali pakakti pačiam/pačiai sau. Nes, jei supranti, kodėl vis tai tavy buvo užgniaužta ir neturėjo balso bei vietos, tai nėra jokio reikalo tiems patiems žmonėms ar aplinkai, kuri tai įtakojo kažkaip dovanoti jų sulaužytą ir tavo pataisytą savastį. Mano akimis, pakanka tiesiog gyventi tą gyvenimą, kurio tiek troškai, būti tuo, kuo esi ir negalėjai niekaip išreikšti ar net įvardinti, o pats pasisakymas, istorijos pasakojimas, dalinimasis bei pagalba realiai turėtų būti suteikta tiems, kas moka ir geba priimti tave tokį, koks esi, buvai ir būsi, nes tik tai, kuo realiai esame ar artėjame prie to yra vertinga. Jei žmonėms ar kultūrai tai nėra priimtina ir reikalingos netgi priešingos tam kaukė, kad prisitaikyti, tuomet ta aplinka ar žmonės nėra vertingi ir sveiki pakankamai, kad pradėti gyventi realiai. Tebūnie jiems lieka tos kaukės, jei kitkas yra „per žiauru“. Be abejo, bet kuris gali pasirinkti aukos/kario kelią… Ir na, tebūnie :) tik...Vėl gi, tai – tiesiog įpročio atkartojimas, gyvenant ne sau ir save, bet kitiems ir kitus.
Be abejo, jokioje terpėje negalime būti 100% savimi, net kai būname vieni, to pilnai išreikšti nesugebame, nes turime per daug dėmenų, interesų ir pan. Vienok būnant suaugusiais, mes galime rinktis sau tinkamesnę artimą aplinką, nei kad ją turėjome augdami. Jei norite taisyti vežimą, kuris jus pervažiavo tūkstančius kartų ir jį betaisant darys tą patį ir dar skųsis, koks jūs esate neteisus ir skaudinantis, tai… Galima rasti padoresnį transportą. Be to, turint suprantančią, sveikesnę artimą aplinką, yra paprasčiau leisti sugyti senoms žaizdoms bei geriau prisitaikyti ir prie aplinkos atšiaurumų, sustiprėjus.

Beje, atsiskleidimą galima panaudoti kaip globėjų konfrontaciją ir įrodymą jų nevykusio auklėjimo/auginimo. Tai yra akivaizdus įrodymas ir jis yra pilnai jūsų užsitarnautas bei įsisąmoninta, tad tai – tinkama priemonė. Vienok, tik primenant reikalinga paminėti, jog konfrontuojant globėjus nereikia pamiršti, kad visi netinkami būdai bei išraiškos, kurie jus traumavo anksčiau, gali iškilti ir konfrontacijos metu, tad šis įvykis bus stipriai emocinis ir reikėtų turėti tam užnugarį: kur atsipūsti vėliau bei bendraminčių paramą. Nes konfrontacijos metu traumavę jus žmonės dažniausiai viską neigs bei gali tai daryti agresyviai ir pan., priklausomai nuo jūsų patirtų traumų dydžio ir jūsų pačių sveikumo: kuo didesnė atskirtis tarp pastarųjų, tuo reakcija bus agresyvesnė. Vienok konfrontacija yra turbūt neišvengiamai išbandoma kaip skausmo ir jo suvokimo, priėmimo - pykčio manifestas bei kaip realybės patikrinimas bei įsitikinimas darkart apie tai, kas yra kas. Visada tai galima padaryti raštu, jei gyvai yra per didelis krūvis ar net ir pavojus.
Konfrontacija ir savo identiteto ištarimas balsu tiems, kas jį ilgus metus bandė neigti ir tuo žeisdavo, yra labai svarbi gijimo dalis. Be abejo, daugelis žmonių nėra įsisąmoninę, jog būtent taip ir buvo, tas jau minėta aukščiau. Bet jei tu supranti tai, atsiskleidimas taip pat yra priemonė įtvirtinti savo nepriklausomumui, unikalumui. Pasakymas, kad bet kokie įmanomi būdai negali pražudyti tos kibirkšties, kuri yra visuose mumyse ir jai tereikia gero vėjo, nei per didelio nei per mažo, kad įsiliepsnoti tiek, kiek ir turėtų būti. Mes kiekvienas tai galim. Galim leisti sau suteikti.

Sėkmės einant link savo saugumo ir laisvės.

 Nusprendžiau parašyti apie tai, kaip galima realiai pagyti, kai jau turi psichiatrų išrašytą diagnozę.

Visų pirma norėtųsi paminėti, jog savo darbe nesiremiu į jokias tokias diagnozes bei nematau reikalo jų laikyti rimtomis. Jei kas nors esate domėjęsis, tai jos yra išrašomos pagal simptomus, t. y. niekas netiria jūsų smegenų pokyčių ir nesistematizuoja šių „ligų“ fiziologiškai ar neurologiškai. Simptomų „skaitymas“ ir rūšiavimas man yra panašiau į delno ir kavos tirščių skaitymą ir jo reikalingumą. Suprantu, gal tai skamba labai griežtai ir atmestinai, bei taip tarsi nureikšminamos žmogaus problemos, bet aš greičiau taikausi į psichiatrijos, jos rimtumo, diagnozių realumo ir pan. sureikšminimą bei išpūtimą.
Taigi, grįžtant prie diagnozių, aš nelaikau jų labiau realiomis nei būrimo. Vienok, kaip bebūtų liūdna, o daugeliu atveju net ir tragiška, pagal šį žmonių problemų suskirstymą vėliau yra paskiriami vaistai, kurie labai stipriai įtakoja žmogaus organizmą, ir, be abejo, smegenis. Pakitimai yra stiprūs ir pakankamai ilgalaikiai, yra labai sudėtinga nutraukti tokius vaistus, nes dauguma jų iššaukia priklausomybę jiems ir pan. Istoriškai šie vaistai neturi rimto patvirtinimo dėl savo efektyvumo, cheminis disbalansas smegenyse buvo tik viena iš teorijų, kurią labai greitai pasigavo farmacinės kompanijos, šiuo metu ši teorija dažnai nebevertinama mokslo pasaulyje (pvz.: čia arba čia), bet ji vis dar labai gaji plačiojoje visuomenėje, kas iškreipia realybę. Yra aibė viešų istorijų, kai farmacinės firmos pateikia nerealius duomenis apie vaistų efektyvumą bei sufalsifikuoja vaistų šalutinių poveikių statistiką, be to ilgą laiką istorijoje psichiškai negaluojantiems žmonėms nebuvo teikiama net ir medikamentai, bet tiesiog pvz.: nuleidžiamas kraujas, kad su atsinaujinusiu krauju jiems taptų lengviau ir pan. Jei kas nors vartojate vaistus ir esate skaitę jų informacinius lapelius, ten šalutinių efektų sąraše galima rasti tikrai šiurpą keliančių dalykų, antai vaistai nuo psichotinių epizodų gali sukelti insultą bei komą ir pan., žinoma, labai nedideliu statistiniu procentu. Gali būt, kad nereikalinga kreipti į tai tiek didelio dėmesio, kuomet tokie vaistai realiai labai pagerina gyvenimo kokybę, bet yra taip pat labai daug pačių pacientų, žmonių vartojančių šiuos vaistus bylojimų, kad jų būklė pablogėjo nuo vaistų vartojimo, yra žmonių, kurie iki vaistų vartojimo neturėję savižudiškų minčių, vėliau turi tokius epizodus (šiokia tokia antidepresantų galimo poveikio suvestinė - čia). Taip pat faktas, kad šie vaistai labai dažnai yra pardavinėjami juodojoje rinkoje kaip haliucinogenai bei pan. medžiagos, naudojamos baliukuose, pasako kai ką, ko galbūt nenorime žinoti, nors šios informacijos tikrai apstu bent jau interneto skaitiniuose. Dėl to, kad daugelis šių vaistų, ypač stipresnių, sukelia priklausomybę, vėliau žmonėms yra labai sudėtinga nutraukti bei sumažinti jų vartojimą. Kaip ir kiekviena, priklausomybę kelianti medžiaga, šie vaistai veikia panašiai: kuo daugiau jų vartoji, tuo daugiau ir įvairesnių jų reikia, kad gauti tą patį efektą (be abejo tai galioja daugeliui, bet ne visiems žmonėms). Kai kuriose labiau pažangiose šalyse yra sudaromos grupės, kuriose su profesionalų ir kitų norinčių nutraukti vartojimą žmonių savitarpio paramos pagalba, jiems pavyksta ilgainiui nutraukti vartojimą (čia – matomas paramos grupės darbas). Taip pat yra daug statistikos, kuri labai dažnai yra bandoma nuslėpti (dėl finansinių priežasčių), kad šalyse, kuriose ligoniai nėra gydomi šiais medikamentais, išgijimo procentas yra ženkliai didesnis (pvz Indijoje, šiame filme galima rasti informacijos apie tai)
Taigi, susumavus: pagal labai subjektyviai daromas diagnozes žmonėms išduodami vaistai, kurie stipriai paveikia smegenų veiklą ir dažnai dar ir pablogina situaciją; be to tampi tarsi chemiškai „užkonservuotas“ savo nekokioje būsenoje, vietoj padėjimo iš jos išsikapstyti, taigi, mano akimis, psichiatrijos gydymas tikrai nepanašus į gydymą, greičiau į bandymą prie jo pritempti, grindžiant jį vėlgi cheminiu disbalansu, kurio niekas tau niekada nei matavo nei matuos… Ir tai yra labiausiai pripažintas gydymas, pagal kurio aiškinimą tokie žmonės neva greičiausiai niekada nepagis, kad vaistais yra gydoma ne ligos priežastis, bet tik jos simptomai, tada logiškai ir pagijimas nepriklauso nuo tokio gydymo: arba tau „praeina“ arba ne, greičiausiai ne, nes tada vaistai neturėtų būti labai stiprūs, kad organizmas susidorotų su neganda be papildomo didelio (cheminio) krūvio. O ir pripažįstama dar ir tai, kad tokių negalavimų priežastys nėra realiai žinomos, labiau laikomasi to, jog tai yra genetiškai paveldima, nors tokie genai taip pat nėra rasti. Ką noriu pasakyti šiuo tekstu yra tai, jog psichiatrija realiai nelabai ką žino apie šias ligas bei jų gydymą, vienok tai yra turbūt efektyviausias būdas savotiškai atsikratyti tokiu žmogumi ir jo problemomis bei turėti farmacijos bei psichiatrijos klientą iki jo/jos gyvos galvos. Na kitaip tariant, vietoj realios pagalbos, žmogus paverčiamas daržove ir visi atsipalaiduoja. Tokia štai gydymo forma.
Ar yra kitokie pasirinkimai, kai negaluoji psichologiškai ir gyvenimas tampa sujauktas bei sunku susitvarkyti su visa reikalinga atsakomybe? Nuo XXI-o amžiaus yra žinomas gydymas pokalbiu arba vadinama psichoterapija. Tiesa pačioje pradžioje toks metodas buvo taikomas labiau hipnozės paveiktiems pacientams, bet pradininko (Žanas Martinas Šarko) mokiniai: Pjeras Žanė, Zigmundas Froidas ir kt. perėmę šį metodą, vėliau jį ištobulino bei nebenaudojo hipnozės tokiu mastu. Daugiausia šioje sferoje pasiekė Froidas dirbdamas su isterijos kamuojamais ligoniais, kuriais neretai buvo moterys, jis pradėjo suprasti, jog dažniausia ligonių sunkios būklės priežastis buvo sunkūs, nežmoniški išgyvenimai vaikystėje, brutalūs fizinio ir seksualinio išnaudojimo variantai, kurie dažniausiai įvykdavo jas auginusiose šeimose. Be abejo, kaip jau dabar yra žinoma, žmonės, kurie galėjo taip elgtis su mažamečiais vaikais dažniausiai nebūną nepažįstami žmonės, bet artimi giminaičiai, - tėvai, motinos, dėdės, tetos, seneliai, broliai, seserys, pusbroliai. Kai kurios Froido pacientės buvo iš plačiau žinomų šeimų ir pan., priedo kuo toliau suprasdamas psichinių negalavimų prigimtį, Froidas be abejo suprato, kad jis klibina pačios šeimos konceptą, tradicijas, neliečiamumą ir tai buvo tiek pat nauja, kiek ir tiesiog nepriimtina tuo metu (ir šiuo metu, be abejo). Vėliau bėgdamas nuo profesinio pasmerkimo jis sukūrė visiems žinomą Edipo komplekso ir pan. teorijas, kurios buvo tiek keistos ir įmantrios, kad puikiai nukreipė dėmesį ir įtikino publiką bei žinovus savo realumu. Taigi, psichoterapija įstrigo laike ir buvo iškreipta į kažkokias seksualines vaikų fantazijas, kuriose jie patys tapo nežmoniško elgesio su jais kaltininkais.. Viskas vėl stojo „į normalias“ vėžes. Be abejo, pati psichoterapija neliko užmiršta, yra gausybė jos atšakų šiuo metu, tarp kurių galima rasti ir vadinamą primal therapy, kuri kaip tik ir koncentruojasi į jauname amžiuje patirtas traumas. Galima rasti kognityvią terapiją, IFS (inner family system) metodą, kuomet yra kalbamasi su tam tikromis žmogaus psichės dalimis, norint atkurti anksčiau vykusius įvykius, bei kaip tuomet jauteisi ir ko negalėjai pasakyti nei kitiems nei sau, taip pat yra kuriamos programos, kuriose gali būti tiek vaiku-savimi, tiek suaugusiu-savimi-realiu metu ir tokiu būdu perduoti sau žinutes, kurios kitaip tau nebūtų žinomos ar tiesiog būtų psichologiškai užspaustos, užmirštos, jei tai jau tapo nuolatiniu įpročiu. Tiek istorinės apybraižos trumpai. (Medžiaga imta iš Judith Lewis Herman "Trauma ir išgijimas" 7-33psl.).
Ar yra sveikesnių alternatyvu įprastiems psichiatrijos metodams, gydantis nuo psichinių negalavimų ar epizodinių traumų? Buvęs psichoterapeutas amerikietis Daniel Mackler yra sukūręs keletą filmų psichinio gijimo tematika (jo internetinį puslapį galite rasti čia). Didžiausias dėmesys yra skiriamas gijimui nuo psichozės, kadangi populiariai manoma, jog tai yra sunkiausia psichinio susirgimo forma. Dažnai žmonės, kurie būna psichotiški gauna šizofrenijos diagnozę, kuri gąsdina bene kiekvieną. Filmuose yra daugybė šaltinių bei pavyzdžių, kaip psichozė yra išgydoma nevartojant vaistų arba juos vartojant labai ribotai pačioje pradžioje, kuomet reikalinga nuraminti kūną iki tos ribos, kai žmogus gali valgyti bei užmigti, t. y. tiesiog pailsėti iki tiek, kad būtų įmanoma susikalbėti. Kaip ir autorius mini kituose video, jis pats nevengia suvartoti migdomųjų pvz, kai skrenda lėktuvu ilgoje kelionėje, tad jei įprastoje psichiatrijoje visiški išgijimai yra laikomi greičiau atsitiktinumais, taip gydyme žodžiu, profesionalai nėra nusiteikę prieš vaistų vartojimą, greičiau prieš jų laikymą vienintele galima priemone pagerinti savijautai. (filmus su lietuviškai subtitrais galima rasti čia)
Taigi, kaip vyksta toji psichoterapija (konsultavimas, couchingas)? Žmonės susirenka kambaryje ar prie kompiuterio ekranų video skambutyje ir kalbasi. Ir viskas, taip, daugiau nieko nevyksta. Nėra jokių papildomų susitikimų, siuntimų į užsiėmimus, vaistų išrašymo, diagnozių išrašymo, siuntimo pas kitus gydytojus, nieko, tiesiog pokalbiai. Žinoma, galima sakyti, kad tokius pokalbius mes galime turėti kasdien su labai daugeliu žmonių, ypatingai su draugais, gyvenimo partneriais, vaikais, giminaičiais. Tad kas gi skiriasi? Ryšyje tarp terapeuto ir kliento yra keli aspektai, kurie negali būti pažeisti, kad išlaikyti veiksmingą ryšį: terapeutas neturi turėti savo reikmių seansuose, terapeutas turi bet kuriuo atveju būti kliento sąjungininku, net jei tai reikštų išlaikyti sveikas asmenines ribas, kuomet klientas reikalauja jų nepaisyti ir pan. Tuo šis ryšys skiriasi nuo ryšio su partneriais bei draugais. Jis taip pat skiriasi nuo tėvų/vaikų santykio, nors jis yra artimiausias šiam. Klientas nebėra vaikas, tad už kito suaugusio žmogaus gebėjimą laikinai atsisakyti savo poreikių dėl galimybės klientui suteikti visiškai į jį orientuotą aplinką nepaisant kliento elgesio, jis turi sumokėti kažkuria kita forma, dažniausiai susitariama pinigų suma. Taigi, tai yra kliento įsipareigojimas: laiku atlikti mokestį už konsultacijas bei į jas atvykti, nes kitaip mokestis už sesiją bus paimtas kaip dar vienas būdas priminimui apie atsakomybę už savus veiksmus ir apie atsitiktinių savo nuostolių apsiskaičiavimo. Kadangi šis ryšys yra toks panašus į globėjo/vaiko santykį, terapeuto vaidmuo ir įtaka yra labai didelė. Klientas dėka saugios aplinkos ir besąlygiško pasitikėjimo juo pagaliau gali pilnai atsiverti, nesvarbu ar tau 18 ar 85, šis patyrimas niekad neateina per vėlai, bet gerai, jei ateina apskritai. Žmonės nėra įpratę atsipalaiduoti ir pasakyti tai, ką net patys nuo savęs dažniausiai slepia, ir kaip bebūtų gaila, tėvai dažniausiai nesuteikia tokios galimybės savo vaikams taip pat. Taigi, klientas gali atsiverti, išsikalbėti, būti pagaliau savimi. Klientas gali pamažu atgauti pasitikėjimą savimi, pradėti stiprėti ir taip toliau. Ta prasme, šiam ryšyje būna nuomonių išsiskyrimo, kovų, bet jos visuomet negali išeiti iš sveikų asmenybės ribų, kurias privalo išlaikyti terapeutas kaip pavyzdį klientui. Jei klientas savo elgesiu gresia terapeutui būti sužalotam, tada terapija gali nutrūkti. Visa kita turėtų būti priimtina, net jei ir visiškai atgrasu ar baugu ar keista. Taigi, klientas atsidėkoja už šią paslaugą – palankią, konfidencialią aplinką, įgalinančią atverti savo psichologines žaizdas ir palaipsniui leisti joms sugyti bei rasti būdus kaip tai padaryti geriausia. Todėl toks ryšys gaunasi lygiavertiškai atlygintas. Apie tai, kuo šis ryšys yra skirtingas nuo kitų ryšių tarp žmonių išsamiau čia.
Taigi… Pasirinkimų yra. Aptariau 1 iš jų, kuris bent man asmeniškai padėjo labiausiai. Žmonės taip pat renkasi labiau fizines alternatyvas: dietas, fizinį aktyvumą, meditacijas, įvairius tikėjimus, žmonės, kuriems labiau pasisekė, ir jie patys gali rasti būdų kaip išmokti savigydos bei rasti bendraminčių, su kuriais būtų įmanoma efektyviai suprasti savo problemas ir su laiku jas išspręsti, be abejo renkasi tai, kartais taip pat išmėgina ir specialistų pagalbą, kad ir vien iš įdomumo. Jei tai veiksminga, - kodėl gi ne? Jei veiksmingi psichiatrų išrašomi vaistai, - kodėl gi ne? Jei jaučiatės, kad greičiausiai labiau bėgat ir slepiate savo problemas nuo savęs pačių, tuomet galima išbandyti ir čia aprašytą gijimo metodą. Žinia, kurią labiausiai norėjau perduoti yra ta, kad diagnozė, kurią jums kažkas užrašė nėra visam laikui, kaip kad neseniai girdėjau filme „Sense 8“, kad jei turi problemą, yra du variantai: arba su ja gyventi arba ją išspręsti. Čia užrašytas 1 iš galimų išsprendimų.
Jeigu susidomėjote ir norite susisiekti, spauskite čia - mano kontaktai
Tiek trumpai, linkiu rasti savo kelius kaip sugydyti širdį/protą.

Psichikos sveikatos teorija (LT titrai) 

Filmai apie gijimą psichoterapijos pagalba be ar su mažiau vaistų. Lietuviški subtitrai
Filmai čia

Films about healing with psychotherapy, without or with less medications
Films

Videos made in theme about psichiatric medication by Daniel Mackler on youtube:
About medication

Video series by Stefan Molyneux about roots of most common mental problems among adult people:
Bomb in the brain 

And some fun stuff on it

Vaiko auginimas, nuo gimimo jam priskiriant proto lytį, kuri privalomai atitiktų kūno lytį lemia asmenybės susiskaidymą, kai turi tarsi vaidinti, jog esi tai, kas tavo proto sandaroje užima daug mažesnę (kiekiu, reikšmingumu) vietą. T.pr. visi vyrai gali vaidinti moteris, elgtis moteriškai, kaip ir moterys vyriškai. Bet jei esi verčiamas gyventi nuolat tokioje būsenoje: tarsi aktoriauti nuolat ir kartu gyventi - spręsti įvairias kiekvienam gyvenimiškai kylančias problemas ir t.t. Tai išvargina, nes yra papildomas apkrovimas. Be asmenybės priverstinio susiskaidymo, turi papildomą nuovargį, be to dažniausiai matai aplinkinius, kurie gali pilnai reikšti savo „aš“, kas įtikina, jog esi pasmerktas ir defektuotas. Ši neteisybė įgalina tik vienam – neapykantai sau, sielvartavimui dėl tokio elgesio su tavimi, izoliacijai ir pan. Visa tai – psichologinės problemos, kurios lemia mažiau efektyvų žmogaus elgesį visuomenėje, tad kenčia ne vien translytis, bet ir jo aplinkiniai. Ir viskas dėl neteisingo auginimo. Tai galima gydyti ir žmogus gali atrasti supratimo ir drąsos atkabinti šitus šarvus ir būt tuo, kuo yra, buvo ir bus. Visuomenėje nesant išsamių, mokslu pagrįstų, vieningus, aiškiai klasifikuotus rezultatus nurodančių žinių/tyrimų, sunku būti tikram dėl savo asmeninio supratimo/pajautimo/žinojimo. Tuo labiau, kai tradicijos apskritai sunkiai pripažįsta įvairialypės žmogaus seksualinės prigimties egzistavimą. Visuomenė apskritai nepriima žmonių labiau pažinusių savo vidų ir mintis. Tai juk veda į „negerą“, „neteisingą“ elgesį, elgesį, kuris iš tikrųjų atspindi labiau mus ir mūsų vidų nei kad aplinkinių poreikius bei papročius ir už tokį elgesį būdavom tiek baudžiami ilgą savo gyvenimo dalį. Vienok, tai nereiškia, kad šios žinios ir mokymasis, kuris išlaisvina, neatneša vaisių, tad linkiu kiekvienam atrasti kelią iš vienučių arba jas įsirengti prabangiai, kai prireikia atsijungti nuo žmonių :)
Žinoma, galima rinktis nekeisti kūno, gyventi ne savo tikrosios lyties gyvenimą ir pan. Bet, kiek tenka susidurti su žmonėmis, gyvenančiais taip nesąmoningai, dažnas jų turi įvairiausių problemų, ir žinoma, kas jų neturi ar ne? Bet, sakyčiau, gal lygis svarbu ir supratimas, kad pagaliau atvėrus kelią tiesai – įvardinus savo stipresnę psichės dalį stipresne, o silpnesnę – silpnesne, gali imtis ir esmingesnių sau dalykų, turėti daugiau vidinės ramybės. Pripažindamas, kas esi, tarsi atlaisvini didelę dalį bereikalingos apkrovos. Žinoma, atsiranda kitokios apkrovos, bet tuomet gali sverti, kada esi laimingesnis – ar su senosiom apkrovom ar su naujomis. Niekad nepasakyčiau, kad visi turi ir privalo atsiverti dabar ir būti drąsūs, niekad nesuklupti ir pan. Bet tiesiog, viskam yra ribos ir viskam yra įvertinimai, galime leisti sau pasirinkti patogesnes ir malonesnes, net jei aplinkiniai sunkiau priims.. Kaip bebūtų keista, atradus kažką tikrai svarbaus, supranti, kiek žmonių liko užsimerkę, todėl yra sunku eiti vienam… Bet po to atrandi kitas grupes, kitas širdis, kurios tarsi patvirtina, kad gerokai paaugai ir tau reikalinga atitinkama kompanija. Be abejo, tam reikalingas laikas ir gali atrodyti be pabaigos sulipimo sienom intarpais. Sėkmės atradimuose.

P.s.: mokslinių tyrimų susijusių su seksualumu yra daug, bet jie nėra davę vieningų aiškių rezultatų.

​Kokios kliūtys gali trukdyti translyčiam žmogui pripažinti, jog jis/ji yra translytis 2) Antra kliūtis: visuomenės nebrandumas. Nepaisant to, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau istorijų bei tyrimų, žmonės vis dar mato translyčius kaip na… pasiklydusius žmones. Man teko daugybę sykių patirti mintį, jog esu translytis vyras, nes noriu vyrų „privilegijų“- itin populiari feministų mintis. Po tiek feminizmo laimėjimų, kada Vakarų kultūroje matoma daugiau neteisybės vyrams nei kad liko to moterims, aš noriu turėti tas „privilegijas“… Kaip antai dirbti be proto, kad užtikrinti šeimai gerbūvį ar šiaip būti patraukliu potencialiems romantiniams/seksualiniams partneriams, išlikti stipriu, nors man akmenį ant galvos tašytų, nes kitaip nebūčiau vyras, anksti numirti dėl vis nepakankamo finansinio bei stiprybės statuso/arimo iki negyvumo, skyrybų atveju mokėti už pragyvenimą buvusiai žmonai bei vaikams.. na taip, žaviosios privilegijos, negalėti skųstis jei patiriu smurtą nuo moters namuose, būtų tai motina, sugyventinė ar dar kažkas. Bet nenukrypstant, tie patys feministai paklausti, kodėl yra translyčių moterų yra atsakę, jog todėl, kad tie žmonės mėgsta moteriškus dalykus… Kodėl translyčiai vyrai yra tokiais, nes nori vyrų „privilegijų“, o ne mėgsta vyriškus dalykus? Nes vyriškų dalykų nėra, yra tik bendražmogiški? O translytės moterys nenori moterų „privilegijų“, nes tokių privilegijų nėra? Kaip antai tie patys alimentai po skyrybų, feminizmo suformuota amžinoji aukos/teisingumo balso vieta, kas reiškia, jog didesnė dalis atsakomybės pereina vyrams ir jie patys dėl to kalti, kas reiškia, kad jie negali dėl to kalbėti, nes jie nesupranta lygybės tarp lyčių, nes jie nėra teisingumo balsas ir t.t. - uždaras ratas. Na taip, jokių moterų privilegijų. Ir netgi žiūrint iš feminizmo pozicijos, nejaugi trans moterys yra tiek na nerimtos, kad pasirinko transseksualumo kelią vien dėl to, kad patinka moteriški dalykai.
Bet vėlgi, nenukrypstant. Šie pavyzdžiai parodo, kiek nesupratimo yra apie lytiškumą tarp žmonių: žmonės negali priimti, jog proto lytis yra nulemta dar besiformuojant embrionui, ir nors visi esami mokslo tyrimai dėl šio fakto tarsi sutaria, vis vien klajoja populiari nuomonė, jog tai neįgimta, o įgyta. Jog kažkas nutiko kažkada anksti tavam gyvenime, kas paskatino tave atsisakyti savojo tikrojo „aš“ ir priimti priešingą variantą. Ir iš tikro… Na ir ką, rezultate gauni aibę minios, kuri nori palengvinti tavas kančias ir grąžinti prie tiesos :))) Vėlgi nė nesusimąstydami, kad jie tik lipa į tą pačią, visą gyvenimą žiojėjusią žaizdą ir mosikuojasi rankom, jei juos nustumi, reikalaudami pripažinti jų gerą valią… Aš suprantu, kad tam, kas gerai neįsigilinęs, gali nesimatyti, kaip ir kas vyksta/vyko ir jis/ji gali mestis pagalbon vietoj bandymo suprasti. Dažnai tikintys žmonės nori gelbėti netikinčius… Dažnai prisiekę demokratai bando parodyti, jog anarchijos atstovai netgi yra konservatoriški ir pan. vienok…. Tenka pripažinti, kad kartais tiesiog turi arba pasitraukti iš panašių diskusijų arba jas atlaikyti, priklausomai nuo prioritetų. Žinoma, gaila, jog mokslas neturi dar realių atsakymų/atsakymo, kaip yra su žmogaus seksualumu ir kaip tai spręsti yra geriausia. Dar trumpai norėtųsi paminėti tualetų, užgauliojimų, dokumentų, ir pan aspektus, taip pat vadinamąjį misgenderinimą. Gal pradžioje paimsiu misgenderinimą. Tai sukelia labai skausmingą psichologinę reakciją. Iš esmės, rodos, kas gi nutinka: eini gatve, ateini į parduotuvę, pardavėjas į tave kreipiasi ne tavo įgimto ir pagaliau atrasto gender'io kreipiniu. Rodos, kad ir žmogus klystų vadindamas tave taip ar kitaip, tu visvien žinai, kas esi ir tai nelabai turėtų veikti. Nė nežinau, kaip geriau paaiškinti, kodėl tai tiek skausminga. Manau, čia galbūt sugroja keli dalykai: 1) Tai aktyvuoja disforiją, nes suvoki, jog kūnas klaidina aplinkinius. (apie disforiją sekančiame tekste) 2) Trigerin'a (išprovuokuoja prisiminimus apie neteisingą elgesį su tavimi praeityje – apie patirtą traumą). Nesąmoningai gali grįžti į prisiminimus, ir nors konkretus asmuo, esantis prieš tave tau nėra nieko blogo nepadaręs praeityje, gali jam suprojektuoti visus tėvus, kiemo, mokyklos vaikus, mokytojus ir kitus traumavusius tave žmones. Suprantant šį dalyką, gali būti lengviau išlikti sąmoningam ir dėl to ramiam misgender'inimo atvejais. Asmeniškai esu išbandęs įvairias taktikas palengvinti misgenderinim'o sukeliamą skausmą, vienok, kol kas tai lyg ir neturiu didelių rezultatų. Kiekvieną sykį pajaučiu skausmą, o ilgainiui ir norą dingt namo. Vis gi, tai nėra mirtina, taigi pakeliama. Tualetai. Kai nesi užtikrintas tuo, kaip tave priims, o negali būti, nes realybė – patiriamas misgender'inimas sako, kad gali būt visaip, tai sunku išlikti ramiam ir netiriančiam aplinkos. Šiaip ar taip, renkantis savo proto lyties atitinkantį tualetą, jausmas geresnis. Užgauliojimai. Iš patirties žinau, kad jei esi aplinkoje, kur to patiri su kaupu, kantrybė ir išlikimas savimi, kad ir tegul su kompromisais, galų gale duoda rezultatų. Žmonės dėl savo pačių ramybės ir patogumo nori su visais turėti malonų ryšį ir jei supranta, kaip tai turėti, jie pasistengs tai naudoti bent jau, kai esi šalia jų. Dokumentai. Na kai kurios šalys normaliai – pakeičia gender žymę dokumentuose vos po diagnozavimo, kai kurios reikalauja dalinio ar visiško kūno pakeitimo. Manau, tai – ne naujiena. Dera paminėti, kad šis skirstymas žmonių į dvi lyties kategorijas pagal kūno/veido/balso savybes nėra labai patogus. Norėtųsi, jog kreipiniai turėtų labiau neutralias reikšmes arba būtų paklausiama apie žmogaus identifikavimąsi. Kaip kad ir klausiama apie alergijas, diabetą, kairiarankiškumą ir pan. Tai galbūt nesukelia kūno ištinimo, bet paniką, nesaugumą ir dėl to grubų elgesį su alinkiniais – taip.
Dar norėtųsi paminėti didelį spektrą žmonių identifikavimosi seksualumo prasme: lesbietės, gėjai, biseksualai, aseksualai, visokiausi-seksualai, translyčiai, interseksualai, fluid-gender'iai, non-binar'iai ir dar visokiausios gender variacijos. Mano akimis potraukį vienam ar kitam gender'iui nulemia buvimas priešingo gender'io žmogumi, tikiu, jog potraukį abiem gender'iams nulemia buvimas tarsi abiem gender'iais, sakykim buvimas tarsi hermafroditu savo prote. Visi mano tekstai tėra mano nuomonė pagrįsta asmenine patirtimi, savityra, diskusijomis su kitais bei surandama informacija. Nesu mokslininkas, todėl negaliu kredituoti savo žinių kaip objektyvios tiesos. Kaip miniu tolesniame tekste, mano nuomone, mes visi nesam vienalyčiais savo protuose, tad, sakyčiau, tai yra procentalumo klausimas. Interseksualumo negali nuneigti taip pat. Dažniausiai imu kairiarankiškumo analogiją proto-kūno lytiškumui: yra žmonių, kurie valdo kairę ranką geriau, yra, kurie valdo kairę akį geriau, o ranką – dešinę ir pan., priklausomai nuo smegenų veikimo. Taip, mano manymu, yra ir su proto lytimi, visi turi tiek moters, tiek vyro, tik kiek ko yra pas kiekvieną daugiau ar mažiau ar po lygiai, gali žinoti tik jis pats; galbūt vėliau bus atrasti būdai, kaip tą pakankamai išsamiai ištirti. Žinoma, kūno lytį suprasti/patikrinti paprasčiau. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kuo jis save identifikuoja, kaip jis elgiasi su savo kūnu ir kokios proto/kūno lyties žmones renkasi kaip romantinius/seksualinius partnerius.

​Kokios kliūtys gali trukdyti translyčiam žmogui pripažinti, jog jis/ji yra translytis 1) Svarbiausioji kliūtis: nuo itin ankstyvo amžiaus, vos po gimimo aplinkinių laužomas žmogaus/vaiko identitetas. Tiesa, pagal tyrimus nurodoma, jog vaikas pradeda suvokti apie savo kūną ir pan. kiek vėliau, nuo 7-9 mėnesių (vienas iš galimų straipsnių pagrindimui - https://www.extension.purdue.edu/pr...), o save suvokia kaip atskirą individą (bei pradeda suprasti savo proto lytiškumą) nuo 2-3 metų . Jei pasižiūrėti translyčių asmenų pasakojimus, dažniausiai jie mini būtent panašų - 2-4 metų amžių, kuomet labai aiškiai suprato, kad kažkas ne taip ir kokios lyties jie yra savo supratime, jautime.
Pasaulyje vis randu istorijų, kuomet vaiko balsą pradeda priimti labai anksti, jei ne nuo 3 metų, tai jam tai kartojant ir kitaip kenčiant tėvų skiepijamus (kūno lytis privalomai turi atitikti proto lytį) stereotipus, augintojai pagaliau pradeda abejoti savo teisumu ir galų gale priima vaiko žinias už tiesą. Tai džiugina. Ne daugelis tėvų yra tiek sąmoningi ir apsišvietę, kad rimtai atkreiptų dėmesį į mažuosius. Žinoma, yra tik vienetai tėvų, kurie priėmė tai lengvai ir tikrai skubiai. Manau, čia veikia tiek visuomenės nebrandumas, tiek pačių tėvų turimos traumos, neleidžiančios jiems suprasti, kad vaikas jiems neskolingas nieko, o jie yra prisiėmę pilną atsakomybė suteikti jam absoliučiai visa, kas įmanoma. Galima sakyti, kad tėvai tarsi bijotų dėl translyčio vaiko, tarsi jis sulauktų labai didelio aplinkinių nepritarimo… Ir taip, tai – tiesa, visuomenė nėra pasirengusi, bet! Visuomenė nėra pasirengusi aibei dalykų, kurių vaikas gali išmokti saugiuose namuose: mąstyti savarankiškai, suprasti, kad jo emocinis pasaulis irgi yra unikalus bei neginčytinas, išmokti pasirinkti, stiprinti savąjį „aš“, išmokti empatijos, žaisti žaisti žaisti, suprasti asmenines ribas, išmokti neagresyvaus bendravimo ir t.t., ką jau kalbėti apie atsakomybės prisiėmimą, anarchijos, filosofijos, veganizmo, vienodos lyčių vertės ir pan. idėjas/konstruktus. Tokį vaiką, augantį žmogų visuomenė smerks, bet kartu jis tiesiog bus stipresnis už šią pasipriešinimo jėgą, nes jis bus stiprus savimi.vidum, jeigu taip galima išsireikšti, priedo jis turės stiprų užnugarį namuose. Kaip manot, jei vaikas, translytis ar ne, neturi paramos namuose, ir net jei mokykloje yra kažkiek geriau, ar jis sugebės atlaikyti patyčias bei smurtavimą? Ar jis bus lengvas taikinys vadinamiem bull'iam: kitiem agresyviems vaikams ir suaugusiems? Dažnai mes augdami neturim paramos ir supratimo namie, tad ieškom to kitur, bet kadangi neturim gero pavyzdžio, tai pasirenkam panašias į namų tipologijas, vėliau už tai mokam. Pratęsiant mintį apie translytį žmogų: toks žmogus dažniausiai pagal turimą dabartinę statistiką, kenčia dėl natūralaus identiteto atmetimo ir laužymo nuo pat mažens ir dėl poreikio būti saugomam ir mylimam, turi išmokti vengti rodyti, kalbėti ir kitaip reikšti save, savo tikrąjį „aš“. Išmokti rengtis, elgtis pagal priešingos proto/smegenų lyties žmonėms priskiriamus stereotipus. Toks žmogus labai dažnai yra baudžiamas už tai, kuo jis/ji tiesiog yra, jei tai sako atvirai ar rodo kitais būdais: nenoru dėvėt drabužių, žaist žaidimų, bendrauti su tam tikrais žmonėmis ir n visko. Yra baudžiamas už buvimą savimi ir apdovanojamas už nebuvimą. Ilgainiui šis mechanizmas tampa vis sudėtingesniu, vaikas pradeda suprasti, kad tai nepasikeis, pradeda gyventi savam pasaulyje, elgtis agresyviau, būti uždaras ir kitaip priešintis nuo aplinkos neteisingumo bei bandyti išlaikyti savastį. Kai esi mažas ir negali išgyventi vienas, o aplinkiniai įvairiais būdais represuoja tave, tave tą, kuo tu esi, tai yra labai labai didelis krūvis ir kančia. Neabejotinai dažnas nesuprastas translytis vaikas gali turėti aibę problemų mokykloje, tarp bendraamžių ir pan. Vienok ką norėčiau pasakyti ir pabrėžti visiems, kurie jau suaugę ir žino savo tapatybę, jog jūs buvote/esate herojais (nes vis dar tebeesate dalinai vaikais savo protuose, prisiminimuose), kad atlaikėte viską augdami ir vis dar esate gyvi :) tai tikrai labai neįtikėtina. Dar ką norėčiau paminėti. Iš savo patirties ir kitų stebėjimo galiu sakyti, jog savisaugos mechanizmai yra tokie stiprūs, kad tu gali išmokti taip varijuoti savo mintim/jausmais ir kitkuo, kad išbrauktum iš sąmonės savo identiteto pajautimą/supratimą. Gal paslėptum, nė nežinau. Vengtum to, manytum, jog tai yra tarsi blogai; gal ne blogiausia, kas gali nutikti, bet rimtai blogas dalykas. Žemas, niekingas, tiesiog blogas, netikras, netinkamas ir pan., gali jaustis, kad numirsi, jei būsi savimi. Net jei jau priėmei, kas esi, nereiškia, kad neturi šių minčių, jog esi blogas vien todėl, kas esi. Visa tai tėra aidas tų balsų, kurie tave tuo tikino ilgą laiką tavo gyvenimo. Bet jau viskas, dabar esi suaugęs ir gali pasakyti tiems balsams eiti velniop arba nekreipt į tai dėmesio. Niekas negimė blogas, tai – faktas.
Dar trumpa pastaba: toks vaiko auginimas lemia asmenybės susiskaidymą, kai turi tarsi vaidinti, jog esi tai, kas tavo proto sandaroje užima daug mažesnę (kiekiu, reikšmingumu) vietą. T.pr. visi vyrai gali vaidinti moteris, elgtis moteriškai, kaip ir moterys vyriškai. Bet jei esi verčiamas gyventi nuolat tokioje būsenoje: tarsi aktoriauti nuolat ir kartu gyventi - spręsti įvairias kiekvienam gyvenimiškai kylančias problemas ir t.t. Taigi: 1) privalai nuolat išlikti nebuvime savimi, 2) turi papildomą krūvį nuolat. Negali neturėti psichologinių problemų tokioje būsenoje. Išsamiau apie proto lyties konstruktą vėlesniuose tekstuose.

​Gijimo prasmė yra su pasipriešinimu ir/ar azartu leisti sau rasti patogiausius sprendimus. Bendrai apie gijimą išsamiau bus kituose tekstuose. Grįžtant prie patogiausių sprendimo radimo, gali atrodyti keistai, kai sakai tai, būdamas translyčiu. Kiek patogu yra priimti supratimą, jog esi translytis? Trumpalaike perspektyva žiūrint, tai visiškai nepatogu: prarandi įprastą savastį, turi priešintis giliai įsišaknijusiems įsitikinimams ir savisaugos mechanizmams ir priedo iškeli į paviršių savotišką karą viduje kylantį ir iš medicinoje vadinamos disforijos; taipogi dėl suvokimo, kiek buvai sužalotas vien dėl aplinkinių nesuvokimo. Tai – skausminga patirtis ir ji tikrai nėra patogi. Dažnai iš žmonių, būdami translyčiais, girdime: ar ne paprasčiau tiesiog būti lesbiete/gėjumi? Ir na taip, tai yra paprasčiau, kaip paprasčiau yra nesivalyti dantų kasdien: sutaupai laiko ir pinigų ir energijos. Paprasčiau. Taigi, kur slypi tas mano minimas patogumas? Patogumas yra ilgalaikėje perspektyvoje: Tu renkiesi būti tuo, kuo esi labiausiai. Kaip ir patogiau būti menininku, jei turi stipresnę įgimtą/įgytą kūrybiškumo savybę, net jei turi polinkį, sakykim, į loginių rebusų sprendimą, jei randi sau patinkančių. T.y. kūrybiškumas tavo veikloje nulemia daugiau nei pusę: ieškai naujų sprendimų, gan greitai juos randi, po to atseki, kad tai jau buvo surasta kitų žmonių, paanalizuoji jų sprednimus bei juos pagrindžiančius konceptus bei gali varijuoti bei ieškoti alternatyvų netgi čia. Negali nusėdėti savaitės nepiešęs, negrojęs, nelipdęs, nešokęs ir pan. Kuomet loginiai rebusai patinka tik tada, kai turi tam tikrą specifiką, gali ramiai palikti juos neišspręstus ilgesniam laikui, gali pasiimti kitą rebusą, palikęs neišspręstą pirmąjį, t.pr. Tau tai ne tiek rūpi ir tai reikalauja didesnių pastangų bei ilgesnio laiko, tam tikros nuotaikos ir dar n sąlygų, kad darbas būtų produktyvus. Taigi… Žinoma, gali nutikti, kad imsies loginio mąstymo reikalaujančio darbo, bet tai nereiškia, kad kūrybiškumo savybė pataps silpnesne už loginio sprendimo savybę. Ilgalaikėje perspektyvoje, gali gailėtis vėliau dėl neišnaudotų galimybių dirbti su savo stipriausia savybe. Priežastys neleisti atsiskleisti savo stipriausiai pusei gali būti įvairios: galbūt buvo patogiau pasiimti loginį darbą dėl paprasčiausiai pakliuvusios progos ar dėl išgąsčio, kad turėsi atsiskleisti savo realiame stiprume, todėl rinkaisi variantą, kur turėjai mažiau potencialo ir pan. Ilgainiui šiaip ar taip turėsi nusivylimą/jaučiamą tarsi nepilną savirealizaciją.
Taigi, kodėl ne paprasčiau ir patogiau būti ne lesbiete/gėjum, bet pripažinti, jog esi translytis ir toliau eiti šiuo keliu? Nes… ilgainiui būsi nusivylęs savo gyvenimu šiuo klausimu, sąmoningai ar pasąmoningai. Gali būti, jog būsi efektyviai priimamas, turėsi intensyvų intymų gyvenimą, turėsi puikų romantinį partnerį, būsi priimamas visuomenės, lipsi karjeros laiptais, bet jausi nusivylimą, žinosi, kad kažkas ne taip… Galbūt tai pasireikš vadinama depresija, gal kažkuriuo kitu psichologiniu/fiziniu negalavimu, gal priklausomybėmis, gal negalia siekti norimos karjeros, gal vienišumu, gal nepritekliumi, - aibė variantų. Žmonės negalintys tarsi atsegti per ankštos liemenės ir išlįsti iš jos, dažnai nevalingai imasi vis griežtesnių savi-represijos formų, kad liemenė vis dar laikytų. Ir atrodytų, kam reikalinga save tiek kankinti? Mano akimis, čia yra keletas kliūčių, kurios įtakoja žmogaus negebėjimą prieiti prie lūžio savo galvoje. (Apie tai sekančiame tekste.)

Pabandysiu paimti savo darbovietės pavyzdį ir aprašyti bendras pastabas, kas maždaug vyksta tose darbovietėse, kur darbuotojų rotacija (pasikeitimas) yra labai ženkli:

Kokie žmonės dominuoja. Kadangi mano darbovietė yra greito maisto restoranas, jame pilna streso ir įtempto darbo, kur labiausiai vertinamas tobulas klaidų nedarymas ir visiškai nesąmoningų instrukcijų laikymasis. Kaip gi sudarytos tokios darbovietės ir kokie žmonės gali tikėtis karjeros juose?
Darbovietė yra valdoma gan sociopatiškos asmenybės, kuri gali užrikti ant tavęs, jeigu yra ne labai geroje nuotaikoje ir tu ar net ne tu, o kažkas kitas padarė klaidą, bet staigumo dėlei tu tiesiog papuolei kaip labiausiai atitinkantis asmuo. Ir tai atsitinka ganėtinai dažnai. Galima sakyti, jog ši direktorė turi gan pragmatišką protą kompanijos efektyvumo atžvilgiu ir gali paminėti, kad sergi per dažnai ir kad kompanija negali laikyti tokių darbuotojų. Vienok, tai tėra eilinis gąsdinimas, kaip kad ir aprėkimas dėl neva labai reikšmingos klaidos procedūrose. Kaip to įrodymas gali tarnauti kai kurie darbuotojai, kurie serga ir vėluoja ir nėra labai aktyvūs parduotuvės veikloje ir vis dar tebedirbantys bei spėję užkopti karjeros laipteliu aukščiau, taigi… Kodėl tokias struktūra vis dar „važiuoja“? Manau, tai pakankamai paprastai paaiškinama: šioje visuomenėje sociopatai ir psichopatai vis dar gali užimti aukštas pareigas. Tai rodo, kad sistema yra toli nuo tobulumo.
Kitas klausimas, kodėl tokiose prapuvusioje sistemoje, kuriai vadovauja psichologiškai nesveikas asmuo, turi būti laikomasi perfekcionistinių taisyklių bei procedūrų? Manau, tai taip pat nurodo į bendrą sistematiką visuomenėje: jei nesi tobulas visur ir visame, kažkas su tavimi negerai, jau pradedant mokykla. Tai labiau kreipia į tai, jog žmonės bijo, bijo būti nepriimtais ir bijo iškristi iš „rėmų“, tad užuot pasakę, jog tai - nesąmonė ir nebandę to laikytis bei tai remti, patys stengiasi tai įgyvendinti tuo, kad implikuoja tai ant kitų, nes akivaizdu, jog tobulų nėra… Kai negali pasiekti tobulumo, tuomet tuo apkaltini kitus.
Ką aš norėjau panagrinėti šiuo tekstu? Tiesiog man buvo įdomu, kokie žmonės gali jaustis laimingi tokiame darbe ir turėti gan platų sociumą. Asmeniškai neturiu ten jo jokio. Kaip bebūtų keista, tie, kas tikrai dirba labai efektyviai, nelabai turi gerus atsiliepimus. Kas tikrai gerai dirba su tokiais prišokimais ir bando dirbti visuose sektoriuose, gerai moka ščionykštę kalbą, kas reiškia, kad jie arba gimę angliškoje aplinkoje arba joje augę, nors nebūtinai. Taigi. Be to, kad sugeba dirbti įvairiuose sektoriuose. Kas dar jungia šiuos žmones? Kaip teko patirti, bendrumas jų yra dar tame, kad jie efektyviai moka išreikšti vadinamą „small talk“, stengiasi padėti visiems aplinkui, jei tam yra tikrai stipri reikmė. Kas dar pastebėtina, kartais, kai to nė nereikia, jie linkę „padėti“, kas labiau yra kaip savo dominavimo parodymas. Kaip reikmė būti reikalingu, net jei dėl to jie išstumia tave, kai tu turi tokią pat reikmę. Tai – tarsi negalia užsiimti „savo reikalais“.. Ar kitaip tariant universalus žmonių nenoras prisiimti atsakomybę už savo paties veiksmus ir veiklą. Tiesiog noras padėti žūtbūtinai, net jei nereikalinga, kad būti pripažintam kaip efektyvus. Dar bendrai paėmus šie žmonės mėgsta niekinti socialiai mažiau efektyvius darbuotojus arba visaip kitaip siekti būti įvertintais efektyviais. Kito darbo atėmimas alia „pagalba“, kito žeminimas ir menkinimas. Kai kas bando įrodyti, jog nėra neteisus kitų darbuotojų sąskaita ir priminimu savo efektyvumo, yra ir tokio parsidavėliškumo, kai kažkoks elgesys, kuris nėra norimas, bet žmogui reikalingas yra nutylimas pagal susitarimą, taigi kai kurie to nori ir tai gauna, bet su kitais taip nesielgia, t. y. paprašytas neparodyti firmai neefektyvaus elgesio vadovams, jis susitars dėl to su tavimi, bet reikalui esant, susitarimą sulaužys nemirktelėjęs. Kitas variantas – narciziškumas, jei neparodai pakankamai paramos ir pagarbumo ir pagyrimo asmeniui, jis paskleis patyčias ir nepritarimą tavo elgesiui, nes manys, matomai, kad neteisingai elgies su juo dėl jo nuolat dedamų pastangų būti nepakartojamu. Taigi narciziškumas, išdavikiškumas ir kitų žeminimas vardan savęs iššaukštinimo yra sakykim tarsi efektyvūs raktai šalia, sakykim, visai neblogo darbo stresingoje ir perfekcionistinėje aplinkoje. Primena mokyklą, tikrai negaliu nesutikti su savo terapeutu.
Kodėl taip sunku išeiti iš tokios darbovietės? Nes esi pervargęs ir atsigavimui nėra pakankamai laiko, tai darbo paieškos ir rimtesnė „užklasinė“ veikla gaunasi prišokimais ir ne visai nuosekliai.

Na be to, kad man moka pinigus ten ir turiu fizinio aktyvumo per akis, nelabai turiu ką pridurti... Tampu priklausomas nuo pepsi...

3) Dažniausiai sutinkami klaidingi intelektualiniai įsitikinimai translytiškumo atžvilgiu
Ir galų gale paskutinis ir pats svarbiausias dalykas, kuris mano nuomone, yra apskirtai fašizmas prieš translyčius. Šis reiškinys susideda iš 2 teiginių: pirmas – genderis neegzistuoja, antras – LGBT žmonės visi, ir ypač translyčiai, yra tokie, nes jie buvo seksualiai traumuoti vaikystėje. Tai va.... Šitai apskritai eliminuoja translyčius kaip sąmoningus, socialius ir psichiškai sveikus žmones, kuriems būtina mecidinos pagalba ir įprastos žmonėms teisės, kad ir teisė į dokumentų pakeitimą bei teisė nebūti diskriminuojamam.
Pasiaiškiname nuo pradžių, taigi Nr.1 – genderis neegzistuoja. Dažniausiai sutinkama idėja tarp feministų ir maskulinistų arba tarp žmonių, kuriuos realiai na užkniso, tiesiog jie nebegali taikstytis su seksizmu kasdieną, su tuo iki kraštutinumų stengimųsi pabrėžti skirtumą: čia vat – moteris, o čia vat – vyras. Šiaip sąmoningesnis žmogus kasdieniniame bendravime apskritai laikysis kuo neutraliau nuo lyties pabrėžimo ir apskritai nemėgs šito pabrėžiamo skirstymo. Vis tik, problema nėra gender, aš matau problemą tradicijose, tame pirmykščiame suvokime, kad jei nesidauginsime, tai išnyksime. Tai - jau tokia tolima praeitis, kad ar beverta į tai apskritai kreipti dėmesį.... Arba jei jau kreipiasi, tai tiek to dėmesio ir tereikia (turiu omenyje romantinį susižavėjimą kažkuo). Vienok žmonės suveda tai į genderį, ir jei eliminuoji smegenų lytį, eliminuoji skirtumus mąstyme, elgesyje, belieka kūno lytis, ką vargiai kažkas drįs eliminuoti, kaip kad ir rasę :)) Tai va... Nežinau, aš nesu mokslininkas, aš nežinau tiksliai, kaip formuojasi gender. Teorijos, kuriomis remiuos teigia, jog tai vyksta gimdoje (pvz.:http://www.jstor.org/stable/10.1086/668167 , šiame tyrime nėra tiesiogiai nurodoma dėl translytiškumo, jis kaip ir biseksualumas yra priimami kaip tam tikro spektro išdava). Lygiai panašiai yra aiškinamas bet koks seksualinis kitoniškumas – LGBT bendruomenėje. Ką aš manau.... Manau, kad niekas dorai nesupranta, kas yra gender ir kaip jis atsiranda ar kad jo nėra. Tiesiog niekas nesupranta genderio. Ir su gender eliminavimu, visi, kas to laikosi, eliminuoja ir translyčius. Tai akivaizdu. Translyčiai tokiems žmonėms neegzistuoja. Vienok šalyse, kuriose translyčiams yra prieinama jiems būtina medicinos pagalba, jų priskaičiuojama apie 4% (Norvegija). Tai vis tik kaip? Ar išmesime aiškiai realią žmonių grupę dėl savo patogumo, ar ieškosime realios tiesos? Tiesa paprastai jungia ir nuramina žmones, o melas paprastai na. iškraipo realybę dėl trumpalaikio nusiraminimo. Man ši „genderio nėra“ nuomonė panašesnė į antrą variantą. Manau, tiek, čia. Manau, kai kurios tolesnės mintys gali vėl grąžinti prie šios klaidingos minties anuliavimo.
Taip, taigi, antra mintis: Nr.2 – LGBT žmonės tapo tokiais, nes buvo traumuoti vaikystėje, paauglystėje ir pan. Tai yra vis dar populiari mintis nepriklausomą mąstymą turintiems žmonėms. Ir daugelis gali pašokti savo kėdėse dėl homoseksualų dabar, bet nemanau, kad labai kas kryptelės dėl translyčių ties minėta mintimi. Čia galiu išsakyti daug. Tikrai :) pirma mintis – kairiarankiai, kam nors kiltų įtarimas, kad kairiarankis tapo tokiu, nes jį baudė ir bausmės buvo tiesiogiai skiriamos jo rankoms, ir jis buvo tiek traumuotas, kad nebenorėjo būt dešiniarankiu? Skamba absurdiškai, ar gi ne? :) Na va, dabar truputį atsitraukiam ir pasiimam translytį arba homoseksualą, taigi, tarkim priimam, kad jie tapo tuo, kuo yra irgi ne dėl smurto, bet šie žmonės mini, jog prieš juos buvo seksualiai smurtaujama tiek namie, tiek mokyklose ir kiemuose ir t.t. Grįžkime prie kairiarankių, ar manote, kad jie gali pasakoti tą patį apie savo kairiarankiškumą? t. y. Smurtą kieme, mokykloje, namuose? Nežinau, ar pažįstate kairiarankių, manau, daugelis jų sutartinai palinkčiotų galvą. Man tikrai neįdomu, kad paprasta logika gali jums kuždėti, kad iš A gavosi B, kažkas pasmurtavo prieš „mergaitę“ ir ji nebenorėjo mylėti vyru ar iš vis būti mergaite... Taip, tai paprasta, tik realybė yra kur kas žiauresnė. Visi minėti žmonės kažkada buvo vaikais, ir jie buvo labai kitokiais vaikais. LGBT atveju, seksualiai kitokiais. Ar žinote kokį tai siaubą kelia tėvams? Ir kokias pastangas jie gali įdėti „gelbėdami“ vaikus, nors realiai tegelbėja savo įvaizdį nuo buvimo kitokio vaiko tėvais, nes jei jiem tikrai rūpėtų vaikas, tai jis rūpintųsi, kad vaikas jaustųsi kiek įmanoma geriau, o ne kiek įmanoma normaliu? Ir ar ne apie tai kalba LGBT žmonės? Taip, prieš mane buvo smurtauta nuolat, tiek nuolat ir taip stipriai, kad ištryniau savo identitetą iš savo sąmonės iki savo 36-erių metų. O dabar man vis noris nusižudyti, nes man baisu būti savimi, man nesaugu dėl tų žmonių, kurie turėjo mane priimti ir drąsinti būti savimi, bet dabar aš žinau vienintelį mechanizmą, kuris laiduoja, kad būsiu priimtas, t. y. „būti mergaite“. Buvimas savimi man kelia siaubą, kad ir kaip suprasčiau, jog tai – jau praeityje. Aš imu terapiją jau trečius metus, daugelis translyčių to neima, apsiriboja savo aplinkos palaikymu. Be galo daug translyčių žudosi arba parsidavinėja. Ir tam yra priežastys. Yra be protiškai sunku psichologiškai išlaukti laiką, kol nurims buvusieji siaubai ir sąmoningai suvokti, jog dabar jau esi suaugęs ir turi neaprėpiamai daugiau resursų gyventi savo gyvenimą, sulaukti paramos, gauti medicininę pagalbą, užsidirbti ir taip toliau. Taip pat per šitas siaubingas, žiaurias ir visiškai nežmoniškas net nežinau kaip įvardinti... na tiesiog... tiesiog... antižmoniškas pastangas „išgelbėti“ vaiką nuo jo paties laimės, nu žodžiu... taigi, žmogus praranda sugebėjimą pasitikėti savim, aplinka ir nešiojasi šį suvokimą ir toliau. Paprastai mes linkę bendrauti su tais žmonėmis, kurių elgesys panašus į tą, kuris mums įprastas. Taigi, dabar peržvelkite, kokias problemas turės toks augantis/suaugęs žmogus sociume? - atstūmimas, pajuoka, „gelbėjimai“ nuo jo paties, nurodymas jo elgesio kaip amoralaus, netinkamo jam pačiam, jį žalojančio, laikymas jo nenormaliu, nesveiku, netinkamu, pakenčiamu bei labai teigiamai priimamu, jei jis vis tik elgiasi taip, kaip dažniausiai priimtina laikytina „normalu“.... Jis tai nešiosis visur taip pat savo paties intymiuose santykiuose. Žinoma, mes augdami galime atsiskirti nuo toksiškų namų, įstaigų ir pan. ir be abejo po truputį gyti, tik manau, kad būtinas specialistas, patikinantis, kad toks elgesys su tavimi buvo neteisingas ir amoralus, o ne tu esi toks, ne tu rinkaisi savo tolesnį elgesį ir žmones, tai buvo internalizuota į tavo psichiką, nes būtent tokią galią turi tavo globėjų elgesys su tavimi. Taip formuojasi elgesio, supratimo įpročiai. Tai itin sunku pakeisti, bet na, mes visi stengiamės, o su pagalba tai yra dar truputėlį lengviau. Kodėl reikalinga specialisto pagalba, norint efektingiau išeiti iš „užburto rato“, manau, jau rašiau, bet pakartosiu – dėl to, kad mes nesąmoningai renkamės tuos žmones, kurių elgesys mums primena mūsų auklėtojus.
Taigi, grįžtant – noras nusižudyti, negalėjimas išlaikyti savo buvimo „tikruoju savimi“, nesąmoningas suvokimas, kad tavo kūnas ir protas tau nepriklauso, ir su juo/jais žmonės gali daryti ką nori fiziškai ir seksualiai, kas jiems atrodo „normalu“. Rezultatai – masė savižudybių, kūno afišavimas, pardavinėjimas ir pan. Atrodytų, ir dažnai afišuojama, jog tai - jau suaugusio ar paauglio aplinkos spaudimas. Tai yra viso žmogaus gyvenimo spaudimas, kol jis suranda tą, kuris tikrai jį girdi, jo klauso, yra jo pusėje ir pritaria jam dėl jo patirtų kančių, smurto, emocinio, intelektualaus, fizinio, seksualinio, psichologinio, žodinio ir t.t.. Tą, kuris bet kurį smurtautoją priims kaip realų smurtautoją, o ne geradėją. Tol, kol žmogus neturės tokio sąjungininko, jis vargiai galės pakelti aplinkos spaudimą ir tikrai tapti savarankišku, pilnai valdančiu savo gyvenimą. Be abejo, čia daugelis irgi nesutiks, nes be galo didelė dalsi žmonių manosi gyveną „normaliai“ ir toliau priklausomi nuo tėvų, dažnai nebe finansiškai, bet emociškai ir pan. Bet tai – kita plati tema.
Pabaigai paprasta mintis: kairiarankių yra apie 10% pasaulyje, panašiai kaip ir LGBT žmonių. Yra gana keista manyti, jog pirmų stabilių ~10% žmonių isškirtinumas yra nulemtas genetikos ir šis skaičiaus nekinta, o kiti ~10% yra stabiliai nusistovėjęs kiekis žmonių su išskirtinumais dėl seksualinio smurto. Na, nežinau, tiesiog... Man rodos musulmonų kraštai, kai kurios Afrikos šalys turėtų virti nuo bent jau daug didesnio procento LGBT žmonių, o išsivysčiusiose šalyse procentas turėtų būti ženkliai mažesnis. Jei būtinai norite išskirti tik translyčius, koreliacija turėtų būti ta pati.






Ir taip – esu be galo dėkingas visiems draugams ir pažįstamiems, kurie palaiko ir palaikė nuo pat pradžių ir žino mano bandymus, pastangas, nuslydimus ir vėl kėlimusis ir visus kitas mano teigiamas, tiesiog ir kiek keistesnes savybes :)) AČIŪ ir kaip nors daugėkite :)