Norėtųsi pabandyti rašyti apie dalykus, kuriuos privalome pasakyti ar perduoti žmonėms, kuriuos įskaudinome. Dažnai įskaudiname kitą net netyčia, nesąmoningai iš užmaršumo, iš inercijos, iš arogancijos, nežinojimo, norėdami likti savo komforto zonoje, niekada nepatirti skausmo ir nekentėti, niekada nekeisdami savo gyvenimo, net negalvodami prašyti atleidimo ar prisiimti atsakomybę. .. Daug priežasčių, tas pats rezultatas: nuoskauda, nuovargis, nesusipratimai ir pan. Taigi.... manau, kol galėsime gyventi ramiai sau toliau, palikdami žmones valdžioje pagaliau su aistra perpjauti vieni kitiems gerkles, atsiprašykime vieni kitų taip, kad kita pusė mūsų ryšyje mus išgirstų ir suprasti mūsų liūdesį ir apgailestavimą :) kad jie galėtų rasti išteklių atleisti ir vėl atverti mums savo širdį ir protą. Mums ir jiems patiems, - štai kodėl taip svarbu mokėti ir šias kalbas. Jei jau šiek tiek susipažinote su meilės kalbomis ir mokate savo meilės kalbą taip pat gerai, kaip susitvarkote su savo partnerio kalba, tai lygiai taip pat galite susižinoti, kokia yra jūsų ir jūsų partnerio atsiprašymo kalba. Nesu tikras, ar įmanoma pasiekti tuos, kurie jau krito šiame visiškai beprotiškame šachmatų žaidime ant realaus pasaulio lentos, tarsi šios teritorijos labiau reikštų štaką bei verslą, o ne žmones, jų gyvenimus ir istorijas. Nesu tikras, ar visa tai įmanoma atleisti, ar po kiek laiko tai taptų įmanoma... Vis dėl to geriausias bandymas, kurį galėtume padaryti pirmi bet kurioje situacijoje, yra žengti žingsnį ir ATSIPRAŠYTI. Kaip bebūtų keista dėl kažkurių priežasčių tai veikia ne mažiau efektvyiai nei „Aš MYLIU TAVE“ pasakytų, parodytų ta kalba, kurią kitas žmogus galėtų puikiai pastebėti ir suprasti. Kaip matote, tai dr. Gary'io Chapmano aprašytos atsiprašymo kalbos, jis taip pat apibūdino ir penkias meilės kalbas: aprašymas čia, taigi tikrai turėtų būti daug kitų būdų pažvelgti į šiuos dalykus, bet šis metodas vis dar praktiškas ir efektyvus. Visuomet pravartu ieškoti ir išbandyti įvairius kampus, jei tik turite tam laiko ir jėgų. VISADA. Vėlgi, šios 5 kalbos yra skirtingos ir jei atsiprašysite tik savo kalba, jūsų mylimasis ar artimas draugas ar tėtė, mama, vaikas gali to nepastebėti, nekreipti dėmesio ir vis tiek jaustis jūsų įskaudintas ir tai gali privesti prie didžiausių nesusipratimų. Na ta situacija, žinai, kai tu išreiški savo meilę ir tavo mylimasis tiesiog negali gauti tavo žinutės, perimti tavo jausmo, ji ar jis tavęs net nepastebi.... Tas pats ir čia. Taigi įkeliu dar vieną paveiksliuką su tais pačiais 5 būdais atsiprašyti, tai gali suteikti daugiau aiškumo, kuo gi skiriasi tie 5 atsiprašymai:
Yra knyga apie šias 5 Gary Chapman atsiprašymų kalbas. Trumpą įžangą į ją galite rasti - čia. Ir turbūt būtina pažymėti, kad vienas iš svarbiausių dalykų artimuose santykiuose, žinoma, yra:
(Šis video klipas YouTubėje turi pasirinkimus subtitrams lietuvių ir kitomis kalbomis)
0 Comments
Ketvirtas ir paskutinis iš eilės: Dezorganizuoto prieraišumo stilius (akronimas – DP) Nedrąsusis džiunglių karalius – liūtas... ką gi, šio tipo bruožai:
Ozo šalyje DP man yra liūtas. Gana įdomus dalykas, DP, nors ir yra labai įspūdingi ir jaudinantys... jie iš tikrųjų neturi daug drąsos... ypač kai kalbama apie pažeidžiamumą, tam tikrą apsinuoginimą. Jie nepasitiki tavimi, savimi ir niekuo, o tuo pat metu, keista, bet dažniausiai atrodo, kad su jais geriau nejuokauti, na, ta prasme, geriau jau nesimaišyti jiems po kojomis. Jie bijo atsiverti arba būti autentiški tiek kovingai, tiek jautriai ir kitais būdais. Lygiai kaip tas liūtas, kuris yra džiunglių karalius... o Ozo žemėje jis visiškai neturi drąsos. Štai toks paradoksas ir kontrastas kaip ir DP pasaulis: paradoksalu, kaip jie žūtbūt nori ir siekia gero ryšio ir taip beviltiškai negali sau jo susikurti... :/ Vakarų populiacijoje yra apie 5% DP. Jei matei filmus tokius kaip Gyvenimas yra gražus, gali suprasti, ką reiškia būti DP. Tėvas šiame filme sugeba sukurti iliuziją, kad net mirties stovykloje gyvenimas nėra toks jau blogas, jis tai daro norėdamas paguosti savo sūnų, kuris kartu su juo pateko į konclagerį. Būtent tai DP sugeba kiekvienoje situacijoje, kuri dega pavojumi ir rizika, gal būtų paradoksalu, kad kai visi privaro į kelnes ir bėga, DP dažniausiai išlieka tvirti... Jų gyvenimas toks, tiesiog jų vaikystė juos ištreniravo kiekvieną dieną atviru protu ir širdimi susidoroti su aplinkos beprotybe ir liguistumu. Nepasitikėjimo/netikėjimo artimo žmogiškumu beprotybe ir žiauria, liguista žmonių korupcija, kurios įtakoje jie parduos savo sielą dėl bent kokios naudos, žaisdami įtemptomis žmonių emocijomis. DP beveik akimirksniu permato kiekvieną įmanomą bullshit'ą ir baksnos į tai pirštu prieš tai neatsiklausę leidomo :). Tai yra pats kiečiausias, kitaip tariant, įtikinamiausias "bad ass" iš visų 4 prieraišumo tipų, nors... tragedija čia yra būtent ta, kad jų galvoje kas sekundę verda išgyvenimo - SIAUBO būsena ir jiems reikia įspūdingai ilgo laiko tam, kad pailsėti, atsigauti, atsitraukti... tai lemia šių žmonių pomėgį pabaigoms... nes pabaiga yra pažadas šiek tiek pailsėti nuo beprotybės, su kuria jiems reikėjo susidurti nuo pat mažens ir vis dar... tenka tuo gyventi kasdien (tik jau viduje, jų pačių galvose). Prieš nuvertindami DP žmones, turėkime šiek tiek empatijos, šiam prieraišumo tipui to labiausiai reikia. Beje, galima pakeisti originalų - iš šeimos atsineštą, išmoktą prieraišumo tipą. ✌️ Mylėkime pabaigas 🔚
Labas, atsižvelgiant į naujausius įvykius kaimynystėje ir vis dar tebeieškant tobulo ir savito įvaizdžio liūtui - DP prieraišumo stiliaus personažui, šis įrašas turės kitokią, bet susijusią su santykiais temą. Mums vis tiek reikia tęsti tuos savo darbus ir veiklas, kuriais prisiekėme rūpintis patys sau, net jei mažesnėmis apimtimis nei įprasta ir tokiu būdu TIKRAI įveiksime šį mirtiną karo ⚔️ raitelį VĖL ir vėl ir vėl✌️ Paprastai nesaugūs santykiai jaučiasi kaip spąstai, tarsi būtumėte įvilioti į kažkokį tinklą, iš kurio negalite išeiti... Ir dėl to žmonės paprastai kaltina vienas kitą arba bando įžiūrėti kokias nors tai kospiracijas, povandeninius norus kitame ir pan, nors tai paprastai ir paaiškinamai žinoma kaip nerimo/vengimo spąstai žmonių prieraišumo tipų teorijoje. Šie spąstai egzistuoja tarp vengiančio (vengiančio prieraišumo VP – geležinio medkirčio chebra, dezorganizuoto prieraišumo DP – liūtų chebra) ir neramaus prieraišumo stiliaus AP (kaliausės). Vengiantieji turi polinkį užsidaryti ir atsitraukti į savo/savo rato vidų, dingti be perspėjimo, blokuoti, kuo greičiau palikti ryšį; neramūs (ar ambivalentiški) linkę vytis kažką, sekti iš paskos, įtikinti ir bandyti kažkaip laimėti partnerį, kad ir kas benutiktų eigoje. Kaip matote žemiau esančiame paveikslėlyje spąstai įsijungia, kai atsiranda grėsmė išlikimui, realistiška ar ne nėra labai svarbu, nes grėsmės trigeriai iš anksčiau - iš vaikystės yra labai aktyvūs... Taigi... kadangi kai kurie žmonės norėjo pamatyti tos pačios lyties porų mano blog'e :D ir kadangi dabar vat ir yra galimybė sužaisti tokį scenarijų, tad paimkime geležinį medkirtį (VP)🤖 ir kaliausę (AP)🎃. Santykiai tarp šių dviejų visada bus panašūs į bangas: Medaus mėnuo – Komforto zona ir Audringas laikas – Pavojaus zona schemoje Kai geležinio medkirčio ir kaliausės santykiai klostosi gerai, tuomet viskas yra nuostabu ir puiku, net greičiausiai net čiut tiek gerai, kad kai kada nesitiki ir abu jaučiasi virš debesų :D o vėliau neišvengiamai ateina konfliktinis laikotarpis. Šių dviejų fazių kaita niekada nesibaigia, vyksta nuolat, be to tai vargina ir sukelia priklausomybę, todėl žmonės gali likti joje, bet galiausiai bus nepatenkinti, todėl anksčiau ar vėliau gali išeiti. Konfliktinio laiko sukėlimo pavyzdžiai:
2 SCENARIJAUS rezultatas: Geležinis medkirtys dėl baimės ir nevilties, įsivaizduodamas labai sunkią judviejų ateitį (net jei tai visiškai nerealu), elgtųsi labai kaprizingai ir verstų nerealius kaltinimus bei reikalavimus kaliausės adresu tokiu būdu sukurdamas tam tikrą vaizdą, kad padėtų jam pamatyti, jos medkirtys yra nusivylęs ir rimtai nuliūdęs. Kita vertus, kaliausė jaustųs, kad niekada nepasieks ir neišpildys tokių lūkesčių ir reikalavimų ir niekada nesupras egoistinio geležinio medkirčio kaprizingumo, o tai jį įtikintų, kad jį paliks, apleis. Jei negalite patenkinti savo partnerio, jis tiesiog išeis ir susiras ką nors, kas patenkintų, tiesa? Taigi kaliausė greičiausiai pirmiausia susiras ką nors šalia, kad jam palengvėtų nebejaučiant šios grėsmės, nes jie nepadarė nieko blogo geležiniam medkirčiui ir tik norėjo, kad jie dalyvautų kaliausės naujame nuotykyje, kaliausė nesupras šio toksiško, manipuliuojančio savo partnerio elgesio. Kita vertus geležinis medkirtys visa tai pamatęs būtų įtikintas 200%, kad bus įskaudintas ir sužalotas neįsivaizduojamais būdais ir pasitrauks, užblokuos, tiesiog užbaigs ryšį ir niekada prie jo nebegrįš (nes jų santykių trauma buvo būtent tokia). Kaliausė liks vienas ir visiškai palūžęs savo naujame gyvenimo nuotykyje ir ilgėsis geležinio medkirčio ir tikėsis jo sugrįžimo visą likusį gyvenimą... na, arba tikėsis to ilgai :) tikrai ilgai. Tokią istoriją galite pamatyti trumpame sci-fi filme ROBOTAS IR KALIAUSĖ 🎥, kur labai tiksliai rodoma, kaip žmonės netinkamai elgėsi su robotu ir kaip pradžioje kaliausė buvo visiškai jų apleista ir atskirta ir kaip viskas baigiasi finale, nesvarbu, kaip stipriai kaliausė ir robotas (arba geležinis medkirtys) bando išsaugoti ir puoselėti ryšį. tai ta proga - dar vienas priminimas, kad galima pasiekti, kad mūsų santykiai ir prieraišumo būdas taptų saugesni. Na, o čia yra aukščiau aprašytų scenarijų iliustracija, kuriai nereikalingi ypatingi komentarai 🕊️🕊️🕊️ Trečias iš eilės prieraišumo stilius: Ambivalentiškas (neramus) prieraišumas (trumpinys - AP) Tas kaliausės personažas kiek palaido būdo, be aiškių, stiprių asmeninių ribų, šiek tiek be smegenų... Hm, šiek tiek nerimaujantis ar, tiksliau, visada dėl kažko nerimaujantis :D Pažįstu šį personažą tikrai gerai, nes mano prieraišumo tipas buvo būtent toks :D, na, prieš pradedant dirbti su savo santykiais, dabar mano tipas jau - kiek kitoks (nors negali būti užtikrintas, kol nepraktikuoji, priedo originalusis vis dar iššauna kartais).
Beje, Stivenas Kingas „Žaliąją mylią“ parašė remdamasis tikru įvykiu... šiurpiu, siaubingu, sukrečiančiu įvykiu, nespauskite nuorodos, jei negalite pakelti žmonių žiaurumo: reali istorija - angliškai čia, lietuviškai čia. Taip pat su humoru vartoju šio prieraišumo tipo akronimo anglišką versiją – AA (Anxiously Attached) šalia kitos bendruomenės ar grupės su tokiu pat akronimu AA. Ambivalentiško ar neramaus prieraišumo tipo būsena juntama lyg tam tikra priklausomybė lėkti paskui ir stengtis gauti to savo stebuklingo, svaiginančio ryšio su kažkuo, ypač tada, kai ta vientintelė/vienintelis pradeda trauktis iš santykių, dingsta su visam, išeina su ar be perspėjimo ir pan... O tu tada tampi tarsi "įjungtu", aktyvuotu ir bėgioji iš paskos, kad atkovoti Ją/Jį iš tikrų ar netikrų "priešų".
Netrukus parašysiu daugiau apie šį fenomeną, tai vadinama nerimo-vengimo spąstais. Ir darsyk: galima pakeisti originalų - iš šeimos atsineštą, išmoktą prieraišumo tipą. Antras iš eilės prieraišumo stilius: Vengiantis prieraišumas (trumpinys - VP) Taigi, kas yra tas šis kiek nusiminęs, ramus, švelnus vienišius, kuris stebisi širdimi? :) Tai - geležinis medkirtys, taip. Žinote tuos šaunius vaikėzus, kurie - tokie vienišiai, atsiskyrėliai ir jie taip elgiasi jų pačių pasirinkimu, tiesiog atskyla nuo visų? Tai dažniausiai yra žmonės su vengiančio prieraišumo tipu. :D gal dabar jie staiga nebeatrodo tokie šaunūs, nes, pasirodo, kad taip elgiasi tik todėl, kad turi neišspręstų problemų iš anksčiau? Bet vis tik jie tikrai šaunūs ar bent jau šaunūs savam stiliuj. Ką daugiau pasakyti apie vengiančius žmones? hmm
Tęsiant VP apibūdinimą: – VP yra žmonės su pasiekimais, jie geriausiai jaučiasi ir nardo intelektualinėje santykių dalyje. - daugelis mėgsta sėdėti su jais vos ne amžinai bevedant stimuliuojančias, labai įdomias, magnetines diskusijas, kurios, atrodo, niekada nesibaigia... Visa diena, visą naktį, tie pokalbiai tiesiog per gerai, kad baigtųsi. - disciplinuotas, planingas, be spragų savo detalizuotoje rutinoje, be bereikalingų smulkmenų, dirbantis kaip laikrodis. Aš ką tik prisiminiau Imanuelį Kantą ir tą istoriją, kad žmonės tikrindavo savo laikrodžių tikslumą pagal I.Kanto kasdienos rutiną. - jie nepaprastai lengvai ir greitai negrįžtamai suvilioja tavo smegenis :D ir kūną. Toks ramus, toks konfidencialus, tiesiog užburia pasitikėjimu, resursais, pastovumu. - jie linkę bėgti nuo bet kokių emocinių situacijų ir temų, nepasitiki tuo visiškai, emocijos, jausminis pasaulis = skausmas. Jiems tai - nenuspėjamas, netvarus, nepastovus kažkas, kas iškart įtraukia juos atgal į jų kiautą, į šarvus ir tuomet jūsų santykiai vengiančiai prieraišiems bus pernelyg grėsmingi, kad išsilaikyti juose, todėl jie juos apleis, kad grįžti į saugumą: aiškų, šaltą, racionalų gyvenimą, kur dominuoja veiksmas ir mąstymas (kaip tik tada, kai jums atrodys, kad pagaliau galite atverti širdį, tokie žmonės gali tiesiog išeiti). Širdis = pavojus, chaosas ir pan. - jie patys yra atitrūkę/atsiriboję nuo savo emocinio, juslinio, jausminio pasaulio. - 25% Vakarų gyventojų yra vengiančiai prieraišūs. Ozo krašte man vengiančiai prieraišus personažas yra geležinis medkirtys :) ramus, patikimas metalo milžinas, nesusitvarkantis su skysta, slidžia jam reikalinga alyva ir pats negalintis nė kiek pajudėti, jei jau gaunasi užstrigti. Taip, per daug galvoti ir suktis vienoje tų pačių ir besikartojančių minčių spiralėje neatrodo labai linksmai, sutinkui. Taip pat galite pamatyti daug panašių į šį personažą tarp įvairių personifikuotų robotų :) Jie supranta, kad neturi emocijų ir negali pasiekti tų sudėtingų ir turiningų, gan sunkiai nuspėjamų sluoksnių, kuriuos turi žmogaus pasaulis... o visi suprogramuoti elgesio modeliai ir žmogaus pamėgdžiojimas negali dirbtinai suteikti jiems šios chaotiškos, nors ir itin galingos savybės jausti... todėl jiems belieka tobulinti savo skaičiavimus ir programas su viltimi vieną dieną pasiekt širdies sudėtingumą ir nenuspėjamumą. Galima darkart paminėti, kad yra internetinių kursų, terapeutų; taip pat draugai, pažįstami, kurie nesipyksta su savo emocijomis gali būti gerais vedliais atrandant iš naujo savo Ameriką, sėkmės visiems VP! (Ir meskit rūkyti... dėl dievo meilės🚭). Yra gana gerų Imanuelio Kanto citatų, čia - keletas jų:
„Taisyklės laimingumui: kažką veikti, kažką mylėti, kažko tikėtis“. „Turėk drąsos pats naudotis savo protu“. Arba dar pora jų žemiau ⬇️ Ką gi, grįžtant prie prieraišumo stilių tarp suaugusiųjų... Pirmas iš eilės: Saugus prieraišumo stilius (trumpinys - SP) Hm, net nežinau, ką čia tokio ir papasakoti apie šį prieraišumo stilių:
Nežinau, ką čia dar paminėti:
Ozo šalyje :) man saugaus prisirišimo ikona yra Dorotė: šis žmogus turi širdį, turi smegenis, gali būti pažeidžiamas (turi drąsos) ir ji saugi (žmogus jaučiasi lyg namuose, yra lyg namais kitiems taip pat)... taigi... neseniai radau šį meme'są (apačioje, tik nespustelk memso, šventvagy! :D), tad nedelsdami melskimės🙏kad taptume ir išliktume šiuose švento ir jaukaus saugaus prieraišumo rėmuose :D bet jei atvirai ir kiek rimčiau... tai - prieraišumo stiliaus teorija tikrai gali būti vienas iš raktų į gerą ryšį su partneriu/e ir kitais žmonėmis, kuriuos mylite ir branginate. Net ir su pačiu tavimi! savo... viduje, nes daug efektyviau ir sąžiningiau yra dirbti su savo prieraišumu ir susikurti saugumą pačiam/pačiai iš vidaus, nei laukti, kol kas nors ateis ir 'pavers tavo gyvenimą pasaka'... pabandyk :} verta. (Šioje kelionėje gali stipriai padėti kiti saugiai prisirišę žmonės, o ypač prieraišumo, santykių terapeutai - neįtikėtinos permainos garantuotos) Norėčiau darsyk paminėti Esther'ą Perel ir jos darbą apie aistros išlaikymą porose. Saugiai prieraišūs žmonės neturi rožinių svajonių apie tai, kad neįskaudins/nebus įskaudinti ryšyje... Ir kad 200% liks kartu amžinai, niekada nepaleis mylimo žmogaus rankos ir jo paties iš akiračio, ar kaip tik būs labai patogiuose tolimuose, labai dalykiškuose santykiuose, kur kiekvieną savaitę praleidi kartu vieną romantišką vakarą kaip sunkiai pajudinamą rutiną ir viskas. .... Turiu omenyje, kad bent jau man skausmas, kančia ir apleistumas, taip pat laisvės ir autentiškumo išlaikymas yra itin svarbios temos, o balansavimas ir laviravimas tarp šių priešingybių man yra kertinis akmuo santykiuose. Labai vertinu Esteros darbą. Kol kas nėra tiek jau daug resursų apie prieraišumo stilius lietuvių kalba. Na bet su laiku jų tik daugės, kai kuriuos galite rasti ir mano tinklaraštyje, pavyzdžiui, čia.
Read My Mind 💒 - pieno tėtės išmislai :D Taigi.... pabaigus juodos avies ir atpirkimo ožio nuotykius (ar bent jau kol kas jie baigėsi trumpesnei ar ilgesnei pauzei)... noris pakalbėti apie ribas. Anksčiau, pirmame (po kelių metų pertraukos) spontaniškame šio tinklaraščio įraše apie santykius rašiau labiau apie verbalizuotus poreikius, kad sukurti ryšį, kurio rimtai norisi, na, tokiu būdu žmonėms, kurie nori tapti draugais ar dar artimesniais, būtų aiškiau, ko tu ieškai ir tikiesi, kad ryšys su tavimi būtų tikrai geras. Na tai va, o dabar... Atsirado itin stiprus poreikis pereiti prie aiškių ribų... Tai - gal kažkiek priešingas dalykas poreikiams, preferencijoms, bet realiai tai - vis apie tą patį... Poreikiai yra apie tai, ko nori, o ribos yra apie tai, ko tu nenori ryšy. Nes kai kurie dalykai, jei jie yra peržengiami, žmones gali sužaloti taip, kad ryšys bus arba nebepataisomas, arba tai užtruktų labai ilgai ir reikalautų labai daug pastangų, todėl kartais geriau pažeidėjus tiesiog paleisti arba leisti jiems rasti būdus išeiti patiems... Tai po poreikių įvardinimo taip pat yra neapasakomai super labiausiai gerai susižinoti, kad tu turi tas ribas, o jau iš vis tobula yra 🙌, kai jas išreiški žodžiais. Ir tai - tik mano nuomonė, bet manau, kad šie dalykai gali palengvinti ir nušviesti kitom šviesom begales įsiskaudinimų ir nesusipratimų, kas visuomet tupi santykiuose, nes, na visi juk ne tobuli iš esmės esam... O ir dar dėl to taip vyksta, nes santykiai labiausiai prikelia mūsų buvusį ryšį su tėvais: kiekviena menkiausia traumuojanti patirtis, kurios nesi tyrinėjęs ir tvarkęs, leis suprasti, kaip siaubingai suvarytas esi tiek tu, tiek tavo įgūdžiai ryšiui, tiek žaizdos, kurias būnant vienišu dar kažkaip pavyksta nukišti "kažkur", kad "nesimatytų". Jau nekalbant apie tai, kad tavo partneris/draugas turės tuos subtilius ir brangius :D atsivėrimus apie savo suknistumą ir nuosavas žaizdas taip pat ir jis/ji skaudės vien dėl to, kad esat drauge taip pat... todėl tau nelabai lieka kam skųstis ir kur pasisukti, visa tai jau - tavo rūpestis, tiek gijimas, tiek augimas, tiek bandymai išreikšti visa tai žodžiais (ne mėtomom tapkėm ar buteliais, darbu non stop). Taigi... kuo mažiau rūko (net jei jis toks rožinis ir rožinis :D) ir painiavos - starte, tuo geresnis procesas, vyksiantis ilgesnį laiką. Štai tokį receptą ir bandau čia užrašyti, jį prisitaikyti ar ne – spręsti jums. Žemiau surašytos mano grubios, ne visai apšlifuotos ribos... Puikiai žinau, kad mes visi sutinkame nuostabių žmonių, net turėdami partnerį/ę, ir tie sutikimai nesibaigia, kol esame gyvi. Vis dėlto... jei ryšys su partneriu yra tikras ir pakankamai brandus, susitikus su kitais vaikščiojančiais stebuklais ✨, kai kada sielos gali laikinai paklaidžioti nebūtuose vietose, galbūt net kūnas gali vis įkaisti, bet... tai niekada nėra rimta ar nepakankamai rimta ir galiausiai, be didesnių "nuotykių" ar visai be jų tampa kažkuo kitu: pamoka, draugyste, unikaliu darbo projektu, džiaugsmu sutikus puikų žmogų. Ir asmeniškai aš nepriimčiau šių žemiau esančių dalykų sulaužymo arba bent jau ne 3-4 kartus iš eilės be pastangų keistis ženklų:
Taip pat yra meilė, priėmimas, pagarba ir empatija... tai turi būti (kiekviename ryšyje, nes iš tikrųjų aš be to iš vis nelabai ką galiu įsivaizduoti). Aš vis dar mokausi šių dalykų... Tai - labai sunkus menas. Kantrybė ir drąsa padeda, galbūt.. Nesu tikras, bet galim išsiaiškinti tai pakeliui :) O štai taip atrodai ir įvairios :D mintys atsispindi veide, kai tavo ribos santykiuose yra saugios ir tavo poreikiai ryšiui išpildyti taip pat... :D na, beveik kaip Frankas Sinatra... tik gal kiek atviresnis ir nuoširdesnis apie tai, kas dedas viduj, na, bet kitą karta - kita mada or smthin, whatever. Taip pat labai labai labai rekomenduočiau šį kanalą YouTube'je: Psych2Go – ypač lengvai suprantamas turinys, patys mieliausi piešiniai - tokie augalėliai iš visokių sėklelių🌱, svarbios temos (meilė, gyvenimas ir kiti demonai), daug vaizdo įrašų, iš kurių galima rinktis... mmm... vienas mano mėgstamiausių šalia rytinio puodelio arba trumpos pertraukėlės metu. Sveiki, sveiki, dar savaitė – dar viena tema narcizų karalystėje. Šį kartą apie narcizišką elgesį santykiuose, dažniausiai tai yra tarsi pasikartojantis, smurtingas ciklą, kuris vis tęsiasi ir tęsiasi, ypač, jei atsiranda vaikai. Šiandieniniai terminai: narcisistinis susiurbimas ir pilkojo akmens metodas. (Apibrėžimų ir lietuviškų terminų įvardinimų nelabai radau arba labai jau padrikus ir polemiškus, tad bandau versti iš anglų kalbos. Originalius apibrėžimus angliškai galima permesti mano angliškame blog'o įraše.) Apibrėžimas pagal Psychology Today: „Narcisistinis susiurbimas reiškia narcizo bandymus susigrąžinti jus į savo gyvenimą – dažnai po tam tikro laiko po išsiskyrimo inicijuoto iš jūsų pusės“. Apibrėžimas pagal Medicine Net: „Narcisistinis susiurbimas yra narcizo manevras, kai jis/ji mano, kad auka arba žmogus, kurį jie skriaudžia ar bando kontroliuoti, siekia pasitraukti iš santykio“. Sinonimas: kažkieno susiurbimas atgal į santykius. Apibrėžimas pagal Medical News Today : „Pilkojo akmens metodas reiškia sąmoningą visiškai neįtraukiančio, neįdomaųs bendravimo pasirinkimą su smurtaujančiais ar manipuliuojančiais žmonėmis“. Apibrėžimas pagal by Healthline: „Ši strategija yra apie tapimą nuobodžiausiu ir neįdomiausiu žmogumi, koks tik gali būti, kai bendrauji su manipuliuojančiu asmeniu." Sinonimas: šaltas, nuobodus ir reaguojantis lyg akmuo, uola. Visų pirma norisi parodyti tą ciklą, kurį narciziški žmonės kartoja ir kartoja nesvarbuu su kuo. Jis nelabai kada yra kitoks ir vis kartojasi. Spėju, kad kažkas panašaus į šį ciklą egzistuoja ar gali egzistuoti ir įprastos poros gyvenime, bet tikrai ne taip aštriai ir nepakeliamai kaip narciziškame ryšyje, gal nebent kažkur šešėlyje praslenka. Žinoma, verta paminėti, kad narcizai beveik nebendrauja su žmonėmis, kuriuose pačiuose nėra narcistinių žaizdų... Na taip nutinka jau vien dėl to, kad nei narcizas susidomi tokiais žmonėmis ( na, nes jie ne taip ryškiai šviečia, tiesiog yra per nuobodūs narcizui) nei tie žmonės susidomi narcizu, paprastai tiems žmonėms narcizai atrodo per daug bauginantys, pernelyg ypatingi ir nepaprasti. Narcizai renkasi žmones (arba narcizus renkasi tokie žmonės), kuriems taip pat trūksta savigarbos ir meilės sau, bet jie gali turėti paslėptą narcisizmą, na, ne tą grandiozinį, dievišką savęs atskleidimą ir dominavimą, greičiau atvirkščiai - jie tokie visada nerimaujantys, nepasitikintys, nors giliai viduje pilnai įsitikinę, kad jie yra patys geriausi ir jautriausi žmonės, kuriuos tik gali rasti šioje planetoje ar galaktikoje, tiesiog niekas to nemato ir! niekas net negali matyti... nes tai yra tarsi paslaptis, kad neatskleistų kitos „paslapties“ - narcisistinės žaizdos, žaizda kuri lemia elementarių gebėjimų nusiraminti ir būti ok tokiais, kokie yra trūkumą... Jiems vis kažko trūksta viduje, kad viskas būtų ok, jei visada nepakankami sau, kitiems, todėl atviras (klasikinis grandiozinis) narcizas jiems išsyk atrodo kaip tobula „kita obuolio pusė“... Nors atviri narcizai tiesiog atlieka tą „dievo vaidmenį“, kad uždengtų tą pačią žaizdą, kurią turi užslėpti narcizai: jie niekada nesijaučia pakankamai geri tokie, kokie yra. Čia yra gana paprastas ir glaustas tekstas apie tai (tekste statistika, kad vyrų narcizų yra daugiau nei moterų yra senstelėjęs, šiuo metu yra duomenų, kad pasiskirstymas artėja prie 50/50 dignozuotų atvejų tarp abiejų lyčių), kaip tampama narcizu, kokius žmones jie renkasi ir kaip sau padėti, jei manai, kad turi tokių savybių. Na bet grįžtant prie narciziško santykių ciklo, jeigu jūs turite narcisistinių žaizdų vienoj ar kitoj gyvenmo sferoj, tai ciklas atrodo maždaug taip: Čia galite rasti Vikipedijos trianguliacijos apibrėžimą anglų kalba, o savais žodžiais tariant, tai - situacija, kai esi įtraukiamas į trikampį, kai narcizas bando pavaizduoti tave kaip skriaudėją tam trečiajam asmeniui ir tokiu būdu toliau tavimi manipuliuoti. Šmeižto kampaniją dažnai vykdo narcizo skraidančios beždžionės. Taigi, štai taip prasideda tikrieji Žvaigždžių karai :D nes kiekvienas, kuris buvo ženkliau narciziškai sužeistas, yra arba ta akivaizdi, grandioziška žvaigždė arba žvaigždė, kuri nesiryžta būti tokia grandioziška, bet vis tiek yra tokia, tik paslapčiomis, už uždarų durų :D Taigi, galime dabar sukti atgal prie mūsų įprastų herojų: juodos avies ir atpirkimo ožio: Kaip matote, jie rado Dartą Veiderį lyg ir nekaltai siurbiantį dulkes savo kambaryje arba, gal vis tik GREIČIAUSIAI, jis nori susigrąžinti/susiurbti atgal tą sunkiai įveikiamą pilkojo akmens bičiulį į savo pinkles. Mūsų herojai kalbasi apie šią sceną: avis sako, kad šis bičiulis, kurį Dartas Veideris bando susiurbti, greičiausiai išsisuks geruoju. Ir tai - tiesa, jei bendraujate su narciziškais žmonėmis, geriausi būdai išsisukti nuo nesąmonių yra šie: nutraukti visus ryšius arba pilkojo akmens metodas (ekstremaliais atvejais, po ilgų metų santuokos patariama bendrauti tik per trečią asmenį, pvz advokatą). Pilkojo akmens metodas, mano nuomone, panašus į visišką nekontaktavimą, bet jis atkerta kontaktą su savo vidiniu aš, su emociniu pasauliu. Joks kontakto nebuvimas reiškia, kad jūs atsitraukiate visas, pilkojo akmens metodu – jūs atitraukiate savo vidinį, emocinį pasaulį ir palaikote ryšį, bet veikiau bendruajate kaip radijas: jokių emocijų, paprasti atsakymai, jokio pokalbio inicijavimo, jokių tolesnių kabliukų diskusijai, nieko, esate paprastas, šaltas, neemocionalus, nuobodžiai sustingęs kaip akmuo... Ir tiek. Ah, taip beje, dar tam, kad viską labiau sujaukti :D narciziškai sužaloti žmonės labai dažnai mėgsta vaidinti didžiausias įmanomas aukas, visiškai nutraukti kontaktus keblesnėj situacijoj, kuo skubiau įsivelti į kitus santykius arba taip pat imtis pilkojo akmens metodo su savo taikiniais, kad įtikintų visus aplink ir pačius... save, kad jie yra skriaudžiausi ir niekas kitas. Dažniausiai taip yra dėl to, kad žmogui išlieka daugiau tos galios ir meilės sau, jei jis pirmas išeina iš ryšio, nes tai yra viskas, ko jis negavo vaikystėje ir ką jis laikys visais įmanomais ir jam žinomais būdais... Ir taip gaunasi ne todėl, kad žmogus nenori gerai santykius su jumis, bet greičiau todėl, kad jis nežino, kaip tai padaryti, o pirminis ir didžiausias jo poreikis yra gauti ir išlaikyti tuos dalykų, kurių niekada neturėjo, o ne jaustis gerai su savimi tokiu, kokiu jis yra, o paskui jau gerai jaustis ir su jumis. Nuoširdžiausi linkėjimai susigaudyti, kas vyksta jūsų santykiuose, ir leisti žmonėms išsigydyti savo narcizines žaizdas, nes tai padaryti už juos nėra jūsų, o jų pareiga. O visiems tiems, kas atpažinote tekste save ir manot, kad turit tokią žaizdą... Kviečiu išbandyti kokią nors terapiją, jų įvairių yra aibė, ar bent savityrą, nebijoti jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi giliau viduje, kaip jauti pats save ir savo gyvenimą, pereiti tai, ne ignoruoti, ne apeiti... ir galiausiai tikrai rasis būdų, kaip susigrąžinti sveiką, gerą savimeilę ir mums visiems suteiktą galią, tą galią, kuri suteikta mums tokiems, kokiais esame, nes esame tokie, kokie esame. "KIEKVIENAS ŽMOGUS - STEBUKLAS. Žmogus - bendras matas visoms tautoms ir rasėms", - (Antuanas de Sent-Egziuperi) + Ir nuo to nepabėgsi.... nebent nori pabėgti nuo savo vertės arba apsimesti, kad turi jos daug daugiau nei turi iš tiesų :) tai - jau tavo pasirinkimas. Blog'o įrašai laikui bėgant pildomi ir taisomi, tad linkiu nenustebti dėl pakitusios info darsyk peržiūrint senesnius įrašus Sveiki, šios dienos tema yra apie narcizišką bendravimo, socializavimosi būdą, todėl galima pakalbėti apie porą terminų iškart, manau. Šiandien šie terminai yra: žodžių mišrainė bei tiesos grūdas, taip pat galima būtų paliesti ribinius pykčio proveržius, bet asmeniškai mane tai domina mažiau. Taigi tad nelaukiant, bandom apibrėžti terminus... (Apibrėžimų ir lietuviškų terminų įvardinimų nelabai radau arba labai jau padrikus ir polemiškus, tad bandau versti iš anglų kalbos. Originalius apibrėžimus angliškai galima permesti mano angliškame blog'o įraše.) Žodžių mišrainės apibrėžimas pagal Wikipedia: žodžių mišrainė [...] yra painus ir/ar nesuprantamas iš pažiūros atsitiktinių žodžių ir frazių mišinys“. [...] Žodžiai gali būti gramatiškai teisingi arba ne, bet semantiškai supainioti taip, kad klausytojas negali rasti jokios prasmės juose. Žodžių mišrainės apibrėžimas pagal Oxford Languages žodyną: supainiotas arba nesuprantamas iš pažiūros atsitiktinių žodžių ir frazių mišinys. Sinonimas: blevyzgos, nenuoseklumas. Tiesos grūdo apibrėžimas pagal APA Psichologijos žodyną: tiesos grūdas - idėja apie tai, kad perdėtai apibendrinti atskirų individų grupės stereotipai kartais turi elementų, tiksliai apibūdinančių tos stereotipizuotos grupės savybes. Tiesos grūdo apibrėžimas, pateiktas Saylor Academy for Truth puslapyje: atitinka stereotipizavimą - apibendrintus įsitikinimus apie tam tikros žmonių grupės savybes, polinkius. Sinonimas: fragmentas, užuomina. Kaip minėjau, čia taip pat būtų galima paminėti ribines įniršio akimirkas, bet... tai - jau kita problema, ir aš nesu didelis žmonių elgesio patologizavimo gerbėjas, taigi, galbūt tai ir praleisiu šįsyk. Kalbant tiesiai ir trumpai, žodžių mišrainė man reiškia tą kažkurio žmogaus kalbėjimo manierą, kai jis ar ji turi įprotį kalbėti nesustabdomai ir su tam tikrais pasikartojimais, bet kai realiai nelabai ką ir pasako, toje kalboje neverta ieškoti kažkokios prasmės, kitaip tariant. Galima tai pavadinti tauškėjimu, plepalais, ekstravertiška saviraiška, ledlaužiu vakarėliuose, ir visa tai - tinkami įvardinimai, bet kartais tai gali būti narcizo būdas pūsti tikslinę miglą savo pokalbio partneriui, sumaišyti jam protą. Vėlgi, manau, kai kurie žmonės tiesiog nukopijuoja tokią kalbėsenos manierą iš savo globėjų elgesio ir tai tegali būti tik dalis to žmogaus bendravimo įrankių. Kaip žinoti, kada žodžių mišrainė naudojama netinkamu, žalingu būdu prieš jus? Galima pastebėti iš to, jei žmogus taiko tik šią manierą su jumis, toks kalbėjimosi būdas ilgai nesikeičia, jei žmogus negali to pakeisti ir pasukti pokalbio kitu keliu, kitu būdu, kur jis/ji jau galėtų išsireikšti prasmingiau ar bent jau suprantamiau, kur kalba būtų kažkas pasakoma, o ne būtų vien kalba dėl kalbos... O taip pat, jei tavo santykis su tuo žodžiu mišrainę serviruojančiu žmogumi niekada nesikeičia, jei jis niekada nesiima iniciatyvos, jei vis dar tebepateikia tą pačią mišrainę, niekada neplanuoja ko nors kartu, nerodo kažkokių solidesnių judesių link tavęs, netampa aiškesniu, atviresniu, labiau prieinamu. Kai kada, ypač kuriant naujus santykius žmonės gali nervintis, nerimauti ir ne pilnai pasitikėti situacija, todėl viskas gali susimaišyti galvose ir ant liežuvio, bet tai neturėtų žmonių įvesti į begalines šios žodinės gynybos spirales vien dėl nervingumo; jei jūs bandote palaikyti ir rūpintis kita puse mezgant ryšį :D ir tai yra tikrai akivaizdu ar gal jūs tiesiog esate tiesus ir atviras apie savo ketinimus ir jausmus, tai, manau, tikrai galite kartu sukurti ką nors gražaus. Bei! Tai turi padėti tam daugiakalbiui žmogui atsipalaiduoti, o bet tačiau jei jis/ji negali atsipalaiduoti ir pradėti būti aiškesniu, taip pat išgirsti ir jus, ir pakviesti jus į dialogą... tai gali būti problema. Vienok, vėlgi tai taip pat gali būti žmogaus tėvų ar globėjų elgesio kopija ir, jei žmogus nukopijavo tai labai anksti savo kūdikystėje, iš tiesų jis nelabai ir gali to pakeisti, nei jam reikėtų bandyti tai padaryti. Šiuo atveju aš tiesiog norėčiau ir linkėčiau, kad žmogus rastų ką nors, kam būtų visai viskas gerai su tokia jo kalbėsenos išraiška, na su tuo netaisyklingu, ekscentrišku, netikslingu plepėjimu. Tai niekada nėra asmeniškai prieš ką nors nukreipta, tiesiog vieni žmonės yra labiau ekscentriški, kiti – mažiau, vieni mėgsta ekscentriškumą, kiti - ne, atrodo, jog tokiu būdu viskas - pakankamai teisinga abiem pusėms. Taigi čia, manau, turiu didžiausių palinkėjimų surasti sau savo ekscentrišką žmogų, jei tau tai patinka :D arba "normalų", tvarkingą, jei tau labiau patinka važiuoti tokiuose „ratuose“. Taip pat linkiu susigaudyti, ar tikrai patekote į bėdą su žmogumi, kuris realiai negali susivaldyti, ir jūs turėsite tai padaryti už jį ar jam tiesiog reikia nuolatinių, pasikartojančių užtikrinimų apie jūsų palankumą ir priėmimą. Netgi labiausiai nervingi ir neramūs tiesiog nusiramina, jei yra rimta garantija, kad jie nebus išmesti kaip dar viena šiukšlė iš kažkieno buto ir gyvenimo. Ir jūs tai žinote, visi žino.. Mes tiesiog pamirštame... gyvenimas intensyvus, kasdien visi bėga, veja kažką kažkur, o rožės taip ir lieka pakelėje niekam nesustojant pajusti jų aromato. :/ Gerai, o štai tiesos grūdo terminą aš pagaunu tada, kai žmogus tave tarsi užkabina kažkokiais fragmentais ar užuominomis apie ką nors, būtų tai - idėja ar žmogus, ir tu nejučiom pradedi gilintis, kaip vis tik yra iš tikrųjų... nes tie fragmentai ir užuominos taip pat dažnai sumaišomi su kai kuriais abejotinais ar miglotais faktais. Kai iš ko nors patiriu žodžių mišrainės variantą, aš būnu linkęs laukti, kol žmogus pradės jaustis pakankamai ramus, kad atskleistų save pilniau, ramiau, o tiesos grūdo atveju atsitinka taip pat, šiaip, - taip pat esu linkęs laukti ir patyrinėti... nes laikas gali parodyti tikrąjį žmogaus pomėgių, nuomonių ir žinių rinkinį. Vėlgi, tokie neaiškumai ir nesusipratimai gali įvykti pažinties pradžioje, žmogus gali norėti suprasti ir labai greitai susižinoti, ką jis turi panašiaus su jumis, kokia jūsų nuomonė apie kai kurias grupes, kokios pozicijos laikotės apskritai: apie politiką, seksualumą, finansus, pomėgius, profesiškai, psichologiškai ir pan. Taigi dažnai žmonės gali būti tikrai neaiškūs, kol jie patys bando suprasti, kas tu ir kokios nuomonės laikaisi šen bei ten :D ir tada vat ir atsiranda daug nesusipratimų... Bet tai užtikrintai pamažu prasivalo. Vėlgi, šis gynybinis nusiteikimas gali kilti ir iš žmogaus, kuris realiai turi toksišką nusistatymą prieš kai kurias žmonių grupes, tiesiog yra nusiteikęs prieš jas ir nori rasti panašių žmonių arba žmonių, kam galės praplauti smegenis ir įvesti į išankstinių nusistatymų labirintus... Linkiu išlikti kantriems su krisleliu išminties ir pabandyti prieiti arčiau prie kiekvieno, kurį gan staigiai galit įvertinti kaip netolerantišką... Neprarandant savo saugių asmeninių ribų! Taip, dar labai svarbu pabrėžti, kad tokie gynybiniai bendravimo įpročiai galėjo kilti būtent iš šeimos (ar net ir bendrai iš visuomenės), kurioje užaugam, žmogus gali turėti integruotą išankstinį nusistatymą prieš tokius kaip jis pats, net jei sąmoningai jis to nežino, neužčiuopia. Aš daug kalbu apie šiuos veikėjus: juodą avį ir atpirkimo ožį, kurie nuolat stumdomi ir į juos nuolat taikomasi su ar net be priežasčių, bet svarbiausia yra tai..., kad jie taip įprato vaikystėje, prie tokio elgesio ir dažniausiai jie savęs tiek nemėgsta visiškai ne todėl, kad taip pasirinko savanoriškai, visiškai ne. Jiems taip nepatinka kažkokie bruožai, savybės juose, nes tai buvo neliečiama taisyklė namuose, apie tai netgi niekas nekalbėjo arba tik neigiamai arba tik patylomis kažkur tarpusavyje. Kai kurios specifinės savybės nebuvo matomos ir rodomos kaip geros ar bent jau neutralios, kai kurios jų buvo tiek, na tiek tabu, tiek stigma, kad apie tai būdavo net bjauru kalbėti apskritai, jau nekalbant, kad kažkas gilintųsi ir bandytų suprasti, padėti su tuo tvarkytis... Taigi dabar giliai giliai viduje išliko tas pats - nemėgti, nekęsti to savyje, nežiūrėti, netyrinėti, atmesti, kovoti už tas savybes mitinguose ir Facebook'e ir kitur, kad būtum priimtas net ir su tom savybėm ar vien dėl jų ir taip vėl matyti žlungančią tą pačią viltį, kad bent kažkam kažkada tai bus rimtai ok ir jumyse ir tame kitame žmoguje... Na, ta prasme, ši problema po vaikystės, suaugus, jau nebėra išorėje, ji apauginta įpročiais giliai viduje, lyg priekaištingas sąžinės balsas, kuris atrodo nieko nereiškia, mes vis atmetam, bet vis pakiša koją ir nežinia, ką su tuo daryti.... toks vat įaugintas tabu. Bet vis tik! tai yra išmokstama, tad šitą giluminį savęs (ir kito) nemėgimą ir neapykantą galima išardyti ir pakeisti, kad ir super lėtai ir skausmingai :) IR, beje, TAI - GERIAUSIA NAUJIENA, kuri prieinama bent jau man :D Nes dėl kai kurių savybių, ir ne paslaptis, kad aš esu juoda avis/atpirkimo ožys taip pat, bet pamažu mokausi išardyti neapykantą ir abejingumą sau ir :) patiriu nuostabių akimirkų tai darant! Sėkmės visiems pradedant nuo SAVĘS 🌐💮🤍💮 🌐 Life Is Pain (iš anglų kalbos) - gyvenimas yra skausmas. Pain au chocolat (iš prancūzų) - Prancūzijoje vienas labiausiai žinomų sviestinių pyragaičių su šokoladu. Čia dar kažkoks va kratinys iliustracijai iš Youtubės darbelių Celebrities Go to a Fancy Restaurant ಠ_ಠ
Sveiki, laimingų Naujųjų Metų visiems :D Ir tikiuosi, kad po šio šventinio buitinio persivalgymo maratono visi be didesnių traumų grįšime prie sveikesnio gyvenimo būdo :) Ir šios dienos tema iš narcisistinio elgesio įvairovėa arba, tarkime, kitas termina apibūdinimui – skraidančios beždžionės. Apibūdinimas Facebook puslapyje Narcizas: "vienumoje narcizas nebūtų toks stiprus ir pajėgus todėl jam būtina suburti artimųjų rate kompaniją, kuri jį remtų ir palaikytų, o prireikus - imtųsi veiksmų - pultų, įkalbinėtų ir sugrąžintų auką (atpirkimo ožį) į toksišką narcisizmo ratą dažniausiai skraidančios beždžionės nelinki nieko blogo, jos tik aklai tiki narcizo pasaka...ir taip pat - jos žino tik VIENĄ istorijos pusę, tą, kurią taip kruopščiai metų metais ir net dešimtmečiais fabrikavo narcizas." Sinonimas: staigi priklausomybė Terminas skraidančios beždžionės kaip metafora atėjo iš tos pačios istorijos apie Ozo šalies burtininką, šiame pasakojime Piktoji vakarų ragana sukuria skraidančias beždžiones, ir pasiunčia jas užpuldinėti pasakojimo herojus. Trumpai tariant, skraidančios beždžionės yra žmonės, kuriems narcizas išplauna smegenis, kad jos užpuldinėtų jo pasirinktą asmenį ar grupę ar gintų patį narcizą, jei to reikia. Kuo daugiau kažkas turi skraidančių beždžionių, tuo įspūdingesni užpuolimai-gynybos generuojami saviems tikslams. Kodėl būtent šis populiariosios psichologijos terminas įtrauktas į atpirkimo ožio ir juodos avies nuotykius? Na, vėlgi šiems žmonėms smegenys buvo išplautos jau nuo pat vaikystės, todėl jie yra tobuli kandidatai smegenų plovimui dar kartą ir dar kartą, nes jie patys tai jau daro sau pasąmoningai, nes turėjo būtent tokį elgesį su jais, todėl jiems reikėjo prie jo priprasti, jį suintegruoti ir vėliau kartoti jau be papildomos įtakos iš aplinkos, tai tapo žmogaus „kasdienybe“. Labai tiesiai ir visapusiškai to neteigčiau, bet manau, ypač atsidūrus kiek keblesnėje gyvenimo situacijoje atpirkimo ožiai kažkam panorėjus gana lengvai ir efektyviai taptų narcizo skraidančiomis beždžionėmis. Akivaizdu (kaip ir Facebook puslapis Narcizas sako), kad atpirkimo ožiai taip pat itin gali lengvai tapti narcizo nusitaikyta auka - taikiniu, nes tai ir yra tai, ką jie suintegravo kaip saviindentifikaciją bei puikiai demonstruoja kasdienoje būdami labai akivaizdūs, patrauklūs ir tikrai įtikinantys nusitaikymui į juos. Galbūt jie taip pat gali būti narcizais, bet tai nėra labai tikėtina, nes dažniausiai jie labiau pratę būti "durų kilimėliais", o ne visagaliais išpūstais džinais. Nors taip gali nutikti, kai jei atpirkimo ožys yra ant geros bangos gyvenime, nes kaip jau minėta ansktesniuose įrašuose, būti durų kilimėliu ar išpūstu džinu yra veinitneliai atpirkimo ožiui žinomi egzistavimo būdai, taigi.. jei jie nėra savo įprastame soc vaidmenyje, tai tada yra atvirkštiniame. Taigi, grįžtant prie šiandienos temos, jei narcizas žino, kaip įtikinti žmogų, kad jis nusipelno gero elgesio (to atpirkimo ožiai niekada neturėjo arba itin retai, todėl jie to trokšta lygiai tiek pat kiek vandens) ir kad jis yra teisingas ir tinkamas saugoti, apginti gerus tikslus ir veiklas, aš neabejoju, kad tai 100% sukurtų puikią skraidančią beždžionę iš atsitiktinio žmogaus, kuris užaugo atpirkimo ožio vaidmenyje. Tai štai taip sukuriamos realios vadinamos skraidančios narcizo beždžionės ir, manau, tai galima gan raiškiai pastebėti, kaip šis procesas vyksta visos šalies, tautos mąstu įvairiose pasaulio vietose... Dažnas iš mūsų matome kokios nors šalies, pavyzdžiui, Amerikos veiksmus Sirijoje, ir negalime suprasti, kas gi po velnių verčia žmones taip elgtis su kitais žmonėmis? Ir kodėl mes vis tik kartais pasielgiame taip, kad net sunku prisiminti? Nes norime turėti pakankamai saugumo ir žinoti, jaustis, kad bent kam nors priklausome, esame kažko didesnio už mus pačisu dalimi? Kažko, kas galėtų mumis pasirūpinti ir aiškiai parodytų ir patvirtintų, kad mes esame svarbūs ir kad rūpime? Ir tada mes sutriuškiname savyje visą žmoniškumą, kad turėtume tą svarbumą ir rūpestį... bet kokio žmogiško kilnumo krislą dėl tų saugumo lašelių... Peržengiame kiekvienam žmogui svarbias ribas ir prarandame savo atjautą, nebegirdime savo širdies ir tas saugumas, kurio mums taip reikėjo, dingsta lyg dūmas taip, lyg jo niekada nė nebuvo... niekada, niekada? na taip, niekada. Matyt, kad balansavimo mankšta turėtų būti atliekama daug dažniau tam, kad pasiekti sveikesnę tarpusavio priklausomybę: tiek santykyje su savimi, tiek ir su aplinkiniais; nei užaštrintas egocentrizmas, nei hiperaltruizmas niekam niekada nieko gero neatnešė. Taigi linkiu aplenkti ir nesivaikyti kvietimų kiek "pamedžioti" tiek pavienį žmogų, tiek žmonių grupę dėl bet kokių įmanomų priežasčių, nes tai visada yra šiek tiek įtartina, taip pat išlikti geros formos ir gebėti apsiginti bei apginti jums artimus žmones nuo panašių dalykų. Kantrybės ir sumanumo 2022-aisiais!
|
Autorius- Laurynas SadzevičiusTai yra mano blog'as lietuvių kalba apie savityrą, emocinį gijimą, augimą, apie psichologiją, filosofiją apskritai bei susijusias temas. Archyvas
May 2024
Teminiai žodžiai
All
|